Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Teisminio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8.; 1.3.5.7.; 1.3.6.4.; 1.3.9.2.2.; 3.1.7.5.; 3.1.7.7.; 3.2.6.1.; 3.4.1.7.2.

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei UAB „Norgvita“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalys 2015-10-19 sudarė Darbo sutartį Nr. 10, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į darbą apdailininko pareigoms užimti, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 400 Eur dydžio darbo užmokestį. 2015-12-10 įsakymu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ Nr. 1210 ieškovas atleistas iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo.

LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis). LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas reglamentuoja, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuojamas, kai nustatomas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, jog darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009; 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovė ieškovą nuo 2015-12-10 iš darbo atleido už tai, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2015-11-13 iki 2015-11-24 be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą (b. l. 28) ir iki 2015-12-09 nepateikė pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo (b. l. 27). Ieškovas nurodo, kad nurodytu laikotarpiu buvo neapmokamose atostogose, dėl kurių atsakovei buvo pateikęs rašytinį prašymą. Šias nurodytas aplinkybes ieškovas įrodinėja savo paaiškinimais bei liudytojos V. K. parodymais, tvirtindamas, kad suderintą prašymą dėl neapmokamų atostogų suteikimo atsakovės vadovui M. E. įteikė savo namų kieme, atsakovės vadovo automobilyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VSDFV sistemoje laikotarpiu nuo 2015-11-13 iki 2015-11-24 fiksuotas ieškovo nedraudiminis laikotarpis, pranešimo pateikimo priežastis - pravaikšta (b. l. 9, 57). Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus teismui pateiktos informacijos taip pat matyti, kad duomenis apie ieškovo nedraudiminį laikotarpį atsakovė pateikė 2015-11-24 elektroniniu parašu pasirašyto 2015-11-24 pranešimo Nr. 1124 pagrindu (b. l. 57). Atsakovės atstovas niekaip nepaaiškino ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kokiu pagrindu jau 2015-11-24 žinojo, kad ieškovas 2015-11-25 pasirodys darbe ir 2015-11-24 bus paskutinė tariamos ieškovo pravaikštos diena (CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat atsakovės niekaip nepateisinta aplinkybė, dėl kokių priežasčių atsakovė neatleido ieškovo šiam neatėjus į darbą 2015-11-13 (vieną darbo dieną) (LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), o ieškovo laukė dešimt dienų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą esant labiausiai tikėtina, jog laikotarpiu nuo 2015-11-13 iki 2015-11-24 ieškovas buvo ne pravaikštoje, o neapmokamose atostogose.

Be to, LR DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvirtintas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas nuo 2015-12-09 iki 2015-12-18 buvo hospitalizuotas VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (b. l. 8). Pažymėtina, kad nurodytas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją esant tam tikrai sąlygai savo prigimtimi yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojų teisė į paminėtą garantiją draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo LR DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad LR DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta garantija darbuotojui pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad šis turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina 120 kalendorinių dienų iš eilės terminas (LR DK 133 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Šiuo atveju ieškovas, įrodinėdamas, kad pranešė atsakovės vadovui M. E. apie nedarbingumą, į bylą pateikė mobiliojo telefono skambučių išklotines, iš kurių matyti, kad atsakovei skambino 2015-12-09 12.30 val. (skambučio trukmė 2 min. 10 s.), t. y. hospitalizacijos pradžios dieną, bei 2015-12-18 10.24 val. (skambučio trukmė 1 min. 33 s.), t. y. išrašymo iš ligoninės bei nukreipimo reabilitacijai dieną (b. l. 38-39), kas leidžia teigti, kad apie darbuotojo nedarbingumą atsakovė informuota tinkamai. Aplinkybių, kad telefoninių pokalbių metu buvo kalbama ne apie nedarbingumą, atsakovė neįrodė, o ir neįrodinėjo (CPK 178, 185 straipsniai).

Įvertinus bylos aplinkybes bei išdėstytą konstatuojama, jog atsakovė be teisėto pagrindo, pažeidžiant atleidimo procedūrą nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį, dėl ko atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, naikintinas 2015-12-10 įsakymas, ir nustatytina, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu pagal LR DK 300 straipsnio 4 dalį, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, negrąžinant ieškovo į darbą, šiam to nepageidaujant.

LR DK 300 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kadangi darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2015-10-19, jo nepertraukiamas darbo stažas šioje įmonėje teismo sprendimo priėmimo metu yra 7 mėnesiai. Esant tokioms aplinkybėms, LR DK 140 str. 1 d. 1 p. ir 300 str. pagrindu ieškovui priteistina vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Sprendžiant dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2012 išaiškino, kad laikas, per kurį darbuotojas buvo laikinai nedarbingas, negali būti apmokėtas kaip laikas, per kurį dirbta. Kadangi atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti, tai konstatuotina, kad darbdavys neturi pareigos atlyginti pinigų sumos, kurios darbuotojas nebūtų uždirbęs. Kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, jo negautas pajamas kompensuoja valstybinis socialinis draudimas, todėl šiam laikotarpiui taikomos ne Darbo kodekso, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo iš atsakovės ieškovo naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį už ieškovo nedarbingumo laikotarpį (nuo 2015-12-09 iki 2016-01-07), kadangi už šį laikotarpį ieškovui bus išmokėta ligos pašalpa (ieškovui išaiškintina, kad apie gydymosi periodus jis pats turės pateikti duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, kad šis išmokėtų ligos pašalpą), kadangi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo yra laikoma, kad ieškovas dirba UAB „Norgvita“. Skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, pažymėtina, kad atsakovė nepateikė pažymos apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, kurioje būtų nurodytas ieškovo dirbtų dienų skaičius bei kas sudaro išmokėtas sumas, nenurodė ieškovo vidutinio darbo užmokesčio, todėl teismas jį apskaičiuoja pagal Lietuvos Respublik?s Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą, kurio 7.4 punktas numato, kad jeigu darbuotojas įmonėje dirbo mažiau kaip 3 mėnesius, vidutinis jo darbo dienos (valandos) užmokestis apskaičiuojamas iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto už faktiškai įmonėje dirbtą laiką, vadovaujantis Aprašo 7.2 ir 7.3 papunkčių nuostatomis. Tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas pagal Aprašą) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką) (9 punktas). Vadovaujantis VSDFV pažyma apie asmens socialinį draudimą ir ieškovui priskaičiuotas sumas (už spalio ir lapkričio mėn., kadangi į gruodžio mėn. įeina nepanaudotų kasmetinių atostogų suma (Aprašo 6.2. punktas)), ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis sudarytų 373,80 Eur (neatskaičius mokesčių) (18,69 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis (faktiškai dirbta 28 dienos) x 20 vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įmonėje dirbo mažiau nei tris mėnesius, o faktiškai teišdirbo 28 darbo dienas, t.y. ieškovas atsakovės įmonėje išdirbo trumpesnį laikotarpį nei tas, už kurį reikėtų priteisti vidutinį darbo užmokestį (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo), taip pat į užsitęsusį bylos nagrinėjimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovui vidutinis darbo užmokestis priteistinas už du mėnesius (nuo 2016-01-08 iki 2016-03-08), t. y. 747,60 Eur.

Pažymėtina, kad išmokos, susijusios su darbo santykiais, darbuotojui iš darbdavio teismo sprendimu priteisiamos pinigų sumomis, iš jų neišskaičiavus privalomų mokesčių. Darbdavys, vykdydamas teismo sprendimą ir išmokėdamas darbuotojui priteistas išmokas, iš jų išskaičiuoja privalomus mokesčius, kurių išskaičiavimo pareigą darbdaviui nustato mokesčių ir kitokie viešosios teisės aktai.

Bylos duomenimis matyti, kad ieškovas patyrė 180,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti surašant ieškinį (b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys iš esmės yra tenkintas, į tai, kad priteistina vidutinio darbo užmokesčio suma yra vertinamojo pobūdžio, į tai, kad bylinėjimosi išlaidų suma yra ženkliai mažesnė nei maksimaliai leistina kompensuojamoji suma, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 3 str., 93 str.).

Vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 1 p. ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 75 Eur žyminio mokesčio (41 Eur – už neturtinį reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (CPK 80 str. 1 d. 5 p.), 34 Eur – už patenkintus turtinius reikalavimus (CPK 80 str. 1 d. 1 p.)) (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės UAB „Norgvita“ 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ Nr. 1210, kuriuo ieškovas D. K. atleistas iš apdailininko pareigų.

Pripažinti ieškovo D. K. atleidimą iš UAB „Norgvita“ neteisėtu.

Negrąžinti ieškovo D. K. į darbą UAB „Norgvita“ ir nustatyti, kad darbo sutartis su ieškovu D. K. nutraukta teismo sprendimu, atleidimo data laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti iš atsakovės UAB „Norgvita“ ieškovui D. K. 373,80 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 747,60 Eur vidutinio darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką bei 180,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Norgvita“ 75,00 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.