- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-26
- Bylos Nr.
- A-143-1198-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- R. B., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus
- Pareiškėjas
- E. O.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Advokatai
- Pranas Makauskas, Jonas Butkus
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, R. B. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. O. (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 32 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir palikti galioti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-46029 „Dėl nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų duomenų tikslinimo“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Komisija skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies prasmę jis negali būti laikomas nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), savininku; tik gavęs paveldėjimo teisės liudijimą į paveldėtą turtą ir įregistravęs nuosavybės teises į šį turtą Nekilnojamojo turto registre, jis gali būti laikomas paminėto nekilnojamojo turto savininku. Teigė, jog Komisija netinkamai taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) normas, reglamentuojančias nuosavybės atsiradimo/ įgijimo momentą paveldėjimo teisiniuose santykiuose, neteisėtai ir nepagrįstai nuosavybės teisę susiejo su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu ir nuosavybės teisės įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nesvarbu, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, o paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties). Šiuo metu galiojantis CK, skirtingai nei 1964 m. CK, nuosavybės teisės įgijimo nesieja su daikto įregistravimu viešame registre. Teismų sprendimais (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-225-734/2006; Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A49-912/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007) yra konstatuota, jog jis priėmė V. O. palikimą faktiškai jį valdydamas, tai reiškia, kad CK 4.47 straipsnio 2 punkto pagrindu įgijo nuosavybės teisę į šį paveldėtą turtą. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nenustato reikalavimo, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą privalomai būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Komisijos sprendime nepagrįstai akcentuojama CK 1.75 straipsnio 2 dalis dėl sandorio neįregistravimo teisinių pasekmių. Nekilnojamo turto kadastro duomenų taisymas/ tikslinimas nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas, CK 1.75 straipsnio 2 dalis taikytina civiliniuose teisiniuose santykiuose, tuo tarpu Nekilnojamojo turto kadastro duomenų įrašymo, keitimo, tikslinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja speciali teisės norma – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas bei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai. Pabrėžė, kad būtent jis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1998 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 983 pagrindu 1999 m. įregistravo motinos vardu gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Jo prašymu 1999 m. buvo atlikti aptariamų pastatų kadastro bylos patikslinimai ir tuo metu atsakovas valstybės įmonė Registrų centras (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras) nematė kliūčių tenkinti prašymus dėl Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tikslinimo; paminėti Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tikslinimai ir pakeitimai nėra nuginčyti, yra galiojantys. Be to, priimdama skundžiamą sprendimą, Komisija visiškai nevertino to, jog tarp mirusios V. O. įpėdinių jo ir R. B. teismuose nagrinėjamas ginčas dėl paveldėto turto masės bei konkrečių paveldėto turto dalių dydžio nustatymo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 52 – 55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, detaliai reglamentuojantis nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo, pakeitimo, tikslinimo veiksmus ir numatantis, jog dėl šių veiksmų atlikimo prašymą turi teisę paduoti tik daikto savininkas (ar patikėtinis), nereglamentuoja paties savininko instituto, kadangi tai nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas; šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato bendrą reikalavimą prašymus teikiantiems subjektams, tuo tarpu spręsti, ar tas subjektas laikytinas daikto savininku, t. y. ar yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą, galima atsižvelgiant į materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, šios teisės įgyvendinimą, įrodinėjimą. Pažymėjo, jog skundžiamame sprendime pabrėžė paveldėjimo teisės liudijimo svarbą, kadangi teismų procesiniais sprendimais, kuriais buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjas priėmė palikimą faktiniu valdymu, nebuvo nustatyta, kokį konkretų turtą pareiškėjas priėmė kaip palikimą. Teismai, spręsdami dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo, nesprendė, koks konkretus turtas buvo priimtas po pareiškėjo motinos mirties. Atsižvelgiant į tai, negalėjo spręsti, nes jam tokia teisė nėra suteikta, kokį konkretų turtą paveldėjimu įgijo pareiškėjas; todėl, remdamasis