- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- PK-205-840/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-3-00015-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Joana Kvaselytė
- Pareiškėjas
- M. K. N., D. S.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Joana Kvaselytė, išnagrinėjusi pareiškėjų M. K. N. ir D. S. skundą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. K. N. ir D. S. kreipėsi į teismą prašydami patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį.
Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylų procesą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. K. N. ir D. S. nurodo, jog J. Š.:
- 2015-11-11 Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-61612-15 metu komisariato patalpose, adresu Katedros g. 3, Kaišiadorys, vykdytoje savo apklausoje, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusioji D. S. pykdavusi, jog nukentėjusysis M. K. N. (anksčiau – Stanionis) vaikystėje žaisdavęs jos namuose ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusiąją D. S. charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- be to, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusioji D. S. vaikystėje naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. K. N. (anksčiau – Stanionį) ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusiąją D. S. charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- taip pat aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusįjį M. K. N. (anksčiau – Stanionį) atstumdavo visi vaikai, ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (anksčiau – Stanionį] charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- be to, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad su nukentėjusiuoju M. K. N. (anksčiau – Stanioniu) vaikystėje bendraudavo tik jos sūnus, ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (anksčiau – Stanionį) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- o taip pat aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad užaugęs nukentėjusysis M. K. N. (anksčiau – Stanionis) nesugebėjo integruotis į visuomenę ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį M. K. N. (anksčiau – Stanionį) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- be kita ko, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusioji D. S. nukentėjusiojo M. K. N. (anksčiau – Stanionio) vaikystėje nesugebėjo juo tinkamai rūpintis ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusiąją D. S. charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- maža to, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusioji D. S. yra neprognozuojama ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusiąją D. S. charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- negana to, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusioji D. S. praeityje dažnai konfliktuodavusi su kaimynais ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusiąją D. S. charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas);
- ir galiausiai, aukščiau nurodytomis įvykio aplinkybėmis, siekdama paveikti ikiteisminio tyrimo dalyvius, vykdytojus ir teismą, žinodama, kad tai nėra ir negali būti tiesa bei veikdama tiesiogine tyčia, tvirtino, kad nukentėjusysis M. K. N. (anksčiau – Stanionis) praeityje naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. S., ir šitokiais savo veiksmais pateikė neteisingą nukentėjusįjį Mindaugą K. N. (anksčiau – Stanionį) charakterizuojančią informaciją bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (Šmeižimas).
Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas privataus kaltinimo tvarka negali būti pradėtas pagal pareiškėjų M. K. N. ir D. S. skundą, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Nusikalstamos veikos sudėties visi požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. K. N. ir D. S. kreipėsi į teismą prašydami patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl šmeižimo – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Tam, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti neigiamus padarinius, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Be to, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, nes baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį galima tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnį neatsiranda. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai M. K. N. ir D. S. teigia, jog J. Š. apšmeižė juos Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-61612-15 metu, t. y. ją apklausiant liudytoja ir jai duodant paaiškinimus ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui.
Šiuo atveju J. Š. duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu nevertintini šmeižtu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad J. Š. pateikdama nurodytą informaciją būtų ketinusi pažeminti pareiškėjus M. K. N. ir D. S. arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais. Vien subjektyvus pareiškėjų įsitikinimas, kad jie buvo apšmeižti, negali būti besąlyginis pagrindas baudžiamajam procesui pradėti. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadų, kad J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai turi būti vertinami kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Nors pareiškėjai nenurodė trečiųjų asmenų pavardžių, kuriems pasak pareiškėjų tikrovės neatitinkanti informacija tapo žinoma, tačiau iš jo turinio suprantama, jog tokia informacija tapo žinoma ne tik jam bet ir tyrimą bylos medžiagoje atlikusiam tyrėjui, bet ir baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teisėjui.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jeigu ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos A. T. nutartys Nr. 3K-3-56/2004, Nr. 2K-91/2015 ir kitos).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Lietuvos A. T. praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos A. T. nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 2K-263/2010). Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinis nusižengimas ir kt. Padaryta žala asmens garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusio asmens interesų gynybą. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos, ir siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (LR CK 2.24 str.). Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Lietuvos A. T. praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Šiuo atveju teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 412¹ straipsniu,
nutaria:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal pareiškėjų M. K. N. ir D. S. skundą – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį J. Š. atžvilgiu, nes nepadarytos nusikalstamos veikos.
Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.