Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-01 · Byla Nr. Iv-2311-171/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Iv-2311-171/2011Sprendimas · 2011-12-01Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-01
Bylos Nr.
Iv-2311-171/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00558-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2311-171/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00558-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Aleksandrui Ivanovui, atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovui Vitalijui Šerpyčiui, atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovams Rolandui Štaupui ir Egidijui Šiaudikiui, atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Šiaulių tardymo izoliatorius, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 10–12, 30), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 9 999 Lt žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008-11-14 iki šiol jam esant suimtam 35 kartus nedavė valgyti pietų, taigi 35 kartus jis buvo kankinamas, kentė alkį, skausmą, įžeidinėjimus ir pažeminimą, psichikos ir sveikatos žalojimą. Nurodo, kad 35 kartus nuo 6 val. ryto iki 18 val. vakaro, kai būdavo konvojuojamas, antradieniais ir penktadieniais, negaudavo valgyti pietų, tomis dienomis būdavo ypač išvargęs.

Pareiškėjas nurodo, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos R. Styrienės 2011-02-18 rašte konstatuota, kad dėl to, jog jam neduodami pietūs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kalti netobuli įstatymai.

Teigia, kad etapavimai iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių vykdavo apie 11.30–12.00 val., į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykdavo apie 13–14 val., taigi buvo etapuojamas iš vienos įstaigos į kitą dienotvarkėje nustatytu pietų laiku ir likdavo nevalgęs, o sauso davinio kelionei negaudavo. Atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių taip pat negaudavo pietų, kadangi nėra teisės aktų, kurie nustatytų pareigą gaminti ir patiekti pietus atvykusiems nuteistiesiems ar suimtiesiems.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nėra priėmusi teisės akto, pagal kurį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskr. VPK) ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio apskr. VPK) pareigūnai neturėtų teisės jo nepavalgiusio pietų 45 kartus etapuoti į kitą įstaigą per pietus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 yra priėmusi Konvojavimo taisykles, kurios buvo pažeistos, kadangi jis 45 kartus negavo sauso davinio. Teigia, kad Teisingumo ministerija, kurios priimtais teisės aktais vadovaujasi Šiaulių tardymo izoliatorius, nėra priėmusi teisės akto, kuriame būtų nurodyta gaminti maistą atvykstantiems iš Panevėžio apskr. VPK areštinės suimtiesiems, kurie per pietus važiuoja konvojaus automobilyje ir liko ir be pietų, ir be sauso davinio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunduose išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija ir Teisingumo ministerija yra priėmusi Konvojavimo taisykles, iš kurių turinio matyti, kad pareigūnai gali konvojuoti suimtąjį prieš pat pietų laiką, t. y. 11 val. 30 min., o asmenį konvojuojant 3 val. pirmyn ir atgal neduoti jam maisto. Nurodo, kad toks aktas yra netinkamas, nes suimtasis lieka 6 val. nemaitintas. Vidaus reikalų ministerija nėra priėmusi teisės akto, draudžiančio suimtuosius konvojuoti per dienotvarkėje numatytus pietus. Vidaus reikalų ministro 1995-05-02 įsakyme Nr. 359 ir 1998-10-29 įsakyme Nr. 417 yra nurodytas planinio konvojaus maršrutas ir laikas. Šiais aktais vadovaudamiesi Šiaulių apskr. VPK pareigūnai iš Panevėžio apskr. VPK suimtuosius konvojuoja dienotvarkėje numatytu pietų laiku, todėl pažeidžia jų teisę į poilsį, tinkamą bei šiltą maistą. Sausas davinys neatitinka reikalavimų, kadangi suimtieji turi būti maitinami normaliu, tinkamai paruoštu maistu. Mano, kad tokie aktai yra priimti tam, kad nereikėtų skirti pinigų maitinimui, be to, iš jų turinio darytina išvada, kad jei paprašysi valgyti – gausi, o jei ne – ir negausi. Teisės aktai turi nustatyti institucijoms pareigą, o ne galimybę suimtuosius maitinti tinkamai (I t., b. l. 144–153).

