Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-05-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-88-354/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-09
Bylos Nr.
1S-88-354/2018
Teisminio proceso Nr.
1-86-1-00517-2009-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Nijolė Matuzevičienė
Nuteistasis
G. I.
Kategorijos
(S)Bylos Nr. 1S-88-354/2018
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00517-2009-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.7.2.4; 2.5.19; 2.5.20.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, išnagrinėjusi Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Stulpino skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria tenkintas nuteistojo G. I. gynėjo advokato M. M. prašymas įskaityti sumokėtą baudą kaip atliktą bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. I. Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, jam paskirta subendrinta galutinė bausmė – 25 MGL dydžio, t. y. 3250 Lt (941,27 Eur) bauda.

2016 m. balandžio 20 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu G. I. paskirta ir nesumokėta 25 MGL dydžio, t. y. 3250 Lt (941,27 Eur), bauda pakeista areštu 12 parų, bausmę atliekant areštinėje. Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis įsiteisėjo ir 2016 m. gegužės 20 d. Telšių rajono apylinkės teismo patvarkymu buvo pateikta vykdyti Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

2018 m. kovo 19 d. Telšių apylinkės teisme buvo gautas G. I. gynėjo advokato M. M. prašymas įskaityti 2017 m. rugpjūčio 16 d. sumokėtą baudą, kaip G. I. atliktą bausmę baudžiamojoje byloje Nr. 1-184-352/2010.

Skundžiama 2018 m. balandžio 11 d. Telšių apylinkės teismo nutartimi G. I. gynėjo advokato M. M. prašymas buvo patenkintas ir nuspręsta įskaityti sumokėtą baudą, laikant, kad G. I. Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-184-352/2010 paskirtą bausmę atliko, ir Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi byloje Nr. T-56-971/2016 G. I. paskirtos arešto bausmės vykdymą nutraukiant.

Šalies argumentai

Skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras D. Stulpinas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – nuteistojo G. I. gynėjo advokato 2018 m. kovo 19 d. prašymą (įskaityti sumokėtą baudą, kaip atliktą bausmę) atmesti.

Skunde nurodoma, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, nes nuteistojo G. I. gynėjo advokato prašymą patenkino nesivadovaudamas jokiomis BK teisės normomis, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) straipsnis, kuriuo vieninteliu teismas vadovavosi (362 straipsnis), visiškai nereglamentuoja šioje byloje susiklosčiusios situacijos.

Prokuroro manymu, baudžiamojoje byloje (ar kitoje jau apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo stadijoje pradėtoje byloje) teisingumo principas tiesiogiai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai šio principo taikymo galimybė yra įtvirtinta konkrečioje baudžiamojo įstatymo nuostatoje (BK teisingumo principas yra minimas tik 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 54 straipsnio 3 dalyje, t. y. siejamas su bausmės skyrimu). Pažymi, kad BPK nėra įtvirtinta nei viena teisės norma, kuri teismui leistų tiesiogiai taikant teisingumo principą (ar juo labiau protingumo principą, kuris apskritai nei BK, nei BPK neminimas) nutraukti teisėtai paskirtos ir tebegaliojančios bausmės (arešto) vykdymą motyvuojant tuo, jog savavališkai nuteistojo sumokėta pinigų suma įskaitytina kaip atlikta anksčiau toje byloje paskirta baudos bausmė, kuri savavališko pinigų sumos sumokėjimo metu buvo jau seniai nebegaliojanti ir nuteistajam ši aplinkybė buvo aiškiai žinoma (gynėjo prašyme nurodyta: „Apie baudos pakeitimą į areštą sužinojo atsitiktinai, todėl 2017 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo visą baudžiamuoju įsakymu paskirtą 941,27 Eur baudą“).

Nurodoma, kad nuteistasis G. I. beveik 7 metus piktybiškai vengęs sumokėti jam paskirtą baudą (tai buvo konstatuota teismo) ir patyręs baudžiamajame įstatyme numatytas tokio piktybiško vengimo teisines pasekmes (baudos pakeitimą areštu), nebegali išvengti jam paskirtos ir galiojančios arešto bausmės vykdymo vien tik todėl, jog ši bausmė jam tiesiog nepriimtina dėl įvairių jo gynėjo prašyme nurodytų priežasčių – tai paneigtų Lietuvos Respublikoje veikiančio baudžiamojo proceso modelio esmę.

Teigiama, jog teismas negalėjo patenkinti nuteistojo G. I. gynėjo prašymo remdamasis teisės principu non bis in idem, nes šiuo konkrečiu atveju G. I. jokiu būdu nebuvo/nebūtų antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus: nevykdomos bausmės pakeitimas kita bausme (griežtai vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis) nei Lietuvos Respublikos teismų, nei EŽTT praktikos kontekste niekada nebuvo (ir negalėjo būti) traktuojamas net kaip galimas principo non bis in idem pažeidimas, o nuteistojo savavališkas vykdymas jam parankesnės anksčiau teismo paskirtos, bet nebegaliojančios, bausmės (nuteistajam aiškiai žinant apie pirminės bausmės nebegaliojimą) apskritai negali būti laikomas asmens nubaudimu, nes tai yra paties nuteistojo sąmoningai pasirinktas poelgis, o ne kompetentingos institucijos priimtas nubaudimo aktas. Atkreipiamas dėmesys, kad teisinėje valstybėje neįmanoma situacija, jog aiškiai reglamentuotame baudžiamajame procese nuteistasis savo konkrečiais sąmoningais poelgiais, kurių nenumato joks įstatymas, galėtų lemti savo teisinės padėties palengvinimą (šiuo konkrečiu atveju – savavališkai pasirinkti vykdyti tam tikru laikotarpiu dėl tam tikrų gyvenimo sąlygų jam pačiam parankesnę, tačiau nebegaliojančią, bausmę, ir tokiu būdu išvengti griežtesnės bei teisėtai paskirtos galiojančios bausmės įvykdymo).

Pažymi, jog teismas nepagrįstai vadovavosi: 1) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi (byla Nr. T-450-158/2016), nes šiuo atveju skiriasi bylų aplinkybės; 2) Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, nes tik viena teismo nutartis dar neleidžia daryti pagrįstos išvados apie susiformavusią teismų praktiką (net jeigu ir būtų priimtos dar kelios analogiškos teismo nutartys, tai savaime nereiškia, jog tokia pradėta formuoti praktika yra teisinga, ypač jeigu nebuvo patikrinta aukštesnės instancijos teismo).

Nesutinkama ir su teismo išvada apie ekstradicijos išlaidų ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei neproporcingumą: 1) teismas nepagrįstai konstatavo ekstradicijos taikymo neišvengiamumą, nes visiškai nevertino tos aplinkybės, jog G. I. aiškiai deklaravo savo buvimo vietą ir nurodė tikslią dabartinę gyvenamąją vietą, el. pašto adresą (tai užfiksuota jo gynėjo prašyme teismui); 2) teismas visiškai nepagrįstai konstatavo nepakankamą G. I. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, nes teismo baudžiamuoju įsakymu G. I. buvo pripažintas kaltu padaręs ne vieną (kaip nurodyta teismo nutartyje), o net tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. G. I. nuteistas net už trijų tyčinių nusikaltimų padarymą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkinamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisingo sprendimo priėmimas baudžiamojoje byloje reiškia ir sprendimo atitikimą galiojantiems įstatymams. Šiuo atveju Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartis nelaikytina nei teisinga, nei pagrįsta.

Kaip minėta, Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 352 straipsnio, 362 straipsnio, BK 47 straipsnio nuostatomis, Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu G. I. paskirta ir nesumokėta 25 MGL dydžio bauda, t. y. 3250 Lt (941,27 Eur), buvo pakeista areštu 12 parų, bausmę atliekant areštinėje. Minėta Telšių rajono apylinkės teismo nutartis įsigaliojo ir 2016 m. gegužės 20 d. buvo pateikta vykdyti Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Taigi, įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (BPK 346 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įsiteisėjus Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarčiai, nuteistasis G. I. privalomai turėjo atlikti ne bet kokią savo nuožiūra pasirinktą, o konkrečią arešto bausmę. Tačiau iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog nuteistasis G. I. Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties nevykdė, arešto bausmės neatliko, 2017 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo atitinkamą baudą, o jo gynėjas advokatas M. M. pateikė prašymą teismui įskaityti G. I. sumokėtą baudą kaip nuteistojo G. I. atliktą bausmę pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamąjį įsakymą.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai, tenkindami nuteistojo G. I. gynėjo prašymą, nesirėmė jokiomis įstatyminėmis normomis, nes tokios esamu laiku neegzistuoja. Teismo priimtas sprendimas neteisėtas ir tuo aspektu, kad juo iš esmės buvo panaikintas, pakeistas kitas įsiteisėjęs teismo sprendimas – Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis, to irgi Baudžiamojo proceso įstatymas bausmės vykdymo stadijoje nenumato. Esant tokiai situacijai, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį laikyti atitinkančią teisingumo ir protingumo kriterijus nėra jokio pagrindo. Žemesnės instancijos teismo argumentai, kad atmetus nuteistojo G. I. gynėjo prašymą bus pažeistas non bis in idem (asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą) principas, yra nelogiška ir nepagrįsta. Nuteistajam G. I. Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmė buvo pakeista į areštą ir tai nereiškia, kad G. I. baudžiamas už tą patį antrą kartą ar jam paskirta dar viena bausmė už tą pačią veiką. Lietuvoje galiojantys įstatymai nenumato diskrecijos nuteistajam pasirinkti, kurią bausmę, iš BK 42 straipsnio 1 dalyje numatyto bausmių sąrašo, už įvykdytą nusikalstamą veiką jam atlikti.

Šiuo atveju nuteistojo G. I. 2017 m. rugpjūčio 16 d. pinigų sumos (941,27 Eur) į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą įmokėjimas, kai Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis jau buvo įsiteisėjusi ir G. I. paskirta arešto bausmė, negali paneigti minėtos nutarties teisėtumo ir negali būti laikomas teismo paskirtos bausmės atlikimu.

Skundžiamoje nutartyje paminėtos apylinkės teismų nutartys, kuriomis rėmėsi Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai, konkrečiu atveju negali būti laikomos nei formuojama teismų praktika, nei precedentiniais sprendimais nagrinėjamu klausimu, ypač, kai minėti sprendimai nebuvo patikrinti aukštesnės instancijos teismuose ir kai nustatytos aplinkybės šiuo ir kitais atvejais nėra tapačios.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir nuteistojo G. I. gynėjo advokato M. M. prašymą dėl 941,27 Eur baudos įskaitymo į Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė