- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- e2S-850-210/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- G. V.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. V. įmonės „Šoklys“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-850-210/2016, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Agrar Gaja“ turtui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ kreipėsi į teismas su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės 14417,06 Eur skolą, 1210,64 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Būsimo galimai palankaus preliminaraus teismo sprendimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės kilnojamųjų daiktų, nekilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų areštą, nes atsakovės prievolė ieškovei nėra užtikrinta jokiomis civilinio kodekso numatytomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, iškėlus civilinę bylą, atsakovė gali perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, todėl yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių preliminaraus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 18 d. nutartimi atmetė ieškovės G. V. įmonė „Šoklys“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės UAB „Agrar Gaja“ turtui.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, patvirtinančių pareikšto prašymo būtinumą. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovės finansinė turtinė padėtis yra bloga ar ateityje gali pablogėti, ir ji negalės atsiskaityti su ieškove, gali turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims, taip išvengiant prievolės ieškovei įvykdymo. Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti 15627,70 Eur skola atsakovei yra didelė. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovė neturi kitų kreditorių, 2016 metais nėra inicijuota įmonės bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, nėra kitų civilinių bylų dėl skolos priteisimo iš atsakovės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė būtinumo taikyti atsakovei prašomus turtinius suvaržymus. Vien aplinkybė, kad atsakovė nesumoka ieškovės reikalaujamos sumos, teismui nepatvirtino, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, preliminaraus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Apeliantės įsitikinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui turėjo pakakti ieškinyje nurodytos didelės ieškinio sumos, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė galėtų be apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, prisiimti naujų prievolių, jų įvykdymą garantuoti disponuojamu turtu ir pan., o tai dar labiau padidintų sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantės nuomone, būtent atsakovė, o ne ieškovė privalo į bylą teikti jos gerą finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus, nes būtent jai yra geriausiai žinoma jos turtinė padėtis, prieinami visi finansinę būklę charakterizuojantys duomenys, ataskaitos ir panašiai. Atitinkamai teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, pats savarankiškai privalėjo surinkti reikalingą informaciją arba pareikalauti šią informaciją pateikti atsakovę. Dėl to teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir padarė procesinės teisės normų pažeidimus. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas teikia išrašą iš juridinių asmenų registro, atsakovės 2015 metų balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitas, o taip pat iš išrašą iš nekilnojamojo turto registro, ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovei ieškinio reikalavimo suma yra didele ir yra iškilusi reali grėsmė dėl teismo sprendimo neįvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme
7. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.
8. Atsakovė atskirojo skundo argumentams pagrįsti apeliacinės instancijos pateikė naujus įrodymus (išrašus iš juridinių asmenų ir nekilnojamojo turto registrų, atsakovės 2015 metų balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitas). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas atsakovei nepranešus, jai nebuvo suteikta galimybė pareikšti atsikirtimus, paaiškinimus ir pateikti įrodymus, o ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo šiais įrodymais pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, sprendžia, kad nėra sąlygų taikyti CPK 314 str. išvardintas išimtis ir šiuos įrodymus priimti.
Dėl didelės ieškinio sumos vertinimo
9. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad vien turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo objektyviai padidina teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantės nuomone, atsakovė siekdama išvengti prievolės galėtų be apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, prisiimti naujų prievolių, jų įvykdymą garantuoti disponuojamu turtu ir pan., ir tai dar labiau padidintų sprendimo neįvykdymo riziką. Tokiai apeliantės pozicijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria.
10. Šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi didelės vertės pareikštas reikalavimas savaime negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės. Kita vertus, ieškovė aplinkybei, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio suma atsakovei yra didelė bei sudaro savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, pagrįsti jokių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos.
11. Apeliantas, būdamas suinteresuotas laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymu, turi imtis visų procesinių priemonių savo nurodytoms aplinkybėms įrodyti ir savo pozicijai pagrįsti. Negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių atsakovės tikrajai turtinei padėčiai nustatyti. Tinkamas įrodinėjimo pareigos nevykdymas negali būti grindžiamas ir pateisinamas teismo teise savo iniciatyva rinkti įrodymus byloje. Teismas negali būti vienos iš šalių advokatu byloje, todėl jam negali būti perkelta įrodymų rinkimo pareiga. Atsižvelgiant į tai, nurodytas atskirojo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos
12. Pažymėtina, jog grėsmę realiam teismo sprendimo įvykdymui (taigi ir pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones) gali pagrįsti ne tik didelė ieškinio suma ir bloga atsakovo turtinė padėtis, bet ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, atsakovės nesąžiningas elgesys ikiteisminiuose santykiuose ar teisminio nagrinėjimo metu, turto realizavimas tretiesiems asmenims, ieškovei pateikus ieškinį ir kt.), leidžiančios teismui daryti pagrįstą prielaidą, jog atsakovė gali imtis (ėmėsi) veiksmų išvengti sprendimo įvykdymo ir (ar) jį iš esmės apsunkinti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar taps neįmanomu – buvimo.
13. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis). Taigi vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, jog priešinga šalis vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė, prašydama areštuoti atsakovės turtą nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad dėl turto arešto atsakovės atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Todėl, apeliantei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, nesant duomenų, jog atsakovė ketina perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., tokie apeliantės akcentuojami kriterijai, kaip reikalavimo suma, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, šiuo atveju neįrodyta (CPK185 straipsnis). Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad teismui yra būtina areštuoti atsakovės turtą ieškinio sumai.
14. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės (apeliantės) prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės tinkamai įvertino nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Tai konstatavus, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetamas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.