CK 4.255 straipsnio 5 punktu bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 22 straipsnio 5 punktu, sprendime pabrėžė, jog šiuo atveju paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį daiktą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodomi paveldėtą nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Šį motyvą patvirtina ir tai, jog teismų sprendimais juridinis faktas dėl palikimo priėmimo buvo nustatytas konkrečiam tikslui – paveldėjimo teisėms įforminti. Todėl, nesant paveldėjimo teisės liudijimo, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nelaikytinas tinkamu subjektu pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies prasmę, galėjusiu teikti prašymą dėl konkrečių nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo. Teigė, jog ginčijamas sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai: teismas išskiria paveldėtų teisių įgyvendinimą visa apimtimi kaip atskirą dalyką, o vieną iš tokių teisių įgyvendinimo formų pamini tų teisių įregistravimą, todėl, teisingai įvertinant šio ginčo situaciją ir suformuotą teismų praktiką, atsižvelgtina į pareiškėjo veiksmus, kuriais jis siekė atitinkamo rezultato, pateikdamas prašymą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Pareiškėjas teikė prašymą pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registre, t. y. siekė pakeisti šių daiktų statybos metus, kurių pakeitimas neabejotinai sukeltų atitinkamas teisines pasekmes, ir tokius savo veiksmus pareiškėjas motyvuoja savo, kaip savininko, teise teikti tokį prašymą. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip teisių į paveldėtą turtą įgyvendinimas, todėl šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo, kaip savininko, priėmus palikimą, teises, turėjo pateikti turimas teises į konkrečius nekilnojamuosius daiktus įforminantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisės įrodinėjimas siejamas su šios teisės įregistravimu, t. y. jos paviešinimu; tai reiškia, jog nors pats nuosavybės teisių įregistravimas nėra būtinas ir šios teisės atsiradimo momentas pagal galiojančius teisės aktus nėra siejamas su jos įregistravimu, tačiau siekiant ja pasinaudoti reikalingas šios teisės paviešinimas. Būtent tokią įrodomąją galią atlieka nuosavybės teisių įregistravimas. Pažymėjo, jog taikė CK 1.75 straipsnio nuostatas pareiškėjo, kaip palikimą priėmusio asmens, atžvilgiu, kadangi palikimo priėmimas savo esme laikytinas vienašaliu įpėdinio sudaromu sandoriu, o pareiškėjas siekė pasinaudoti iš šio sandorio kilusiomis teisėmis (nuosavybės teisėmis) prieš trečiąjį asmenį – Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, o todėl pareiškėjas turėjo įrodyti, jog jis yra tinkamas subjektas pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies prasmę teikti prašymą dėl kadastro duomenų pakeitimo; tokių įrodymų nepateikus, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo prašymas pakeisti kadastro duomenis negalėjo būti tenkinamas ir dėl to panaikino teritorinio registratoriaus sprendimą. Teigė, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl 1999 m. teiktų prašymų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui visiškai nesusijusios su nagrinėjamu ginču, kadangi ginčas šioje byloje kilo dėl kadastro duomenų pakeitimo, kurį reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. sausio 1 d., nuostatos; be to, pareiškėjo 1999 m. prašymu buvo realizuotos (įregistruotos) ne pareiškėjo, kaip savininko, o jo mirusios motinos V. O. nuosavybės teisės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 76 – 77) nurodė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo pareiga yra užtikrinti, jog Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų pateiktus dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Teritorinis registratorius sprendimą patenkinti pareiškėjo 2008 m. kovo 28 d. pateiktą prašymą priėmė ir su prašymu pateiktų dokumentų pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre įrašė duomenis apie pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos metus, juos nurodant 1989-1997 m., kadangi atliekant 1997 m. rugpjūčio 11 d. ginčo pastatų kadastrinius matavimus nebuvo nurodyti statybos pabaigos metai, jie pradėti nustatinėti ir įrašinėti į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylas tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintoms Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklėms (toliau – Taisyklės). Remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 107.4 punktu, nepatenkino R. B. prašymo atstatyti nekilnojamųjų daiktų – nurodytų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, kadastro duomenis, nurodant statybos (bet ne statybos pradžios) metus tik 1989 m., kadangi jau buvo priimtas minėtas sprendimas patenkinti pareiškėjo prašymą dėl duomenų keitimo Nekilnojamojo turto kadastre, o R. B. nepateikė jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių, jog paminėti pastatai buvo pradėti ir baigti statyti 1989 m., be to, iki šiol teritoriniam registratoriui nepateiktas statybos teisėtumą prižiūrinčios institucijos dokumentas apie ginčo nekilnojamųjų daiktų pripažinimą tinkamais naudoti (tuo pačiu – ir apie statybos pabaigos datą).