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kreipdamasis į Šiaulių ir Panevėžio apygardos administracinius teismus prašė priteisti žalą dėl to, kad buvo netinkamai maitinamas. Šioje byloje jis kelia ginčą dėl to, kad dėl netobulų teisės aktų nuteistieji maitinami netinkamai, tačiau skundžiamas tas pats periodas ir etapavimo laikotarpis, kuris nurodytas ir anose bylose. Pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011-06-10 sprendimo (II t., b. l. 30–38).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 70–72) nurodė, kad Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, taigi mano, kad ji nėra tinkama atsakovės atstovė šioje administracinėje byloje.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės reglamentuoja konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teisės ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus. Pažymėjo, kad jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų išsakęs savo pretenzijas dėl maitinimo, nepateikta. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 patvirtintas skiriamų maisto produktų vidutinis kiekis vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, kad jis konvojavimo metu nebuvo aprūpintas maisto daviniu.

Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog Teisingumo ministerija atsakinga už netinkamą teisinį reglamentavimą, atmestini, kadangi teisės aktais nustatyta, kad visi asmenys turi būti aprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas, taip pat yra nustatytas ir maisto produktų vidutinis kiekis vienam asmeniui, kuris vežamas iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas nustato, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.

Teigia, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti atsakovės atstovų neteisėtus veiksmus ir kurie galėjo sukelti žalą pareiškėjui, todėl pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (I t., b. l. 144–153, II t., b. l. 30–38). Pažymėjo, kad, jų manymu, teisinio reglamentavimo pakanka, kad būtų užtikrintas asmenų maitinimas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 66–68) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija šioje administracinėje byloje neturėtų būti traukiama atsakovės atstovu, kadangi jokių pareiškėjo teisių ir / ar teisėtų interesų nėra pažeidusi.

Teigia, kad pagal Konvojavimo taisyklių 98.5 punktą, Šiaulių tardymo izoliatorius, kuriame laikomas pareiškėjas, turėtų pasirūpinti maisto daviniu, jei konvojavimo trukmė viršytų 6 valandas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. patikslintame skunde aiškiai nurodo, jog konvojavimas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir atgal trukdavo nuo 11.30–12 valandos iki 13–14 valandos, t. y. ne ilgiau kaip dvi su puse valandos, pareigūnai, konvojavę pareiškėją, nepažeidė Konvojavimo taisyklėse nustatytos konvojavimo tvarkos, taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos atlyginti neturtinę žalą, nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad, jų manymu, Konvojavimo taisyklės yra teisėtos, jų nuostatos neprieštarauja kitiems teisės aktams (I t., b. l. 144–153, II t., b. l. 30–38).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 172–174) paaiškino, kad vadovaujantis policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis policijos areštinėse laikomi asmenys maitinami 3 kartus per parą. Pagal Panevėžio apskr. VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskr. VPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, pietūs areštinėje laikomiems asmenims yra pateikiami nuo 12 iki 12.45 val. Planinio konvojaus dienomis asmenys iš Panevėžio apskr. VPK areštinės išvyksta dar iki pietų – nuo 10 iki 11.30 val., todėl planinio konvojaus dieną iš Panevėžio apskr. VPK areštinės išvykstantys asmenys areštinėje pavalgo jiems priklausančius pusryčius, o kadangi kelionė nuo Panevėžio iki Šiaulių trunka apie 1 val. 30 min., dienos pietų metu jie jau būna Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pažymėjo, kad analogiška tvarka yra vykdomas ir atvirkštinis asmenų konvojavimas, t. y. jų pervežimas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskr. VPK areštinę.

Nurodo, kad asmenų, atvykstančių iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskr. VPK areštinę, maitinimu pasirūpina Panevėžio apskr. VPK areštinės administracija. Nors šie asmenys į areštinę atvyksta jau praėjus pietums gaminamo maisto rezervavimui, maistas jiems, išsiaiškinus planiniu konvojumi atvykstančių asmenų skaičių, yra užsakomas iš anksto ir patiekiamas, kai tik planiniu konvojumi atvykęs asmuo uždaromas į Panevėžio apskr. VPK areštinės kamerą.

Teismo posėdyje atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundo netenkinti (II t., b. l. 30–38).

Atsakovė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (II t., b. l. 1–2) paaiškino, kad, pareiškėjui išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskr. VPK areštinę, nebūdavo išduodamas atskirai įpakuotas maisto davinys, kadangi laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į paskirties punktą nebūdavo ilgesnis nei 6 valandos. Pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jei nebuvo įmanoma užtikrinti jo maitinimo pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą dienotvarkę, jis turėjo teisę prašyti, kad būtų išduotas sausas davinys, tačiau pareiškėjas šia teise dėl nežinomų priežasčių vengė naudotis.

