- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-2142-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-0-01276-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė (pran.)
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- I. M.
procesinio dokumento kategorijos: 14.1; 14.3.11; 14.5; 14.7; 18.3; 121.14; 121.18.
2013 m. lapkričio 13 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas) ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1747-470/2013 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei V. S., vykdančiai individualią veiklą, dėl neteisėto atleidimo iš darbo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė Alytaus rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir nustatyti, kad ji atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti iš atsakovės neišmokėtą darbo užmokestį, išeitinę kompensaciją, piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, kai vienos dienos darbo užmokestis yra 44,26 Lt, nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir priteisti 5 000 Lt neturinės žalos atlyginimą bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Byloje kilo ginčas dėl atleidimo pagrindo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių išmokų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir nustatė, kad ieškovė iš darbo atleista 2013 m. vasario 12 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; priteisė iš atsakovės ieškovei 881 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1 770,40 Lt išeitinę išmoką, 957,31 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 4 027,66 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, kai vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 44,26 Lt, o metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius yra 21,1.
Teismo sprendimas grindžiamas šiais motyvais:
1. 2013 m. vasario 8 d. iš ieškovės buvo gautas prašymas atleisti ją iš darbo savo noru, dėl to, kad atsakovė kaip darbdavys pažeidžia darbo sutarties sąlygas ir nemoka laiku darbo užmokesčio. Atsakovė kaip darbdavys privalėjo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes ieškovė teisingai nurodė darbo užmokesčio neišmokėjimo priežastį kaip svarbią, ir pažeidžiančią darbuotojo interesus. Atsakovė, norėdama atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turėjo gauti raštišką ieškovės sutikimą.
2. Teismas konstatavo, kad ieškovei darbo užmokestis nebuvo laiku sumokėtas už 2012 m. gruodžio, 2013 m. sausio ir vasario mėn., nes atsakovės pateiktose pažymose apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nėra ieškovės parašų. Atsakovė nepripažįsta, kad atleidžiant ieškovę iš darbo, su ieškove nebuvo atsiskaityta. Nurodė, kad ieškovei 2013 m. balandžio 3 d. išmokėjo 1 500 Lt darbo užmokesčio, tą patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos, o išeitinė išmoka jai nepriklauso, nes ji atleista kitu pagrindu. Ieškovė neneigė, kad gavo iš atsakovės dalį darbo užmokesčio, t. y. 1 500 Lt, tačiau jai nebuvo išmokėtos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, todėl atleidimo iš darbo dieną ieškovei nesumokėtas likęs darbo užmokestis ir kitos priklausančios išmokos teismo buvo priteistos. Iš ieškovės pažymoje pateiktų duomenų apie neišmokėtą ieškovei darbo užmokestį teismas nustatė, kad liko neišmokėtas 881 Lt darbo užmokestis neatskaičius mokesčių už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. (2 381 Lt – 1 500 Lt = 881 Lt), 957,31 Lt neatskaičius mokesčių kompensacija už nepanaudotas atostogas, 2 mėn. vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka, kuri lygi 1 770,4 Lt neatskaičius mokesčių (DK 141 str. 2 d.). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti ne dėl ieškovės kaltės, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Iš ieškovės pateiktos pažymos apie darbo užmokestį teismas nustatė, kad ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis lygus 44,26 Lt. Nuo 2013 m. vasario 12 d. iki sprendimo priėmimo dienos su ieškove uždelsta atsiskaityti 91 darbo dieną, todėl ieškovei teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 12 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2013 m. birželio 20 d.), kurį sudaro 4 027,66 Lt neatskaičius mokesčių (44,26 Lt x 91 darbo diena). Taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, kai vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 44,26 Lt, o metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius yra 21,1 (DK 297 straipsnio 4 dalis).
3. Ieškovė advokato padėjėjai už jos pagalbą sumokėjusi 2 000 Lt (b. l. 33). Šias išlaidas teismas sumažino proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. iki 1 500 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:
1. Darbo užmokestis ieškovei už aukščiau minėtus mėnesius buvo išmokėtas, ką pripažino pati teisminio nagrinėjimo metu ieškovė. Pagal darbo sutarties sąlygas ieškovei darbo užmokestis buvo numatytas mokėti iki kito mėn. 15 d., todėl už 2012 m. gruodžio mėn. ieškovei buvo dalimis sumokėta per 2013 m. sausio mėn., ką patvirtino ir liudytojos teisminio nagrinėjimo metu. Apie tai, kad darbo užmokestis ieškovei nemokėtas už 2013 m. sausio ir vasario mėn., jokių dokumentų negali būti, nes ieškovės atleidimo data yra – 2013 m. vasario 12 d. Ieškovė rašydama prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį sąmoningai siekė gauti neteisėtų pajamų iš darbdavio, motyvuodama, kad jai yra ne laiku mokamas darbo užmokestis. Tačiau kaip ir nurodė liudytojos L. Š. bei L. N. už 2012 m. gruodžio mėn. ieškovei buvo sumokėta du kartus po 500 Lt. Apie kitokius darbdavio neteisėtus veiksmus, išmokant darbo užmokestį ieškovei įrodyta nebuvo. Teismas neįsigilino, kokios svarbios priežastys buvo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o tik konstatavo, kad ieškovė teisingai nurodė darbo užmokesčio neišmokėjimo priežastį kaip svarbią, ir pažeidžiančią darbuotojo interesus. Apeliantė suprato ieškovės prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį kaip vieną iš šantažo formų ir tokiu būdu gauti išeitinę kompensaciją, kuri iškovei nepriklausytų, jeigu ji būtų atleidžiama pagal 127 straipsnio 1 dalį.
2. Apeliantė mano, kad ji ieškovei už 2012 m. gruodžio mėn. darbo užmokestį išmokėjo laiku, todėl delspinigiai nepriklauso (DK 207 straipsnio 1 dalis). 1996 m. vasario 20 d. įstatymas Nr. I- 1214 „Dėl delspinigių nustatymo už išmokų susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą“ reglamentuoja, kad delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Apeliantė sumokėdama antrą dalį darbo užmokesčio 2013 m. sausio 26 d. (t. y. 500 Lt) už gruodžio mėn., kurį perdavė liudytoja L. Š., gal būt ir pavėlavau kelias dienas, tačiau pati ieškovė teisme nepateikė jokių skaičiavimų dėl pavėluoto išmokėjimo, nors pati būdama buhaltere gerai žinojo teisė aktų reikalavimus.
3. Dėl pačios ieškovės kaltės, apeliantei buvo nurodytas neteisingas ieškovės banko sąskaitos numeris, į kurią darbuotojai K. K. buvo nurodyta pervesti galutinę darbo užmokesčio sumą ir nepanaudotų atostogų kompensaciją – iš viso 1 506, 73 Lt. Nepavykus pervesti šios sumos, su ieškove vėl buvo bandoma susisiekti, tačiau ji pati nebendravo ir konflikto nesistengė išspręsti taikiai, o nurodė bendrauti tik su ieškovės advokate. DK 206 straipsnio l dalies 2 punkte yra numatytas atsiskaitymas su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.). Su tokiu darbuotoju yra privalu atsiskaityti per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. Kadangi iš ieškovės apeliantė jokios žinios po atleidimo nesulaukė, nei žodžiu, nei raštu, apeliantė laikėsi įstatymo reikalavimo. Nenorėdama dar labiau aštrinti situacijos, 2013 m. balandžio 3 d. pašto perlaida nusiuntė galutinį atsiskaitymą – 1 500 Lt. Apeliantė mano, kad teismas neteisingai priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovės atleidimo dienos (2013 m. vasario 12.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį nuo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Apeliantė nepažeidė reikalavimo atsikaityti su darbuotoja, kuri atleidimo dieną nedirbo, o turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Apeliantė mano, kad teismo priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos yra labai didelės ir apeliantės individualiai veiklai reikštų jos likvidavimą ir atleidimą iš darbo dar tris likusius darbuotojus.
4. Teismo priteista ieškovei 1 500 Lt išlaidų suma už advokato padėjėjos teisines paslaugas yra per didelė ir turėtų būti sumažinta.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Liudytoja L. Š. teismo posėdžio metu teigė, kad vežė 500 Lt ieškovei, tačiau jokio buhalterinio dokumento ji nevežė, jai nebuvo paliepimo paimti parašą ant algalapio. Ji tik padavė pinigus ir išvažiavo. Tokį pat faktą patvirtino ir liudytoja L. N., kuri taip pat vežė neva atlyginimą ieškovei, tačiau algalapio ieškovei nepateikė ir parašo jokio nepaėmė. Apeliantė kaip darbdavys nesilaikė teisės aktų reikalavimų, buhalterinės apskaitos dokumentų reikalavimų, netinkamai pildė privalomus dokumentus, atlyginimą mokėjo, nesilaikydama reikalavimo paimti iš darbuotojo parašą už jam išmokėtą darbo užmokestį. Todėl apeliantės teiginys, jog ji sumokėjo ieškovei atlyginimą du kartus dalimis po 500 Lt už 2012 m. gruodžio mėnesį, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, teismas posėdžio metu prijungė ieškovės pateiktą rašytinį dokumentą, kuris patvirtina, kad sumokėta 1 000 Lt piniginė suma ieškovei yra ne darbo užmokestis, o atsakovės skola už neteisingai paskaičiuotus mokesčius. Šis dokumentas pasirašytas pačios apeliantės ir jame nurodyta, kad sumokėta per klaidą mokesčiai du kartus (suma – 1 225 Lt). Todėl ieškovė mano, kad šis rašytinis įrodymas laikytinas pagrįstu, nes patvirtina faktą, kad ieškovei buvo gražinta dalis skolos.
2. Įmonė dirbo normaliu ritmu, turėjo pakankamai pajamų, o darbuotojai dėl laiku nemokamų atlyginimų ir netinkamų darbo sąlygų iš darbo išėjo patys savo noru. Ieškovei dirbant buhaltere, įmonėje nuolat kilo problemų su apeliante dėl dokumentų, dėl atsiskaitymų VSDFV ir VMI, ir kt. Ieškovė, iki kol dirbo, stengėsi atlikti pareigas sąžiningai, tinkamai ir laikėsi teisės aktų reikalavimų, tačiau apeliantė pradėjo vengti bendravimo, vėluodavo sumokėti mokesčius ir darbuotojams atlyginimus, dažnai išvykdavo į užsienį ir individualios veiklos reikalus palikdavo tvarkyti savo nepilnametei dukrai. Dirbti tokiomis sąlygomis buvo sunku ir rizikinga. Todėl ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, jog ji teikdama prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį sąmoningai siekė gauti neteisėtų pajamų iš darbdavio. Be to, ieškovė buvo atleista ligos metu, jai nebuvo pranešta apie atleidimą, nebuvo visiškai atsiskaityta.
3. Visiškai niekuo nepagrįstas ir atmestinas apeliantės teorinis dėstymas apie delspinigius, neva ji tik kelias dienas pavėlavo sumokėti atlyginimą už gruodžio mėnesį. Atmestinas ir skunde nurodytas motyvas, kad neva apeliantė norėjo pervesti galutinį atsiskaitymą, tačiau buvo nurodytas neteisingas sąskaitos numeris. Apeliantė nurodo, kad ieškovė su ja nebendravo, tačiau priešingai, ji pateikia mobiliojo ryšio operatoriaus „Teledema“ detalias ataskaitas (b. l. 92-97), kuriose aiškiai matosi (pabraukta raudonai), kad ieškovė skambino apeliantei, norėdama pranešti apie ligą (2013- 02-08), vėliau dėl dokumentų (2013-02-11), dėl ligos (2013-02-17, 2013-02-19), tačiau apeliantė pati su ja vengė bendrauti.
4. Ieškovei nebuvo pranešta apie darbo sutarties nutraukimą, ji nebuvo pakviesta paskutinę darbo dieną pasirašyti dokumentų nutraukiant darbo sutartį, su ja nebuvo atsiskaityta, kaip reikalauja galiojantys teisės aktai. Tačiau atleisdama darbuotoją iš darbo apeliantė kaip darbdavys privalėjo laikytis įstatymų reikalavimų ir sutvarkyti visus būtinus dokumentus atleidimo dieną ir tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju (DK 141 straipsnis ir 177 straipsnis). Ieškovė mano, kad apeliantė, teismui teigdama, jog už 2013 m. sausio ir vasario mėnesį net būti negali jokių dokumentų, kad nemokėtas darbo užmokestis, patvirtina neginčytiną faktą, kad apeliantė netinkamai įformino atleidimą, t. y. apie atleidimą nepranešė darbuotojui, nesutvarkė privalomų dokumentų, tinkamai neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju. Pažymėtina ir tai, kad savo nedarbingumo laikotarpiu, ieškovė tinkamai sutvarkiusi visus buhalterinius dokumentus, 2013 m. vasario 11 d. atidavė pagal 2013 m. vasario 11 d. išduotą apeliantės įgaliojimą Nr. 01 įmonės darbuotojui Jonui Tamulynui. Todėl apeliantės teiginys, kad „jokių dokumentų negali būti“, yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas.
Šalies argumentai
5. Ieškovė nesutinka, jog išlaidų suma už teisines paslaugas yra per didelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal 2011 m. liepos 7 d. darbo sutartį Nr. 6 ieškovė nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2013 m. vasario 12 d. dirbo pas atsakovę, kuri vykdo individualią veiklą (Nr. (18.30-69.1)-S(A)-1413), buhaltere – apskaitininke. Neterminuota darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovei mokėti ne mažesnę kaip minimalią mėnesinę algą vieną kartą į mėnesį, sekančio mėnesio 10-15 dienomis (b. l. 7-8, 9-10). 2013 m. vasario 12 d. darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (b. l. 37).
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį ir prašė pripažinti jos atleidimą iš pareigų nuo 2013-02-12 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir laikyti ją atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą darbo užmokestį, išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 5000 Lt neturtinę žalą (b.l. 25-29). Ieškinyje nurodė, kad aiškiai ir nedviprasmiškai darbdaviui 2013 m. sausio 7 d. prašymu (kaip teigiama teismo posėdyje, suklysta prašymo data, todėl turėtų būti vasario mėn. 7 d. prašymu) (b. l. 65) išreiškė savo valią būti atleista iš darbo nuo 2013 m. vasario 12 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (b. l. 11), o darbdavys pats pakeitė atleidimo pagrindą į DK 127 straipsnio 1 dalį bei iš darbo atleido laikino nedarbingumo laikotarpiu, kuris truko nuo 2013 m. vasario 7 d. iki kovo 21 d.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam darbo ginčui taikytinos DK nuostatos, galiojusios nuo 2013-01-01, kuomet ieškovė pareiškimą dėl jos atleidimo iš darbo įteikė atsakovei 2013-02-07 ir ji buvo atleista iš darbo 2013-02-12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėto atleidimo pasekmių, rėmėsi DK 297 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusia iki šalių ginčo pradžios, kadangi ši teisės norma dabar reglamentuoja visai kitus teisinius santykis – darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimą, turinį ir paskelbimą.
Pagal DK 127 str. 2 dalį, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų, jeigu jis įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Nors ieškovė teisinius santykius kvalifikavo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau ieškinyje nurodė, kad atsakovė nevykdo pareigos pagal darbo sutartį mokėti darbo užmokesčio vieną kartą sekančio mėnesio 10-15 dienomis, todėl ieškovės nurodytos faktines aplinkybės atitiko darbo sutarties nutraukimo pagrindą, kurį reglamentuoja DK 128 straipsnio nuostatos. Pagal šią teisės normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y., kad darbdavys daugiau kaip du mėnesius yra nemokėjęs darbo užmokesčio turi egzistuoti darbuotojo prašymo pateikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).
Pirmiausia, ieškovė ieškinyje uždelsimą atsiskaityti nepagrįstai sieja su ieškinio pateikimu teismui, nurodydama, kad ieškinio padavimo teismui dieną atsakovė nebuvo sumokėjusi už 2012-12, 2013-01 ir 02 mėnesius, tačiau teisiškai reikšminga yra kiek mėnesių darbdavys yra nemokėjęs darbuotojui viso ar dalies darbo užmokesčio, todėl ieškovės 2013 m. vasario 7 d. pareiškimo parašymo dieną, atsakovė buvo pradelsusi ieškovei sumokėti darbo užmokestį tik už 2012 m. gruodžio mėnesį, kurį pagal darbo sutarties 3 punktą turėjo sumokėti iki sekančio mėnesio 10-15 d., t.y. ne vėliau kaip 2013 m. sausio 15 d., nes už sausio mėnesį atsakovė turėjo sumokėti ieškovei darbo užmokestį jau po pareiškimo darbdaviui įteikimo - ne vėliau kaip vasario 10-15 d. Apeliantė pati pripažįsta atsiliepime, kad ieškovė nėra pasirašiusi ant algalapių, kad gavo darbo užmokestį už 2012 m. gruodžio ir sausio mėnesius (b.l. 47-50). Apeliantė nurodo, kad darbo užmokestį už šį laikotarpį ieškovei sumokėjo, pinigus perduodama per savo darbuotojas, kurios buvo apklaustos liudytojomis, 2013 m. sausio 19 d. bei 2013 m. sausio 26 d. abu kartus po 500 Lt. Ieškovė nepripažįsta, kad šios lėšos buvo jos darbo užmokestis, nes atsakovė jai buvo skolinga ir tą patvirtina byloje esantis atsakovės raštelis (b.l. 42). Kasacinis teismas, formuodamas teisminė praktiką analogišku atveju, kuomet nebuvo darbuotojos parašo mokėjimo nurodyme, kad darbo užmokestį ji gavo, nurodė, kad ūkinės finansinės operacijos turi būti dokumentuotos, tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga tenka darbdaviui (CPK 58 straipsnio 1 dalis). Darbdavys taip pat yra atsakingas ir už minėtų operacijų apskaitymą dokumentuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2001). Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie darbo užmokesčio už 2012 m. gruodžio, o taip pat ir už 2013 m. sausio mėnesius, kuris turėjo būti išmokamas jau po ieškovės pareiškimo įteikimo atsakovei (2013 02 mėn. 10-15) išmokėjimą ieškovei, todėl ji neįvykdė pareigos įrodyti savo atsikirtimą, kuomet liudytojų parodymai laikytini neleistina įrodinėjimo priemone. Dėl šių apeliantės argumentų dar pažymėtina, kad pagal atsakovė pateiktą teismui pažymą, už 2012 m. gruodžio mėn. ieškovei buvo priskaičiuota išmokėti – 730,00 Lt., todėl atsakovei nebuvo jokios objektyvios būtinybės sumokėti ieškovei 2013 m. sausio 19 ir 26 d. 1000 Lt, kuomet darbo užmokestis už 2013 m. sausio mėn. mokamas tik vieną kartą sekančio mėnesio 10-15 d. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad 2013 m. vasario 7 d., ieškovei kreipiantis į atsakovę dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., jai buvo neišmokėtas darbo užmokestis tik už 2012 m. gruodžio mėnesį (730 Lt), todėl dėl šios priežasties darytina išvada, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl atleidimo iš darbo neegzistavo, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo patenkinti jos ieškinį ir pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę į DK 127 str. 2 d. su dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 3 d.).
Ieškovė ieškinyje taip pat nurodė, kad jos atleidimą iš darbo 2013-02-12 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį laiko neteisėtu, kadangi ji buvo iš darbo atleista darbdavio iniciatyva ir dar jos laikino nedarbingumo metu (DK 131 str. 1 d.), todėl prašė priteisti iš atsakovės išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Todėl teisėjų kolegija šalių ginčą vertina kaip kilusį ir dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, ir dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 300 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės 4027,66 Lt darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kaip neteisėto atleidimo iš darbo pasekmę, taip pat 1770,40 Lt išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuomet ieškovės nepertraukiamas darbo stažas pas atsakovę yra ne daugiau kaip 36 mėnesiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. v. UAB ,,Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-321/2006), t.y. sprendė ginčą ir dėl neteisėto atleidimo, nes atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimas nesuponuoja pasekmių, susijusių su darbo užmokesčio dėl neteisėto atleidimo priteisimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010).
Kolegija konstatuoja, kad atsakovė ieškovės darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nutraukė neteisėtai. Nurodytas pagrindas reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą, kuriam yra būtina darbuotojo valia ir iniciatyva. Darbuotojui ginčijant jo atleidimo iš darbo atitinkamu pagrindu, šiuo atveju DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, darbuotojo valios nutraukti darbo santykius faktą privalo įrodyti darbdavys. Atsakovė į bylą nepateikė tokių įrodymų, todėl ieškovės darbo sutarties nutraukimas pastaruoju pagrindu, nesant jos tokią valią patvirtinančių duomenų pripažintas pirmosios instancijos teismo pagrįstai. Dėl ieškovės atleidimo iš darbo jos nedarbingumo laikotarpiu pažymėtina, kad tai nelemtų darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, jeigu ji būtų nutraukta esant teisėtam atleidimui iš darbo pagrindui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojo atleidimas iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu tokiu atveju nepripažintinas neteisėtu, o taikytini kiti jo teisių gynimo būdai, pvz., nukeliant darbuotojo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).
Darbo sutarties neteisėto nutraukimo teisines pasekmes reglamentuoja DK 300 straipsnio 3-4 dalys. Nagrinėjamu atveju ieškovės valia netęsti darbo santykių yra akivaizdi iš jos iniciavimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., todėl dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo spręstina pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. SODRA duomenys patvirtina, kad ieškovė per laikotarpį nuo jos atleidimo iš darbo iki šios nutarties priėmimo gavo 2487,35 Lt ligos pašalpos ir nedarbo draudimo išmokų. Priverstinė pravaikšta nuo jos atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo arba šios nutarties priėmimo (2013-11-13) truko 192 darbo dienas, todėl už jas vidutinis darbo užmokestis (neatskaičiuos mokesčių) sudarytų 8497,92 Lt. (44,26 Lt x 192 d.d.). Įskaičius per paminėtą laikotarpį gautas pajamas, skirtumas sudaro 6010,57 Lt. Tačiau ieškovei priteista išeitinė išmoka už du mėnesius - 1770,40 Lt, todėl šia suma sumažinus darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, gauname 4240,17 Lt. sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. V. Š. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-290/2005).
Apeliantė nurodo, kad sumokėjusi 4027,66 Lt priteistą vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ji patirtų neproporcingus nuostolius, kas reikštų jos individualios veiklos likvidavimą, darbuotojų atleidimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką priteisiama iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ne sprendimo įvykdymo dienos, kaip neteisėtai nurodyta skundžiamame teismo sprendime. Šios kompensacijos mažinimas pagal kasacinio teismo praktiką galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, t. y. jei darbuotojas dirbo labai trumpai, jei priteisiant įstatyme nustatyto dydžio kompensaciją būtų pažeistas proporcingumo principas, jei atsakovas patirtų didelių finansinių sunkumų, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010, 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-oji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą sprendimo dalį dėl priteistos 4027,66 Lt, sumos, kadangi jokių išskirtinių aplinkybių dėl dar didesnio šios išmokos mažinimo teismas negali nustatyti, todėl sprendimas pakeistinas tik toje dalyje, kurioje priteista išmoka nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose pagrįstai nurodė, kad pagal CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (šiuo atveju 1000 Lt) lygios sumos priteisimo ieškovei vykdytina skubiai, tačiau tokios nuostatos nėra sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl šis trūkumas ištaisytinas.
Apeliantė nesutinka su iš jos ieškovei priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio (1500 Lt). Kolegija sprendžia, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių už ieškinio surašymą ir atstovavimą, todėl apeliantės skundas dėl šių išlaidų sumažinimo netenkinamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad ieškovė I. M. iš darbo atleista 2013 m. vasario 12 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pakeisti ir nustatyti, kad ieškovė į darbą negrąžinama, o jos 2011 m. liepos 7 d. darbo sutartis Nr. 6 (tęsta 2012-11-28 Nr. 37) nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Pakeisti sprendimo dalį dėl priteisimo iš atsakovės V. S., vykdančios individualią veiklą, ieškovei I. M. 4027,66 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinio darbo užmokesčio nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, kai vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 44,26 Lt, o metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius yra 21,1 ir šią dalį išdėstyti taip: priteisti 4027,66 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo dalį, dėl darbo užmokesčio, neviršijančio vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio - 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) (neatskaičius mokesčių), priteisimo iš atsakovės V. S., vykdančios individualią veiklą, ieškovei I. M., vykdyti skubiai.