Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino 2008 m. gruodžio 16 d. transporto priemonės KIA Sorento, valst Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį neteisėta ir priteisė iš I. J. 4 038,55 Lt žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugsėjo 27 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, 2 026,67 Lt išlaidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti, BUAB „Lutonė“ naudai. Priteisė iš I. J. 260,16 Lt žyminio mokesčio, 16,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Priteisė iš BUAB „Lutonė“ 100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, 333,33 Lt išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu - I. J. naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį grindžia VšĮ „Emprekis” duomenimis, patvirtinančiais, jog 2008 m. gruodžio mėn. analogiško automobilio KIA Sorento vertė buvo 25 407 Lt, plius PVM, 2011 m. rugsėjo mėn. jo vertė – 16 637 Lt, plius PVM. Teismas, vertindamas šiuos ieškovo pateiktus įrodymus atsižvelgė į tai, kad juose nurodoma vidutinė automobilių KIA Sorento kaina Lietuvoje, nevertinant konkretaus ginčo automobilio. Iš UADB „Ergo Lietuva” pranešimo ir pateiktos medžiagos matyti, kad 2004 m. gegužės 24 d., 2004 m. spalio 20 d., 2005 m. balandžio 5 d., 2005 m. birželio 12 d. buvo registruoti draudžiamieji įvykiai, kuriuose dalyvavo automobilis KIA Sorento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atlikus teismo ekspertizę nustatyta, kad 2004 m. gegužės 24 d. autoįvykis ir jo remontas turėjo ženklios įtakos automobilio rinkos vertės kritimui/sumažėjimui, ypač kėbulo remonto bei dažymo darbai. 2004 m. spalio 20 d. įvykio metu kilusios pasekmės - mažareikšmės automobilio rinkos vertės kitimui. Po 2005 m. balandžio 5 d. įvykio buvo keičiama prietaisų panelė, turinti bendro sąlyčio darbų, turinčių įtakos oro saugos pagalvių išmontavimui/sumontavimui, po kurių buvo reikalinga atlikti oro saugos pagalvių testavimą, kas greičiausiai nebuvo padaryta ir dėl to automobilis tolimesnėje eksploatacijoje nebuvo saugus pagal jo numatytą komplektaciją, kas įtakoja automobilio rinkos vertės sumažėjimą. Po 2005 m. birželio 12 d. įvykio atlikti remonto darbai, susiję su priekiniu dešinės pusės sparno keitimu bei priekinio ir galinio bamperių keitimu ir dažymu, kas ženkliai sumažino automobilio rinkos vertę rinkoje. Teismo ekspertas pateikė išvadą, kad automobilio KIA Sorento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2008 m. gruodžio 16 d. dienai sudarė 10 000 Lt, o 2011 m. lapkričio mėnesį – 9 000 Lt.

Teismas nurodė, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Teismo posėdžio metu apklausus teismo ekspertą V. G. nustatyta, kad ekspertizės metu buvo atsižvelgta į ginčijamoje sutartyje nustatytą sandorio sumą, ją laikant kaip pardavėjo išreikštą nuomonę apie parduodamo turto vertę skubaus pardavimo atveju. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal UAB „Lutonė” 2009 m. sausio 27 d. ilgalaikio turto apyvartos duomenis automobilio KIA Sorento įsigijimo vertė buvo 70 186,45 Lt, nusidėvėjimas – 56 147,90 Lt, likutinė vertė – 14 038,55 Lt. Nors teismo ekspertizės akte nurodoma, kad buhalterinės apskaitos duomenys vertintini kaip formulinis pagal apskaitos standartus nustatytas teoretinis skaičiavimo būdas (skirtas tik buhalterinei apskaitai) ir yra neadekvatus rinkos dėsniams, teismas pripažino, kad ieškovas tokiu būdu taip pat yra išreiškęs nuomonę apie ginčo automobilio vertę. Nustatydamas automobilio vertę ekspertas atsižvelgė į tai, kad po 2005 m. balandžio 5 d. autoįvykio pakeitus priekinę panelę bei automobilio priekyje esant įmontuotoms 2 oro saugos pagalvėms, turėjo būti atliktas oro saugos pagalvių testavimas dėl tvarkingumo suveikimui sekančio autoįvykio metu. Nesant duomenų, kad tokia patikra buvo atlikta, ekspertas laikė, jog yra abejonė dėl saugos oro pagalvių suveikimo, kas svariai įtakoja automobilio vertės mažėjimą. Priešingai šiai eksperto išvadai, nepatikrinus oro pagalvių saugumo ir nesant įrodymų, kad jos nesuveiktų po panelės keitimo, atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. balandžio 5 d. autoįvykio metu buvo išdaužtas langas, pavogta automagnetola, apibraižyta priekinė panelė, nepadarant didesnės žalos panelei, teismas sprendė, kad dėl šio įvykio bei remonto darbų automobilio vertė galėjo sumažėti tik nežymiai. Teismo ekspertas nustatydamas automobilio vertę sandorio sudarymo metu nenaudojo jokios vertinimo metodikos, nes, kaip pats nurodė, neturėjo galimybės 2008 m. gruodžio mėnesį apžiūrėti ginčo automobilio. Todėl jis rėmėsi rinkos stebėjimais, savo nuomone, susiformavusia po bendravimo su automobilių prekeiviais, perskaičius skelbimus. Ekspertas atlikęs automobilio rinkos vertės 2011 m. gruodžio mėn. nustatymą, pripažino, kad transporto priemonės rinkos vertė pagal skaičiavimo metodiką buvo 14 300 Lt, tačiau įvertinęs, kad automobilis dalyvavo autoįvykiuose, automobilio rinkos verte 2011 m. gruodžio mėn. laikė 9 000 Lt. Teismas atsižvelgė, kad teismo eksperto nustatyta automobilio 2008 m. gruodžio mėn. rinkos vertė neženkliai skiriasi nuo 2011 m. gruodžio mėn. rinkos vertės, nors akivaizdu, kad per tris metus automobilis nusidėvėjo, bet to, jis buvo patekęs į dar vieną autoįvykį. Pagal ekspertizės aktą 2003 metų gamybos automobilio KIA Sorento lyginamosios vertės metodu nustatyta vidutinė rinkos vertė 2008 m. gruodžio mėn. buvo 30 000 Lt. Įvertinęs automobilio įsigijimo kainą, balansinę kainą, rinkos duomenis, šalių ir eksperto paaiškinimus, kad automobilis priklausė bendrovei ir juo naudojosi keli darbuotojai vykdami į statybos objektus, buvo sugadintas keliuose autoįvykiuose ir suremontuotas, dažymo darbai atlikti nekokybiškai, ekspertizės išvadas, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ginčo automobilio vertė 2008 m. gruodžio mėn. buvo didesnė nei nustatė teismo ekspertas. Teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pripažino, kad ginčijamo sandorio metu automobilio KIA Sorento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo 14 038,55 Lt.

Teismas taip pat konstatavo, kad šioje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant BUAB „Lutonė” valdymo organų kompetenciją. Pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog automobilis buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė (trečdaliu). Nors šalys turi teisę susitarti dėl prekių kainos, tačiau šalių laisvės principas sudarant sutartis neturi pažeisti vienos iš sutarties šalių teisių ir trečiųjų asmenų teisių (CK 6.156-6.158 str.). Todėl pripažintina, kad sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams ir egzistuoja pagrindas laikyti pirkimo-pardavimo sandorį prieštaraujančiu juridinio asmens teisnumui bei pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.82 str.).

Teismas pripažino, kad ieškovas sandorius su atsakove sudarė esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai padėčiai. Bankrutuojančios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus siekį pelno ir kt., pvz. įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė. Toks sandoris prieštarautų juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl galėtų būti pripažintas negaliojančiu ir pažeidžiančiu kreditorių teises (CK 6.66 str. 1 d.). Šiuo atveju byloje kaip tik ir nustatyta, kad šalių sudarytas sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams, pripažinus, kad automobilis parduotas už mažesnę kainą negu buvo jo rinkos vertė. Ginčijamos sutarties skolininkas sudaryti neprivalėjo, nes to privalomai nenumatė nei įstatymas, nei sutartis. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti, kad sudarius ginčijamą sandorį buvo pažeisti ieškovo kreditorių reikalavimai sumažinus ieškovo turtą.

Teismas nurodė, kad CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik tuo atveju, kai skolininkas bei trečiasis asmuo, sudarydami sandorį, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 1.5 str. nustato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo elgtis pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovė dirbo UAB „Lutonė” pagal 2006-03-14 darbo sutartį marketingo vadybininke, nuo 2007-08-14 darbo sutartis pakeista paskyrus atsakovę į prekybos direktorės pareigas. Nors atsakovės užimtos pareigos nelaikytinos valdymo organo pareigomis, kadangi ji vadovavo parduotuvei, rūpinosi parduotuvės veikla, buvo atsakinga už personalą, tvarką, strateginių bendrovės sprendimų nepriimdavo, tikėtina, kad užimdama tokias aukštas pareigas turėjo dalyvauti bendrovės vadovybės susirinkimuose ir jai turėjo būti žinoma apie sunkią bendrovės finansinę padėtį. Nors atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad darbuotojams sandorio sudarymo metu buvo mokami atlyginimai, tačiau pati pripažino, kad būdavo atvejų, kai atlyginimai vėluodavo, kad skirtingais metų laikais buvo jaučiamas prekybos sąstingis, bendrovė pardavinėjo automobilius darbuotojams, naikino bendrovės transporto parką. Kaip nurodė administratorius, bendrovė pardavė ir daugiau automobilių, tačiau rinkos kainomis. Atsakovė nepateikė ir byloje nėra įrodymų, jog ginčo automobilis būtų viešai pardavinėjamas už kainą, kurią sumokėjo atsakovė (CPK 178 str.). Teismas padarė išvadą, kad bendrovė pardavė būtent atsakovei, kaip savo darbuotojai, automobilį mažesne nei rinkos verte ir tuo pačiu pačios bendrovės nustatyta kaina. Todėl, nors byloje ir nėra CK 6.67 straipsnyje numatyto atvejo, kai atsakovės nesąžiningumo faktas būtų preziumuojamas, tačiau, teismas sprendė, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės paneigia atsakovės sąžiningumą sudarant ginčo sandorį (CK 66.6 str. 2 d.). Iš įrodymų visumos labiau tikėtina, kad atsakovei sandorių sudarymo metu buvo žinoma apie UAB „Lutonė” sunkią finansinę padėtį, buvo žinoma, kad parduodamas automobilis už mažesnę nei rinkos kainą. Iš to seka, kad sandorių šalys buvo nesąžiningos. Sandoris neteisėtas ir pažeidžia ieškovės kreditorių interesus.

Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant šios bylos ginčą, neatsiejamai vertinama tai, jog ieškovas - bankrutuojanti įmonė. Atsakovė nuo 2008-12-16 naudojasi priklausiusia transporto priemone, ją eksploatuoja, eksploatacijos metu automobilis yra dalyvavęs dar viename eismo įvykyje. Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes, teismo nustatytą automobilio kainą jo pardavimo metu ir atsakovės sumokėtą kainą, tai, kad ieškovas šiuo metu bankrutuojanti įmonė, o atsakovė automobiliu naudojasi jau daugiau kaip 3 metus, teismas sprendžia, kad nors sandoris neteisėtas, tačiau netikslinga jį pripažinti negaliojančiu ir taikyti abipusę restituciją. Ieškovo teisės gali būti apgintos per žalos atlyginimą, priteisiant iš atsakovės automobilio kainos skirtumą tarp teismo nustatytos automobilio kainos pardavimo metu ir sandorio metu sumokėtos sumos, t.y. 4 038,55 Lt (14 038,55 Lt - 10 000 Lt) (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d.). Teismas motyvavo, kad tai atitinka CK 1.5 straipsnio nuostatas. Priešingu atveju, t. y. panaikinus ginčijamą sandorį ir pritaikius abipusę restituciją, ieškovas turėtų pardavinėti grąžintą automobilį. Dėl to užsitęstų bankroto procedūros ir padidėtų bendrovės išlaidos: administravimo išlaidos, a/m perregistravimas, jos įvertinimas(kainos