- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-16
- Bylos Nr.
- eI1-3747-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01816-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namai
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 3650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Paaiškina, jog nuo 2001 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. vasario 13 d., jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo netaikyti 3 metų senaties termino ir skunde pateiktas aplinkybes vertinti už paskutinių penkerių metų laikotarpį, iki kol buvo perkeltas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d.). Savo prašymą grindžia tuo, kad atsakovo pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio – tęsėsi ištisai ir nenutrūkstamai, atsinaujindavo kiekvieną savaitę.
Teigia, kad Lukiškių TI-K turėjo būti vykdomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 ir 137 straipsnyje numatytos programos, o kai kurios iš jų turėjo būti vykdomos kartu su kitais įstaigoje laikomais tos pačios kategorijos nuteistaisiais. Pareiškėjas nurodo, kad per penkerių metų laikotarpi pareiškėjui buvo vykdoma vienintelė programa – „nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programa“ (toliau – ir Užimtumo programa). Minėtos programos metu grupė nuteistųjų keletą kartų per savaitę buvo išvedama į ankštą pirmojo gyvenamojo korpuso, pirmajame korpusiniame skyriuje esančią patalpą apie 1.5 val. trukmės laikotarpiui pabendrauti tarpusavyje. Pažymi, jog minėtos programos metu vykdyti kitos veiklos nei bendravimo tarpusavyje Lukiškių TI-K administracija nesiūlė ir nesudarė galimybių bei pažymi, kad užimtumo programa buvo vykdoma penkerius metus, ne rečiau kaip du-tris kartus per savaitę. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeistos jo teisės – patalpa, kurioje vyko užimtumo programa žemino jo orumą ir neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodo, kad aukščiau minėtą patalpą, kurioje vykdavo užimtumo programa visi vadino – „kambariuku“ (toliau – ir Patalpa). Kambariukas įrengtas palėpėje, buvo mažo ploto (5-9 kv. m), jame nebuvo įrengta ventiliacija, langų patalpoje nebuvo, dėl to nepatekdavo natūrali šviesa, apšvietimas labai prastas (apšviesdavo tik 25 w lemputė). Teigia, kad Patalpoje taip pat nebuvo tualeto, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos, nebuvo ir prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų. Patalpos niekas netvarkydavo, todėl visada buvo nešvaru – primėtyta nuorūkų, laikydavosi nemalonus kvapas.
Nurodo, kad į šią Patalpą buvo išvedamas kartu su kitais asmenimis, Būnant šioje Patalpoje ne kartą buvo iškilę problemos dėl neįrengtos iškvietimo sistemos. Pareiškėjas remdamasis Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto C dalimi mano, kad minėtoje Patalpoje, kurioje vyko užimtumo programa, kaliniai būdavo susirinkę, tad jokie teisės aktai atsakovui minėtoje Patalpoje nedraudė įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą. Teigia, kad atsakovės atstovas privalėjo vadovautis bendrosios teisės normomis, kurios draudžia žmogaus orumą žeminantį elgesį ir įpareigoja viešojo administravimo subjektus gerbti žmogaus teises, laikytis gero viešojo administravimo ir pan. Pareiškėjas taip pat mano, jog atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas ir kiti nuteistieji 1-1,5 val. buvo laikomi mažoje Patalpoje, kurioje net nebuvo įrengtas tualetas ir prižiūrėtojų iškvietimo mygtukas, nebuvo suderinami su gero viešojo administravimo principais, pagarba žmogaus teisėms, nesuderinami ir su Europos kalėjimų taisyklių nuostatomis – priešingi teisei. Pareiškėjas mano, kad atsakovės atstovas privalėjo įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą minimoje Patalpoje, tačiau to nepadarė.
Pažymi, kad laikomas minėtoje Patalpoje patyrė orumo pažeminimą dėl to, kad Patalpoje nebuvo nei tualeto, nei vandens tiekimo sistemos, o iškviesti prižiūrėtoją buvo tiesiog neįmanoma. Teigia, kad nors nacionaliniai teisės aktai ir nenumato specialių reikalavimų patalpoms, kurios skirtos vykdyti užimtumo programas įrengimui, tačiau mano, kad turi būti vadovaujamasi bendrosios teisės normomis, tokiomis kaip BVK 7 straipsnyje įtvirtintu humanizmo principu ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintu kankinimo ir žmogaus orumo žeminimo draudimu. Dėl aukščiau išvardytų priežasčių, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog buvo pažeistos jo teisės.
Nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuriuo prašė nurodyti užimtumo programai vykdyti skirtos Patalpos plotą. Lukiškių TI-K administracija 2018 m. rugpjūčio 17 d. atsakė į pareiškėjo prašymą ir nurodė, jog plotas yra 9,9 kv. m. Pareiškėjas abejoja Lukiškių TI-K administracijos pateiktais duomenimis, tačiau mano, kad net jeigu jie ir būtų teisingi, tai vis tiek turėtų būti fiksuojamas ploto pažeidimas (vienam asmeniui ne daugiau kaip 2 kv. m ploto). Pareiškėjas pabrėžia, jog Patalpos viduje stovėjo neproporcingai didelis stalas ir 2 dideli suolai, kurie dar labiau sumažino Patalpos plotą. Pabrėžia, kad užimtumo programa dėl netinkamų sąlygų minėtoje patalpoje vykti negalėjo.
Pareiškėjas teigia, kad Patalpoje nuolatos trūko oro, nebuvo langų, šildymo sistemos, nes žiemą ir vasarą joje buvo šalta. Po buvimo Patalpoje ne kartą yra peršalęs ir susirgęs. Prastas apšvietimas kenkė regėjimui, o netvarka ir blogas kvapas privertė jaustis nemaloniai ir sukėlė stiprų diskomforto jausmą. Mano, kad antisanitarinės sąlygos Patalpoje buvo nesuderinamos tiek su orumo samprata, tiek su jo paties sveikata. Pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimas sukeldavo pareiškėjui nesaugumo, įtampos būseną, kiekvieną kartą būdamas Patalpoje jausdavosi itin nemaloniai, blogai, patirdavo diskomfortą, jis būdavo piktas, irzlus, nebūdavo nuotaikos – dėl to, kaip teigia, ir patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad atsakovo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, pareiškėjas nenutrūkstamai, visą laikotarpį (kai buvo laikomas Lukiškių TI-K iki išvykimo į kitą įstaigą (2019 m. vasario 13 d.)) buvo vedamas į Patalpą, kuri neatitiko reikalavimų, veiksmus atliko juridinis asmuo, kuri turėtų ugdyti žmogų kaip asmenybę, o ne jam kenkti, jį žaloti morališkai bei dvasiškai. Mano, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo tyčiniai, siekiantys žeminti ir žeminantys jo orumą, darantys blogą įtaką vidiniam pareiškėjo gyvenimui, pasaulėžiūrai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas jautė stiprų diskomfortą, neigiamas pasekmes kasdieniniam emociniam, dvasiniam ir fiziniam gyvenimui, buvo nepagrįstai ir neteisėtai sukeltos kančios ir skriauda. Dėl šių potyrių pareiškėją kankino nemiga, pablogėjo apetitas, pakilo kraujospūdis, kankino depresinė ir slogi nuotaika, buvo sumenkintas pasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis, sukelta padidinta nesaugumo, baimės būsena, daug nerimo. Santykiai su laisvėje esančiais artimaisiais buvo paveikti neigiamai, nes pareiškėjas turi didelį poreikį bendrauti, teigia, jog yra komunikabilus, labai blogai jaučiasi būdamas izoliuotu, dėl to patiria itin dideles dvasines kančias. Mano, kad minėtas atsakovės atstovo elgesys turėjo itin didelį neigiamą poveikį, nes pareiškėjas kankinosi, sirgo depresija, itin blogai jautėsi, todėl mano, kad toks elgesys buvo nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to prašo neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad patyrė daug rūpesčių ginant pažeistas teises ir siekiant jas atstatyti. Taip pat patyrė daug streso, nes neturi pakankamai teisinių žinių, o dėl lėšų stygiaus atstovo turėti negali. Pareiškėjas prašomą priteisti žalos dydį grindžia vertindamas laikotarpį, kurio metu buvo pažeidžiama jo teisė (teigia, kad viso 1825 dienos).
Prašo priteisti ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir su pareikštais reikalavimais nesutinka.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas tik 2020 m. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir Civilinis kodeksas) 1.125 str. 8 d., prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškina, kad buvusiame Lukiškių TI-K nuteistųjų užimtumas buvo organizuojamas pagal direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų, kuriems skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos ir nuteistųjų, atliekančių terminuotą laisvės atėmimo bausmę kalėjime, išvedimų (iki 1,5 val.) į laisvalaikio užimtumo patalpas sąrašą. Laisvalaikio užimtumo patalpoje nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos žaisti įvairius stalo žaidimus, buvo rengiamos šachmatų, šaškių, nardų, domino varžybos, taip pat buvo įrengtas televizorius, per kurį vietinės kabelinės televizijos tinklais nuolat buvo demonstruojami prevencinio pobūdžio vaidybiniai, meniniai, dokumentiniai filmai bei per minėtą kanalą buvo publikuojama įvairi teisinio pobūdžio informacija liečianti nuteistųjų teisinę padėtį, bei kita svarbi informacija.
