- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-22
- Bylos Nr.
- 2A-759-340/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- Č. M.
- Ieškovas
- BUAB „APM kompiuteriai“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Nipukir“
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Č. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „APM kompiuteriai“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Divingas“, ieškinį atsakovui Č. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Nipukir“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Č. M. 4 352,28 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2007-03-20 UAB „APM kompiuteriai“ su UAB „Mokesčių žinios“ sudarė reklamos sutartį, pagal kurią pastaroji įsipareigojo atspausdinti UAB „APM kompiuteriai“ reklaminę medžiagą savaitraštyje „Mokesčių žinios“. Sutarta reklamos kaina – 4 352,28 Lt. Už reklamos paslaugą ieškovas atsiskaitė kompiuteriu. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, 2009 m. sausio 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės visam ieškovo turtui ir turtinėms teisėms, 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nerado jokių duomenų, jog ieškovui UAB „Mokesčių žinios“ būtų suteikusi reklamos paslaugas pagal minėtą sutartį, taip pat nustatė, kad 2009-03-19 sutartimi atsakovas, būdamas ieškovo direktoriumi, pasirašė teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartį, kad visos ieškovo teisės pagal 2007-03-20 sutartį su UAB „Mokesčių žinios“ perleidžiamos UAB „Nipukir“ neatlygintinai. Pažymėjo, jog pagal šią sutartį ieškovas jokios naudos neturėjo, tuo tarpu atsakovas tokiais savo veiksmais padarė žalą ieškovui ir jo kreditoriams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad jam sudarant 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartį nebuvo žinoma apie Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį, kuria buvo areštuotas bendrovės turtas. Nurodė, kad ieškovas taiko netinkamą civilinės teisė institutą - deliktinės atsakomybės, kai turi būti taikoma restitucija. Taip pat prašė jį, kaip netinkamą atsakovą, pakeisti tinkamu atsakovu – UAB „Nipukir“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino; priteisė ieškovui iš atsakovo 4 352, 28 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teise dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš atsakovo 131 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2007-03-20 ieškovas su UAB „Mokesčių žinios“ sudarė reklamos sutartį Nr.03/20, pagal kurią UAB „Mokesčių žinios“ įsipareigojo už 4 352,29 Lt suderintu laiku ir suderinta apimtimi atspausdinti ieškovo reklaminę medžiagą. Sutarties 4.4 ir 4.5 punktai nustatė, kad ieškovas atsiskaito, pateikdamas kompiuterį su programine įranga už 4 122,29 Lt ir taip pagal mainus atliekamas užskaitymas. Taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo UAB „Sisneta“ pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „APM kompiuteriai“ iškėlimo, 2009 m. sausio 21 d. nutartimi bendrovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi iškelta bankroto byla, tuo tarpu 2009-03-19 tarp ieškovo ir UAB „Nipukir“ buvo sudaryta teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartis, pagal kurios 2.1 punktą visos teisės ir įsipareigojimai, kylantys iš reklamos sutarties su UAB „Mokesčių žinios“, įmonei UAB „Nipukir“ perleidžiamos neatlygintinai.
Teismas nurodė, kad atsakovui buvo žinoma apie Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės jo vadovaujamos bendrovės atžvilgiu pradėtoje bankroto byloje. Sprendė, kad sudarydamas 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartį su UAB „Nipukir“ į skolininką UAB „Mokesčių žinios“, atsakovas nesilaikė jam CK 2.87 str. numatytų fiduciarinių pareigų, t.y. neveikė išimtinai ieškovo interesais, taip pat pažeidė vieną iš ieškovo, kaip privataus juridinio asmens, tikslų – siekti pelno, dėl ko ieškovas patyrė žalą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartis, kuria buvo areštuotas atsakovo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos, turtinės teisės, taip pat sustabdyti išieškojimai iš ieškovo pagal vykdomuosius dokumentus nebuvo pateikta vykdyti antstoliui, todėl galiojo tik keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo, t.y. iki 2009-02-04. Todėl 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo metu nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių negaliojo. Atitinkamai atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų bei nepažeidė CPK 18 str. nuostatų, todėl pirmos instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą;
2. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas žinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį, tuo tarpu nesikreipus į antstolį, antstolis nesupažindino atsakovo su turto arešto aktu ir atsakovas nebuvo pripažintas turto saugotoju, todėl jam objektyviai negalėjo būti žinoma apie pritaikytą turtą areštą, kuris sandorio sudarymo metu nebuvo galiojantis. Teismo išankstinė nuostata apie atsakovo žinojimą bei tariamus neteisėtus veiksmus nepagrįsta jokiais įrodymais;
3. Tokio pobūdžio bylose, priešingai nei nurodo ieškovas, nėra taikoma deliktinė atsakomybė ir negali būti nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo, o privalo būti taikomas restitucijos institutas. UAB „Mokesčių žinios“ 2009-12-21 suteikė reklamines paslaugas UAB „Nipukir“, dėl to pastaroji negali grąžinto to, ką yra gavusi natūra, todėl privalo minėtų suteiktų paslaugų vertę atlyginti ieškovui pinigais. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl deliktinės atsakomybės instituto normų taikymo negalimumo, nors šis klausimas buvo iškeltas atsiliepime į ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
Šalies argumentai
1.Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartis bei 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartis buvo priimtos ir sudarytos galiojant senesnei CPK redakcijai, galiojusiai nuo 2008-12-02 iki 2009-12-31. Minėtos redakcijos CPK nesiejo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo su antstolio veiksmais aprašant areštuotą turtą, kurio išsamūs duomenys nenurodyti, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad antstoliui, nepatikslinus areštuoto turto duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Pažymi, jog remiantis apelianto pacituotu Turto arešto registro įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, hipotekos teisėjas nutartimi laikinai įregistruotą turto arešto aktą gali išregistruoti iš turto arešto aktų registro, laikinas turto areštas pats savaime nenustoja galioti, tai priimdamas nutartį gali padaryti hipotekos teisėjas. Pažymi ir tai, jog iš pridedamo 2009-05-13 turto arešto akto pažymėjimo matyti, kad ieškovo atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi ir išregistruotos 2009-05-12;
2. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma apie Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį, kadangi Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, jog laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre, tuo tarpu tuo metu galiojusios redakcijos CPK 145 straipsnio 8 dalis numatė, kad asmuo, kurio turtas areštuojamas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat ir tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento;
3. Pažymi, jog ieškovas turi teisę laisvai pasirinkti savo teisių gynybos būdus, todėl teismas savo nuožiūra negali pakeisti ieškinio pagrindo ir dalyko. Tačiau tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų atsižvelgti į atsakovo argumentus dėl sandorio panaikinimo ir restitucijos taikymo, prašo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2A-917/2013, ir apginti pažeistas ieškovo teises per žalos atlyginimo institutą. Pažymi, jog remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis byloje trečiuoju asmeniu įtrauktas UAB „Nipukir“ jokios veiklos jau seniai nebevykdo, nėra žinomas net tikslus jo registracijos adresas, todėl ir teismine tvarka restitucijos pagrindus priteisus skolą iš minėto asmens, vargu, ar ji būtų išieškota, tuo tarpu restitucijos taikymas padėtų išvengti nesąžiningam atsakovui civilinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai į motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).
Bylos medžiaga tvirtina, jog ieškovas – BUAB „APM kompiuteriai“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, siekdamas apginti pažeistas bendrovės ir jos kreditorių teisės, prašė teismo pripažinti buvusio bendrovės vadovo – atsakovo veiksmus 2009-03-19 ieškovo vardu sudarant teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutartį su UAB „Nipukir“, pagal kurią bendrovė neatlygintinai UAB „Nipukir“ perleido reikalavimo teisę į savo kreditorių – UAB „Mokesčių žinios“, neteisėtais bei prašė taikyti atsakovo deliktinę atsakomybę priteisiant iš atsakovo ieškovo turėto reikalavimo į buvusį kreditorių UAB „Mokesčių žinios“ sumą – 4 352, 28 Lt. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino. Nesutikimą su teismo sprendimą apeliantas grindžia netinkamu teisės normų ginčo santykiams taikymu, netinkamai atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civilinės teisės institutu, taikytinu šiam ginčui. Anot apelianto, ieškovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, prašydamas jo atžvilgiu taikyti deliktinę atsakomybę. Apelianto teigimu, ieškovas jo veiksmų neteisėtumą siedamas su 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimų sutarties su UAB „Nipukir“ sudarymu, turėtų reikalauti minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia ir prašyti taikyti restitucijos institutą ir iš pastarosios bendrovės reikalauti atlyginti UAB „Mokesčių žinios“ suteiktų paslaugų vertę 4 352, 28 Lt sumai. Apeliacinės instancijos teismas šį motyvą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, kad šioje byloje ieškovas nepasirinko, kad būtų taikytas apelianto nurodytas pažeistos teisės gynimo būdas. Pažymėtina, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį. Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, turi teisę pasinaudoti visais įstatymuose numatytais įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo būdais, tame tarpe ir ginčyti įmonės valdymo organų sudarytus sandorius, reikalauti iš įmonės dalyvių ir/arba valdymo organų padarytos žalos atlyginimo ir kt. (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas galėjo laisvai pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą, todėl pažeista teisė, esant aptartai teisinei situacijai, gali būti ginama taikant ieškovo pasirinktą žalos atlyginimo institutą, t. y. įrodinėjant atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, deliktinės atsakomybės sąlygas. Pažymėtina, jog reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės valdymo organų bei dalyvių dažniausiai nekliudo aplinkybė, jog tam tikri sandoriai nėra ginčijami ar nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-230/2005). Tai, kad ieškovas iš teisės gynimo būdų pasirinko reikalavimą atlyginti žalą, o ne pripažinti juridinio asmens valdymo organo sudarytą sandorį negaliojančiu, kaip pažeidžiantį privataus juridinio asmens tikslus, savaime nereiškia, jog pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti. Teismo pareiga yra juos visus išnagrinėti ir nuspręsti dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, jog 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimų sutarties su UAB „Nipukir“ sudarymo metu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių UAB „APM kompiuteriai“ taikymo negaliojo, kadangi dėl ieškovo turto suradimo ir aprašymo nebuvo kreiptasi į antstolį, dėl ko, anot apelianto, vadovaujantis CPK 147 straipsnio 6 dalimi, turto arešto aktas galiojo tik keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo, t.y. iki 2009-02-04, todėl minėtos sutarties sudarymo metu nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo ieškovas, apeliantas nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutarties galiojimą aiškina vadovaudamasis šiuo metu galiojančios redakcijos CPK 147 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, jog tais atvejais, kuomet areštuojamas turtas, nenurodant išsamių turto duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, jeigu per minėtą terminą nesikreipiama į antstolį dėl turto suradimo ir aprašymo. Kai tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nutarties priėmimo ir 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo metu galiojusi CPK redakcija (nuo 2008-11-29 iki 2009-04-01) nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurioje nenurodyti išsamūs areštuojamo turto duomenys, galiojimo nesiejo su terminu, per kurį asmuo turi kreiptis į antstolį dėl tokio turto suradimo ir aprašymo (CPK 148 str. 5 d., redakcija nuo 2008-11-29 iki 2009-04-01). Pažymėtina ir tai, jog apelianto nurodyta Turto arešto aktų registro įstatymo (redakcija nuo 2003-05-01 iki 2012-06-30) 11 straipsnio 2 dalis, kuri reglamentavo, jog teismo (teisėjo) nutarties areštuoti turtą, kurioje nenurodyti išsamūs duomenys apie visą areštuojamą turtą ar jo dalį, laikino įregistravimo žyma panaikinama, kai antstolis pateikia areštuoto turto apyrašą, sudarytą vykdant teismo (teisėjo) nutartį, nesudaro pagrindo teigti, jog turto arešto aktas buvo negaliojantis, kadangi minėto įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nustatė, jog tuo atveju, jeigu per 1 mėnesį nuo turto arešto akto laikino įregistravimo dienos hipotekos skyriui nepateikiamas turto arešto akto pakeitimas ar papildomas turto arešto aktas, kuriame nurodyti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, arba papildomai pateiktuose hipotekos skyriui dokumentuose nepakanka duomenų areštuotam turtui identifikuoti, hipotekos teisėjo nutartimi laikinai įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas iš turto arešto aktų registro. Taigi areštuoto neidentifikuoto turto atžvilgiu turto areštas galėjo būti panaikintas esant atitinkamai hipotekos teisėjo nutarčiai. Duomenų, jog tokia nutartis nagrinėjamu atveju buvo priimta byloje nėra, tuo tarpu iš ieškovo į bylą pateikto turto arešto akto matyti, jog ieškovo atžvilgiu turto arešto aktas buvo įregistruotas 2009-01-21 ir išregistruotas 2009-05-12 (b.l.96-97), todėl apelianto argumentai dėl turto arešto akto negaliojimo 2009-03-19 sandorio sudarymo metu atmestini. Pažymėtina, jog minėtos redakcijos Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis įtvirtino prezumpciją apie turto arešto akto duomenų žinomumą kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre. Tai, kad apeliantui 2009-03-19 sandorio sudarymo metu buvo žinoma apie laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas jo vadovaujamai bendrovei, patvirtina ir aplinkybės, jog jis buvo vienas iš pareiškėjų, siekiančių iškelti bendrovei bankroto bylą (b.l.98): Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartimi apelianto pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo buvo priimtas ir sujungtas prie bylos pagal UAB „Sisneta“ pareiškimą UAB „APM kompiuteriai“ dėl bankroto bylos, kurioje ir buvo priimta 2009 m. sausio 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pastarojo atžvilgiu. Taigi apeliantas nuo pat pradžių dalyvavo bendrovės bankroto procese, todėl šio proceso metu teismo priimti procesiniai sprendimai apeliantui turėjo ir galėjo būti žinomi. Žinodamas apie bendrovei pradėtą bankroto procesą ir būdamas vienas iš jo iniciatorių, apeliantas, kaip buvęs bendrovės vadovas, sudaręs 2009-03-19 teisių ir įsipareigojimų perleidimų sutartį su UAB „Nipukir“ pažeidė jam nustatytas fiduciarines pareigas (CK 2.87 str.), bendrovės bei jos kreditorių teises.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.