Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-171-309/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-27
Bylos Nr.: 1A-171-309/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-67-1-00011-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis: L. S.
Nuteistasis: A. P.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Edgaras Jautakis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-309/2015Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00011-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.2.4.5; 1.2.26.2.1; 2.1.7.4;2.1.8; 2.1.14; 2.1.15.3.3.3; 2.4.5.2.1; 2.4.2.1; 2.4.6.2.1; 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,nukentėjusiajam L. S., jo atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir nukentėjusiojo L. S. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nebendrauti su L. S..

Priteista L. S. iš A. P. 2000 Eur (du tūkstančiai eurų), tai atitinka 6905,60 Lt, neturtinės žalos atlyginimo ir 289,62 Eur (du šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai 62 centai), tai atitinka 1000 Lt advokato išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 1 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), savo namo kieme, tyčia viena kartą metaliniu žarstekliu sudavė į smilkinį L. S., nukentėjusiajam nugriuvus ne mažiau kaip 4 kartus metaliniu žarstekliu sudavė į įvairias kūno vietas, L. S. atsistojus vieną kartą metaliniu žarstekliu sudavė į kairę ranką, vieną kartą į dešinę ranką ir vieną kartą į kairį petį, po to, L. S. du kartus metaliniu žarstekliu sudavė per kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam L. S. kairio alkūnkaulio lūžį, odos nubrozdinimus veide ir abiejuose dilbiuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti ir atmesti civilinį ieškinį.

Apeliantas mano, kad teismo nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas jo atžvilgiu, todėl naikintinas. Teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kodėl tikima nukentėjusio parodymais, nepilnamečiu liudytoju E. V., priklausomu nuo nukentėjusiojo ir primokytu kaip kalbėti, priešiško jo atžvilgiu liudytojo B. M. parodymais, ir netikima jo (apelianto) ir jo šeimos narių liudijimais apie agresyvų L. S. įsiveržimą į jų kiemą ir grasinimą juos nužudyti.

Pasak apelianto, teismas nesiaiškino ir neįvertino kaip tamsiu paros metu, liudytojas E. V., eidamas gatve (duomenys neskelbtini) (teismui pateikė savo žemės sklypo planą), galėjo matyti bei girdėti, kas darosi už 69 metrų esančiame kieme, prie pavėsinės ir ūkinių pastatų, kad administracinėje byloje, kurioje dėl netinkamo elgesio įvykio dieną buvo nubaustas liudytojas B. M., E. V. aplinkybes apie įvykį aiškino skirtingai, nei šio proceso metu. Be to šie liudytojai davė parodymus apie jo sūnaus dalyvavimą sumušant L. S., tačiau byloje esantis prokurorės nutarimas yra įsiteisėjęs. Nutarime išdėstyti teiginiai nebuvo lyginami su teisme duotais L. S. liudytojų parodymais. Nuteistojo teigimu, iš teismo nuosprendžio jis supranta, kad L. S., būdamas girtas, nekaltai apspardė jo namo duris, pajuokaudamas švelniai ištarė „aš jus papjausiu“ ir kitus panašius žodžius, prie jo žmonos nelindo ir jos netrankė į sieną, nevadino „žiertva“ ir panašiai, o jis „ramų“ vaikinuką tyčią sužalojo, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis. 2 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad jis neturėjo pagrindo abejoti L. S. grasinimų realumu. Tai, kad jis nematė nukentėjusiojo rankose peilio, bet girdėjo žodžius agresyviai išsakytus „papjausiu“, jam dėl išgąsčio net nebuvo kitos minties, kad jis neturi peilio. Su kuo tuomet jis būtų apeliantui ir jo šeimos nariams grasinęs ? Apeliantas matė, kad L. S. yra girtas, todėl tikėjo ir jo realiais ketinimais padegti, nes šaukė „padegsiu“. Jo žodžius „žiertvos“ suprato vienareikšmiškai – jis ir jo šeima yra jo pasirinktos aukos. Apie jokią ūkio techniką jis nekalbėjo, tai jo gynybos versija, nes su juo neturėjo jokių civilių santykių dėl technikos. Jo brolis R. buvo leidęs laikyti už apelianto ūkinių pastatų esančioje gretimoje žemėje techniką ir jokių pretenzijų nėra pareiškęs. Pasak apelianto, įvykio dieną L. S. iki ateinant pas juos jau buvo agresyvus, ketino pradurti kitam žmogui automobilio padangą, įsivėlė į konfliktą. Tai konstatuota ir teismo nuosprendyje. Ar su kaimynu pasiaiškinti atėjęs šventinę pavakarę asmuo spardo duris, keikiasi, šūkauja ir grasina? Apelianto teigimu, teismas padarė išvadą, kad jis pirmas L. S. sumušė už jo „taikų“ paklausimą dėl technikos. Teismas apklausė visus jo (apelianto) šeimos narius, mačiusius įvykį, tačiau į jų parodymus nekreipė dėmesio. Mano, Lietuvoje daug atvejų, kai piromanai degina ištisus kaimus, įsibrovėliai išžudo šeimas dėl 1 ar 10 litų, kai asmenys savo grasinimus įvykdo realiai. Tokių kriminalinių naujienų Lietuvoje apsčiai. Be to, L. S. buvo teistas, kaime pagarsėjęs mušeika, kaip agresyvus asmuo. Savo pavyzdžiu jis rodo kaip elgtis ir savo nepilnamečiui draugui E. V., kuris dangsto L. S., taip padėdamas išvengti jam atsakomybės. Kaime buvo ne vienas įvykis, kur būtent taip L. S. išsisuko nuo atsakomybės (nutarimą prideda). Apeliantas mano, kad jis turėjo teisę ginti save ir savo šeimos narius nuo gresiančio pavojingo kėsinimosi, nes nebuvo jokios galimybės staigiai iškviesti policijos, sulaikyti girto ir agresyvaus L. S., kuris savo veiksmais kėlė realų pavojų. L. S. pirmas įsibrovė į jo kiemą ir pradėjo spardyti duris, šaukti ir grasinti, po to nuėjo iki žmonos, buvusios prie tvarto, ten tęsė savo grasinimus, naudojo smurtą prieš žmoną, sukėlė jai skausmą, todėl jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė, kai gynyba įvyksta vos pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus („Teismų praktika“ Nr. 7, 1997 m.). Pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo laikinai sustabdytas besikėsinančiojo (dėl kirvio pasiėmimo). Apelianto teigimu, kai L. S. metė į jį kirvį, jam neliko kitos išeities, kaip su turimu žarstekliu gintis ir kirsti jam per rankas. Jo tikslas buvo apginti save nuo kirvio smūgio, o ne sužaloti L. S.. Jo sūnūs bijojo arčiau prieiti prie L. S., todėl stengėsi, iki atvažiuos policija, tik užfiksuoti tai, kas vyksta. Apeliantas įsitikinęs, kad jis neperžengė būtinosios ginties ribų, gindamas save ir artimuosius nuo pavojingo L. S. kėsinimosi padaryti pavojingą veiką jo ir jo šeimos atžvilgiu. Nurodo, kad jis neturėjo galimybių patikrinti nuo pat atėjimo į jo kiemą pradžios, ar L. S. šaukia „papjausiu“ tyčia, ar turėdamas peilį. Peilis yra pavojingas ginklas net ir prieš kelis beginklius, išgąsdintus asmenis. Vėliau iš kažkur atsineštas kirvis yra dar pavojingesnis ginklas. Pažymi, kad teismas jam inkriminavo įvairius padarytus L. S. kūno sužalojimus, tariamai jo padarytus tyčia. Specialisto išvadoje yra nurodoma, kad dalis sužalojimų galėjo atsirasti griuvimo metu, o ne suduodant žarstekliu.

Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino jo, jo žmonos E. P. aiškinimo, kad netikėti L. S. veiksmai įvykio dieną sukėlė didelę sumaištį ir išgąstį jų šeimoje. Teismas nevertino jo būsenos pagal jo paaiškinimą apie susidariusią situaciją dėl L. S. agresyvaus elgesio ir grasinimų, kurie kėlė pavojų jam ir jo artimiesiems, t. y. kad jis neturėjo kada sukurti plano, kaip sumušti ir sužaloti L. S., jei jis ateitų į jo namus tik pasikalbėti, kaip, kad jis pats aiškino. L. S. aukštas ir jaunas vyras, o jis jau pagyvenęs, prastos sveikatos žmogus. Todėl prieš agresyvų asmenį nusprendė gintis pirmu pasitaikiusiu po ranka daiktu – žarstekliu. Po išgirstų žodžių „papjausiu“, durų spardymo, tuo metu nesuvokė kaip kitaip galėtų gintis. Kai netrukus pamatė užpultą žmoną, bėgo prie jos, bet L. S. suspėjo pirmas išplėšti iš pavėsinės lentą ir jam smogti. Tik jo turimas žarsteklis padėjo išvengti tiesioginio smūgio į galvą. L. S. po to apibėgo namą ir nubėgo už ūkinių pastatų link savo tėvo namų ir netrukus pasirodė su kirviu rankose. Vaizdo įraše, kurį mėgino užfiksuoti mobiliajame telefone, sūnus, dėl tamsaus meto, nesimato vaizdo, bet iš balsų nesunkiai galima išgirsti L. S. žodžius „nukirsiu“ ir metamo kirvio garsą. Pasak apelianto, jis su žarstekliu pirmas nesudavė L. S. nei vieno smūgio. Jei su žarstekliu būtų pataikęs į galvos sritį, neabejotinai būtų kirstinės žaizdos galvoje. Pripažįsta, kad gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi užmušti, papjauti, padegti, nukirsti, smūgiavimo pagaliu į galvą, galėjo suduoti jam per rankas, nes nenorėjo būti pats sužalotas ar užmuštas, ar kitaip būtų įvykdyti L. S. grasinimai.

Mano, kad L. S., būdamas girtas, agresyviai elgdamasis, grasindamas nužudyti ar kitaip susidoroti, smurtaudamas prieš žmoną, pats iššaukė konfliktą, kurio pasekmė rankos alkūnkaulio lūžis. Nemano, kad jis jam padarė neturtinę žalą besigindamas nuo jo neteisėtos veikos, todėl jo ieškinys turėtų būti atmestas. Taip pat mano, kad teismas turėtų iš naujo įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir patikrinti, ar teismas teisingai pritaikė jo atžvilgiu BK 28 straipsnį dėl būtinosios ginties.

Nukentėjusysis L. S. apeliaciniu skundu prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir skirti jam įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį subendrinti, bausmes apimant su Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalį ir galutinę bausmę skirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Taip pat prašo pradėti baudžiamąją bylą D. P. ir A. P. atžvilgiu.

Šalies argumentai

Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu baudžiamojoje byloje buvo pateiktas prašymas A. P. veiksmus papildomai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį bei kaltinimą išdėstyti taip, jog A. P. 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) savo namo kieme, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, tyčia vieną kartą metaliniu žarstekliu sudavė į smilkinį L. S., nukentėjusiajam nugriuvus nemažiau kaip 4 kartus metaliniu žarstekliu sudavė į įvairias kūno vietas, L. S. atsistojus vieną kartą metaliniu žarstekliu sudavė į kairę ranką, vieną kartą į dešinę ranką ir vieną kartą į kairį petį, po to L. S. du kartus metaliniu žarstekliu sudavė per kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam L. S. kairio alkūnkaulio lūžį, odos nubrozdinimus veide abiejuose dilbiuose, t. y. tokiais tyčiniais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Kelmės rajono apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl pateikto papildomo kaltinimo A. P., todėl jis su tokiu nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis priimtas pažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas, dėl ko yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, bei priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apelianto nuomone, teismo išvada, kad smūgius L. S. nuteistasis A. P. sudavė ne viešoje vietoje, o nuosavoje namų valdoje tamsiu paros metu, sprendžiant tarpusavio konfliktą dėl žemės ūkio technikos statymo vietos, triukšmą girdėjo ir įvykį matė tik A. P. šeimos nariai, kartu su L. S. atėjęs liudytojas E. V., bei artimiausias kaimynas B. M., kuris pats vartojo necenzūrinius žodžius, ir tai nėra pagrindas naikinti prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindas tenkinti nukentėjusiojo atstovo prašymo nuteisti A. P. pagal jo pareikštą kaltinimą, nesant A. P. veikoje šio nusikaltimo sudėties yra ne tik kad nepagrįsta, neatitinkanti byloje esančių ir nustatytų aplinkybių, bet ir prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-311/2009, 2K-136/2010).