Dėl socialinės reabilitacijos patalpų įrengimo nurodo, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir PĮĮET), nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir TIĮET) nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 p. bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Pareiškėjo skunde minimos socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9,9 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, tuo tarpu, nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato minimalaus laisvo ploto standarto socialinės reabilitacijos patalpose.
Pažymi, kad teisės aktai nenumato nei iškvietimo sistemos įrengimo, nei sanitarinio mazgo patalpos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra. Specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai) teisės aktai nenumato. Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat šios patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 str.).
Teigia, kad atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pagrindo nėra. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu kompetentingų institucijų higienos sąlygų patikrinimai Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos patalpose atliekami nebuvo ir šių patikrinimų aktų (protokolų) atsakovės atstovas neturi.
Nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti. Pažymėjo, kad Patalpa buvo žeminanti orumą. Į 9 kv. m. patalpą susirinkdavo šešiese, iš kurių jis vienintelis buvo nerūkantis, todėl ten labai blogas kvapas. Patalpoje žaisdavo stalo žaidimus, kadangi joje daugiau nieko nebuvo galima veikti, nes patalpa per maža. Jokio užimtumo joje nebūdavo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Atsiliepime yra pareikštas prašymas bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi atsakovo pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio – tęsėsi ištisai ir nenutrūkstamai, atsinaujindavo kiekvieną savaitę.
Atsakovės atstovas Vilniaus PN savo atsiliepime prašo taikyti senaties terminą.
Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (Civilinio kodekso 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).
Pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. A146-307/2013).
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 25 d. Pagal galiojančius teisės aktus bei vadovaujantis formuojama teismų praktika panašiose bylose, nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad pareiškėjui apie neva netinkamas laikymo sąlygas, pažeidžiančias jo teises Lukiškių TI-K buvo žinoma nuo jo laikymo šioje įstaigoje, pradžios, kaip minėta, nuo 2014 m. vasario 13 d. Pareiškėjas prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, šiam prašymui pagrįsti iš esmės nenurodė jokių svarbių aplinkybių ir priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą ne nuo jo valios. Pareiškėjas neneigia, kad žinojo, jog teisių pažeidimas vyksta kiekvieną dieną, yra tęstinio pobūdžio. Tačiau, kodėl kreipėsi tik 2020 m. dėl žalos atlyginimo nepagrindė. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos reikalavimui nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 25 d., todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Taigi, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. vasario 13 d. dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos dėl to, kad netinkamai buvo įrengta socialinei reabilitacijai skirta užimtumo patalpa, kurioje pareiškėjas praleisdavo laiką 2-3 kartus per savaitę apie 1,5 valandos trukmės, bei kad jo atžvilgiu buvo vykdoma tik viena užimtumo programa.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas teigia, kad užimtumo patalpa buvo įrengta netinkamai, mažo ploto, joje nebuvo pareigūnų iškvietimo sistemos, sanitarinio mazgo, buvo blogas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, langų, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos. Patalpos niekas netvarkydavo.
Dėl socialinės reabilitacijos patalpų įrengimo pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, nei TIĮET nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 p. bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9,9 kv. m. Teismas neturi pagrindo kvestionuoti atsakovės atstovo nurodytų duomenų. Juolab, kad pareiškėjas nepaneigė šios aplinkybės kitais įrodymais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, tuo tarpu, nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato minimalaus laisvo ploto standarto socialinės reabilitacijos patalpose.
PĮĮET 13.10. p. numato, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema privalo būti įrengta gyvenamosiose kamerose, tokios sistemos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose teisės aktai nenumato; 13.5. p. analogiškai numato sanitarinio mazgo kabinos įrengimą gyvenamosiose kamerose, tačiau nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 p. nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir PĮĮET 11.8. bei 13.12. p. Specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai) teisės aktai nenumato. Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat šios patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (BVK 134 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų įtvirtintų Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje, pareiškėjo atžvilgiu, pagrindo nėra.
Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K turėjo būti vykdomos BVK 136-137 straipsniuose numatytos programos, o kai kurios turėjo būti vykdomos ir su kitais įstaigoje laikomais tos pačios kategorijos nuteistaisiais, tačiau vyko tik vienintelė – Užimtumo programa.
BVK 136 straipsnyje numatytas socialinės reabilitacijos organizavimas. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Antroje dalyje, kad socialinės reabilitacijos programas ir jų vykdymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Iš rašytinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 7 d. ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. teikė prašymus Lukiškių TI-K direktoriui, o 2017 m. liepos 19 d. skundą Lukiškių TI-K direktoriui. Prašymuose ir skunde prašė pateikti informaciją apie patalpos, kurioje vyksta užsiėmimai plotą, taip pat prašė pateikti informaciją dėl socialinių reabilitacijos programų grafiko, galimos veiklos socialinės reabilitacijos paskirties patalpoje. Į visus prašymus ir skundą pareiškėjui buvo atsakyta raštu. Išnagrinėjus paskutinį, 2017 m. rugpjūčio 10 d. skundą Nr. 96-3662, buvo nurodyta, kad pareiškėjui yra vykdoma socialinė reabilitacija, kuri vyksta apsunkintai, nes nuteistasis bausmę atlieka drausmės grupės laikymo sąlygomis, yra linkęs užpulti, iš kameros vedamas tik uždėjus antrankius, todėl buvo išbrauktas iš visų grupinių užsiėmimų. Nurodoma, kad pareiškėjas nesimoko, nedirba, nuolat pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nesilanko pas psichologus, nereiškia noro susitikti su savanoriais ir dvasininkais, elgiasi nepagarbiai pareigūnų atžvilgiu. Nurodoma, kad socialinės reabilitacijos patalpoje pareiškėjas gali žiūrėti televizorių, žaisti stalo žaidimus, skaityti informacijos rinkinius ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos tematika. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęs atsakovės atstovo atsakymus Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nustatyta tvarka.
Atsakovės atstovas 2020 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime yra nurodęs, kad laisvalaikio užimtumo patalpoje nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos žaisti įvairius stalo žaidimus, buvo rengiamos šachmatų, šaškių, nardų, domino varžybos, taip pat buvo įrengtas televizorius, per kurį vietinės kabelinės televizijos tinklais nuolat buvo demonstruojami prevencinio pobūdžio vaidybiniai, meniniai, dokumentiniai filmai bei per minėtą kanalą buvo publikuojama įvairi teisinio pobūdžio informacija liečianti nuteistųjų teisinę padėtį, bei kita svarbi informacija. Pažymėjo, kad pareiškėjas į laisvalaikio užimtumo patalpas nebuvo vedamas priverstinai, kadangi lankymasis joje grįstas savanoriškumo principu, kaip tai reglamentuota teisės aktais.
Nagrinėjamu atveju teismas spręsdamas dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo atsižvelgia į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes, atsakovės atstovo atsiliepimo argumentus ir pateiktus įrodymus, taip pat į tai, kad nenustatyta pagal pateiktus duomenis, jog pareiškėjas būtų rodęs didelę iniciatyvą užsiimti tam tikra veika, o priešingai, pateikti duomenys patvirtina, jog jis yra agresyvaus būdo, nerodė iniciatyvos susitikti su dvasininkais ar savanoriais, nesilankė pas psichologus, nepagarbiai bendravo. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, todėl konstatuoja, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė socialinei reabilitacijai užtikrinti kaip tai numato teisės aktai. Tačiau dėl jo elgesio ir grupės, kurioje atliko bausmę, tai buvo apribota. Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, į visus pareiškėjo prašymus, užklausimus ir skundus dėl užimtumo Lukiškių TI-K direktoriaus jam buvo atsakyta. Pareiškėjas šių atsakymų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neskundė (BVK 183 straipsnis).
Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir subjektyviai išdėstė savo teisių pažeidimus, jų konkrečiai net nedetalizuodamas ir nepagrįsdamas. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo įvairiai žeminamas, jautė stiprų diskomfortą, neigiamas pasekmes vidiniam gyvenimui, pasaulėžiūrai, emociniam ir dvasiniam gyvenimui, jį kankino depresinė ir slogi nuotaika, buvo menkinamas, prarado pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis, nerimavo, kitaip kankinosi. Teismas atkreipia dėmesį, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nekonkretūs, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizuoja kaip buvo menkinamas, prarado pasitikėjimą, buvo žeminamas ar įvairiomis formomis skaudinamas. Byloje esantys medicininiai duomenys, aktualūs ginčo laikotarpiui, dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų (elektroninės bylos Priedo b. l. 23, 25-49) nepatvirtina priežastinio ryšio buvimo, neva dėl atsakovės atstovo veiksmų šie sveikatos sutrikimai galimai pareiškėjui buvo sukelti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Taigi, nesant būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.
Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos taip pat atmestinas. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.