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 40 – 42) prašė skundo nepatenkinti.
Šalies argumentai
R. B. nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-225-734/2006 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog per šešis mėnesius, skaičiuojant nuo 1993 m. rugpjūčio 22 d., jis ir pareiškėjas priėmė palikimą, likusį po jų motinos V. O. mirties. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, kuriuose dalyvauja jis ir pareiškėjas, prasidėjo per šešis mėnesius po V. O. mirties. Pareiškėjas 1997 m. liepos 28 d. be jo žinios kreipėsi į teritorinį registratorių dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (vėlesnė numeracija (duomenys neskelbtini)), inventorizavimo, tačiau pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis dėl paminėto turto registracijos, kadangi neturėjo nei notaro pažymos apie palikimo priėmimą, nei teismo sprendimo apie palikimo priėmimą faktiniu valdymu, nei valdžios institucijos sprendimo, leidžiančio turtą registruoti jo vardu. Taigi teritorinis registratorius 1997 m. pirminę inventorizaciją ir nekilnojamųjų daiktų registravimą atliko nesant tam teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės 1998 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 983, kuriame nurodyta, jog leidžiama V. O. vardu atlikti jai priklausiusių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, bei pareiškėjo 1999 m. sausio 12 d. prašymo pagrindu 1999 m. sausio mėn. viešame registre paminėti pastatai įregistruoti kaip V. O. turtas. Jokių duomenų, kad šio turto pagerinimą atliko pareiškėjas, nebuvo pateikta. Pabrėžė, jog teritorinis registratorius negalėjo svarstyti pareiškėjo prašymo jam nežinant, nes sprendimas liečia jo turtines teises. Ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje pradinis sprendimas yra priimtas pažeidžiant jo teises, ir tai yra absoliutus šio sprendimo negaliojimo pagrindas. Skunde pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo prasmę jis buvo tinkamas asmuo, galintis pateikti prašymą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymo. Prašymo padavimo momentu viešame registre buvo užregistruotos būtent jo teisės į ginčo pastatus; pareiškėjas negali padidinti savo dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje be bendraturčio, t. y. jo, žinios.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (T 2, b. l. 70 – 82) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Komisijos 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 32 ta apimtimi, kuria tenkinamas R. B. atstovo prašymas atstatyti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis – statybos metus, tačiau nėra įpareigojimo patikslinti kadastro duomenis, nurodant statybos pradžios ir pabaigos metus; įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, pranešus R. B., patikslinti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nurodant jų statybos pradžios ir pabaigos metus; likusią skundo dalį (išskyrus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, sprendžiant, ar Komisijos 2009 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 32 yra teisėtas ir pagrįstas, būtina įvertinti šiame sprendime pateiktus argumentus. Pažymėjo, jog Komisijos argumentai, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 15 straipsnio 2 dalį pareiškėjas nėra nekilnojamojo turto savininkas ir nėra net suinteresuotas asmuo, todėl neturėjo teisių pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų, yra nepagrįsti. Įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-225-734/2006, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A49-912/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007 – nustatyta, jog pareiškėjas ir R. B. yra faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti, todėl laikytini V. O. turto paveldėtojais – savininkais. Komisijos išvada, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog po V. O. mirties atsiradusį palikimą priėmė pareiškėjas ir R. B., faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti, nereiškia pareiškėjo savininko statuso nustatymo, yra klaidinga. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento. Vadinasi, vien faktiškai pradėjęs valdyti (įgijęs) iš savo mirusios motinos V. O. paveldėtą turtą pareiškėjas tapo paminėto turto savininku. Tokią poziciją teismas grindė nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nesvarbu, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Teismas pažymėjo, kad, nepaisant, jog paminėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl paveldėto turto masės bei konkrečių paveldėto turto dalių dydžio nustatymo, tačiau jais buvo nustatytas pareiškėjo, kaip savininko į jo mirusios motinos V. O. paveldėtą turtą, statusas, kurio pakanka įgyvendinti teises, numatytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir 15 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, kad Komisijos argumentai, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys iki jų pakeitimo buvo teisingi, nes atitiko dokumentus – kadastrinių matavimų byloje pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus užfiksuotus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos metus (1989 m.), todėl jų taisyti nebuvo pagrindo; kadangi galiojantys teisės aktai numato atskirai statinių statybos pradžios ir pabaigos metų įrašymą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas duomenis apie paminėtų statinių statybos metus pakeitė, įrašydamas nurodytų nekilnojamųjų daiktų statybos pradžios metus (1989 m.) ir statybos pabaigos metus (1997 m.), yra iš dalies nepagrįsti. Sprendime teisingai nurodyta, kad 1997 m. pirmą kartą atliekant gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus tuo metu galiojančios Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 34 patvirtintos Žemės sklypų, pastatų, aplinkos tvarkymo objektų, inžinerinių tinklų techninio inventorizavimo metodikos (toliau – Metodika) nuostatomis buvo reikalaujama nurodyti tik statinių statybos metus, nedetalizuojant jų statybos pradžios ir pabaigos metų. Todėl sprendime teisingai konstatuota, jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo pagrįstai fiksuoti tik statybos metai (žr. Namų valdos techninės apskaitos kortelę, taip pat Pastato inventorines žinias). Tačiau tuo metu fiksuoti statybos metai (1989 m.) jokiu būdu negali būti suprantami kaip statybos pabaigos metai. Vadovaujantis Taisyklių 107.4 punktu, bet kuris iš savininkų – tiek pareiškėjas (kuris inicijavo pirminę kadastrinių duomenų inventorizaciją pagal Metodiką), tiek R. B. turėjo ir turi teisę inicijuoti kadastro duomenų tikslinimą, nurodant ginčo statinių statybos pradžios ir pabaigos metus. Kadastro duomenis, inter alia statybos pradžios ir pabaigos metus, nustato kadastro specialistai – matininkai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 11 d.). Teismas nustatė, kad matininkė A. P. 2008 m. balandžio 1 d. parengė Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų (adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, kuriuose, be kita ko, nurodyta: duomenys užfiksuoti 1997 m. rugpjūčio 11 d., statybos pr. - pab. metai – 1989-1997, baigtumas – 87 proc., bendras plotas – 349,18 m², bei Pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų (adresas: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, kuriuose, be kita ko, nurodyta: duomenys užfiksuoti 1997 m. rugpjūčio 11 d., pagalbinio pastato ir priestato statybos pr. - pab. metai – 1989-1997, baigtumas – 100 proc. Kitaip tariant, matininkė patikslino kadastrinius duomenis pagal Taisyklių reikalavimus. Taigi pareiškėjas, kaip savininkas į mirusios motinos V. O. paveldėtą turtą, turėjo teisę inicijuoti kadastrinių duomenų nustatymą ir jų pateikimą registruoti Nekilnojamojo turto registrui, o šis – priimti sprendimą dėl kadastrinių duomenų tikslinimo. Teismas padarė išvadą, kad Komisijos sprendimo argumentai, kuriais panaikintas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. IN(5.1.15.)-46029 dėl to, jog pareiškėjas, kaip savininkas į mirusios motinos V. O. paveldėtą turtą, neturėjo teisės inicijuoti kadastrinių duomenų pateikimo registruoti Nekilnojamojo turto registrui, yra nepagrįsti, o šis sprendimas ta apimtimi, kuria patenkinamas R. B. atstovo prašymas atstatyti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis – statybos metus, tačiau nėra įpareigojimo patikslinti kadastro duomenis, nurodant statybos pradžios ir pabaigos metus, naikintinas. Teismas sutiko su argumentais, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. IN(5.1.15.)-46029 vien tuo aspektu, kad kadastro duomenys (kuriuos patikslino matininkė ir kurios veiksmų šalys neginčijo) Nekilnojamojo turto registre buvo tikslinami be bendraturčio R. B. žinios, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėjo būti naikinamas. Todėl Komisijos sprendimas ta apimtimi, kuria VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas panaikinamas, paliekamas nepakeistu. Be to, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, pranešęs R. B., įpareigojamas patikslinti paminėtų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato kadastro duomenis, nurodant jų statybos pradžios ir pabaigos metus. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo prašymas nenagrinėtinas šiame sprendime.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 94 – 96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisme turėjo būti konstatuota, kad viešame registre padaryti įrašai apie gyvenamojo namo ir ūkinio pastato baigtumą 1989 m. buvo teisingi ir neturi būti keičiami.
2. Valstybinės komisijos akto dėl statinių tinkamumo naudoti byloje nėra (Taisyklių 107.4 p.).
3. Bendrasis teisės principas draudžia teisės normų galiojimą nukreipti atgal. Taisyklės yra nukreiptos reguliuoti 1989-1999 m. teisinius santykius. Ginčo statinių registravimo metu galiojo Metodika.
4. Teismo sprendimas iš viso negali būti įvykdytas, nes ginčo pastatai nėra baigti statyti.
5. Teritorinis registratorius, pakeisdamas registro duomenis, įsikišo į Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1339-178/2008 nagrinėjimą, palaikydamas pareiškėją.
6. Teismas de facto palaiko pareiškėją, nusprendęs, kad galima registruoti duomenis (statybos pabaigos metus), kurie niekur nėra fiksuoti, nes byloje nėra dokumento, įrodančio, kada ginčo pastatai buvo baigti statyti.
7. Teismas nevertino melagingo 2008 m. balandžio 1 d. registratorius pareigūno įrašo, kad ūkinis pastatas yra pastatytas 100 proc.
8. Prideda gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nuotraukas.
9. Teismas negalėjo įpareigoti registratoriaus spręsti teismo kompetencijai priskirto klausimo – bendraturčių ginčo (CK 4.262 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 127 – 128) prašo apeliacinį skundą patenkinti: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Bendrasis teisės principas draudžia teisės normų galiojimą nukreipti atgal, todėl teisiniai santykiai, atsiradę 1989-1999 m., negali būti reguliuojami Taisyklių.
2. Statinio statybos metai – 1989 m. nurodyti 1997 m. liepos 28 d. atliekant kadastrinius matavimus pagal užsakovo (pareiškėjo) žodinį pareiškimą (Metodikos 10.4 p.). Tokie duomenys buvo įrašyti ir į Nekilnojamojo turto kadastrą. Vykdydamas 2008 m. kovo 28 d. pareiškėjo prašymą, teritorinis registratorius ištaisė nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo ir ūkio pastato – statybos metus, nurodydamas šių daiktų statybos pradžią (1989 m.) ir pabaigą (1997 m.) pagal 2008 m. balandžio 1 d. suformuotą Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Centrinio registratoriaus sprendimu buvo panaikintas teritorinio registratoriaus sprendimas, kuriuo atsisakyta atkurti statinių statybos metus į 1997-1999 m. būklę.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjo 1997 m. liepos 28 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nurodyti statinių statybos metai skiriasi. Nekilnojamojo turto kadastre statinių statybos metai kadastrinių matavimų byloje 1997 m. liepos 28 d. įrašyti pareiškėjo nurodymu, todėl juos taisyti vien tik pareiškėjo 2008 m. kovo 28 d. prašymu, neturint statybos pradžios ir pabaigos metus patvirtinančio (-ių) dokumento (-ų), nebuvo ir nėra pagrindo (Taisyklių 107.4 p.). Teismo sprendimas bus neįvykdomas.
4. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, Centrinis registratorius neturi teisės įpareigoti teritorinio registratoriaus atlikti veiksmus savo iniciatyva.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 123 – 126) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas neturėtų tirti ir vertinti pateiktų naujų įrodymų.
2. Dar 1997 m. atliko įvairius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo ir ūkinio pastato) kadastro duomenų įrašymu bei jų tikslinimu. Visi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tikslinimai ir pakeitimai nėra nuginčyti, yra galiojantys. Gyvenamojo namo archyvinėje kadastro byloje pagal anksčiau galiojusią Metodiką yra užfiksuoti pastato statybos metai – 1989 m. Ta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aptariamų pastatų statybos pabaigos metai buvo nurodyti 1989 m., vertintina kaip klaida, dėl kurios ištaisymo jis kreipėsi į teritorinį registratorių. Apelianto teiginiai apie gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos baigtumą yra pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais.
3. Teismas tinkamai taikė teisės normas ir nepažeidė bendrojo teisės principo, draudžiančio teisės normas taikyti atgal. Vadovaujantis Taisyklių 17.5 punktu, nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismo sprendimas yra neįvykdomas, kadangi neįmanoma nustatyti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos pabaigos metų. Vykdydamas teismo sprendimą, teritorinis registratorius, remdamasis matininkės A. P. 2008 m. balandžio 1 d. nustatytais pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenimis, jau šiuo metu galėtų patikslinti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos pradžios ir pabaigos metus. Statinio baigtumo procentas yra savarankiškas Nekilnojamojo turto kadastro duomuo, kuris yra nustatomas/ apskaičiuojamas Taisyklių 172 punkte nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra pareikšta jokių reikalavimų ir nėra ginčo dėl statinių baigtumo procento.
4. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1339-178/2008 buvo priimtas įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Teritorinis registratorius, patikslindamas Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, vykdė tiesiogines savo, kaip Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo, pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamo administracinio ginčo dalykas – pareiškėjo reikalavimas panaikinti Komisijos 2009 m. sausio 22 d. sprendimą, kuris buvo priimtas pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. B. (jo įgalioto atstovo) skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. IN(5.1.15.)-46029. Iš bylos matyti, kad pastaruoju sprendimu nebuvo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens R. B. (jo įgalioto atstovo) 2008 m. gruodžio 2 d. prašymas atkurti Nekilnojamojo turto registre 1997- 1999 m. duomenis apie ginčo statinių (paminėtų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato) statybos metus, t. y. atkurti įrašus apie šių statinių statybos laiką „statybos pabaigos metai: 1989“, panaikinus atitinkamus matininkės A. P. 2008 m. balandžio 1 d. kadastrinių matavimų byloje padarytus įrašus „statybos pradžios-pabaigos metai: 1989-1997“. Kalbant apie faktines bylos aplinkybes, pažymėtina, kad byloje nėra ginčijama, jog paminėti įrašai „statybos pabaigos metai: 1989“ buvo užfiksuoti (padaryti) 1997 m. rugpjūčio 11 d. atliktų šių statinių kadastrinių matavimų metu ir buvo atkartoti 1999 m. sausio 28 d., įregistruojant šiuos objektus Nekilnojamojo turto registre. Taigi ginčo esmė – paminėtų matininkės A. P. padarytų įrašų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Spręsdama šį klausimą, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos, šie įrašai (anksčiau buvusių įrašų pakeitimas) buvo padaryti pagal pareiškėjo 2008 m. kovo 28 d. kadastro tvarkytojui paduotą prašymą (T 1, b. l. 140), kuriuo buvo remiamasi paminėtame VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. IN(5.1.15.). Todėl, sprendžiant klausimą dėl pastarojo sprendimo pagrįstumo (o tuo pačiu ir dėl pareiškėjo skundžiamo Komisijos 2009-01-22 sprendimo pagrįstumo), nagrinėjamai bylai yra reikšminga išaiškinti šiuos klausimus: 1) ar Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu (pagal šią dalį, prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo) pareiškėjas turėjo teisę paduoti tokį prašymą; 2) ar kadastro tvarkytojas turėjo teisinį pagrindą patenkinti šį prašymą ir pakeisti buvusius įrašus apie statinių statybos laiką naujais.
Atsakydama į pirmąjį klausimą, kolegija pažymi, kad pagal aptariamo prašymo padavimo metu buvusius (ir iki šios esančius) Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenis ginčo statinių savininkais buvo įrašyti trečiasis suinteresuotas asmuo R. B. bei jo ir pareiškėjo motina V. O. (kiekvienam iš jų buvo įregistruota nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo statinių), t. y. formaliu požiūriu kadastro tvarkytojas, taikydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, turėjo pagrindą nelaikyti pareiškėjo tinkamu prašymo padavimo subjektu. Tačiau, pagal bylos duomenis, kadastro tvarkytojas šio prašymo padavimo metu jau turėjo oficialius dokumentus, patvirtinančius, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota ginčo pastatų savininkė (pareiškėjo motina) V. O. mirė (duomenys neskelbtini) (paminėta trečiojo suinteresuoto asmens R. B. nuosavybės teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre registro ir kadastro tvarkytojui pateikus 2006 m. lapkričio 24 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriame ši aplinkybė buvo nurodyta, pagrindu). Todėl pareiškėjui pateikus aukščiau nurodytus teismų sprendimus, kuriais buvo išspręstas V. O. palikimo priėmimo klausimas, tai turėjo būti pripažinta pakankamu pagrindu laikyti pareiškėją tinkamu paminėto 2008 m. kovo 28 d. prašymo padavimo subjektu. Kolegija, vertindama byloje nagrinėjamą situaciją, taip pat pažymi, kad nuo 1999 m. tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens R. B. kilęs ginčas (pradžioje dėl V. O. palikimo priėmimo, vėliau dėl palikimo masės ir dalių nustatymo) akivaizdžiai parodo, kad šio ginčo šalis (šiuo atveju pareiškėjas), siekdama teismine tvarka nustatyti kitokią negu pagal įstatymą paveldėto turto dalį, galėjo turėti suinteresuotumą nesikreipti į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies taikymo prasme pareiškėjas turėjo teisę paduoti paminėtą 2008 m. kovo 28 d. prašymą dėl ginčo statinių kadastro duomenų pakeitimo.
Pasisakydama antruoju iš aukščiau nurodytų klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad nurodyto pareiškėjo 2008 m. kovo 28 d. prašymo negalima laikyti prašymu dėl netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymo prasme, nes pareiškėjas šiame prašyme nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad šiame registre esantys duomenys (įrašai „statybos pabaigos metai: 1989“) yra klaidingi ar netikslūs Metodikos taikymo požiūriu, t. y. kad, įrašant šiuos duomenis, buvo padaryti klaida ar netikslumai ta prasme, kad šie įrašai neatitinka tuo metu pateiktų dokumentų, kurie buvo pagrindu juos padaryti. Iš šio pareiškėjo prašymo matyti, kad juo prašoma nurodyti ginčo statinių statybos pabaigos metus (pagal pareiškėją, tai turėjo būti 1997 m.). Tačiau toks kadastro duomenų rodiklis buvo įvestas tik įsigaliojus Taisyklėms, t. y. nuo 2003 m. vasario 22 d. Tik Taisyklių 107.4 punkte (t. y. nuo 2003-02-22) atsirado atskiras statinio kadastro duomenų rodiklis apie statinio statybos pabaigą. Pagal šį punktą, tai yra nustatyti iš statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ar pažymos apie statinio pripažinimą tinkamu naudoti duomenys. Nagrinėjamai bylai tai reiškia, kad, spręsdamas nurodyto pareiškėjo prašymo patenkinimo klausimą, kadastro tvarkytojas privalėjo vadovautis šiuo Taisyklių punktu ir nepatenkinti šio prašymo pareiškėjui nepadavus atitinkamo (šio punkto reikalaujamo) dokumento (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 1 d. 1 p.). Taigi konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškėjo skundžiamas Komisijos sprendimas dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimo panaikinimo kolegijos pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į šiuos argumentus taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo įpareigojimo, pranešus R. B., patikslinti ginčo statinių kadastro duomenis, nurodant jų statybos pradžios ir pabaigos metus, negali būti pripažinta pagrįsta ir naikintina, nes neatitinka Taisyklių 107.4 punkto reikalavimų (ABTĮ 143 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas įpareigotas, pranešus R. B., patikslinti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nurodant jų statybos pradžios ir pabaigos metus. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.