nustatymas), skelbimai ir kt. Dėl priverstinio skubaus pardavimo automobilis būtų parduotas mažesne nei rinkos vertė. Visa tai sumažintų ieškovo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė galėtų būti įrašyta į kreditorių sąrašą su 10 000 Lt kreditoriniu reikalavimu. Įvertinus bankroto bylos duomenis, kyla pagrįstų abejonių bendrovės galimybe patenkinti atsakovės tokius finansinius reikalavimus. Tai reiškia, kad patenkinus ieškinį taip kaip to prašė ieškovas, atsakovės padėtis neproporcingai pablogėtų. Netaikius restitucijos natūra ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 8 770 Lt automobilio nusidėvėjimo vertės teismas taip pat atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas byloje nustatė, kad automobilis atsakovei I. J. (buvusi R.) buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė (trečdaliu) ir laikė, kad nors šalys turi teisę susitarti dėl prekių kainos, tačiau šalių laisvės principas sudarant sutartis neturi pažeisti vienos iš sutarties šalių teisių ir trečiųjų asmenų teisių (CK 6.156-6.158 str.). Todėl teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams ir egzistuoja pagrindas laikyti pirkimo-pardavimo sandorį prieštaraujančiu juridinio asmens teisnumui bei pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.82 str.), taip pat pripažino, kad šis sandoris neteisėtas ir pažeidžia ieškovės kreditorių interesus (CK 6.66 str.). Byloje ginčo dėl pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių dėl sandorio neteisėtumo nėra, tačiau apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl restitucijos taikymo neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d. nuostatomis, nesivadovavo suformuota teismų praktika.

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl restitucijos netaikymo vertino, kad ieškovas- bankrutuojanti įmonė, atsakovė nuo 2008-12-16 naudojasi priklausiusia transporto priemone, ją eksploatuoja, eksploatacijos metu automobilis yra dalyvavęs dar viename eismo įvykyje, ir šių aplinkybių pagrindu sprendė, jog nors sandoris neteisėtas, tačiau netikslinga jį pripažinti negaliojančiu ir taikyti abipusę restituciją. Panevėžio apygardos teismo nuomone, ieškovo teisės gali būti apgintos per žalos atlyginimą, priteisiant iš atsakovės automobilio kainos skirtumą tarp teismo nustatytos automobilio kainos pardavimo metu ir sandorio metu sumokėtos sumos, t. y. 4.038,55 Lt (14.038,55 Lt-10.000 Lt) (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d.). Teismas laikė, kad tai atitinka CK 1.5 straipsnio nuostatas. Priešingu atveju , t. y. panaikinus ginčijamą sandorį ir pritaikius abipusę restituciją, ieškovas turėtų pardavinėti grąžintą automobilį, dėl to užsitęstų bankroto procedūros ir padidėtų bendrovės išlaidos: administravimo išlaidos, a/m perregistravimas, jos įvertinimas (kainos nustatymas), skelbimai ir kt. Dėl priverstinio skubaus pardavimo automobilis būtų parduotas mažesne nei rinkos verte. Visa tai sumažintų ieškovo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė galėtų būti įrašyta į kreditorių sąrašą su 10.000 Lt kreditoriniu reikalavimu. Įvertinus bankroto bylos duomenis, kyla pagrįstų abejonių bendrovės galimybe patenkinti atsakovės tokius finansinius reikalavimus. Tai reiškia, kad patenkinus ieškinį taip kaip to prašė ieškovas, atsakovės padėtis neproporcingai pablogėtų. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, tačiau teismo vertinimu sprendžiant dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė automobilio rinkos vertę jo pardavimo metu.

Byloje nustatyta, kad šalys 2008-12-16 sudarė automobilio KIA Sorento pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį atsakovė įsigijo UAB “Lutonė” nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę KIA Sorento, v/n (duomenys neskelbtini) už 10000 Lt (t. 1, b. l. 68). Pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. KIT158 atsakovė už automobilį sumokėjo (t. 1, b. l. 69). Ieškovas ieškinį grindžia VšĮ “Emprekis” duomenimis, patvirtinančiais, kad 2008 m. gruodžio mėn. analogiško automobilio KIA Sorento vertė buvo 25407 Lt, plius PVM, 2011 m. rugsėjo mėn. jo vertė – 16637 Lt, plius PVM (t. 1, b. l. 17, 18). Teismas vertindamas šiuos ieškovo pateiktus įrodymus atsižvelgė į tai, kad juose nurodoma vidutinė automobilių KIA Sorento kaina Lietuvoje, nevertinant konkretaus ginčo automobilio. Teismas vertindamas galimą automobilio rinkos vertę ginčijamo sandorio metu taip pat atsižvelgė į autoįvykius, kuriuose dalyvavo automobilis, juose padarytus sužalojimus ir jų įgalimą įtaką automobilio vertei. Byloje taip pat buvo atlikta ekspertizė, o teismo ekspertas pateikė išvadą, kad automobilio KIA Sorento, v/n (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2008-12-16 dienai sudarė 10000 Lt, o 2011 m. lapkričio mėnesį – 9000 Lt (t. 2, b. l. 27). Įvertinęs automobilio įsigijimo kainą, balansinę kainą, rinkos duomenis, šalių ir eskperto paaiškinimus, kad automobilis priklausė bendrovei ir juo naudojosi keli darbuotojai vykdami į statybos objektus, buvo sugadintas keliuose autoįvykiuose ir suremontuotas, dažymo darbai atlikti nekokybiškai, ekspertizės išvadas, pirmosios instancijos teismas pripažino labiau tikėtina, kad ginčo automobilio vertė 2008 m. gruodžio mėn. buvo didesnė nei nustatė teismo ekspertas. Tačiau detaliau neargumentuodamas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pripažino, kad ginčijamo sandorio metu automobilio KIA Sorento, v/n (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo 14.038,55 Lt, kas atitiko likutinę automobilio vertę pagal ieškovo balanso duomenis jo pardavimo metu. Teismo nuomone, nors teismo ekspertizės akte nurodoma, kad buhalterinės apskaitos duomenys vertintini kaip formulinis pagal apskaitos standartus nustatytas teoretinis skaičiavimo būdas (skirtas tik buhalterinei apskaitai) ir yra neadekvatus rinkos dėsniams, pripažintina, kad ieškovas tokiu būdu taip pat yra išreiškęs nuomonę apie ginčo automobilio vertę. Su tokia Panevėžio apygardos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pagal Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 (Viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. VAS-9 redakcija, akto redakcija galiojusi nuo 2008-09-24 iki 2012-01-01.) patvirtintą 12-ojo verslo apskaitos standartą „Ilgalaikis materialusis turtas“ likutinė vertė – suma, kuri apskaičiuojama prie ilgalaikio materialiojo ar nematerialiojo turto įsigijimo ar pasigaminimo savikainos pridedant arba iš jos atimant visas turto vertės pokyčių (tikrosios vertės pasikeitimo, perkainojimo) sumas ir atimant sukauptą nusidėvėjimo ar amortizacijos sumą. Pagal šio standarto 56 punktą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma, kurią įmonė nusistato, atsižvelgdama į standartuose nurodytus kriterijus. Pagal standarto 74 punktą ilgalaikio materialiojo turto perleidimas apskaitoje registruojamas nurašant turto įsigijimo ar pasigaminimo savikainą, visas to turto vertės pokyčių sumas ir sukauptą to turto nusidėvėjimo sumą. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomas perleidimo sandorio rezultatas. Pelnas ar nuostoliai apskaičiuojami iš pajamų, uždirbtų perleidus turtą, atimant parduoto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas. Šių nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad likutinė turto vertė nurodyta įmonės apskaitoje negali būti prilyginta turto rinkos vertei (pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų). Pagal byloje esančius duomenis automobilio rinkos vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo būti: 29980 Lt (su PVM) pagal VšĮ „Emprekis“ skelbiamas vidutines transporto priemonės kainas Lietuvoje (t. 1, b. l. 72); pagal 2011-12-30 Teismo ekspertizės aktą Nr. 731-M – 10000 Lt (t. 2, b. l. 27).