Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svajūno Knizlerio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. T. (I. T.), nuteistosios A. K. ir jos gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus – dešimtiems metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. T. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su neatlikta bausmės dalimi, paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. baudžiamuoju įsakymu ir I. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų dešimt dienų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus – trylikos metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. K. ir I. T. solidariai priteista nukentėjusiajai V. M. 1 443,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai R. Š. 1 595,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. T. ir A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į patalpą ir panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, bei iš savanaudiškų paskatų, siekdami nuslėpti plėšimą, itin žiauriai, suduodant daugybę smūgių, itin skausmingu būdu – deginant, nužudė bejėgiškos būklės žmogų – J. B., t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2015 m. spalio 19 d. apie 19 val. 30 min., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, A. K. ir I. T., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, t. y. J. B. televizorių, įsibrovė į jam priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, t. y. J. B. atidarius įėjimo duris, A. K. jį pastūmė, dėl ko jis nukrito ant grindų ir gulinčiam J. B. bendrais veiksmais sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis bei tyrimo metu nenustatytais kietais bukais daiktais, turėjusiais plačius, pailgus, šiurkščius paviršius į įvairias kūno vietas, padarydami jam galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvos ir muštinėmis, plėštinėmis žaizdomis veide, dešiniųjų viršutinių antro ir trečio dantų pilnu išnirimu, kraujo išsiliejimu po ir į minkštuosius galvos smegenų dangalus – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl sukeltos sunkios neurologinės simptomatikos – sąmonės praradimo. Po to A. K. pasakius, kad reikia padegti nukentėjusįjį siekiant nuslėpti ankstesnius jų nusikalstamus veiksmus, I. T. neprieštaraudamas ir tokiu būdu pritardamas tokiems A. K. veiksmams, paėmė nukentėjusiajam priklausantį 300 Eur vertės televizorių „F“ ir išnešė iš nukentėjusiojo namų, o A. K. padegė nukentėjusįjį, t. y. užmetė ant be sąmonės gulinčio ir tokiu būdu dėl ankstesnių bendrininkų smurtinių veiksmų bejėgiškos būklės esančio nukentėjusiojo degantį audeklą, padarydama 46 % IV0, 15 % III-IV0, 5 % II-III0 kūno paviršiaus nudegimus (dėl ko negalima pilnai nustatyti J. B. padarytų sužalojimų kiekio, lokalizacijos, sunkumo laipsnio), tai yra sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kurie komplikavosi nudegiminiu šoku ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Pažymėtina, kad įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų I. T. ir A. K. lūkesčių arba pirmosios instancijos teismas padarė BPK normų pažeidimus dėl kai kurių faktinių bylos aplinkybių vertinimo, nepatvirtina teismo šališkumo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl I. T. ir A. K. veikų kvalifikavimo

Nuteistasis I. T., nuteistoji A. K. ir jos gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų parodymus, baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nuteistųjų I. T. ir A. K. parodymus pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog abu nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusįjį J. B. Be to, teisėjų kolegija nuteistųjų I. T. ir A. K. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, jog I. T. ir A. K. veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į patalpą ir panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. televizorių.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. S 371/15(01) nustatyta, kad tyrimui atlikti pateiktoje nuoplovoje iš priemenės (3 obj.), ant A. K. džinsinių kelnių, I. T. sportinių kelnių (21 obj.), rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su J. B. DNR profiliu su 99,9999999999999 % tikimybe (1 t., 78-95 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad priemenėje matomos kraujo dėmės, o J. B. apdegęs lavonas guli virtuvėje, arčiau slenksčio (1 t., 10-27 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai patvirtina nuteistųjų parodymus apie tai, kad būtent namo prieangyje A. K. ir I. T. sudavė smūgius J. B., ir tokiu būdu atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1453/15(01) nurodoma, kad J. B. dėl galvos sumušimo galėjo prarasti sąmonę. Ši aplinkybė atitinka ir nuteistosios A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių metu pažymėjo, kad po smūgių J. B. jokių gyvybės ženklų nerodė, nesipriešino, todėl už kojų nutempė į virtuvę ir jį padegė (2 t., 186-187 b. l.; 3 t., 3-21 b. l.). Nors nuteistoji A. K. neigia susitarimą pagrobti televizorių iš J. B. namų, tačiau tai paneigia nuteistojo I. T. parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo turinio ir priedų su fotolentelėmis matyti, kad namo prieangis (priemenė) ir virtuvė yra nedidelės, todėl A. K. parodymai, jog ji nematė kaip I. T. išnešė televizorių, yra neįtikinami. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistosios A. K. pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas. Be to, ši versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo aptarta ir motyvuotai bei pagrįstai atmesta.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad plėšimo metu nukentėjusiajam J. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka. Remiantis teismo medicinos specialisto išvada matyti, kad J. B. padaryti sužalojimai galvoje, priklausomai nuo jų sukeltų požymių gyvam asmeniui, atitiktų nuo nesunkaus (nesant sunkios neurologinės simptomatikos) iki sunkaus (esant neurologinei simptomatikai) sveikatos sutrikdymo (1 t., 128-136 b. l.). Akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismas šios aplinkybės visiškai netyrė, o skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog šie sužalojimai atitinką sunkų sveikatos sutrikdymo laipsnį. Apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos specialistas Jūris Plenta paaiškino, kad byloje nėra medicininių duomenų, jog dėl padarytų sužalojimų J. B. buvo praradęs sąmonę daugiau kaip šešias valandas. Pasak specialisto Jūrio Plentos, nėra jokio pagrindo kategoriškai tvirtinti, kad J. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl toks sveikatos sutrikdymas laikomas nesunkiu.

Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistieji bendrais veiksmais sudavė smūgius J. B. į galvą ir kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir prarado sąmonę, tačiau vien tik šios aplinkybės nepagrindžia sunkaus sveikatos sutrikdymo masto. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su teismo medicinos specialisto Jūrio Plentos paaiškinimais, duotais apeliacinio proceso metu, dėl J. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nors J. B. plėšimo metu dėl pavartoto smurto sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, tačiau I. T. ir A. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nesikeičia, nes plėšimo sudėtis apima nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atmestinas nuteistojo I. T. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusiojo J. B. turtas buvo pagrobtas ne slaptai, o plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą.

Atkreiptinas nuteistosios A. K. dėmesys į tai, kad bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, jog vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis nustatyta, kad A. K. matė kaip I. T. paėmė ir išnešė iš nukentėjusiojo J. B. namų televizorių. Tai leidžia tvirtinti, kad A. K. suvokė, jog bendromis pastangomis su I. T., įskaitant ir jos paties atliktus smurtinius veiksmus bei buvimą aptartomis aplinkybėmis šalia nukentėjusiojo, vykdė plėšimą ir tam neprieštaravo. Be to, pagal teismų praktiką, visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.

Todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas reikšmingas BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymo aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog I. T. ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į gyvenamąją patalpą ir panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nuteistųjų I. T. ir A. K. nusikalstamus veiksmus dėl J. B. nužudymo kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 ir 11 punktus, t. y. kaip padarytus bendrininkų grupe.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuteistieji I. T. ir A. K. smurtavo prieš J. B., o A. K. pasakius, jog reikia padegti nukentėjusįjį siekiant nuslėpti ankstesnius jų nusikalstamus veiksmus, I. T. tam neprieštaravo ir pritardamas tokiems A. K. veiksmams, paėmė ir išnešė televizorių, priklausantį nukentėjusiajam, o A. K. padegė nukentėjusįjį, t. y. užmetė degantį audeklą ant be sąmonės gulinčio nukentėjusiojo, dėl ko apdegė dalis kūno. Tokiu būdu padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, kas komplikavosi nudegiminiu šoku ir sukėlė J. B. mirtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų, kaip bendrininkų veiksmus nužudant J. B., motyvavo tuo, jog I. T. plėšimo metu girdėjo A. K. žodžius apie ketinimą padegti nukentėjusįjį, žinojo apie padegimo aplinkybes, tačiau nesiėmė jokių priemonių sunkiems padariniams išvengti. Vilniaus apygardos teismas šią išvadą grindė remdamasis nuteistojo I. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies liudytojų V. K., J. L. ir Ž. R. parodymais. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad I. T. veikdamas kartu su A. K., dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, nužudė bejėgiškos būklės J. B.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai dėl J. B. nužudymo yra netiesioginiai, kurie vertinami visumoje su kitais bylos duomenimis. Be to, apygardos teismas I. T. ir A. K. nusikalstamų veiksmų atlikimo eigą interpretavo savaip, kuri akivaizdžiai skiriasi nuo faktinių bylos aplinkybių.

Bylos medžiaga objektyviai nustatyta, kad nuteistieji įsibrovė į J. B. gyvenamąjį namą ir panaudodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą (televizorių). Taip pat nustatyta, kad tuo metu, kai I. T. paėmė nukentėjusiajam priklausantį televizorių, jis girdėjo kaip A. K. pasakė, jog reikia nukentėjusįjį padegti. Šią aplinkybę I. T. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu, t. y. girdėjo, kaip A. K. pasakė, jog „reikia padegti lavoną ir visi pagalvos, kad jis girtas pats užsidegė“, tačiau jis (I. T.) išėjo, o pagrobtą televizorių už 10 Eur pardavė kaimynei J. L. (2 t., 90-93, 94-110, 120-121 b. l.). Akivaizdu, kad šių A. K. pasakytų žodžių I. T. nesureikšmino (nepatikėjo), todėl pasiėmęs televizorių išėjo. Po to, kai išėjo I. T. iš nukentėjusiojo namų, A. K. nuo krosnyje kūrenamos ugnies uždegė audeklą ir jį numetė ant bejėgiškos būklės J. B. Nukentėjusysis apdegė dalį kūno, kas komplikavosi nudegiminiu šoku ir tai sukėlė jo mirtį. Tai, kad nuo besikūrenančios krosnies uždegė audeklą ir numetė ant gulinčio J. B., patvirtino ir pati nuteistoji A. K. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 185-188 b. l.; 3 t., 1-22, 31-33 b. l.). Nors iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė ir tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jautė psichologinį spaudimą (3 t., 167-168 b. l.), tačiau teisėjų kolegija tai vertina kaip nuteistosios siekimą sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, nei pati nuteistoji, nei jos gynėjas jokių pastabų dėl to nepareiškė.

Remiantis teismų praktika pažymėtina, kad BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dvejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, Nr. 2K-90/2013). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Paprastojo bendrininkavimo atveju dažniausiai visi bendrininkai tiesiogiai dalyvauja atlikdami objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus (visus ar atskirą jų dalį). Tačiau nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiųjų pasipriešinimą, neleidžia jiems pabėgti ir pan. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-502/2009, Nr. 2K-89-139/2016). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais), bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų. Tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai. Nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Be to, už tyčinį nužudymą asmenys atsako kaip bendrininkai ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų panaudoto smurto, tačiau visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-324/2009).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam I. T. inkriminuoti nusikalstami veiksmai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, negali būti laikomi kaip padaryti bendrininkų grupe su A. K. dėl šių aplinkybių:

pirma, I. T. ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, susitarė plėšimo būdu užvaldyti J. B. televizorių. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad abu nuteistieji iki plėšimo veiksmų pradžios ar jų darymo metu susitarė nužudyti J. B., padegant;

antra, bylos duomenimis nustatyta, kad po to kai abu nuteistieji pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. B. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, I. T. paėmė televizorių ir nors girdėjo A. K. žodžius dėl ketinimo padegti nukentėjusįjį, išėjo (2 t., 90-92 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme A. K. neparodė, kad I. T. dalyvavo padegant J. B. arba kitaip prisidėjo prie jo nužudymo (padegimo). Ikiteisminio tyrimo metu A. K. prisipažino, kad būtent ji padegė J. B., tačiau nematė ir nežino kokius veiksmus atliko I. T. (2 t., 185-188 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad I. T. matė, kada A. K. paėmė audeklą, kaip jį uždegė ir numetė ant J. B. kūno. Iš nuteistojo I. T. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis siūlė A. K. išeiti kartu, tačiau ji pasiliko ir ką darė, nematė (3 t., 165-166 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis I. T. neprivalėjo imtis priemonių užkirsti kelią galimiems veiksmams atlikti ir sunkiems padariniams atsirasti, kuriuos ketino ir / ar sumanė atlikti nuteistoji A. K. po to, kai jis išėjo iš namo. Nors iš liudytojos Ž. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad I. T. grįždamas su alaus buteliais, pasakė, jog smirda žmogiena (1 t., 193-195 b. l.), o iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad geriant alų I. T. pasakė, jog dega J. B. (3 t., 169-170 b. l.), bei tai, kad įvykio dieną tarp nuteistųjų ir J. B. buvo konfliktinė situacija (nukentėjusiojo namo durų užkalimas, policijos iškvietimas dėl grasinimų ir pan.), tačiau šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo I. T. tyčios dėl J. B. nužudymo.

Akivaizdu, kad šioje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai neįrodo I. T. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikalstamos veikos padarymo, nes surinktų netiesioginių įrodymų visuma objektyviai ir neginčijamai to nepatvirtina. Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vieningos, t. y. vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti I. T. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus padarymo.

Esant šioms aplinkybėms, skundžiamojo nuosprendžio dalis, kurioje I. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktuose, panaikinama ir šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad I. T. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Taip pat teisėjų kolegija iš skundžiamo nuosprendžio pašalina aplinkybę, kad A. K. nužudė J. B., veikdama bendrininkų grupe su I. T., ir konstatuoja, jog A. K. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas. Pažymėtina, kad vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio arba kai jis padaro dar kokį nors nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta.

Pažymėtina, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Nuteistasis I. T. neigia, kad siekė J. B. mirties arba kaip nors prisidėjo prie jo padegimo. Iš nuteistosios A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad ji nuo besikūrenančios krosnies uždegė audeklą ir numetė jį ant J. B., kuris gulėjo ant grindų ir nesipriešino (2 t., 185-188 b. l.; 3 t., 31-33 b. l.). Be to, nuteistoji A. K. analogiškas nusikaltimo padarymo aplinkybes detaliai parodė parodymų patikrinimo vietoje metu bei Vilniaus miesto apylinkės teisme, jai skiriant kardomąją priemonę – suėmimą (3 t., 1-22, 42-43 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, atliekant parodymų patikrinimą vietoje metu, tačiau nuteistoji jo paslaugų atsisakė savo noru (3 t., 1-2 b. l.). Šiuos nuteistosios A. K. parodymus iš dalies patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie kraujo dėmes verandoje, ant slenksčio ir virtuvėje, kur buvo rastas apdegęs J. B. lavonas su apdegusiais rūbais (1 t., 11-49 b. l.). Iš akto dėl kilusio gaisro matyti, kad įvykio vietoje buvo rastas J. B. kūnas su apdegusiais drabužiais (1 t., 108 b. l.). Tai patvirtina A. K. parodymus, kad ji ir I. T. smurtą prieš nukentėjusįjį pavartojo verandoje (priemenėje), vėliau ji (A. K.) nukentėjusįjį nutempė į virtuvę, kur nuo krosnies uždegė audeklą ir numetė ant J. B. kūno. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad virtuvėje yra krosnis, kurios šonai šalti, tačiau sudegusių malkų likučių nėra (1 t., 12 b. l.). Tai iš dalies patvirtina A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad audeklą ji uždegė nuo besikūrenančios krosnies. Tačiau atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad J. B. buvo padegtas 2015 m. spalio 19 d. apie 19 val. 30 min., o įvykio vietos apžiūra buvo pradėta tik 22 val. 00 min., baigta 2015 m. spalio 20 d. 00 val. 30 min. (1 t., 10 b. l.). Akivaizdu, kad nuo nusikaltimo padarymo iki įvykio vietos apžiūros pradžios bei jos pabaigos praėjo daugiau kaip trys valandos, todėl natūralu, kad krosnies šonai buvo šalti, o malkos – sudegusios. Taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir esančių fotonuotraukų matyti, kad gaisro metu daugiausia apdegė J. B. drabužiai ir grindys prie lavono (1 t., 10-50 b. l.). Tai patvirtina A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad degantį audeklą ji numetė ant J. B. kūno.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina A. K. parodymus dėl nukentėjusiojo padegimo, nes išdegė tik ribotas kambario grindų plotas ir apdegė tik dalis nukentėjusiojo rūbų. Teismo medicinos specialisto išvada objektyviai patvirtina, kad J. B. dėl įvairių kūno dalių nudegimų buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kas komplikavosi nudegiminiu šoku ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį (1 t., 128-136 b. l.). Liudytojos Ž. R. parodymai, kad A. K. sakė jai, jog J. B. guli kaip šaltiena, visas apdegęs (1 t., 193-197 b. l.; 3 t., 169 b. l.), akivaizdžiai patvirtina, kad šią aplinkybę galėjo žinoti tik nusikalstamą veiką padaręs asmuo, t. y. nuteistoji A. K. Tuo tarpu, kitų duomenų, kad J. B. galimai padegė kiti nenustatyti asmenys, nagrinėjamojoje byloje nėra. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas (BPK 20 straipsnis). Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) pagal BPK 20 straipsnio nuostatas gali būti priskirtinas prie įrodymų, nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, kuris neturi didesnės įrodomosios galios, ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodomais.

Nuteistoji A. K. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. B. nebuvo praradęs sąmonės, todėl galimai pats padegė šluotą ir taip sukėlė gaisrą.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliantų skundo argumentai niekuo nepagrįsti. Akivaizdu, kad apeliantai daro tik prielaidą apie galimą gaisro kilimo priežastį, o byloje surinktus įrodymus vertina atsietai nuo visos bylos medžiagos ir tik sau naudinga linkme. Apeliantai skunde teisingai nurodo, kad atlikus DNR tyrimą buvo nustatyta, jog ant degtukų rasti DNR profiliai sutampa su J. B. DNR profiliu (1 t., 79-95 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad degtukai buvo rasti ant grindų prie J. B. lavono, todėl logiška, jog jais anksčiau galėjo naudotis pats nukentėjusysis. Tačiau tai neįrodo, kad J. B. pats sukėlė gaisrą, kurio metu jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis mirė. Be to, iš liudytojos Ž. R. parodymų matyti, kad A. K. prašė iškviesti gaisrininkus ir teigė, jog J. B. guli kaip „šaltiena“ (1 t., 193-197 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje A. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 ir 11 punktus, t. y. dėl savanaudiškų paskatų ir siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-576/2006, 2K-196/2011, 2K-94/2014). Nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Tuo tarpu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai nukentėjusysis nužudomas tikintis nuslėpti anksčiau padarytą, daromą ar rengiamą padaryti kitą nusikaltimą, kurio sunkumas neturi jokios reikšmės. Nuslėpimu laikomas tiek nusikaltimo fakto, tiek konkretaus asmens dalyvavimas jį darant, nuslėpimas, nepriklausomai, ar pavyko tai padaryti, ar ne.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad A. K. nužudė J. B. dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Tai patvirtina nuteistojo I. T. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, kad A. K. tyčia nužudyti (padegant) nukentėjusįjį kilo plėšimo veiksmų atlikimo metu. Taip pat I. T. parodymais nustatyta, kad A. K. spardė nukentėjusiajam galvą ir kitas kūno vietas bei sakė, kad „reikia padegti lavoną ir visi pagalvos, kad jis girtas pats užsidegė“ (2 t., 90-93 b. l.). Tai įrodo, kad A. K. padegė J. B., siekdama nuslėpti nukentėjusiojo nužudymą, kurį netrukus pati padegė. Šį nuteistosios sumanymą iš dalies patvirtina liudytojos Ž. R. parodymai, kad A. K. sakė jai, jog J. B. guli kaip „šaltiena“, visas apdegęs (1 t., 193-197 b. l.; 3 t., 169 b. l.). Kadangi A. K. siekė nuslėpti savo pačios padarytą nusikaltimą, t. y. J. B. nužudymą, jos veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad J. B. dėl senyvo amžiaus ir plėšimo metu patirtų nesunkių sveikatos sužalojimų buvo bejėgiškos būklės, todėl negalėjo pasipriešinti, o dėl nudegimų patyrė dideles kančias. Nuteistoji A. K. suprato savo veiksmų pavojingumą, itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą ir sąmoningai to siekė. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. K. nužudė J. B. veikdama tiesiogine tyčia.

Esant šioms aplinkybėms, A. K. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktų perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad 2015 m. spalio 19 d. apie 19 val. 30 min., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, A. K. ir I. T., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, t. y. J. B. televizorių, įsibrovė į jam priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajone, t. y. J. B. atidarius įėjimo duris, A. K. jį pastūmė, dėl ko jis nukrito ant grindų ir gulinčiam J. B. bendrais veiksmais sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis bei tyrimo metu nenustatytais kietais bukais daiktais, turėjusiais plačius, pailgus, šiurkščius paviršius į įvairias kūno vietas, padarydami jam galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvos ir muštinėmis, plėštinėmis žaizdomis veide, dešiniųjų viršutinių antro ir trečio dantų pilnu išnirimu, kraujo išsiliejimu po ir į minkštuosius galvos smegenų dangalus, taip padarė sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį televizorių „F“, kurio vertė 300 Eur.

Po to A. K. viršydama susitarimo ribas, t. y. veikdama vykdytojo eksceso sąlygomis, dėl savanaudiškų paskatų, ant J. B., kuris buvo be sąmonės ir bejėgiškos būklės, užmetė degantį audeklą, dėl ko nukentėjusysis patyrė 46 % IV0, 15 % III-IV0, 5 % II-III0 kūno paviršiaus nudegimus (dėl ko negalima pilnai nustatyti J. B. padarytų sužalojimų kiekio, lokalizacijos, sunkumo laipsnio), tai yra sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kurie komplikavosi nudegiminiu šoku ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Dėl bausmių paskyrimo ir žalos atlyginimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Remiantis bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems A. K. ir I. T. skirdamas bausmes pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas abiem nuteistiesiems pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmes mažesnes, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes dėl bausmių skyrimo A. K. ir I. T. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, jos individualizuotos ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.

Nors I. T. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus išteisinamas, tačiau dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį jam pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, yra nenuoseklūs, nuolat kintantys, todėl jie negali būti pripažinti nuoširdžiais. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad I. T. padėjo išaiškinti nusikaltimų padarymo aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad I. T. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis) (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Šios aplinkybės I. T. pagrįstai pripažintos atsakomybę sunkinančiomis (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl sveikatos bei socialinių ryšių nutrūkimo, nėra pagrindas švelninti laisvės atėmimo bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, nedirba, buvo registruota darbo biržoje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turto neturi (3 t., 67-70 b. l.). Teisėjų kolegija skirdama bausmę A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus atsižvelgia į jos asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tiesioginės tyčios kaltės formą. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad A. K., perkvalifikuojant veiką, iš nuosprendžio pašalinamas nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte bei jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad J. B. nužudė veikdama bendrininkų grupe. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus skiriama laisvės atėmimo bausmė mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį bei nežymiai mažesnė, nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl J. B. nužudymo iš A. K. ir I. T. solidariai priteisė V. M. 1 443,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o R. Š. – 1 595,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kadangi I. T. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ši žala priteisiama tik iš A. K. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl jų mažinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria I. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus ir I. T. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, subendrinti su neatlikta bausmės dalimi, paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. baudžiamuoju įsakymu, ir I. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams dešimt dienų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

A. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9, 11 punktus, perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus ir jai paskirti laisvės atėmimo bausmę dvylikai metų dešimt mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų dešimt mėnesių. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš nuosprendžio pašalinti A. K. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktuose, padarė veikdama bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš I. T. solidariai su A. K. priteista nukentėjusiajai V. M. 1 443,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai R. Š. 1 595,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. K. priteisti nukentėjusiajai V. M. 1 443,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai R. Š. – 1 595,65 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.