Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją N. S. per visą bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d., vieną sulaikymo parą prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Priteista nukentėjusiajai A. S. iš N. S. 550 Eur turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. S. nuteista už tai, kad 2019 m. rugsėjo 22 d. apie 18.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) koridoriuje, konflikto metu, tyčia smurtavo prieš marčią A. S. ir artimą giminaitę anūkę A. S., du kartus kumščiu sudavė A. S. į pilvo sritį, suėmusi viena ranka A. S. už plaukų, juos tempė žemyn, o kitos rankos nagais draskė nukentėjusiosios veidą bei kaklą, o A. S. bandant apginti mamą, sudavė artimai giminaitei t. y. anūkei A. S. du smūgius į pilvą bei vieną kartą suėmusi jai pirštais už smakro, jį spaudė, taip smurtaudama nukentėjusiajai A. S. sukėlė fizinį skausmą ir dėl odos nubrozdinimų dešinio skruosto srityje, kaklo kairėje nežymiai sutrikdė sveikatą, o artimai giminaitei nukentėjusiajai A. S. sukėlė fizinį skausmą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė nuteistosios apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. S. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių, patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimus neatitinkančio įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenustatė. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad N. S. kaltei dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo įrodyti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistosios kaltumas šioje byloje grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant N. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

9. Skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų A. S. ir A. S. parodymai, kad nuteistoji jų atžvilgiu smurtavo, yra išgalvoti ir paneigti objektyviais įrodymais, tačiau šiuos teiginius iš esmės paneigia skundžiamo nuosprendžio turinys, jame išdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas N. S. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus nusikaltimus, klausimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų A. S. ir A. S. parodymais, liudytojų V. U., D. K. parodymais, juos patvirtinančiais rašytiniais bylos duomenimis ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino pakankamais konstatuoti, kad N. S. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą A. S., o A. S. sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegija byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, ir daryti priešingas, negu pirmosios instancijos teismas, išvadas neturi pagrindo.

10. Nors nuteistoji N. S. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei savo apeliaciniame skunde, nepripažino savo kaltės ir neigė smurtavusi prieš nukentėjusiąsias A. S. ir A. S., teigė, kad būtent nukentėjusiosios prieš ją smurtavo (suėmusios už plaukų ir už rankų ištempė į lauką), pirmosios instancijos teismas jos paaiškinimus dėl šiai bylai aktualių aplinkybių pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kuri yra paneigta byloje esančiais įrodymais. Tokia išvadą pirmosios instancijos teismui leido daryti viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad N. S., nukentėjusiųjų namuose kilusio žodinio konflikto metu, prieš jas naudojo fizinį smurtą (sudavė kumščiu į pilvą A. S. ir A. S., suėmė A. S. už veido, tempė A. S. už plaukų, nagais apdraskė skruostą ir kaklą), dėl N. S. veiksmų nukentėjusiosios jautė fizinį skausmą, liko žymės nukentėjusiosios A. S. veide ir kakle (1 t., b. l. 59–62; 2 t., b. l. 78–81).

12. Vertinant nukentėjusiųjų A. S. ir A. S., liudytojų G. S., V. U., D. K. parodymus tiek atskirai, tiek visumos aspektu, palyginus juos tarpusavyje, esminiai prieštaravimai ar neatitikimai juose nėra nustatyti, todėl jų nelaikyti patikimais ir jais nesivadovauti nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytos šiai bylai reikšmės turinčios aplinkybės atitinka ir kitus rašytinius bylos duomenis, kurie nuosprendyje taip pat yra išanalizuoti ir įvertinti.

12.1. 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti A. S. paaiškinimai, kad 2019 m. rugsėjo 22 d. apie 18.00 val., jos namuose su N. S. įvyko konfliktas, N. S. sudavė smūgius į pilvą, apdraskė veidą, tampė už plaukų, dukra A. S. bandė skirti, tačiau N. S. kumščiu sudavė A. S. į pilvą, suėmė už veido, šalia buvo dukra G. S. (1 t., b. l. 1–4). Tokias pačias N. S. panaudoto fizinio smurto aplinkybes nukentėjusioji A. S. nurodė ir 2019 m. gruodžio 20 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., b. l. 46, 47). Nukentėjusiajai A. S. padaryti sužalojimai objektyviai užfiksuoti ir įvertinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios tiriamojoje dalyje aprašyti apžiūros metu stebimi sužalojimai (paviršiniai odos nubrozdinimai dešinio skruosto srityje, kaklo kairėje žemiau apatinio žandikaulio kampo). Įvertinus nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus užduotyje nurodytų faktinių įvykio aplinkybių kontekste, pateikta išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimai (tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai), vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl jų nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 45). Taigi specialisto išvadoje užfiksuoti sužalojimai ir nustatytas jų padarymo mechanizmas neprieštarauja nukentėjusiosios A. S. apie šias aplinkybes duotiems parodymams. Tai, kad nukentėjusioji A. S. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta ikiteisminio tyrimo pareigūno, nukentėjusiajai specialisto išvadoje objektyviai užfiksuotų sužalojimų fakto nepaneigia. BPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę atlikti įtariamojo, nukentėjusiojo ar kito asmens kūno apžiūrą, prireikus nustatyti, ar ant jo kūno yra nusikalstamos veikos pėdsakų arba ypatingų žymių. Taigi ši teisės norma nustato teisę, bet ne pareigą atlikti vertinamą procesinį veiksmą. Atsižvelgiant į paminėtą, taip pat į tai, kad šioje byloje dėl nukentėjusiosios sužalojimo fakto, aplinkybių ir mechanizmo jokių pagrįstų abejonių nekyla, šios aplinkybės nustatytos kitais bylos įrodymais, nesant duomenų apie A. S. sužalojimą (susižalojimą) kitu laiku ir aplinkybėmis, BPK 143 straipsnyje numatytos apžiūros neatlikimas apeliantės teiginio, kad apžiūros neatlikimas leidžia spręsti, jog ji nukentėjusiosios nesužalojo, niekaip nepatvirtina.

12.2. Nukentėjusiajai A. S. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikdymo mastas nevertintas, sužalojimo padarymo mechanizmas nenustatytas nesant objektyvių trauminio poveikio žymių, išvada dėl fizinio skausmo sukėlimo taip pat neteikta (1 t., b. l. 79). Tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad nuketėjusioji A. S. jautė fizinį skausmą, savaime nepaneigia. Baudžiamosiose bylose sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą paprastai nustato teismo medicinos ekspertas, tačiau fizinio skausmo sukėlimas gali būti nustatomas ir kitais būdais, pavyzdžiui, tai gali padaryti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, kad nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį buvo kitaip smurtauta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018).

12.3. Nagrinėjamoje byloje N. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad tyčia sudavė A. S. du smūgius į pilvą, vieną kartą suėmė pirštais už smakro ir spaudė, taip sukėlė vieną iš alternatyvių padarinių – fizinį skausmą. Apeliantės teigimu, byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad A. S. nebuvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau šį teiginį visų pirma paneigia pačios nukentėjusiosios A. S. nuoseklūs ir detalūs parodymai apie po suduotų smūgių patirtus pojūčius, jų trukmę ir intensyvumą (nukentėjusioji patvirtino apie minutę jautusi skausmą dėl suduotų smūgių į pilvą, dėl veido suėmimo skausmas buvo momentinis, skaudėjo tas sekundes, kai močiutė laikė suėmusi), taip pat nukentėjusiosios A. S. parodymai. Nors apeliaciniame skunde A. S. parodymai dėl šios aplinkybės vertinami, kaip nenuoseklūs ir prieštaringi, teisėjų kolegija esminių prieštaravimų juose nenustatė. Duodama paaiškinimus pagal pakeistą kaltinimą nukentėjusioji A. S. parodė, kad dukra A. S. sakė, kad jai skauda, buvo išsakyta jos emocija („skauda paleisk, ką darot“), įvykio dieną buvo raudonas smakras (2 t., b. l. 145, 146). Apie tai, kad nuteistosios N. S. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas nukentėjusioji nurodė ir 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, o apklausiama ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad po N. S. smūgio į pilvo sritį A. S. sušuko (1 t., b. l. 16, 17). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu A. S. iš tikrųjų neteigė, kad po įvykio dukra A. S. būtų skundusis, kad jai ką nors skauda, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta, kiek laiko asmuo turi jausti fizinį skausmą, kad kaltininko veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio atitinkamą dalį.

12.4. Kaip nurodyta šios nutarties 11.2. papunktyje, fizinio skausmo nustatymui yra svarbi išorinė šio neigiamo poveikio į asmens kūną išraiška – nukentėjusiojo reakcija leidžianti aplinkiniams suprasti, kad nukentėjusiajam iš tikrųjų skauda. Šioje baudžiamojoje byloje įvertinus pačios nukentėjusiosios A. S., taip pat nukentėjusiosios A. S. parodymus, kartu atsižvelgiant ir į pačią įvykio situaciją, nuteistosios atliktų veiksmų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis, suspaustas veidas, smūgiai buvo suduoti nepilnamečiam asmeniui, smūgius sudavė fiziškai stipresnis suaugęs asmuo), jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusioji A. S., nuteistajai atliekant fizinio smurto veiksmus, jautė fizinį skausmą, nekyla. Konstatavus šią išvadą, aplinkybės, kad po įvykio A. S. nesiskundė, kad jai skauda, N. S. veiksmų teisiniam vertinimui neturi esminės reikšmės. Priešingo vertinimo nesuponuoja ir tai, kad liudytoja G. S., buvusi namuose vykusio konflikto metu, nurodė, kad sesė (A. S.) nesakė, ar jai skaudėjo, taip pat tai, kad kitą dieną A. S. ėjo į mokyklą, vaistų nevartojo. Atsižvelgiant į šios nutarties 11.3. papunktyje nurodytas aplinkybes taip pat į tai, kad liudytoja G. S., kaip ji pati nurodė, matė ne visas muštynes, liudytojos G. S. nurodyta aplinkybė, kad sesuo po įvykio nesiskundė skausmu, išvados, kad A. S. dėl N. S. veiksmų jautė fizinį skausmą, nepaneigia.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas V. U., D. K. parodymus turėjo vertinti kritiškai argumentuojant tuo, kad V. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog sužalojimų nukentėjusiosios A. S. veide nematė, o D. K. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, be to matė sužalojimus nukentėjusiosios veide, kurių įvykio vakarą nematė liudytoja V. U.. Iš tikrųjų liudytoja V. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. S. veide sužalojimų, nubrozdinimų nematė (1 t., b. l. 104), o teisme teigė, kad matė nežymų įbrėžimą ant skruosto ir kaklo, šio neatitikimo teisėjų kolegija nelaiko esminiu faktoriumi, įtakojančių liudytojos parodymų objektyvumą visa apimtimi. Liudytoja V. U., kaip minėta, pati konflikte nedalyvavo ir jo nematė, įvykio aplinkybės jai žinomos iš nukentėjusiosios A. S., dėl įvykio aplinkybių prieštaravimai V. U., A. S., A. S. parodymuose nenustatyti, o A. S. padaryto sužalojimai objektyviai užfiksuoti specialisto išvadoje, sužalotą nukentėjusiosios veidą kitą dieną po įvykio matė liudytoja D. K., kurios parodymai apie nukentėjusiosios sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją atitinka specialisto išvadą. Liudytoja D. K. ikiteisminio tyrimo metu iš tikrųjų nebuvo apklausta, tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtintas reikalavimas nuosprendį grįsti tik tų asmenų, kurie buvo apklausti ir ikiteisminio tyrimo metu, parodymais.

14. Pagal BPK 20 straipsnio 3, 4 dalis, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bylai reikšmės turinčias aplinkybes. Liudytoja D. K. buvo apklausta įspėjus ją dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos nurodytos aplinkybės susijusios su nagrinėjama baudžiamąją byla, liudytojos parodymus teismas ištyrė ir įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Taigi konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, liudytojos D. K. parodymus laikydamas N. S. kaltę patvirtinančiu įrodymu, pažeidė duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šios išvados kontekste atkreipiamas dėmesys, kad klausimas dėl liudytojų V. U. ir D. K. parodymų atitikimo įrodymams keliamus reikalavimus buvo keliamas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl šių liudytojų parodymų pripažinimo tinkamu įrodymu ir jų vertinimo skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta. Apeliaciniame skunde jokios naujos aplinkybės ar faktai, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar teismo nebuvo įvertinti ir kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, nėra nurodyti.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabejojo liudytojų A. S., L. K. ir A. M. parodymais, kadangi jų parodymai patvirtina nuteistosios N. S. nurodytas aplinkybes ir nėra paneigti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus dėl, jos manymu, neteisingo liudytojų A. S., L. K. ir A. M. parodymų vertinimo, atmeta, kaip nepagrįstus. Skundžiamame nuosprendyje dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo išsamiai ir argumentuotai pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šių liudytojų parodymus ir vertindamas juos kaip siekį sustiprinti N. S. gynybinę poziciją, visų pirma pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nei vienas iš šių liudytojų A. S. namuose vykusio konflikto nematė. Nors šie liudytojai tvirtino matę, kaip N. S. A. S. ir A. S., suėmusios už rankų ir plaukų, išmetė pro duris, išrovė N. S. plaukus, A. S. elgėsi agresyviai ir sudavė smūgį A. M., jokie kiti objektyvūs duomenys šių aplinkybių teisingumo nepatvirtina. Liudytojų A. S., L. K. ir A. M. parodymus paneigia nukentėjusiųjų A. S., A. S. ir liudytojos G. S. parodymai, kurių objektyvumu ir patikimumu, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji A. S. būtų įtakojusi A. S. ir G. S. duoti tikrovės neatitinkančius ir jai palankius parodymus, ar kad jų apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją būtų atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

16. Be to, liudytojų A. S., L. K., A. M., taip pat ir nuteistosios N. S. parodymų patikimumu bei objektyvumu leidžia bejoti ir jų parodymų nenuoseklumas bei tam tikrai prieštaravimai. Liudytojai A. S., L. K., A. M. kategoriškai tvirtino matę, kaip atsidarė namo durys ir pro jas „išskrido“ N. S., kuri buvo išmesta A. S. ir A. S.. Pati nuteistoji dėl šios aplinkybės nebuvo nuosekli – N. S. iš pradžių teigė, kad vyrai (S., T., A.), taip pat A. ir L., iš namo išėjo po to, kai ji buvo ištrenkta į lauką ir pardėjo verkti, vėliau jau tvirtino, kad išmetimą iš namo galėjo matyti lauke buvę dukra, anūkas ir vyras. L. K. tvirtino mačiusi, kad A. S. ir A. S. buvo suėmusios N. S. už plaukų, abi ją laikė, išėjo „kamuoliu“ pro duris (2 t., b. l. 89), kai liudytojas A. S. nurodė, jog už plaukų buvo suėmusi tik A. S., o į lauką A. S. ir A. S. išėjo tik praėjus kelioms minutėms po to, kai N. S. buvo išmesta pro duris (2 t., b. l. 87, 88). Šie neatitikimai liudytojų parodymuose, kartu atsižvelgiant į tai, kad dėl name įvykusio konflikto aplinkybių ir lauke buvusios situacijos nukentėjusiųjų ir liudytojos G. S. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina ir kiti aukščiau aptarti įrodymai, pirmosios instancijos teismui leido pargrįstai nuteistosios ir liudytojų A. S., L. K., A. M. parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Be to, šios bylos kontekste pažymėtina, kad vertinamu atveju esminės vis tik yra su namo viduje įvykusiu konfliktu susijusios, o ne nuteistosios ir liudytojų A. S., L. K., A. M. akcentuojamos, su įvykiais iki konflikto ir po jo, buvusio aplinkybės. Dėl namo viduje įvykusio konflikto pradžios, eigos, nuteistosios atliktų veiksmų, nukentėjusiųjų parodymuose esminiai prieštaravimai, kaip jau minėta, nėra nustatyti, jų nurodytos aplinkybės atitinka kitus bylos įrodymus, kai nuteistosios iškeltos įvykio versijos jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina, o nuteistosios naudai liudiję artimieji (vyras, dukra ir anūkas) patys įvykio nematė.

17. Nukentėjusiųjų A. S., A. S. ir G. S. parodymų, kaip objektyvių ir patikimų, vertinimo nepaneigia ir skunde akcentuojama aplinkybė, kad N. S. 2020 m. rugsėjo 23 d. asmens apžiūros, atliktos prieš uždarant asmenį į areštinę, metu dešinės rankos žaste užfiksuota kraujosruva (2 t., b. l. 3), apie kurią savo parodymuose nurodė ir liudytojai A. S. ir L. K. (2 t., b. l. 88, 89). Atkreipiamas dėmesys, kad pačios nukentėjusiosios neneigė, kad N. S. pradėjus smurtauti, prie durų vyko grumtynės bandant N. S. atitraukti, kad ji nebūtų įsikibusi, taigi logiška ir nėra paneigta, kad šio susistumdymo metu N. S. taip pat galėjo patirti sužalojimus. Tačiau ši aplinkybė jos pačios atsakomybės dėl A. S. ir A. S. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, sukėlusio BK 140 straipsnyje numatytus padarinius – fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, nešalina.

18. Apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad pagal teismų praktiką asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, duoti parodymai turi būti vertinami itin įdėmiai ir atsargiai, reikia vertinti ir galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ir interesus, dėl kurių parodymai galimai yra melagingi ir kuriais siekiama nepagrįstai apkaltinti. Nagrinėjamu atveju nuosprendžio turinys patvirtina, kad į konfliktiškus santykius, asmeninius nesutarimus, vertinant nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, analizuojamu atveju buvo atsižvelgta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių dėl iki tiriamo įvykio buvusių šeiminių nesutarimų ir nepasitenkinimo (dėl kelionių, asmeninių švenčių, tarpusavio bendravimo, po bulviakasio prie stalo buvusio įvykio) neneigė ir pačios nukentėjusiosios A. S. ir A. S., bei liudytoja G. S., tačiau tai savaime nesuponuoja jų parodymų, kaip neobjektyvių ir nepatikimų vertinimo, ir nepagrindžia apeliantės teiginių, kad nukentėjusiosios siekia ją melagingai apkaltinti dėl besitęsiančių blogų santykių ir A. S. nenusivežimo prie jūros, pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų A. S., A. S. parodymais, kadangi jų parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių, kurios yra aktualios sprendžiant būtent N. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, papildo ir atitinka kitus byloje esančius duomenis, kurių visuma patvirtina N. S. veiksmuose esant BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikaltimų sudėties požymius. Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus apie analizuojamų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino ne atsietai, o kartu su kitais bylos duomenis, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl apeliantės akcentuojami atskiri nukentėjusiųjų parodymų turinio fragmentai, apeliantės vertinami kaip rodantys parodymų nenuoseklumą ir neatitikimą tikrovei, BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo neįrodo ir nuosprendyje išdėstyto teisinio įrodymų vertinimo nepaneigia.

19. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal apeliacinio skundo ribas, Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Nuteistosios apeliaciniame skunde naujos aplinkybės, faktai ar duomenys, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir liko šio teismo neištirti ir neįvertinti, nėra nurodyti. Skundas iš esmės yra paremtas apeliantės subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, faktinę konflikto situaciją vertino neteisingai, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl N. S. kaltės ir jų iš naujo nekartoja

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė N. S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1, 2 dalyse numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai ją pripažino kalta dėl šių nusikaltimų padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad N. S., tyčia suduodama smūgius marčiai A. S. ir anūkei A. S. į pilvą, suimdama už plaukų ir apdraskydama A. S. veidą ir kaklą, suimdama už smakro A. S. ir jį spausdama, sukėlė joms fizinį skausmą, o A. S. padarė ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl N. S. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jos atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

21. Nukentėjusioji A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Iš 2021 m. balandžio 1 d. pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad A. S. advokatei Jolantai Vienažindytei už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 180 Eur (2 t., b. l. 181). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau sprendžiant dėl jų atlyginimo atsižvelgtina ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėjama byla, koks bylos išnagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018 ir kt.).

22. Vertinamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistosios N. S. apeliacinį skundą, nukentėjusioji A. S. nuosprendžio neskundė. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į paminėtą, įvertinus suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį (atsiliepimas iš trijų lapų, advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat atstovavo nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu, bylos aplinkybės ir nuteistosios pozicija jai buvo žinoma, papildomai susipažinti su bylos medžiaga nebuvo reikalinga), taip pat įvertinus už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios advokatei Jolantai Vienažindytei sumokėtą sumą (550 Eur), nukentėjusiosios A. S. turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis, tačiau jų suma mažintina iki 100 Eur, šią sumą priteisiant iš nuteistosios N. S..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 322 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios N. S. priteisti nukentėjusiajai A. S. 100 Eur jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.