Atkreipė dėmesį, kad tardymo izoliatorius yra specifinė įstaiga, kurioje vyksta nuolatinė laikomų asmenų kaita, iš čia asmenys dažnai yra konvojuojami į kitas įstaigas atlikti įvairių procesinių veiksmų ikiteisminiuose tyrimuose ir pan. bei konvojuojami atgal, todėl teisės aktuose numatyta būtent galimybė, o ne pareiga tardymo izoliatoriams aprūpinti atvykusius asmenis sausu daviniu. Tai reiškia, kad dėl didelio išvystančių ir atvykstančių į tardymo izoliatorių asmenų skaičiaus į tardymo izoliatorių atvykęs asmuo pats turi informuoti įstaigos administraciją, kad yra nevalgęs, ir paprašyti jį pamaitinti.

Teigia, kad pareiškėjas neneigia fakto, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2011 m. balandžio 12 d. jam buvo išduotas sausas davinys, ir šis faktas buvo užfiksuotas žiniaraštyje. Taip pat pareiškėjas nepaneigė fakto, kad Kalėjimų departamente, nagrinėjant vieną iš jo skundų, buvo nustatyta, kad 2011 m. liepos 22 d. apie 14.35 val. jį konvojavus į Šiaulių tardymo izoliatorių ir uždarius į skirtą kamerą, buvo pasiūlytas maisto davinys, tačiau pareiškėjas jo atsisakė, motyvuodamas tuo, kad maisto kokybė prasta ir jis yra atvėsęs. Taigi šie faktai iš esmės parodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, gauti jam priklausantį maitinimą, tačiau sąmoningai nesinaudojo turimomis teisėmis.

Pažymėjo, kad, jų nuomone, suimtųjų maitinimo tardymo izoliatoriuose klausimas yra tinkamai reglamentuotas teisės aktais, sukurtos ir galiojo teisės normos, kuriomis vadovaujantis visiškai užtikrinamos suimtųjų teisės ir teisėti interesai. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtino Sauso davinio išdavimo, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, tvarkos aprašą, kuriame minėtoje įstaigoje dar detaliau reglamentuotas asmenų, atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių, maitinimas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad viskas sureglamentuota tinkamai, aiškiai ir pakankamai. Teisės aktai yra skirti apibrėžtai asmenų grupei, jie nekuriami vien tik pareiškėjui. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtinta maitinimo organizavimo tvarka suteikia visas galimybes nuteistiesiems būti pamaitintiems ir jiems nereikia badauti (I t., b. l. 144–153, II t., b. l. 30–38).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 74–76) paaiškino, kad teisės aktai numato galimybę, o ne pareigą kardomojo kalinimo įstaigoms aprūpinti atvykusius asmenis sausu daviniu, o pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriui nusiskundimų dėl maitinimo neišsakė. Nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir suimtiesiems (nuteistiesiems) siūlomas šiltas maistas, likęs nuo pietų, tik jei tokio maisto neužtenka, duodamas sausas davinys. Visi be išimčių į Šiaulių tardymo izoliatorių konvojuotieji suimtieji ir nuteistieji yra maitinami pietumis, atskira šio maitinimo apskaita netvarkoma.

Nurodo, kad sausas davinys G. K. buvo išduotas vieną kartą, t. y. 2011-04-12, o išdavimo faktas užfiksuotas žiniaraštyje. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių patirtos žalos įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir vadavosi tik abstrakčiais teiginiais, taigi skundas turi būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 51–53) nurodė, kad pareiškėjo skunduose nurodomas laikotarpis, per kurį jis negavo pietų, yra nuo 2008-11-14 iki skundo padavimo dienos, t. y. iki 2011-03-03. Dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu 2011-04-05 pareiškėjas kreipėsi ir į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 9 999 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskr. VPK, ir 2011-06-10 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-160-252-2011 Panevėžio apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino G. K. skundą – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskr. VPK, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodytas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teigia, kad planiniu etapu iš Panevėžio apskrities VPK areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių asmenys vežami kiekvieną antradienį ir penktadienį ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai žino, kada ir kiek atvyks suimtųjų, juo labiau kad jie patys juos ir atsiveža, todėl užsakyti pietus privalo jie. Mano, kad nelogiška, jog vykstant į miestą, esantį vos už 80 kilometrų, reikalingas maisto davinys, juo labiau kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai konvojuojamuosius turi galimybę atsivežti per pietus.

Nurodo, kad tarp Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų ir neigiamų pasekmių nėra priežastinio ryšio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (I t., b. l. 156–157).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti 9 999 Lt žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskr. VPK, už tai, kad jis nebuvo maitinamas pietumis tomis dienomis, kai buvo konvojuojamas iš Panevėžio apskr. VPK areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių laikotarpiu nuo 2008-11-14 iki 2011-03-30. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011-06-10 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-160-252-2011 iš dalies patenkino pareiškėjo G. K. skundą ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskr. VPK, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl negauto maitinimo laikotarpiu nuo 2008-11-14 iki 2011-03-30 (I t., b. l. 55–60). Nurodytas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (I t., b. l. 61–63).

Pareiškėjas G. K. taip pat kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 9 999 Lt žalai atlyginti už tai, kad jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2008-03-07 iki 2008-07-24 ir nuo 2008-11-24 iki skundo padavimo, nebuvo maitinamas, kai atvykdavo iš Panevėžio apskr. VPK areštinės. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011-08-31 nutartimi (II t., b. l. 27–29) administracinę bylą sustabdė, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A662-3588/2011 dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011-06-10 sprendimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą šioje byloje, konstatavo, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš, jo teigimu, netobulų įstatymų.

Taigi šio ginčo esmė yra neturtinės žalos pareiškėjui kilimas dėl netobulų teisės aktų, o ne dėl neteisėtų Panevėžio apskr. VPK ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Asmens teisė pareikšti reikalavimą atlyginti žalą kildinama iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Minėtos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles bei laikantis įstatymo nustatytų kreipimosi į teismą terminų (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009).

Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į administracinį teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų kieno nors kito teises. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į teismą turi asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Siekdami apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys, kuriems įstatymai suteikia teisę tai daryti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–548/2010).

Iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio matyti, kad jo nurodomi reikalavimai ir motyvai, kiek jie yra siejami su paties pareiškėjo konkrečių teisių pažeidimu, yra analogiški reikalavimams ir motyvams, nagrinėjamiems minėtose administracinėse bylose, t. y. Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-160-252-2011 ir Šiaulių apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-675-621/2011. Tai patvirtino ir pareiškėjas per teismo posėdį (II t., b. l. 30–38). Iš to, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas dėl to, kad jis negavo maitinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Panevėžio apskr. VPK areštinėje, jau realizavo kreipdamasis į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir Šiaulių apygardos administracinį teismą, o šioje byloje ginčo pobūdis, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra teisės aktų netobulumas (I t., b. l. 55–60, II t., b. l. 27–29). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje ginčo pobūdis skiriasi nuo ginčo Panevėžio apygardos administracinio teismo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo bylose pobūdžio, daro išvadą, kad šią bylą galima išnagrinėti neišnagrinėjus minėtų bylų, taigi tenkinti pareiškėjo prašymą ir ją stabdyti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų turinį, atsižvelgdamas į teismo posėdžiuose išdėstytus argumentus, kad, esant netinkamam teisiniam reguliavimui ir ydingiems teisės aktams, pažeidžiamos suimtųjų teisės, daro išvadą, kad jo reikalavimai, keliami šioje bylos dalyje, yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas, prašydamas atlyginti padarytą neturtinę žalą, gina ne savo, o visų suimtųjų galimai pažeistas teises ir interesus.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pareiškėjas nėra subjektas, kuris pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p. turėtų teisę kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, t. y. gindamas pažeistas ar ginčijamas visų nuteistųjų teises arba įstatymų saugomus interesus.

Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje (I t., b. l. 145–153), jis nesutinka su Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, vidaus reikalų ministro 1995-05-02 įsakymo Nr. 359 „Dėl areštinės ir konvojavimo tarnybos įsteigimo Šiaulių miesto VPK“ ir 1998-10-29 įsakymo Nr. 417 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1995-05-02 įsakymo Nr. 359 dalies pakeitimo ir papildymo“ nuostatomis, teigia, kad jomis pažeidžiamos suimtųjų teisės.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 13 d. norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 d.)

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad taisyklės, kurios nurodomos kaip netobulos, laikytinos norminiais teisės aktais, kurie nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 str. 1 d. nustato, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą.

Teismas, remdamasis nurodytomis teisės normomis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunduose iš esmės prašo teismo išnagrinėti norminių administracinių aktų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. AS62-358/2011), daro išvadą, kad pareiškėjas nepatenka tarp Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje apibrėžtų subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, todėl skundas atmestinas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 9 999 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą juos konvojuojant iš vienos įstaigos į kitą, yra netobuli, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė