- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- I-7393-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- L. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 21 736 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014-07-17 iki 2015-04-28 buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.
Skunde nurodė, kad buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus, kamerose vienam asmeniui tekdavo nuo 2 iki 2,2 kv. m ploto. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti baldai bei sanitarinis mazgas. Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pabrėžė, kad mažas plotas ir ilgas kalinimo laikotarpis savaime yra pagrindas pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nurodė, kad nebuvo galimybių kameroje judėti, buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Pabrėžė, kad apatiniame gulte sėdėti buvo per ankšta, kadangi per žemai nuleistas viršutinis gultas.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose vasarą karšta, sklinda nemalonus kvapas, o žiemą šalta, drėgna, per langus pučia vėjai. Nėra įrengtos ventiliacijos sistemos. Pabrėžė, kad kamerose rūkoma, tačiau nurodė, kad į lauką pasivaikščioti išvedamas tik 1 valandą, todėl kitur nebuvo galimybių rūkyti. Nurodė, kad kameros yra tamsios, silpnas apšvietimas. Kamerose veisėsi pelėsis, krenta tinkas, dažai, rūdija metalinių baldų paviršiai ir drėksta čiužiniai.
Pabrėžė, kad toje pačioje patalpoje įrengtas ir atviras tualetas, nuo praėjimo neatvertas, o atskirtas sienele. Teigė, kad buvo ribojamas privatumas, kadangi per kameros skylutę buvo stebimas prižiūrėtojų, tarp jų ir moterų. Be to, patyrė diskomfortą atliekant gamtinius reikalus, kai jį stebėjo kiti kameroje esantys asmenys. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo virvių skalbiniams išsidžiovinti, teko skalbti rūbus šaltame vandenyje ūkišku muilu. Nemokamai rūbų Lukiškių TI-K neskalbia. Be to, dušai maži, grindys yra slidžios, bloga kanalizacija, prastai nuteka vanduo, kartais vanduo tiesiog iš vamzdžio bėga, nes nėra dušo antgalių. Kamerose veisėsi tarakonai. Po valgio indų nesurinkdavo, priemonių indams plauti neduodavo, tekdavo plauti šaltu vandeniu. Kamerose nebuvo spintelių ir lentynų daiktams laikyti. Juos tekdavo laikyti po lova. Pabrėžė, kad pareigūnai neetiškai ir nepagarbia su juo elgėsi.
Taip pat nurodė, kad netinkamai įrengtos vienvietės kameros, jos purvinos, prirūkytos, nėra įrengto langelio. Atvykus, nebuvo jokių galimybių nusimaudyti. Kratų metu kamerose nebūdavo nei vieno jos gyventojo, daiktai būdavo išmėtomi, sumaišomi su kitų asmenų daiktais. Nei kamerose, nei tualetai nedezinfekuojami.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nepatogumus. Patalpos neatitiko sveikatos ir higienos reikalavimų. Pareiškėjui netinkamos laikymo sąlygos sukėlė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus. Jam nebuvo sudarytos normalios gyvenimo sąlygos. Tokios laikymo sąlygos žemino jo garbę ir orumą. Pabrėžė, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų pareiškėjui kilo žala.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą Taip pat prašė iš pareiškėjo 6,84 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. 1. 14–22).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-07-24 iki 2015-04-14. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Nurodė, kad buvo vykdomas kamerų stebėjimas, nepažeidus pareiškėjo privatumo. Pareigūnai bendrauja mandagiai, laikydamiesi etikos reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo patalpos atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.
Taip pat Lukiškių TI-K prašė priteisti 6,84 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, t. y. buvo teikta 114 lapų kopijų (65 x 0,06 Eur) bylos medžiagos.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-07-17 iki 2015-04-28. Byloje remiamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kadangi jų teisingumo pareiškėjas neginčijo ir jokių duomenų prie skundo nepridėjo.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014-07-24 iki 2015-04-14 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 8,22 kv. m (b. l. 14–16). Tokie duomenys užfiksuoti ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 23–30). Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-07-24 iki 2015-04-14 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 136 paras. Nepažeidus šio reikalavimo – 43 paras. Konstatuotina, kad didžiąją dalį pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą. Darytina išvada, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, daiktų laikymas, baldai, papildomų lentynėlių neįrengimas) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta ploto reikalavimo pažeidimą.
Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Teismas konstatuoja, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Toks vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016).
Pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, pirmiausiai įvertina tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Šiuo atveju pareiškėjo skunde cituojamos Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos negali patvirtinti pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kadangi šioje byloje tiriamos individualios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės.
Pareiškėjas teigė, kad yra stebimas atliekant gamtinius reikalus ir taip ribojamas jo privatumas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Atlikus patikrinimą irgi tokių pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 64–65). Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad šio reikalavimo pažeidimų nebuvo neužfiksuota kamerose, kuriose jis buvo laikomas patikrinimų metu.
Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra itin abstraktūs. Jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose. Konkrečių laikotarpių ir kamerų, kada buvo pažeisti apšvietos reikalavimai, jis nenurodė. Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos higienos normos 23 punkte nustatyta, kad dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir nedidesnė nei 20 lx. Įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktus patikrinimo aktus, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo atlikta patikra, tokių pažeidimų nebuvo nustatyta, t. y. kameroje Nr. 113, 124 (b. l. 31A–31, 50 – 51, 84–8) ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktų reikalavimus. Teismas, įvertinęs ginčui aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktus, daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai. Pažymėtina, kad nustačius higienos normų pažeidimus, grįžtamosios patikros metu tokių pažeidimų nebebūdavo. Šiuo atveju sutiktina su Lukiškių TI-K teiginiais, kad stengiamasi gerinti laikomų asmenų padėtį ir pagal galimybes atlikti patalpų remontą.
Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose veisėsi pelėsis yra nepagrįsti, kadangi pateiktuose patikrinimo aktuose tokių pažeidimų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, patikrinimų metu, neužfiksuota. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Nenustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimų, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Be to, pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiose kamerose nuo sienų krito tinkas, dažai, o įvertinus patikrinimo aktus, tokių pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skundų ar kitų duomenų dėl šių pažeidimų teismui nepateikė.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjo teiginiai, kad netinkamai įrengti dušai yra nepagrįsti. Atliekant tikrinimą buvo nustatyta, kad dušuose, patikrinus dušų patalpas, pažeidimų nenustatyta (b. l. 78–79), t. y. temperatūros, drėgmės pažeidimų nenustatyta, susikaupusio vandens ant grindų nebuvo. Be to, nenustatyta, kad nebuvo ir dušo antgalių. Pareiškėjas abstrakčiai aiškino dėl netinkamų dušo įrengimų, šie jo teiginiai laikytini nepagrįstais. Teismui pareiškėjas neindividualizavo teiginių ir nepateikė jiems pagrįsti duomenų.
Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynę ir apatinius drabužius skalbti nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi, pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga. Teismas nenustatė šio pareiškėjo pažeidimo.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims.
Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis (b. l. 129–132) atliekami kenkėjų naikinimo darbai ir žymimi žurnaluose (b. l. 99–128). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad nurodyti darbai buvo atliekami.
Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl rūkymo yra itin abstraktūs. Neaišku, ar pareiškėjas yra rūkantis, ar jam kilo nepatogumai dėl rūkančių asmenų, ar dėl galimybės rūkyti kieme. Šiuo atveju tai tik abstraktūs teiginiai.
Teismas pareiškėjo teiginius dėl atliekamų vienviečių kamerų, atliekamų kratų, pelėsio, krentančio tinko ir dažų, indų, ir rūbų plovimo vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjui tik tinkamai apibūdinus nurodytus pažeidimus, teismas galėtų vertinti jų pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta kameros ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. pareiškėjas 136 paras buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 136 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata, kurie galėtų turėti esminės reikšmės vertinant pareiškėjo reikalavimą, teismas nenustatė. Pareiškėjas abstrakčiai įvardijo, kad skunde nurodyti pažeidimai turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esminę sąlygą – itin ilgą kalinimo trukmę, pažeidus ploto reikalavimą (136 paras), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 21 736 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
Lukiškių TI-K prašymas priteisti 6,84 Eur išlaidų, susijusių sau bylos nagrinėjimu, netenkinamas. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 141 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 114 x 0,06, t. y. 6,84 Eur.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016-05-20 nutartį (b. l. 11).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo L. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. S. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.