Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01100-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.8.9; 3.2.6.6.1; 3.2.6.6.2; 3.2.6.6.3

2020 m. sausio 27 d.

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teisėja Vilma Raščiuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei I. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė akcinė bendrovė „NEO Finance“ teismui pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės I. Č. 915,12 Eur negrąžinto kredito, 38,96 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki 2019 m. gruodžio 18 d., 11,13 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 915,12 Eur nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 252 Eur tarpininkavimo mokesčio, 7,26 Eur sutartines palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d., iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovei I. Č. teisėjos rezoliucija buvo nustatytas keturiolikos dienų terminas nuo ieškinio nuorašo įteikimo dienos pareikšti atsiliepimą į ieškinį. Atsakovei pranešimas apie iškeltą bylą ir procesiniai dokumentai įteikti asmeniškai, tačiau ji per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė, todėl ieškovės prašymu priimamas sprendimas už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų tyrimą (netiriant įrodymų turinio ir vertinant tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą), daroma išvada, kad pasitvirtinus byloje esančių įrodymų turiniui būtų pagrindas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė akcinė bendrovė „NEO Finance“ ir atsakovė I. Č. 2018 m. rugsėjo 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu, ieškovė, veikdama kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, suteikė atsakovei 1500 Eur kreditą 24 mėnesių terminui. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 11,13 proc. metinių palūkanų normos, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 18,36 proc. Sutartimi šalys taip pat susitarė dėl 99,13 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida. Atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei gautą kreditą periodinėmis įmokomis kas mėnesį ir sumokėti ieškovei visus Sutartyje nustatytus mokesčius ir palūkanas.

Atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl to ieškovė 2019 m. lapkričio 8 d. pranešimu ragino atsakovę padengti įsiskolinimą, o 2019 m. gruodžio 11 d. pranešimu Sutartį nuo 2019 m. gruodžio 17 d. vienašališkai nutraukė ir pareikalavo, kad atsakovė grąžintų visą kreditą, sumokėtų sutartines palūkanas ir kitus pagal Kredito sutartį numatytus mokėjimus.

Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 – 6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, atsakovė jį gavo, visą šį laiką juo naudojasi, tačiau savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdo, gauto kredito negrąžino, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovė atsiliepimo į ieškinį ar įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes, nepateikė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, ieškovės reikalavimas dėl negražinto kredito dalies tenkintinas, iš atsakovės priteistina 915,12 Eur negrąžinto kredito, 38,96 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų ir 7,26 Eur sutartinių palūkanų (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės sutartines 11,13 proc. dydžio palūkanas pagal Sutartį nuo negrąžinto kredito dalies (915,12 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais (CK 6.870 straipsnis, 6.872 straipsnis). Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. 3K-3-272/2014).

Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis Nr. 3K 3 509/2010). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 11,13 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito dalies skaičiuojant nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti 252 Eur administravimo mokesčio pagal Sutartį. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punktas numato, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Iš Sutarties specialiosios ir bendrosios dalies matyti, kad tarpininkavimo mokestis susideda iš: 1) 5,90 procentų nuo kiekvienos vartojimo kredito gavėjo grąžintos įmokos sumos ir 2) 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 1) punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą, tačiau ne daugiau negu 30 eurų. Nurodyta, jog 2) punkte nurodytai sumai taikoma nuolaida ir jis lygus 0 Eur. Nuolaida nėra taikoma, jeigu vartojimo kredito gavėjas nevykdo įsipareigojimų daugiau nei 30 dienų.

Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.14 punktas numato, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 d., nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

Teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, daro išvadą, kad šiuo atveju savo esme tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

Kaip matyti iš Sutarties 5.3 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudą, kaip vieną iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnis). Vien tai, kad šalys Sutartyje prievolės įvykdymo užtikrinimą įvardijo nuolaidos terminu nekeičia šalutinės – netesybų – prievolės esmės. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai, kas nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais (Vilniaus apygardos teismo 2019-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A 309 430/2019; 2019-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1697-258/2019; Kauno apygardos teismo 2019-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2172-480/2019; Klaipėdos apygardos teismo 2019-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019 ir kt.).

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi toks reglamentavimas vienareikšmiškai reiškia, jog kai sutarties šalis (vartotojas) netinkamai vykdo savo įsipareigojimus ar jų nevykdo, vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos ir jų dydis imperatyviai nustatytas Vartojimo kredito įstatyme, be to, akcentuotina, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgiant į tai ieškovės reikalavimas dėl 252 Eur administravimo mokesčio netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).

Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3-438-415/2016, 28 punktas, ir kt.).

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši norma įgyvendinta CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal šią normą nesąžiningomis, be kita ko, laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visada yra laikoma, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos? s.r.o. prieš Iveta Korčkovsk?, C-76/10, 57 punktą). Ši norma įtvirtinta nacionalinėje teisėje, nurodant, kad individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju administravimo mokesčio kintamoji dalis ir jos paskaičiavimas yra numatytas Vartojimo kredito bendrosiose (standartinėse) sąlygose, kurios yra taikomos visiems kredito gavėjams. Kredito gavėjas dėl šios sąlygos negali padaryti jokios įtakos, atskirai dėl jos derėtis. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.28 ir 5.3 punktų sąlygos yra neaiškios. Kredito sutartyje nėra nurodyta, už ką yra mokamas tarpininkavimo mokestis, be to, nėra aiški ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarka ir jo dydis sutarties sudarymo metu. Pagal Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatas tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų sumos, tačiau sutarties sudarymo metu nėra žinoma, ar bus ir kokio dydžio bus vėlavimo palūkanos, todėl sutarties sudarymo metu pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto nuostatas nėra galimybės apskaičiuoti tarpininkavimo mokesčio dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas laiko, kad standartinės sutarties sąlygos, susijusios su kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies apibrėžimu ir paskaičiavimu, yra nesąžiningos ir negaliojančios ab initio. Taigi, pripažinus Vartojimo kredito sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusi atsakovė privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas nagrinėjamu atveju patyrė 273,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kuriuos sudaro 27 Eur žyminis mokestis ir 246,01 Eur už procesinių dokumentų parengimą. Laikant, kad patenkinta 79,23 proc. ieškinio reikalavimų (prašoma priteisti suma 1213,34 Eur, priteista suma 961,34 Eur), iš atsakovės ieškovui priteistina 216,31 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 1 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R 261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (galiojanti redakcija nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią (5 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285, 286 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, įmonės kodas 303225546, 915,12 Eur (devynis šimtus penkiolika eurų 12 ct) negrąžinto kredito, 46,22 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 22 ct) palūkanų, 11,13 procentų dydžio sutartines metines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžinto kredito dalies nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2019 m. gruodžio 30 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 216,31 Eur (du šimtus šešiolika eurų 31 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį dalyje dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.