Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-17815-920/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo inicijuoti vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos priešieškinį dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užtikrinti priešieškinio reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškė ieškinį prašydama nutraukti su ieškove UAB „Avona“ sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį ir įpareigoti ieškovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinti pamatų likučius. Atsakovė šiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo ieškovei dalyvauti bet kokiuose sandoriuose, susijusiuose su pamatų likučiais, išskyrus sandorius, kurie tiesiogiai susiję su priešieškinio reikalavimų įvykdymu, bei draudimą ieškovei atlikti remonto, rekonstrukcijos ar renovacijos darbus, kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti (išskyrus pašalinimą, nukėlimą, nugriovimą) pamatų likučius bei uždrausti ieškovei atlikti bet kokius projektavimo ir statybos darbus ginčo žemės sklype. Teismas tenkino šį atsakovės prašymą su kuo nesutinka apeliantė (ieškovė), skųsdama teismo nutartį dėl procesinės teisės normų pažeidimų – netinkamo faktinių aplinkybių ir pagrindų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti vertinimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius klausimus, atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, taip pat pareikštų reikalavimų pobūdį. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Be to, ieškinyje (priešieškinyje) išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys (priešieškinis), remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų priešingos šalies interesus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Nagrinėjamu atveju iš pareikšto priešieškinio pagrindo – jame išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių ir reiškiamo ieškinio reikalavimo matyti, kad atsakovė priešieškiniu siekia nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį ir atlaisvinti iki tol ieškovei nuomotą žemės sklypą. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai suvaržė ieškovės teises, nes prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra susiję su reiškiamais reikalavimais, atsakovė neįrodė grėsmės būsimo galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju preliminarus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas yra nustatytas, kadangi teismas, bylą išnagrinėjęs iš esmės 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Ir nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, ši aplinkybė laikytina pakankama preliminariam reiškiamų reikalavimų, o kartu ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių šiems reikalavimams užtikrinti, pagrįstumo vertinimui. Antra, laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai turi būti siejamos su pareikštų reikalavimų pobūdžiu, kartu jos turi būti pakankamos pareikštiems reikalavimams užtikrinti ir ne per daug varžančios priešingos šalies interesus. Ginčo atveju matyti, kad atsakovė siekia susigrąžinti ieškovei išnuomotą valstybinės žemės sklypą natūra bei kartu prašo įpareigoti ieškovė pašalinti šiame sklype esančius statinių likučius, tuo tarpu laikinosiomis apsaugos priemonėmis ji prašo uždrausti ieškovei perleisti statinių likučius, juos pertvarkyti, perstatyti, rekonstruoti ir pan. esamus statinius, taip pat projektuoti ir statyti kitus statinius, o šios priemonės apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra akivaizdžiai susiję su pareikštais priešieškinio reikalavimais. Pritartina atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, kad ieškovei perleidus, perstačius, pastačius naujus statinius, investavus papildomas lėšas, priešieškinio reikalavimų patenkinimo atveju (nutraukus sutartį ir įpareigojus atlaisvinti žemės sklypą, pašalinti statinių likučius), neabejotinai tokio teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, o kraštutiniu atveju taptų net ir neracionaliu.Trečia, pasisakant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, nurodytina, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į reiškiamų reikalavimų pobūdį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai susiję su sandorių, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, galiojimu, laikinosios apsaugos priemonės šio ginčo turto atžvilgiu gali būti taikomos net ir nesant realios grėsmės (pavyzdžiui, nesąžiningumo ir pan.) (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017). Be to, ginčo byloje yra nustatyta, kad ieškovė yra statybų verslo dalyvis, išsinuomotame žemės sklype ketinantis vykdyti statybas, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja, kas sudaro pagrindą vertini, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos pagrįstai. Taigi, atsižvelgus į atsakovės reiškiamus materialiuosius teisinius reikalavimus, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju taikymas procesinių priemonių, užtikrinančių padėties, esančios byloje jos nagrinėjimo metu, stabilumą ir išsaugojimą neabejotinai yra būtinas. Pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtintas šalies reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu toks sprendimas realiai būtų neįvykdomas.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės prašymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones priešieškinio reikalavimams užtikrinti, tinkamai taikė proceso teisės normas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.