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tam, kad kvalifikuoti veiką būtų galima pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus A. P. atliko savo namo kieme, (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, šiame kieme gali lankytis asmenys, be to nusikalstamų veiksmų metu kieme buvo nukentėjusysis, o iš skirtingų vietų A. P. bei jo sūnų nusikalstamus veiksmus matė du pašaliniai asmenys. Liudytojas B. M. į daromą nusikalstamą veiksmą atkreipė dėmesį, kai išgirdo keiksmus ir triukšmą sklindantį iš P. kiemo. P. kiemą matė ir įvykyje dalyvavo bent septyni asmenys, todėl teigti, kad ši vieta yra nevieša yra nepagrįsta. Mano, kad ši vieta yra neabejotinai viešoji vieta.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Apylinkės teismo nustatytos A. P. padarytos veikos aplinkybės rodo faktą, kad jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymi, kad nuteistojo A. P. nusikalstamus veiksmus matė du asmenys, kurie patvirtino, jog konstatuotus sužalojimus nukentėjusiajam suduodamas žarstekliu padarė A. P., todėl ginčo byloje, jog A. P. elgėsi įžūliai, nėra.

Nukentėjusiojo vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų A. P. veiksmų (smūgių žarstekliu jam į veidą, rankas ir šonus sudavimo), priešingai nelogiškoms ir bylos duomenims prieštaraujančioms apylinkės teismo išvadoms, vis dėl to buvo pažeistos įvykį mačiusių tiek liudytojų B. M. ir nepilnamečio liudytojo E. V. bėgusio kviesti pagalbos dėl neteisėtų veiksmų, teisės. Pažymi, kad liudytojas B. M. miegojo ir nors buvo tamsu, tačiau pastarojo rimtis ir poilsis, buvo sutrikdyta, nes po nukentėjusio riksmo, liudytojo pagalbos kvietimo, ką be smurto panaudojimo prieš asmenį viešoje vietoje, patvirtina ir ta aplinkybė, kad į šį įvykį sureagavo ir policija, kuri buvo iškviesta į įvykio vietą. Taigi pagal tokias šioje byloje esančias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad smurtaudamas prieš jį dėl menkavertės dingsties (dėl to, kad buvo pareikalauta patraukti žemės ūkio techniką nuo jo tėvo žemės) kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Todėl netgi sutinkant su ta aplinkybe, kad A. P. neva veikė dėl asmeninių paskatų (konflikto dėl žemės ūkio technikos), tai nepaneigia jo veikos kvalifikacijos pagal aptariamą straipsnį, kadangi būtent pats nuteistasis asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-311/2009, 2K-136/2010). Taip pat pažymi, kad asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Agresyvus elgesys, o juo labiau fizinio smurto naudojimas, neabejotinai šiuos reikalavimus pažeidžia. Toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje situacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. P. be jokios objektyvios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš L. S. ir tokiais neteisėtais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusysis, remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, mano, kad A. P., panaudodamas smurtą prieš jį viešoje vietoje, šiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nepaisė visuomenėje galiojančių normų ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir taip realizavo visus BK 284 straipsnio 1 dalies požymius, veikdamas tiesiogine tyčia, todėl A. P. veika turi būti kvalifikuota ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai juos įvertino, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis dėl A. P. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį naikintinas, o baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1, 2 dalimis, nutraukiama esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, t. y. nustačius, kad A. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą L. S. padarė įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK taip pat ir 20 straipsnį teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010, 2K-320/2013, 2K-185-895/2015). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas užtikrinamas teismui vykdant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant A. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, ginčijama tai, ar jis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį L. S. fizinį smurtą ir padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrukdymą, veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

Taikant BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažįstant asmens veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-364/2014).

Pagal BK 28 straipsnio nuostatas ši baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima. Pavojingas kėsinimasis – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimaisis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus, o būtinoji gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi nebuvo, tačiau asmuo, pats būdamas, pvz., nepagrįstai įtarus, agresyvus, neadekvačiai naudoja fizinį smurtą prieš kitą asmenį, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Sprendžiant apie būtinosios ginties buvimą, būtina nustatyti ir įvertinti konkrečias įvykio eigos aplinkybes, jo pradžios ir pabaigos momentus, išsiaiškinti konkrečius įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus (elgesį), kėsinimosi pobūdį, jo intensyvumą, panaudotas priemones ir pan., taip pat patikrinti, ar panaudota gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Tinkamas BK 28 straipsnio taikymas galimas tik įvertinus visas bylos faktines aplinkybes, o jų nustatymą pagrindus įrodymų vertinimu laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-273/2012, 2K-189-222-2015).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir konstatuodamas A. P. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, jog „kaltinamasis A. P. pripažįsta sudavęs smūgius žarstekliu L. S., tačiau aiškina, kad smūgius sudavė gindamasis, nes esą L. S. jį ir jo žmoną grasino užmušti, papjauti ir galbūt jis kišenėje turėjo peilį. Kaltinamojo aiškinimą, kad jis gynėsi nuo A. P. užpuolimo teismas vertina, kaip kaltinamojo A. P. gynybos versiją, nes jam nebuvo pagrindo gintis nuo jo paties įsivaizduojamo, esą L. S. turėto įrankio – peilio, kurio nei pats kaltinamasis, nei jo šeimos nariai nematė. Pašalinis liudytojas E. V. matė konflikto pradžią ir patvirtino nukentėjusiojo aiškinimą, kad L. S. į A. P. kiemą atėjo ramus ir nesužalotas, o kieme trumpai pakalbėjus, A. P. su metaliniu žarstekliu (įrankį įvardino pats kaltinamasis) sudavė pirmą smūgį į galvą nukentėjusiajam L. S., kuris tuo metu neturėjo jokių įrankių rankose ir kaltinamojo nepuolė. Visi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad L. S. į P. kiemą atėjo turėdamas tikslą išsiaiškinti dėl P. žemės ūkio technikos laikymo L. S. tėvo, J. S. žemės sklype. Kaltinamojo aiškinimą, kad jis tik suduodamas smūgius L. S. galėjo apsiginti nuo jo, paneigia visos faktinės bylos aplinkybės – A. P. kieme buvo ne tik jis, jo žmona, tačiau ir du suaugę jų sūnūs, nė vienam iš A. P. nebuvo padaryta jokių sužalojimų. Teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis L. S. pradėjo realiai grasinti kaltinamajam po to, kai jam kaltinamasis jam sudavė smūgius žarstekliu“.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių daroma išvada, kad visus sužalojimus nukentėjusiajam L. S. padarė nuteistasis A. P.. Savo išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė nukentėjusiojo L. S. ir liudytojų E. V. ir B. M. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje paskelbė bylos dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (1 t., 254-256 b. l.), tačiau pripažindamas A. P. kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nuosprendyje tik formaliai išdėstė teismo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus, faktiškai jų neanalizuodamas ir nelygindamas tarpusavyje. Tai lėmė, kad šiame teismo nuosprendyje iš esmės nebuvo atskleisti ir išnagrinėti A. P. veiksmai objektyviųjų bei subjektyviųjų nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymių kontekste.

