Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdimaras Bavėjanas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato V. Ž. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atmestas nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato V. Ž. skundas ir paliktas galioti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. Ž. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavime ir sumokėjime panaikinti turtinę prievolę – PVM sumokėjimą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, A. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku surašius šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus: 1) 2008 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (lietuviškai – ribotos atsakomybės bendrovė – RAB, rusiškai – OOO), reg. (duomenys neskelbtini), pagal kurią tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji – laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė, 2) 2008 m. sausio 14 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyta, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo – I. S., šiuos žinomai jam suklastotus dokumentus A. K. patvirtinus savo parašais, t. y. pasirašius ir už save, ir už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. B. G., suklastojant jo parašą, Ž. K. nurodė apie daromą nusikaltimą – sukčiavimą – nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. minėtų suklastotų dokumentų pagrindu įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal sąskaitas – faktūras: 2010 m. vasario 26 d. Nr. OLM0032224 – už 195092,04 Lt; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. OLM0033127 už 175114,55 Lt; 2010 m. gegužės 26 d. Nr. OLM0033558 už 185569,71 Lt; 2010 m. birželio 8 d. Nr. OLM0033736 už 188940,93 Lt; 2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. OLM0034746 už 162991,69 Lt; 2010 m. spalio 15 d. Nr. OLM0035531 už 158748,54 Lt, t. y. iš viso už 1066457,46 Lt. Šias sąskaitas – faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010 m. vasario 26 d. sąskaitą pasirašė pats Ž. K.;

2) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – eksporto deklaracijas: 2010 m. kovo 5 d. Nr. 10LV00026420168405; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. 10LV00026420363881; 2010 m. birželio 1 d. Nr. 10LV00026420470177; 2010 m. birželio 15 d. Nr. 10LV00026420517963; 2010 m. rugsėjo 13 d. Nr. 10LV00026420838342; 2010 m. spalio 15 d. Nr. 10LV00026420964042;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – transporto važtaraščius (CMR): 2010 m. vasario 26 d. Nr. CMR BL/042; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. CMR BL/057; 2010 m. gegužės 27 d. Nr. CMR BL/062; 2010 m. birželio 10 d. Nr. CMR BL/065; 2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. CMR BL/075; 2010 m. spalio 15 d. Nr. CMR BL/091, t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą – eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje.

Po to Ž. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats arba jo nurodymu vyr. buhalterė PVM deklaracijose už 2010 m. vasario – spalio mėnesius neįtraukė mokėtino PVM 21 proc. nuo Lietuvoje parduotų prekių vertės – 1066457,46 Lt arba įtraukė prekių eksportą su nuliniu tarifu, dėl to sumažino mokėtiną PVM 223956 Lt ir šias PVM deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu pateikė Kauno apskrities VMI. Šiais savo veiksmais Ž. K. ir A. K. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223956 Lt PVM, padarant valstybės biudžetui tokio paties dydžio didelę turtinę žalą, t. y. jie padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, Ž. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas minėto įstatymo 12 straipsnį “Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas”, kurio 1 dalyje nurodyta, kad „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 6 straipsnį “Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas”, kurio 2 dalyje nurodyta, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, nurodė apie daromą nusikaltimą – apgaulingą apskaitos tvarkymą – nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą – eksportą į Rusiją. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM tarifu Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal 2008 m. sausio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“, reg. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji – laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė; pagal 2008 m. sausio 14 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo I. S., t. y. pagal dokumentus, kuriuos ir už save, ir už I. B. G. pasirašė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktorius A. K., suklastodamas I. B. G. parašą;

2) pagal sąskaitas – faktūras: 2010 m. vasario 26 d. Nr. OLM0032224 – už 195092,04 Lt; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. OLM0033127 už 175114,55 Lt; 2010 m. gegužės 26 d. Nr. OLM0033558 už 185569,71 Lt; 2010 m. birželio 8 d. Nr. OLM0033736 už 188940,93 Lt; 2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. OLM0034746 už 162991,69 Lt; 2010 m. spalio 15 d. Nr. OLM0035531 už 158748,54 Lt, t. y. iš viso už 1066457,46 Lt. Šias sąskaitas – faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010 m. vasario 26 d. sąskaitą pasirašė pats Ž. K.;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – eksporto deklaracijas: 2010 m. kovo 5 d. Nr. 10LV00026420168405; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. 10LV00026420363881; 2010 m. birželio 1 d. Nr. 10LV00026420470177; 2010 m. birželio 15 d. Nr. 10LV00026420517963; 2010 m. rugsėjo 13 d. Nr. 10LV00026420838342; 2010 m. spalio 15 d. Nr. 10LV00026420964042;

4) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – transporto važtaraščius (CMR): 2010 m. vasario 26 d. Nr. CMR BL/042; 2010 m. balandžio 30 d. Nr. CMR BL/057; 2010 m. gegužės 27 d. Nr. CMR BL/062; 2010 m. birželio 10 d. Nr. CMR BL/065; 2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. CMR BL/075; 2010 m. spalio 15 d. Nr. CMR BL/091, t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą – eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, iš viso už 1066457,46 Lt, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Ž. K., įformindamas įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, pats klastodamas arba kitų suklastotus dokumentus panaudodamas apskaitoje, neįformindamas automobilių atsarginių detalių pardavimo tikriesiems pardavėjams, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Dėl aukščiau nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. lapkričio 1 d. laikotarpį, t. y. jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimu atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagal nuteistųjų ir jų gynėjo pareiškimą, kadangi nenustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 444 straipsnio 1-4 punktuose.

Skunde nurodoma, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurių teismai nežinojo nagrinėdami baudžiamąją bylą, yra laikoma Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. priimta nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-246/2014, kuria buvo nustatyta, jog pagal 2015 m. sausio 11 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) rašte Nr. (8.2-03-1.1.) K – 1250 pateiktus mokesčių apskaitos duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal pateiktas PVM deklaracijas (forma FR0600) už 2010 metus 2015 m. vasario 9 d. valstybės biudžetui PVM neskolinga, o teismo posėdžio metu Kauno apskrities VMI atstovė patvirtino, kad VMI civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nereikš. Gynėjo teigimu, šios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios negalėjo būti žinomos teismams, nagrinėjusiems bylą, yra laikomos naujai paaiškėjusiomis, turinčiomis lemiamą reikšmę teisingam bei teisėtam teismo sprendimo priėmimui. Tai įrodo, kad apeliantų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, t. y. subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos, todėl būtina pradėti tyrimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Anot gynėjo, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnį, būtina nustatyti, kad asmuo įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė turtinės teisės. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad nuteistieji Ž. K. ir A. K. išvengė prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą ir taip išvengė turtinės prievolės bei pasisavino svetimą turtą. BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama taip pat yra materiali, todėl laikoma baigta tik nustačius šio straipsnio dispozicijoje išvardintų padarinių buvimą, t. y. negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Gynėjo manymu, naujai paaiškėjusios aplinkybės prieštarauja išvadoms, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės patvirtina, jog turtinė prievolė nebuvo išvengta, todėl nebuvo pasisavintas ir svetimas turtas. Šiuo atveju apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta prievolė netgi neegzistuoja, ir tai pavirtino VMI, kuri administruoja į valstybės biudžetą surenkamus mokesčius. Šiuo atveju nebuvo pareigos pervesti apkaltinamajame nuosprendyje nurodomo dydžio PVM, kadangi apeliantai tokios prievolės neturi. Be to, VMI konstatavo, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma tinkamai bei teisėtai, o teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, žala valstybės biudžetui nepadaryta. Todėl gynėjas konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių.

Gynėjo manymu, tiek Generalinio prokuroro nutarime, tiek skundžiamoje teismo nutartyje šios aplinkybės nebuvo tinkamai išnagrinėtos, nepagrįstai nurodant, kad bylos nagrinėjimo objektas nėra susijęs su šia baudžiamąja byla. Skunde nurodoma ir tai, kad skundžiamoje teismo nutartyje buvo tik pakartoti Generalinio prokuroro nutarimo argumentai ir motyvai bei vadovaujamasi deklaratyviais teiginiais, iš esmės nenagrinėjant skunde nurodytų aplinkybių. Be to, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikoma ne VMI pozicija ar jos pateiktas raštas, o teismo nutartis, kuria nustatyta, jog nusikalstamais veiksmais nebuvo padaryta žala.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato V. Ž. skundas atmetamas.

BPK 443 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos BPK 444 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodyta, kad tokiomis aplinkybėmis gali būti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas, bylą nagrinėjusių teisėjų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, dėl kurio buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas nuosprendis. BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomos tokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Kitomis aplinkybėmis, nurodytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Aplinkybės, kurios buvo žinomos priimant nuosprendį, negali būti naujai paaiškėjusios.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagal nuteistųjų ir jų gynėjo pareiškimą, bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, kuria atmestas nuteistųjų gynėjo skundas, yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus visas nuteistųjų ir jų gynėjo nurodytas aplinkybes bei motyvuotai konstatavus, kad jų negalima pripažinti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad nagrinėjant nuteistųjų gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties, baudžiamosios bylos įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, o tik tikrinama, ar nėra BPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų bylai atnaujinti.

Nagrinėjamu atveju nuteistieji ir jų gynėjas siekia, kad baudžiamoji byla, kurioje Ž. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, būtų atnaujinta BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl aplinkybės, kuri, nuteistųjų gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kuri įrodo, kad nuteistieji yra nekalti. Anot nuteistųjų gynėjo, šia aplinkybe laikytina Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. priimta nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-246/2014, kuria buvo nustatyta, jog pagal 2015 m. sausio 11 d. Kauno apskrities VMI rašte Nr. (8.2-03-1.1.) K – 1250 pateiktus mokesčių apskaitos duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal pateiktas PVM deklaracijas (forma FR0600) už 2010 metus 2015 m. vasario 9 d. valstybės biudžetui PVM neskolinga. Be to, civilinio ieškinio byloje nėra, o tai patvirtina, kad nebuvo padaryta žala.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nuteistųjų gynėjo skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

Iš Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu galimam civilinio ieškinio užtikrinimui paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. K. nuosavybės teise priklausančiam turtui, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. 2016 m. gegužės 10 d. Kauno apylinkės teisme buvo gautas A. K. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą jo turtui, nes Kauno apskrities VMI nepareiškė civilinio ieškinio. Vadovaudamasis Kauno apskrities VMI pateiktais duomenimis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra skolinga valstybės biudžetui PVM už 2010 metus, bei Kauno apskrities VMI atstovės tvirtinimu, jog VMI civilinio ieškinio byloje nereikš, Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi panaikino aukščiau paminėtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. K. priklausančiam turtui.

Priešingai nei mano nuteistųjų gynėjas, šios aplinkybės nepatvirtina Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio neteisėtumo. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartyje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, tačiau jos nepanaikina Ž. K. ir A. K. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Patikrinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine bei kasacine tvarka, teismai nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį dėl Ž. K. ir A. K. nuteisimo. Priešingai, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas BPK nuostatų, o nuteistųjų veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje neabejotinai nustatyta, kad Ž. K. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, o A. K. – BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo abejoti bylos įrodymų patikimumu. Kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nenustatyta. Tai, kad šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai bylos aplinkybes vertino kitaip, nei būtų palankiau nuteistiesiems ir/arba kitaip, nei jie jas aiškina bei suvokia, nesuteikia pagrindo tokias aplinkybes pripažinti kaip naujai paaiškėjusias.

Be to, tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje, tiek Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarime pagrįstai konstatuota, kad aplinkybė dėl VMI civilinio ieškinio nepareiškimo buvo žinoma šią baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka. Todėl nuteistųjų gynėjo skundo argumentai nėra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes skunde tokios aplinkybės nenurodytos.

Pažymėtina ir tai, kad jokiais teisiniais ir valstybės interesus atitinkančiais argumentais nepagrįsta bei įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujanti VMI pozicija, kurios pagrindu buvo priimta skunde minima 2016 m. birželio 6 d. nutartis, šiuo atveju nesuponuoja išvados, kad nuteistųjų Ž. K. ir A. K. nusikalstamais veiksmais žala valstybei nebuvo padaryta.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei jį patvirtinančią Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį. Visos nuteistųjų gynėjo skunde išdėstytos aplinkybės buvo žinomos bylą nagrinėjusiems teismams, todėl jos negali būti pripažintinos naujai paaiškėjusioms. Įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo galimybę numatė tik esant esminės klaidos atvejams, tačiau tokių šiuo atveju nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato V. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.