Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Evera“ apeliacinį skundą dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. N2-411-384/2006 pagal ieškovų J. U., S. U., R. U., M. U. ieškinį atsakovui UAB „Evera“, trečiajam asmeniui G. M. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovė J. U. (taip pat veikdama kaip trijų savo vaikų - S. U. (gim. 1994-11-17), R. U. (gim. 1999-10-28), M. U. (gim. 2004-12-30) – įstatyminė atstovė) prašė (b.l.2-5) priteisti iš atsakovo UAB „Evera“ neturtinės žalos atlyginimą: J. U. – 10 000 Lt, S. U. – 30 000 Lt, R. U. – 30 000 Lt, M. U. – 30 000 Lt. Iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendime nurodė, kad tretysis asmuo G. M. automobilį DAF pasiėmė iš garažo teisėtai, vykdydamas savo darbo funkcijas, tikėdamasis, jog jam reikės važiuoti į reisą, ir tik vėliau, kai sužinojo apie reiso atšaukimą, pažeisdamas darbo drausmę, laikė automobilį prie savo namų. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Evera“ nesiėmė jokių priemonių tam, jog transporto priemonė būtų sugrąžinta į bendrovės garažą, tai reiškia, kad darbdavys nepakankamai kontroliavo, kaip darbuotojas naudojasi transporto priemone. Ta aplinkybė, kad G. M. atlygino ieškovams 4000 Lt turtinės žalos, nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį. Teismas konstatavo, kad akivaizdu, jog ieškovai dėl S. U. žūties patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, sunkių išgyvenimų, emocinę depresiją, vaikai neteko galimybės bendrauti su tėvu, augdami nepatirs tėvo meilės, dėmesio ir paramos, todėl yra pagrindas priteisti ieškovų prašomą neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodyta, jog Jurbarko rajono apylinkės teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimant buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos. Teismas netinkamai aiškino atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuojančias įstatymų normas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad G. M. automašiną DAF prieš auto įvykį buvo pasiėmęs neteisėtai, be atsakovo žinios, eismo įvykis įvyko ne darbo metu. Tai patvirtino pats tretysis asmuo. Byloje visiškai įrodyta, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį apeliantas prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju atsako asmuo ar asmenys neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį (CK 6.270 str. 3 d.). G. M. apie reiso atšaukimą buvo pranešta dar prieš jam išvykstant iš darbo vietos, tai žinodamas automašiną pasiėmė savavališkai, paslapčia, važinėjo savais tikslais iki įvyko eismo įvykis. Bendrovė byloje patraukta atsakovu nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ Kauno miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A. Ščerbavičienės įmonė v. J. Sabaliauskas , bylos Nr. 3K-3-210/2007). Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. Mažeikienė v. UAB „Volnata“, bylos Nr. 3K-3-255/200.).

Byloje nustatyta, kad žala ieškovams padaryta atsakovui UAB „Evera“ priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurį vairavo atsakovo darbuotojas G. M., tačiau ne darbo metu ir be darbdavio leidimo, ir šis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kuriame žuvo ieškovės sutuoktinis ir trijų nepilnamečių vaikų tėvas S. U.. Atsakovas nesutinka atlyginti ieškovų patirtą žalą, teigdamas, kad jis prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl neteisėtų darbuotojo – byloje trečiojo asmens veiksmų, kai šis savavališkai pasiėmė transporto priemonę, todėl žalą ieškovams turi atlyginti neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tretysis asmuo G. M. pasiėmė atsakovui priklausantį automobilį iš garažo tam, kad pasirengtų išvykti į reisą, tačiau reisas buvo atšauktas. Atšaukus reisą, G. M. negrąžino transporto priemonės į garažą, bet nuvažiavo į namus, o vakare, būdamas neblaivus, išvažiavo ir sukėlė eismo įvykį, kuriame žuvo ieškovės vyras ir trijų nepilnamečių vaikų tėvas S. U.. Teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas. Atsakovo UAB „Evera“ generalinis direktorius Aleksandras Drąsutavičius parodė (b.l.73), kad įmonės automobiliai laikomi sargų saugomoje aikštelėje, apie išvažiavimą iš šios aikštelės žymima specialiame žurnale, automobilis dingo nežinant sargui, sargui nekilo net mintis, kad mašina išvažiavusi. Taigi sargas nepastebėjo kaip tretysis asmuo G. M. išvažiavo iš įmonės teritorijos, todėl ir nepasigedo to automobilio. Ta aplinkybė, kad tretysis asmuo G. M. netrukdomas ir nepastebėtas pasiėmė atsakovui priklausantį didesnio pavojaus šaltinį iš įmonės teritorijos, kuri saugoma sargų, o šie registruoja transporto priemonių judėjimą, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas tinkamai nekontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarkos ir nepakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje surinktus faktinius duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, prarado šio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės. Taigi atsakovas UAB „Evera“ tapo solidariuoju skolininku.

Kai yra kelių asmenų solidarioji atsakomybė, kreditorius (nagrinėjamu atveju ieškovai) turi teisę pareikšti ieškinį tiek visiems bendraskoliams, tiek vienam iš jų, be to, tiek dėl visos prievolės, tiek ir dėl jos dalies įvykdymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė ieškinį vienam iš solidariųjų skolininkų – atsakovui UAB „Evera“. Pažymėtina, kad solidariosios prievolės atveju kreditorius gali atskirai ir besąlygiškai priimti dalį prievolės įvykdymo iš vieno bendraskolio ir taip atsisakyti solidariosios prievolės būtent dėl šio skolininko (CK 6.6 straipsnio 8 dalis). Tačiau vieno bendraskolio prievolės pasibaigimas savaime nereiškia, kad pasibaigia visa solidarioji prievolė. Jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti iš kitų bendraskolių įvykdyti visą prievolę (CK 6.8 straipsnio 3 dalis).

2004-12-09 ieškovė J. U. raštu prašė teismo (b.l.44, baudžiamoji byla b.l.172), įvertinant G. M. ieškovams pilnai atlygintą autoįvykio metu padarytą materialinę ir moralinę žalą, maksimaliai sušvelninti bausmę arba visiškai nutraukti baudžiamąją bylą. Ieškovė nurodė, jog G. M. sumokėjęs ieškovams 4000 Lt visiškai atlygino šeimai padarytą materialinę ir moralinę žalą, tuo pačiu ieškovė pareiškė, kad neteiks jokių pretenzijų trečiajam asmeniui G. M. dėl autoįvykio pasekmių. Byloje nustačius solidariąją atsakovo UAB „Evera“ ir trečiojo asmens G. M. atsakomybę ieškovų atžvilgiu bei ieškovei pareiškus, kad G. M. visiškai atlygino žalą, pastarojo prievolė ieškovei pasibaigė. Kai vienas skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, solidarioji prievolė išlieka, tačiau jos dalykas sumažėja atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalimi (CK 6.23 straipsnio 3 dalis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę prašyti likusios neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo UAB „Evera“.

CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija ir kt. teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 26 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje N. Žungailienė. v. UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr.3K-3-371/2003 nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo tik pagrįsti reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį, kuris priklauso nuo patirto skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, bendravimo galimybių sumažėjimo ir kita.

Šiuo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, žuvus S. U., yra patirti artimųjų dvasiniai išgyvenimai. Nagrinėjamoje byloje ieškovai – tai žuvusiojo vyro, šeimos maitintojo, našlė ir trys jų be tėvo likę nepilnamečiai vaikai, kurie patyrė didelių dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų, emocinę depresiją. Be to, eismo įvykio pasekmių neįmanoma panaikinti. Vaikai nepatirs tėvo meilės, jo dėmesio, paramos augant. Mirus tėvui vaikai visiškai prarado bendravimo su tėvu galimybę. Visa nepilnamečių vaikų aprūpinimo ir auklėjimo našta teko vienai ieškovei J. U.. Dėl šių priežasčių patirti ieškovų išgyvenimai vertintini kaip ypač dideli.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas UAB „Evera“ perveža krovinius tarptautiniais maršrutais, todėl akivaizdu, kad atsakovas yra pelno siekianti įmonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju žalą padaręs asmuo yra pelno siekianti įmonė, todėl nėra pagrindo mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje N. Žungailienė v. UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr.3K-3-371/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. Mileris, V. Kilipienė v. VŠĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2004).

Įvertinus aptartų įrodymų visumą, išnagrinėjus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006-12-12 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.