Liudytojas V. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d. parduotuvėje kilo konfliktas su L. S., kuris jį užsipuolė, dėl to, kad jo žmona užėjo pas L. S. į kiemą ieškoti sūnaus. L. S. svirduliavo nuo girtumo ir buvo labai agresyvus. L. S. išėjo iš parduotuvės, nes jį ramino pardavėja, jis taip pat išėjo iš parduotuvės, nes bijojo, kad L. S. neišdaužtų automobilio stiklo. L. S. norėjo automobiliui padangas pradurti, nes buvo pasilenkęs. Matė, kad L. S. rankose turėjo blizgantį daiktą, galvojo, kad peilį. L. S. turėjo įrankių komplektą prie pypkės. Tarp jų vyko grumtynės, jis L. S. parsivertė ant žemės ir griebė už tos rankos, kurioje sublizgėjo tas daiktas. Abu susikabinę virto ant žemės, L. S. buvo apačioje, jis ant viršaus. Aikštelė, kurioje jie nukrito buvo asfaltuota. L. S. nubrozdinimai ant veido atsirado po jų grumtynių, nes jis veidu atsitrenkė į asfaltą. Iš parduotuvės išėjusi pardavėja liepė liautis ir jis, sėdęs į automobilį, išvažiavo.

Nukentėjusysis L. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad su nuteistuoju yra kaimynai, anksčiau konfliktų neturėjo. 2014 m. sausio 1 d. buvo truputį išgėręs, lengvai apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi buvo Naujieji metai. Apie 16 val. buvo parduotuvėje ir teko su V. V. apsistumdyti, apsižodžiuoti. Jie ant žemės parvirtę nebuvo, prie parduotuvės jam sužalojimų nebuvo padaryta.

Pas A. P. į kiemą ėjo todėl, kad jis už jų tvarto laiko savo žemės techniką ir nemoka pinigų. Kai grįžo į namus iš užsienio, tėvas paprašė, kad nueitų pas A. P. pakalbėti. Kai ėjo į namus iš parduotuvės, A. P. pamatė stovint kieme ir užėjo. A. P. jam sudavė apie 10 smūgių su metaliniu pagaliu. Kuoliukas buvo paremtas prie pavėsinės, su juo ir mušė. Alkūnkaulio lūžis atsirado tuo metu, kai dengėsi rankomis nuo smūgių. Rankomis mušė ir su kojomis spyrė, kai gulėjo ant žemės, taip pat mušė ir A. P. vaikai. Jis rankose nieko neturėjo. Konfliktas A. P. kieme tęsėsi apie pusvalandį. Iškarto po įvykio buvo išvežtas į ligoninę. Ligoninėje konfliktų nebuvo. Pagarsinus bylos medžiagą (1 t., 14 b. l.) parodė, kad ligoninėje sulaužytomis rankomis reikėjo laukti gydytojų ilgą laiką, buvo piktas, galėjo emocijas išsakyti.

Liudytojas E. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d. buvo parduotuvėje, kurioje V. V. su L. S. pradėjo keiktis, vienas kitą plūdo. Po to išėjo į lauką, kibo vienas kitam į atlapus, stumdėsi ir išsiskirstė. Buvo abu suklupę, bet nenukritę, nes abu buvo išgėrę. L. S. matėsi iš eisenos, kad neblaivus. Patys išsiskyrė. Pardavėja buvo išėjusi į lauką. V. V. namo nuvažiavo, o L. S. nuėjo link savo sesers. Buvo ant kelio, kai vyko muštynės A. P. kieme, apie 20 m nuo įvykio vietos. Jam viskas tiesiai matėsi. Kai L. S. įėjo į kiemą P. šėrė gyvulius. Įėjęs į kiemą L. S. priėjo prie A. P., jie pradėjo ginčytis. A. P. pasiėmęs lazdą trenkė L. S., kuris nugriuvo. Iš pradžių A. P. trenkė su lazda į galvą L. S.. Lazda nelabai stora buvo. Iš pradžių kieme su lazda mušė, po to dar prie eglių mušė. Kiek smūgių buvo neskaičiavo. L. S. nuo smūgių krito ant žemės, stojosi ir dengėsi rankomis. Išgirdę triukšmą, iš namo išėjo ir A. P. sūnūs. Įvykis truko apie 15 minučių, gal daugiau. Jis nubėgo pas B. M. prašyti pagalbos.

Liudytojas B. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d. grįžo iš giminaičių, apie 16.30 val., grįžo su automobiliu, jis vairavo ir buvo blaivas. Būnant namuose išgirdo triukšmą, klyksmą tiesiog po jo langu. Matė, kaip A. P. ir jo sūnūs spardo žmogų. Vis trys spardė. A. P. turėjo lazdą ir kokius penkis sykius trenkė tam vaikinui. Tada jis išbėgo į lauką. Kad A. P. sūnus turėjo šautuvą negali teigti. Bet turėjo diktofoną. Išbėgęs į lauką išgirdo A. P. balsą, kuris šaukė „užmuškit tą benamį“. Po to dar pasirodė vaikinukas ir paprašė pagalbos sako „mano draugą užmuš‘.

A. P. yra jos žmonos brolis. Jo žmona su P. nesisveikina, nes buvo turtiniai nesutarimai.

Ekspertas H. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad išvada buvo surašyta iš medicininių dokumentų. Medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad veide yra keletas nubrozdinimų. Dėl kairio alkūnkaulio lūžio sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 dienų. Surašant išvadą rentgeno nuotraukos neturėjo, buvo remiamasi ligonio kortele, kurioje buvo radiologo įrašas. Lūžis buvo tarp alkūnės ir riešo. Pats alkūnkaulio lūžis yra būdingas tiesioginio smūgio pasėkoje. Jeigu paviršius lygus tai alkūnkaulio lūžio nebus ir tai nebūdinga. Turėjo būti ribotas daiktas ant to paviršiaus. Kaip nurodė nukentėjęs, kad dengėsi tai dažnai yra vienas iš traumos mechanizmų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog A. P. 2014 m. sausio 1 d. apie 17 val., savo namo kieme, tyčia viena kartą metaliniu žarstekliu sudavė į smilkinį L. S., nukentėjusiajam nugriuvus ne mažiau kaip 4 kartus metaliniu žarstekliu sudavė į įvairias kūno vietas, L. S. atsistojus vieną kartą metaliniu žarstekliu sudavė į kairę ranką, vieną kartą į dešinę ranką ir vieną kartą į kairį petį, po to, L. S. du kartus metaliniu žarstekliu sudavė per kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam L. S. kairio alkūnkaulio lūžį, odos nubrozdinimus veide ir abiejuose dilbiuose, t. y. metaliniu žarstekliu L. S. sudavė ne mažiau 10 smūgių. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad L. S. pradėjo realiai grasinti A. P. po to, kai jam A. P. jam sudavė smūgius žarstekliu.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad to paties teismo (tos pačios sudėties), tos pačios dienos nuosprendyje nustatyta, kad kaltinamasis L. S. grasino nužudyti žmones, t. y. 2014 m. sausio 1 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), A. P. kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas A. P. „papjausiu“, „padegsiu“, bandydamas pagaliu suduoti A. P., mesdamas kirvį į A. P. ir sakydamas „nukirsiu“, grasino nužudyti A. P., sudarydamas nukentėjusiajam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas“.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taip pat turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad teismas, nuosprendyje aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išdėstytų reikalavimų teismas nesilaikė. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra išdėstyti, teismas aiškiai neišdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis ir šiame nuosprendyje padarytos išvados dėl A. P. kaltės. Priešingai, daugelis iš nuosprendyje išdėstytų įrodymų tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtina būtent A. P. parodymus ir yra jį teisinantys.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nuteistasis A. P. sužalojo L. S. nesant būtinosios ginties. Tokia teismo išvada nebuvo pagrįsta išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, iš esmės remdamasis paties nukentėjusiojo ir jo draugo E. V. ir B. M., kurio santykiai su A. P. įtempti, parodymais. Nemotyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistojo A. P. parodymai, apsiribojant formaliu vertinimu kaip jo gynybine pozicija, nevertinti liudytojų E. P., D. ir A. P. parodymai, nepasisakyta dėl vietos apžiūros, specialisto išvados, kompaktinio disko su vaizdo ir garso įrašu apžiūros. Nustatant atitinkamas aplinkybes nebuvo nustatyta įvykių eiga, nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiai iki konflikto. Nebuvo atsižvelgta ir į visas bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl to, ar A. P., sužalodamas L. S., veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis L. S. 2013 m. gruodžio 31 d. švenčia Naujuosius metus, vartoja alkoholį, sekančią dieną, t. y. 2014 m. sausio 1 d., apie 16 valandą, eina į parduotuvę, kur geria alų, t. y. jaučiasi neblaivus. Parduotuvėje tarp jo ir V. V. kyla konfliktas, kurį išprovokuoja agresyvus L. S. elgesys. Išėjus iš parduotuvės, konfliktas tęsiasi, V. V., siekdamas apsaugoti savo automobilį nuo sugadinimų, susigrumia su L. S., nukrenta ant žemės. Prie parduotuvės esanti aikštelė išasfaltuota, nors ir žiema, tačiau joje sniego nėra, L. S. atsitrenkia į asfaltą. Liudytojas V. V. parodė, kad grumtynių metu L. S. veidas buvo nubrozdintas, kraujavo. Tik išėjus pardavėjai ir liepus liautis, konfliktas baigėsi. Nukentėjusysis L. S. parodė, kad konflikto metu tik vyko žodinis konfliktas, ant žemės nebuvo nukritęs, tačiau liudytojas E. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad V. V. ir L. S. buvo susikibę, tačiau buvo tik suklupę. Nutarime nutraukti administracinės bylos teiseną (1 t., 236-237 b. l.) nurodyta, kad V. V. nurodė, jog konflikto metu ritosi su L. S.. Specialisto išvadoje Nr. G 120/14(04) nurodyta (1 t., 14 b. l.), kad L. S. padaryti sužalojimai: kairio alkūnkaulio lūžis, odos nubrozdinimai veide ir abiejuose dilbiuose. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek griuviminės traumos metu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įrodyta, kad konflikto su V. V. metu buvo sužalotas L. S. veidas, t. y. padaryti nubrozdinimai. L. S. ir E. V. parodymai, jog vyko tik žodinis konfliktas ir L. S. nebuvo parverstas ant žemės, atmestini, nes jie prieštarauja vieni kitiems. Apeliacinės instancijos teismas remiasi liudytojo V. V. parodymais, jog L. S. buvo girtas ir agresyvus, bei grumtynių metu buvo parverstas ant žemės ir buvo nubrozdintas jo veidas. Liudytojo parodymus patvirtina ir specialisto išvada, jog nubrozdinimai galėjo būti padaryti griuviminės traumos metu. Be to specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, jog L. S. apžiūrėtas 2014 m. sausio 1 d. 18.22 val. Objektyviai: labai girtas, agresyvus, triukšmauja, psichinė būklė abejotina. Veide keletas odos nubrozdinimų. Sumušimo žymės ir nubrozdinimai abiejuose dilbiuose. Iškviesta policija, nes sunku apžiūrėti. Alkotesterio parodymai: 1,71 prom. Tai rodo, kad po konflikto buvo praėję daugiau kaip 2 valandos, tačiau L. S. nustatytas didesnis nei vidutinis girtumo laipsnis, o tai patvirtina liudytojo parodymus, kad konflikto metu L. S. buvo žymiai girtesnis ir V. V. nesunkiai galėjo būti parverstas ant žemės ir atsitrenkti į asfaltą bei nusibrozdinti veidą.

Pasibaigus prie parduotuvės konfliktui, nukentėjusysis L. S. ar tai užpuolamas trijų pažįstamų asmenų sumušamas (duomenys neskelbtini) gatvėje, ar einant namo, (duomenys neskelbtini) gatvėje, buvo užpultas nuteistojo A. P. ir jo sūnų, kurie jį laikė, o A. P. daužė atsineštu pagaliu, ar tai kartu su E. V. einat pas seserį ir pamačius kieme stovintį A. P., ėjo pas jį aiškintis dėl skolos, ar dėl žemės ūkio technikos patraukimo nuo tėvui priklausančios žemės. Pažymėtina, kad tik po liudytojo A. V. apklausos nukentėjusysis L. S. parodė, kad ėjo pas seserį ir pamatęs savo kieme stovintį A. P., nuėjo su juo pasikalbėti apie tėvo skolą, kurios A. P. neatiduoda už ant tėvo žemės laikomą žemės ūkio techniką. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pagarsino, tačiau nuosprendyje dėl jų nieko nepasisakė, rėmėsi teismo posėdžio metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad visi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad L. S. į P. kiemą atėjo turėdamas tikslą išsiaiškinti dėl P. žemės ūkio technikos laikymo L. S. tėvo, J. S., žemės sklype. Tačiau tokius parodymus pirmosios instancijos teisme davė nukentėjusysis L. S. ir apklaustas kaip liudytojas jo draugas E. V..

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar L. S. buvo agresyvus ir ėmėsi smurto veiksmų ar priešingai – pats niekam negrasino, o tik bandė išsiaiškinti dėl skolos, nesirėmė E. P., D. ir A. P., J. G. parodymais dėl L. S. agresyvumo bei smurto prieš E. P. panaudojimo ir nieko dėl jų nepasisakė. Kaltinamojo aiškinimą, kad jis gynėsi nuo L. S. užpuolimo teismas vertino, kaip kaltinamojo A. P. gynybos versiją, nes jam nebuvo pagrindo gintis nuo jo paties įsivaizduojamo, esą L. S. turėto įrankio – peilio, kurio nei pats kaltinamasis, nei jo šeimos nariai nematė.

Kita vertus, teismas pripažindamas, kad nukentėjusysis pats niekam negrasino, o tik bandė išspręsti skolos klausimą, tai grindė tik liudytojo E. V., su kuriuo nukentėjusysis buvo susijęs draugystės ryšiais, girtavo ir, kuris ikiteisminio tyrimo metu nieko neminėjo apie kilusį prie parduotuvės konfliktą, negirdėjo A. P. ir L. S. pokalbio, parodymais.

Nuteistasis A. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., jis buvo savo namų rūsyje, išgirdo, kad kažkas keikdamasis eina keliuku į jo kiemą ir spardo gyvenamojo namo lauko duris. Jis girdėjo, kaip asmuo šaukė „žertvos, papjausiu“, grasino padegti. Jis pasiėmė žarsteklį ir išėjo į lauką, pažiūrėti kas daužosi. Lauke pamatė neblaivų L. S.. Matė, kad L. S. nuėjo prie ūkinio pastato ir abejomis rankomis sugriebė jo žmoną už drabužių ties krūtine ir ją trankė į pastato sieną. Jis pakvietė savo sūnus ir nubėgo prie žmonos, atsitraukė L. S. nuo žmonos, paėmęs jam už apykaklės. Tuo metu L. S. tyčia ranka sudaužė plastmasinį bakelį su pienu. Bakelis stovėjo ant suolo, į jį L. S. trenkė kumščiu. Liepė L. S. išeiti iš jo kiemo ir tada sudavė jam su žarstekliu. Tuo metu L. S. šaukė, kad papjaus. Jis nematė, kad S. turėtų peilį, bet jis galėjo turėti peilį kišenėje. Jam pasirodė, kad L. S. žengė žingsnį link jo, rankos buvo ties juosmeniu, tada L. S. jis trenkė su žarstekliu į ranką. Po smūgio L. S. nenugriuvo, o puolė prie pavėsinės ir nuplėšė dailylentę. Lenta buvo apie 1 metro ilgio. Lentą laikė už galo ir užsimojo su lenta jam suduoti, tačiau lenta pataikė į jo laikytą žarsteklį ir lenta sulūžo pusiau. Nulūžęs lentos galas jam kliudė koją ir užgavo. Jis L. S. dar sudavė su žarstekliu per rankas. Jis iš viso L. S. per rankas sudavė du ar tris kartus, tiksliai neprisimena. Žmona nubėgo pasikviesti kaimynę J. G.. Jis L. S. varė iš kiemo, šis, išeidamas iš kiemo, pasisėmė žvyro nuo kelio ir jį paleido į jo gyvenamojo namo langą. Jis stebėjo L. S. ir matė, kad šis nuėjo į savo namus. Po kelių minučių jis pamatė, kad L. S. vėl ateina į jo teritoriją ir atsineša kirvį. L. S. užsimojo kirviu ir jį puolė, šaukė, kad nukirs ir užmuš. Jis tuo metu L. S. vieną kartą žarstekliu sudavė per ranką, kuria laikė kirvį. Liudytoja E. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., buvo savo kieme, prie tvarto. Ji išgirdo, kad L. S. šaukia ,,žertvos, atidarykite, papjausiu“, spardė jų namo lauko duris. Ji tada garsiai pasakė: „kas čia dabar“. Tada pamatė, kad prie jos ateina kaimynas L. S.. Jis buvo be striukės. Ji jam nieko nepasakė, o L. S. ją viena ranka sugriebė už rūbų prie kaklo ir kelis sykius trenkė į sieną šaukdamas „žertva papjausiu“. Jo kita ranka buvo kišenėje. Tada iš namo rūsio išėjo jos vyras A. P., jis pro duris iš namo pašaukė vaikus, ir pats atėjo prie jos. Jis pagriebė L. S. ir jį nutempė nuo jos. Tada L. S. kumščiu trenkė ir sudaužė kibirą su pienu. A. P. su savimi turėjo žarsteklį. L. S. iš pavėsinės išlaužė dailylentę ir ja užsimojo suduoti vyrui. Vyras rankose turėjo žarsteklį. L. S. užsimojęs su dailylente norėjo suduoti jos vyrui. Ji matė, kad A. P. buvo pakėlęs žarsteklį, dailylentė atsitrenkė į žarsteklį ir sulūžo. L. S. toliau šokinėjo prieš vyrą, šaukė „papjausiu“, tada vyras žarstekliu L. S. sudavė per ranką. Ji matė, kad L. S. smilkinys buvo kruvinas, jo rankos krumpliai buvo kruvini. Į kiemą išėjo jų sūnūs D. ir A. Ji šaukė A. skambinti į policiją. Po to ji dar du kartus skambino į policiją. Vėliau L. S. bėgdamas pagriebė nuo žemės žvyro ir metė į jų namo langus. Ji nubėgo pasikviesti kaimynę J. G.. Sugrįžusi su J. G., ji girdėjo už tvarto triukšmą, bet žmonių nematė. Liudytojas D. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., buvo namuose, vonioje, kai išgirdo iš lauko sklindantį triukšmą. Netrukus tėvas A. P. jį pašaukė išeiti į lauką. Būdamas kambaryje, jis girdėjo, kad lauke rėkavo L. S.. Jis šaukė ,,žertvos, užmušiu, papjausiu“. Jis išėjo į lauką ir pamatė, kad L. S. sudaužė pieno kibirą, buvo pristojęs prie mamos, vėliau jis nuo jų pavėsinės nulupo dailylentę ir su ja užsimojo suduoti tėvui, bet ar pataikė, nematė. Jis pamatė, kad tėvas su žarstekliu gynėsi. L. S. trumpam buvo kažkur pasišalinęs, bet netrukus sugrįžo ir atsinešė kirvį. Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., buvo namuose ir žiūrėjo televizorių, kai išgirdo iš lauko sklindantį triukšmą, durų spardymą. Tada jis išėjo į lauką pasižiūrėti, kas vyksta. Jis pamatė, kad L. S. nuo jų pavėsinės lupa dailylentę. L. S. šaukė traukti priekabas nuo kiemo, šaukė, kad užmuš, padegs. Mama tuo metu buvo kieme, ji sakė skambinti į policiją. Jis atokiau stovėdamas, skambino. Vėliau jis pamatė, kad L. S. su kirviu bando suduoti jo tėvui. Vėliau L. S. metė kirvį. Liudytoja J. G. parodė, kad 2014 m. sausio 1 d., vakare, pas ją į namus atbėgo kaimynė E. P. ir pakvietė ateiti pas juos. Nuėjusi į P. kiemą matė, kad A. P. su abiem sūnumis stovėjo prie savo tvarto. L. S. P. kieme jau nebuvo. Netrukus atvažiavo policijos pareigūnai. P. pasakojo, kad L. S. atėjo muštis. Tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymai nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys. 2014 m. sausio 1 d. apžiūros protokole (1 t., 27-31 b. l.) užfiksuota, kad nuo 18.08 iki 18.23 val. buvo apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini). Įvažiavus į kiemą dešinėje yra gyvenamasis namas. Šio namo laukujų durų apačios nešvarios, matosi batų padų pėdsakų fragmentas. Ant durų stiklo matosi dėmės, panašios į kraują. Prie namo stovi medinė raudonos spalvos pavėsinė, šalia jos, ant žemės matosi pavėsinės medinė apdailos lentelė, kuri yra perlūžusi per pusę. Kiemo gale, prie ūkinio pastato, stovi medinis suolas. Ant suolo sudėti balti plastikiniai kibirai su dangčiais. Vieno kibiro dangtis sudaužytas. Prie šio ūkinio pastato, ant žemės mėtosi kirvis mediniu kotu. Šis kirvis paimtas iš įvykio vietos. Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo ir minėtų liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis L. S. spardė gyvenamojo namo laukujas duris, kad atėjo jau būdamas susižalojęs, nes tai rodo ant durų palikti batų ir dėmių, panašių į kraują pėdsakai. Tuo paneigiami nukentėjusiojo L. S. ir liudytojo E. V. parodymai, jog L. S. eidamas į A. P. kiemą nebuvo sužalotas. Be to patvirtinami nuteistojo A. P. parodymai, kad, būdamas gyvenamojo namo rūsyje kur prižiūrėjo ugnį, išgirdęs triukšmą, grasinimus, paėmęs žarsteklį, išėjo į kiemą, kur pamatė šūkaujantį L. S., kur panaudojo smurtą prieš jo sutuoktinę, bei išplėšus lentelę, užsimojo jam smogti, o jis besigindamas iškėlė žarsteklį, į kurį atsitrenkus lentelė perlūžo. 2014 m. gegužės 6 d. apžiūros protokole (1 t., 36 b. l.) užfiksuota daikto – kompaktinio disko su vaizdo ir garso įrašu apžiūra. Kompaktiniame diske įrašyta vaizdo ir garso medžiaga, kurios trukmė 3 min. 43 sekundės. Vaizdinėje medžiagoje matyti tik tamsiame fone pasirodantys šviesos šaltiniai, atpažinti asmenų ir daiktų nėra galimybės. Garso įraše girdėti vyriški balsai, galimai A. P., L. S. ir B. M.. Vienas iš vyriškių nuolatos šaukia aiškindamas ir keikdamasis, kitas šaukia keikdamasis, o dar vienas vyriškis pasako tik kelis žodžius. 2014 m. sausio 1 d. pažymoje (1 t., 20-21 b. l.) nurodyta, kad 17.08 val. A. P. pranešė policijai, jog neblaivus kaimynas L. S. šūkauja, puola ant pranešėjo tėvų, nori sumušti, duris apspardė, spjovė tėvui į veidą. Tai patvirtina aukščiau duotus parodymus, kad nukentėjusysis L. S. išprovokavo konfliktą, kelia grėsmę nuteistajam A. P. ir jo sutuoktinei. Paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo ramus ir prieš jį buvo panaudotas smurtas, nes kam patiems kviesti policiją puolant kitą asmenį, fiksuojant konflikto eigą. 2014 m. sausio 1 d. pažymoje (1 t., 15-19 b. l.) nurodyta, kad 17.29 val. L. S. pranešė policijai, kad jį prieš 5 minutes sumušė kaimynas A. P.. Mušė lazda, lūžo ranka. 2014 m. sausio 2 d. 1.20 val. pareiškime-protokole (1 t., 1 b. l.) L. S. nurodė, kad (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje jį užpuolė trys pažystami asmenys ir jį sumušė. 2014 m. sausio 2 d. 1.35-1.50 val. liudytojo apklausos metu (1 t., 48 b. l.) L. S. nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. ėjo iš parduotuvės Sodų gatve, kai staiga prie jo priėjo A. P. ir jie ėmė plūstis. Prie jų priėjo A. P. sūnus D. ir A., kurie sugriebę už rankų jį laikė, o A. P. atsinešta lazda daužė į veidą ir įvairias kūno vietas. Sudavė apie 10 smūgių. Jį išgelbėjo priėjęs brolis R. Tai paneigia nukentėjusiojo parodymus, duotus teismo posėdyje, nes nurodyta visai kita įvykio vieta ir aplinkybės. Taip pat tai paneigia ir liudytojo E. V. parodymus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis savo parodymus pakeitė po liudytojo E. V. apklausos. 2014 m. vasario 14 d. daikto apžiūros protokole (1 t., 9-10 b. l.) konstatuota, kad abu žarsteklio galai užlenkti, vienas iš galų nulenktas 90 laipsnių kampu, o kitas visiškai sulenktas. Žarsteklis per vidurį sulinkęs. Specialisto išvadoje Nr. G 120/14(04) konstatuota (1 t., 14 b. l.), kad L. S. padaryti sužalojimai: kairio alkūnkaulio lūžis, odos nubrozdinimai veide ir abiejuose dilbiuose, sužalojimai buvo padaryti ne mažiau trijų trauminių poveikių pasėkoje, kietais bukais daiktais ar paviršiais paveikus veidą ir abu dilbius. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek griuviminės traumos metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, jog L. S. apžiūrėtas 2014 m. sausio 1 d. 18.22 val. Objektyviai: labai girtas, agresyvus, triukšmauja, psichinė būklė abejotina. Veide keletas odos nubrozdinimų. Sumušimo žymės ir nubrozdinimai abiejuose dilbiuose. Iškviesta policija, nes sunku apžiūrėti. Alkotesterio parodymai: 1,71 prom. Tai paneigia pirmosios instancijos nuosprendyje konstatuotą faktą, jog nuteistasis A. P. žarstekliu nukentėjusiajam L. S. į įvairias kūno vietas sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių. Nukentėjusiojo smilkinyje, petyje sužalojimų nenustatyta, veide ir abiejuose dilbiuose keletas nubrozdinimų, kairio alkūnkaulio lūžis, kokiais įrodymais teismas nustatė suduotų smūgių skaičių nuosprendyje nenurodyta. Specialisto išvada ir daikto apžiūros protokolas patvirtina nuteistojo A. P. parodymus, jog nukentėjusiajam besigindamas žarstekliu sudavė tik į rankas, nes žarsteklis per vidurį sulinkęs. Neaišku kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis L. S. pradėjo realiai grasinti kaltinamajam po to, kai jam kaltinamasis jam sudavė smūgius žarstekliu.

Iš įrodymų visumos, kuri patvirtino bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia tas, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, matyti, kad pirmosios instancijos teismas konfliktinę situaciją, kuri susidarė neblaiviam nukentėjusiajam L. S. atėjus į namo kiemą su agresyviais tikslais, nepagrįstai vertino ne kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą, bet kaip neteisėtą L. S. užpuolimą, kurio metu jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Minėtoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiojo L. S. agresyvūs veiksmai (neteisėtas įsibrovimas į svetimą teritoriją, grasinimas papjauti, padegti, smurto panaudojimas prieš E. P., užsimojimas lentele smogti nuteistajam, kirvio atsinešimas į kiemą), kuriuos patvirtino liudytojų parodymai, vietos apžiūros protokolas, laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais kilo grėsmė namo gyventojų saugumui. Atsižvelgus į tai, kad L. S. į namo kiemą įėjo be aiškios priežasties, buvo agresyviai nusiteikęs, pirmas panaudojo smurtą ir gavo atkirtį kėsinimuisi nepasibaigus, laikytina, kad šis kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus. Konstatuotina, kad A. P., atremdamas kėsinimąsi, veikė esant būtinosios ginties situacijai. Pagal BK 28 straipsnį teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama ne tik siekiant apginti save, bet ir kitus asmenis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju gynyba negali būti laikytina akivaizdžiai neatitinkanti kėsinimosi pavojingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. P. veiksmai buvo padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. sudavė nukentėjusiajam L. S. smūgius į rankas, t. y. į tas kūno dalis, kuriose buvo laikoma lentelė ir kirvis, ir kurių sužalojimas nekelia tokios didelės grėsmės žmogaus gyvybei ir sveikatai kaip kitų kūno dalių ar organų sužalojimas. Be to atsižvelgiama į tai, kad L. S. gimė (duomenys neskelbtini), yra fiziškai sveikas, o A. P. gimė (duomenys neskelbtini), jam nustatytas 60 procentų nedarbingumas (1 t., 204 b. l.) t. y. fiziškai labai silpnas, tarp jo ir L. S. didelis amžiaus skirtumas. Be to iš BK 28 straipsnio nekyla reikalavimas, kad užpultasis ar jį ginantis asmuo prieš besikėsinantįjį panaudojo adekvačias kėsinimosi pavojingumui priemones.

Konstatuotina, kad A. P. veiksmai nesunkiai sutrikdant L. S. sveikatą buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio) nuosprendis naikinamas, o byla nutraukiama.

Dėl nukentėjusiojo L. S. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis. Tai, kad nukentėjusysis nesutinka su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Vadovaujantis galiojančia teismine praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2008) ir BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, šią baudžiamąją bylą nutraukus, nukentėjusiojo L. S. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nenagrinėtais paliekami ir prašymai nukentėjusiojo L. S. išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš A. P..

Daiktinių įrodymų – metalinio žarsteklio klausimas, vadovaujantis BPK 94 straipsniu, išsprendžiamas taip, kaip šis klausimas jau buvo išspręstas skundžiamu nuosprendžiu.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti A. P. naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 94 straipsnio 4 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 139 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nebendrauti su L. S., panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 1, 2 dalimis, baudžiamąją bylą nutraukti esant A. P. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, t. y. nustačius, kad A. P. L. S. nesunkiai sutrikdė sveikatą įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

A. P. skirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą panaikinti.

Nukentėjusiojo L. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Palikti nenagrinėtus prašymus dėl nukentėjusiojo L. S. išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo iš A. P..

Daiktinius įrodymus – metalinį žarsteklį sunaikinti.

Nukentėjusiojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė