Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-17 nutarimo, kuriuo K. G. pripažintas kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir nubaustas šešių šimtų trisdešimties eurų (630 Eur) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, nurodė, kad jis tariamai nesidomėjo bylos nagrinėjimo eiga ir vengė atvykti į teismo posėdžius bei būti atvesdintas. Mano, kad tokios teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių. 2015-02-17 buvo išvykęs į Latviją, todėl negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Apie šį savo išvykimą teismą buvo informavęs telefonu. Nurodo, kad nedalyvaudamas teismo posėdyje negalėjo nurodyti papildomų faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės jam paskiriant nuobaudą. Kartu su apeliaciniu skundu pateikia medicinos dokumentų išrašą, kuris patvirtina, jog paskutiniu metu apeliantas itin dažnai jaučia skausmus nugaros srityje, dėl kurių sumažėjo jo mobilumas ir galimybė judėti. Dažnai dėl nugaros skausmų negali paeiti, kartais sudėtinga atsikelti iš sėdimos padėties. Vienintelis būdas nuvykti į medicinos įstaigas atlikti specialias gydymo procedūras yra automobilis, tačiau atėmus teisę vairuoti transporto priemones, tokios galimybės gauti tinkamą gydymą bei medicininę priežiūrą netektų. Be to, teisė vairuoti transporto priemones yra būtina ir vykdant darbines funkcijas, nes privalo nuolat lankytis įvairiose valstybės institucijose, klientus bei partnerius, esančius visoje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir užsienyje. Apeliantas pažymi, kad iš karto visiškai pripažino savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo ir dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi, jokia žala asmenims ar turtui nebuvo padaryta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

K. G. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-17 nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., ir nubaustas 630 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Ginčo dėl šio pažeidimo nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas K. G. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Teigiama, kad paskirta nuobauda yra per griežta, prašoma neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Pirmosios instancijos teismas K. G. skyrė minėto straipsnio sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkis. Dar labiau sumažinti apeliantui paskirtos administracinės nuobaudos dydį galima tik nustačius, kad yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, kuriame nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas K. G. administracinę nuobaudą, atsižvelgė į jo asmenybę, pažeidimo pobūdį, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į tai, kad K. G. yra jauno amžiaus, anksčiau administracine tvarka baustas, tačiau nuobaudos negaliojančios. Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, vertina, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas negalimas, nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. numatytų sąlygų buvimą.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padarytas pažeidimas yra vienas pavojingiausių pažeidimų, už kuriuos įstatymų leidėjas iš anksto numatė griežtas administracines nuobaudas, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. nuostatomis, darytina išvada, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemones, netektų galimybės gauti tinkamą gydymą bei medicininę priežiūrą, teisė vairuoti transporto priemones yra būtina ir vykdant darbines funkcijas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbo pobūdis ar sveikatos būklė nėra išimtinės aplinkybės, leidžiančios skirti apeliantui mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Ši taisyklė, atsižvelgiant į numatyto pažeidimo pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Be to, nors apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog jis tariamai nesidomėjo bylos nagrinėjimo eiga ir vengė atvykti į teismo posėdžius bei būti atvesdintas, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinė byla buvo perduota pagal teismingumą paties apelianto prašymu, tačiau pastarasis jam siunčiamų teismo šaukimų neatsiimdavo, į teismo posėdį neatvyko, taip pat nepavyko jį atvesdinti, taigi nubaustasis nesidomėjo prieš jį pradėtu procesu, nors apie tai žinojo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo nubaustajam nedalyvaujant.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas K. G. administracinę nuobaudą, atsižvelgė į visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK nuostatomis, tinkamai individualizavo administracinę nuobaudą. Keisti pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-17 nutarimą nepakeistą ir K. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.