Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-175/2015;

Teisėja Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00504-2014-5;

2015 m. sausio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens D. M. gynėjai advokatei Alinai Vosyliūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokurorės skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. BK 37 str. pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jį kaltinant tuo, kad jis 2014 m. balandžio 24 d. apie 12.30 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini) , sudavė vieną smūgį kompiuterio laidu per kojas savo mažamečiui sūnui P. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir tuo nukentėjusiajam P. M. sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

Prokurorės apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, veikos kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su BK 37 str. nuostatų taikymu. Prokurorės vertinimu, teismas, atleisdamas D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo padarytą veiką laikyti mažareikšme.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. M. veiksmai formaliai atitinka BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau pagal veikos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo lygio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Pripažinęs padarytą veiką mažareikšme, pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą D. M. atžvilgiu nutraukė. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Taigi, bet kuriuo atveju teismas turi nustatyti, ar byloje esantys įrodymai yra pakankami išvadoms dėl nusikaltimo požymių kaltininko veiksmuose buvimo pagrįsti, ir tik tada spręsti klausimą dėl BK 37 str. nuostatų kaltininko atžvilgiu taikymo.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, dar kartą ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad D. M., suduodamas vieną smūgį kompiuterio laidu savo mažamečiui sūnui P. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., per kojas, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. nėra įrodyta, kad D. M. padarė BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo požymius atitinkančią veiką.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Šioje byloje D. M. kaltinimai buvo pareikšti dėl to, kad jis, suduodamas laidu savo mažamečiui sūnui per kojas, sukėlė jam fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimas šiuo atveju yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiamai padariniai BK 140 str. 3 d. dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Taigi, vertinant D. M. veiksmus, kaip nusikalstamus, būtina nustatyti, jog jo veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kaltinamojo D. M. paaiškinimų ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 str.) ištyręs kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad BK 140 str. dispozicijoje nurodyti padariniai – fizinio skausmo sukėlimas, yra nustatyti, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl D. M. veiksmų nukentėjusysis jautė fizinį skausmą. Šios faktinės aplinkybės nepatvirtino nei pats D. M., nei jo žmona A. M., nei mažametis nukentėjusysis P. M.. Teisme apklaustas D. M. patvirtino, kad kartą sudavė sūnui per kojas kompiuterio laidu norėdamas jį paauklėti dėl netinkamo elgesio, po to paguldė jį miegoti. Taip pat kategoriškai patvirtino, kad tikslo sukelti sūnui fizinį skausmą tikrai neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. M., kurios parodymai buvo pagarsinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad sūnus P. M. sode sukėlė gaisrą, jos vyras D. M. sūnų parsivedė namo ir nuėjo su juo pasikalbėti į kitą kambarį. Girdėjo, kaip D. M. barė sūnų, taip pat girdėjo, kad sūnus, atsakinėdamas į tėvo klausimus, melavo. Vėliau išgirdo garsą, lyg kažkas būtų kam sudavęs. Atėjus į kambarį D. M. paaiškino, kad sudavė sūnui per kojas kompiuterio laidu, po to vyras paguldė sūnų į lovą ir pasakė, kad čia jam bausmė. Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas mažametis nukentėjusysis P. M. paaiškino, kad tėtis jo neskriaudžia, tik vieną kartą laideliu sudavė ir pataikė į koją, tačiau jam neskaudėjo. Tėtis sudavė dėl to, kad supyko už sukeltą gaisrą. Vertinant šių asmenų paaiškinimus matyti, kad nė vienas iš jų nenurodė, kad dėl D. M. veiksmų nukentėjusysis būtų jautęs skausmą, t. y., kad dėl D. M. veiksmų sukelto fizinio skausmo mažametis būtų skundęsis mamai, kad būtų verkęs ar kitokiu būdu išreiškęs dėl sukelto fizinio skausmo patirtus neigiamus išgyvenimus. Priešingai, pats nukentėjusysis, kaip jau nurodyta aukščiau, kategoriškai nurodė, kad jam neskaudėjo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ir socialinė darbuotoja L. B., kuri paaiškino, kad jai A. M. pasakiusi, jog sūnų P. M. sumušė tėvas, mušė laidu suduodamas keletą kartų, taip pat parodė pageltusias kraujosruvas ant šlaunų. Šios liudytojos parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti, tačiau L. B. paaiškinimų aukštesnysis teismas nelaiko patikimu įrodymų šaltiniu sprendžiant dėl D. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad įvykis vyko 2014-04-24. Socialinė darbuotoja L. B. su A. M. bendravo 2014-05-02, pati įvykio aplinkybių nematė, aplinkybes žinojo tik iš A. M. paaiškinimų, kurių objektyvumu pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad, nepriklausomai nuo to, jog prieš sūnų smurtas buvo panaudotas dar 2014-04-24, socialinei darbuotojai A. M. paskambino tik po savaitės laiko, kai tarp jos pačios ir vyro D. M. kilo konfliktas ir D. M. jai sudavė su „maikute“, kas leidžia A. M. parodymus vertinti kaip ne itin patikimus, sąlygotus šeimoje susiklosčiusios konfliktinės situacijos. Be to, liudytoja L. B. nurodė, kad A. M. jai paaiškinusi, kad sūnui D. M. tėvas sudavė kelis kartus, o tai iš esmės prieštarauja tiek D. M., tiek paties nukentėjusiojo P. M. paaiškinimams. Be to, pažymima ir tai, kad A. M. pati nurodė nemačiusi smurto naudojimo aplinkybių, tik girdėjusi garsą, todėl jos nurodyta aplinkybė, kad buvo suduota kelis kartus, vertintina kaip neatitinkanti tikrovės. Nors liudytoja apklausta socialinė darbuotoja L. B. nurodė, kad matė ant P. M. šlaunų pageltusias kraujosruvas, ši aplinkybė, pati savaime, fakto, kad dėl D. M. veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nepatvirtina. Nukentėjusįjį L. B. matė praėjus savaitei po įvykio, į medikus dėl sužalojimų kreiptasi nebuvo, todėl lieka nepaneigta abejonė, kad P. M. kraujosruvos galėjo atsirasti ir kitu, nei kaltinime nurodytu, metu jam būnant tiek namuose, tiek lauke.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokurorė, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, kolegija laikosi nuomonės, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog D. M. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui sūnui P. M., nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – D. M. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Šioje byloje buvo pareikštas (duomenys neskelbtini) miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad priimamas išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 str. 3 d. 2 p.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. M., išlaidas iki 2014-12-17 sudaro 32,78 Eur (113,20 Lt) dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš asmens, kuris šioje byloje nėra padavęs apeliacinio skundo, nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo asmens, dėl kurio priimtas skundžiamas nuosprendis, valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes taip pat į tai, kad šioje byloje apeliacinis procesas pradėtas pagal prokuroro apeliacinį skundą, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą D. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 3 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 3 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus civilinį ieškinį dėl 289,62 Eur (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

D. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės šiai nusikalstamai veikai nagrinėti teisme: kompiuterio laidą, saugomą Alytaus AVPK Logistikos skyriuje, grąžinti A. M., o DVD laikmeną su nukentėjusiojo P. M. apklausos įrašu palikti prie bylos visą jos saugojimą laiką.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 32,78 Eur (113,20 Lt), iš išteisintojo D. M. nepriteisti.