Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. (A. S.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

A. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 133 straipsnį išteisintas, teismui konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiojo P. B. naudai priteista 15 000 Lt neturtinei žalai, o jo atstovės ir civilinės ieškovės I. B. naudai – 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. vasaros iki 2011 m. spalio 8 d., Vilniaus r., Skaidiškių k., bei Vilniaus miesto apylinkėse, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei naudodamas fizinį smurtą prieš P. B., pasireiškusį tuo, kad rankomis ir kojomis mušė į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam P. B. fizinį skausmą, atvirai savo naudai vertė pastarąjį mokėti 800 Lt už neva susidariusią skolą dėl lošimo kortomis, taip pat, sistemingai baugindamas P. B., vertė atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. neva susidariusios skolos sąskaita vogti prekes iš parduotuvių ir atiduoti jam. Po to jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 9 d., apie 17.00 val., įviliojo P. B. į K. Z. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur laikydamas prieš nukentėjusiojo valią iki 24.00 val., atėmė nukentėjusiajam laisvę. Per šį laikotarpį jis, naudodamas psichinę prievartą, daiktu, panašiu į revolverį nusitaikė į P. B. galvą bei žaisdamas „rusišką ruletę“ kelis kartus iššovė bei neturėdamas teisėto pagrindo savo naudai vertė P. B. perduoti pinigus – 1 000 Lt. Pastarajam atsisakius mokėti, jis panaudojo fizinį smurtą, suduodamas kumščiu kelis kartus P. B. į veidą ir pilvą, reikalavo perduoti mažesnę pinigų sumą, dėl ko P. B., bijodamas, kad prieš jį ir toliau bus naudojama psichinė prievarta bei fizinis smurtas, tą patį vakarą atsinešė ir perdavė A. S. 10 Lt.

Taip pat A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. spalio 9 d. nuo 17.00 val. iki 24.00 val., K. Z. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), savo klastingu elgesiu privedė P. B. prie savižudybės, dėl ko 2011 m. spalio 10 d., apie 10.00 val., P. B. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasikėsino nusižudyti, norėdamas persipjauti sau venas, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi sutrukdė policijos pareigūnai ir motina I. B.. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje.

Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. veika, kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 133 straipsnį, yra veikos, kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, sudedamąja dalimi. Tvirtina, jog šiuo atveju A. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotinos kaip BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų idealioji sutaptis, nes šių nusikalstamų veikų objektai yra skirtingi, skiriasi šių veikų pavojingumas bei baigtumo momentas. Prokuroras pažymi, jog turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą apima nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau neapima privedimo prie savižudybės. Prokuroro įsitikinimu, bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad A. S. vienu veiksmu padarė dvi nuskalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje.

Prokuroras atkreipia dėmesį, jog BK 133 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už du skirtingus nusikaltimus – sukurstymą nusižudyti ir privedimą prie savižudybės. Abi šios veikos yra tyčinės, tačiau padarinių prasme privedimas prie savižudybės yra veika, kuri padaroma tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia.

Šioje byloje nustatyta, kad A. S. veikė netiesiogine tyčia - suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali kilti BK 133 straipsnyje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pats nukentėjusysis P. B. buvo nepilnametis, ramaus, uždaro būdo, gydėsi pas psichiatrą. Prokuroro nuomone, nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp A. S. žiauraus, klastingo elgesio ir pasekmių – nukentėjusiojo mėginimo nusižudyti. Dėl išdėstytų priežasčių prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad kaltininko tyčia būtų nukreipta į tai, jog P. B. nusižudytų.

Prokuroro vertinimu, teismo išvada, jog vienkartinis sumušimas, nuskriaudimas nevertinamas kaip žiaurus ir klastingas elgesys BK 133 straipsnio prasme, prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Prokuroras pažymi, kad A. S. žiaurus ir klastingas elgesys buvo sistemingas ilgiau nei metus besitęsiantis klastingas nuteistojo elgesys, kuris pasireiškė mušimu, persekiojimu, vertimu vogti iš parduotuvių, įžeidinėjimu, patyčiomis, nukentėjusysis dėl tokio A. S. elgesio buvo priverstas slapstytis, negalėjo išeiti iš namų, be to, jis, nusitaikęs į nukentėjusiojo galvą bei žaisdamas „rusišką ruletę“ kelis kartus iššovė į nukentėjusįjį. Pažymi, jog nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu teigė, jog nusižudyti norėjo dėl to, kad nusibodo A. S. patyčios ir smurtas, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio pagrindo nukentėjusiajam ar jo motinai melagingai liudyti prieš A. S.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su nuteistajam A. S. inkriminuotu kaltinimu dėl pasikėsinimo privesti prie savižudybės, taip pat nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino šioje dalyje kaltinimą pagrindžiančius įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, pagrįstai jį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje, požymių. Prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimą reglamentuojančių Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo ir dėl to priimto klaidingo sprendimo išteisinti A. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 133 straipsnį, išnagrinėjus apeliacinį skundą, nepasitvirtino. Tai, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą ar (ir) prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Pagal BK 133 straipsnį atsako tas, kas žiauriu ar klastingu elgesiu privedė žmogų prie savižudybės. Privedimo prie savižudybės sudėtis – materialioji, baigtu nusikaltimas pripažįstamas nukentėjusiajam nusižudžius, todėl tais atvejais, kai kaltininkas žiauriu ar klastingu elgesiu siekė, kad kitas asmuo nusižudytų, tačiau nukentėjusysis nenusižudė, inkriminuojamas pasikėsinimas privesti prie savižudybės (BK 22 straipsnio 1 dalis, 133 straipsnis).

Objektyviai privedimas prie savižudybės yra asmens veiksmai (poelgiai), paveikiantys žmogų taip, kad jis apsisprendžia atimti sau gyvybę – nusižudyti, ir tai padaro. Įstatymų leidėjas BK 133 straipsnyje įvardija dvi alternatyvių veiksmų grupes – kaltininko žiaurų ar klastingą elgesį, kurie objektyviai gali būti pripažinti tiesiogine savižudybės priežastimi.

Žiaurus elgesys – tai mušimas, kankinimas, sužalojimai, vertimas dirbti nepakeliamus darbus, atlikti neteisėtus ar žeminančius veiksmus: daryti nusikaltimą, elgetauti, verstis prostitucija ir panašiai. Klastingas elgesys – tai apgaulingas, skaudinantis, dvasiškai žlugdantis kitą žmogų elgesys, dėl kurio jis nusižudo. Šioje vietoje reikėtų pažymėti, kad veikai pagal BK 133 straipsnį kvalifikuoti yra reikalinga veiksmų (poelgių) sistema. Vienkartinis sumušimas, įžeidimas, apgavimas ar kitoks nuskriaudimas paprastai negali būti vertinamas žiauriu ar klastingu elgesiu, išskyrus atvejus, kai kaltininko vienkartinis poelgis pasižymi ypatingu žiaurumu ar klastinga išdavyste ir tai yra tiesiogine savižudybės priežastimi. Vertinant ar kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip privedimas prie savižudybės, būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp kaltininko žiauraus ar klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės.

Nagrinėjamoje byloje A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. spalio 9 d. nuo 17.00 val. iki 24.00 val., K. Z. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), klastingu elgesiu privedė P. B. prie savižudybės, ir dėl to 2011 m. spalio 10 d., apie 10.00 val., nukentėjusysis P. B. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasikėsino nusižudyti, norėdamas persipjauti sau venas, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nusižudyti ja sutrukdė policijos pareigūnai ir motina I. B.

Bylos ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo teisminio proceso metu ištirtais ir įvertintais įrodymais – nukentėjusiojo P. B., nukentėjusiojo atstovės ir civilinės ieškovės I. B. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtina liudytojų K. Z., V. Z., H. F., K. P. parodymai, akistatų protokoluose užfiksuoti duomenys (t. 1, b.l. 41-47, 64, 85) bei kita bylos medžiaga – neginčijamai nustatyta, kad A. S. ilgiau nei metus naudojo prieš nukentėjusįjį P. B. psichinę ir fizinį smurtą, ne kartą buvo atėmęs jam laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį P. B. perduoti jam turtą – 800 Lt skolą, priešingu atveju grasindamas ir toliau prieš jį smurtauti.

Įvardintais neteisėtais veiksmais A. S. sudarė situaciją, kuri nukentėjusiajam P. B. nekėlė abejonių tokių grasinimų realumu, todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis pagrįstai bijojo žalingų pasekmių sau ir ateityje tuo atveju, jeigu atsisakytų vykdyti A. S. reikalavimus. Šiuos kaltinamojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais ir kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuosprendis apeliacine tvarka šioje dalyje nebuvo apskųstas, todėl teisėjų kolegija, spręsdama, ar A. S. pasikėsino privesti prie savižudybės P. B., pirmosios instancijos teismo šioje nuosprendžio dalyje nustatytomis aplinkybėmis remiasi kaip vienu iš įrodymų (BPK 20 straipsnis).

Kaltinime A. S. dėl pasikėsinimo privesti nukentėjusįjį prie savižudybės viena iš įstatyme numatytų alternatyvių veiksmų – klastingas elgesys - įvardintas tik abstrakčiai ir nedetalizuojant konkrečių kaltininko prieš nukentėjusįjį atliktų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia kaltinimo formuluotė yra ydinga, nes iš esmės trukdo nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. žiaurus ir klastingas elgesys buvo sistemingas ir tęsėsi ilgiau nei metus ir tai patvirtina tokios teismo nustatytos aplinkybės, kad prieš P. B. buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas – jis buvo mušamas, persekiojimas, verčiamas vogti iš parduotuvių, įžeidinėjamas, iš jo buvo tyčiojamasi. Nuteistajam A. S. pareikštame kaltinime dėl pasikėsinimo privesti prie savižudybės tokios aplinkybės nenurodytos, o apsiribota tik klastingo elgesio formuluote, nors įstatymo aiškinimo prasme, fizinio smurto naudojimas ir vertimas vogti yra ne klastingas, o žiaurus elgesys.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad A. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį bei 22 straipsnio 1 dalį ir 133 straipsnį nusikalstamos veikos inkriminuotos nurodžius faktiškai tas pačias aplinkybes, o pareikštame kaltinime pasikėsinimu privesti prie savižudybės yra nurodyta ne poelgių sistema, o vienkartinis poelgis 2011 m. spalio 9 d. nuo 17.00 val. iki 24.00 val., tačiau galimai vien tik nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio nepakanka. Baudžiamajame procese įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, jog būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės ir būtų procesinė galimybė pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijamai nustatyta, kad A. S., pamynęs nukentėjusiojo P. B. orumą, daugiau nei metus laikė ji nuolatinėje baimėje, kad tuo atveju, jeigu jis atsisakytų vykdyti A. S. reikalavimus, šis ir toliau naudos prieš jį fizinį ir psichologinį smurtą. Šie A. S. inkriminuoto turto prievartavimo objektyviąją pusę sudarantys veiksmai taip pat gali būti ir privedimo prie savižudybės objektyviąją pusę sudarančių veiksmų – žiauraus ar klastingo elgesio sudedamąja dalimi, kitaip tariant, tai yra tie patys veiksmai, kurie ir turėjo būti įvardinti A. S. pareikštame kaltinime. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės nurodė, kad A. S. veika, kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 133 straipsnį, yra veikos, kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį sudedamoji dalis, tačiau šią išvadą išdėstė nepakankamai aiškiai. Remiantis šiais argumentais, prokuroro apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų skirtingų objektų, skirtingo šių veikų pavojingumo bei baigtumo momento, yra nenagrinėtini. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai nenustačius visų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 133 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nėra pagrindo keisti A. S. pareikšto kaltinimo dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo svarstyti klausimo ir dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimus, kadangi byloje nustatytos aplinkybės nekliudo išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

BK 133 straipsnyje reglamentuotas privedimas prie savižudybės yra tyčinis nusikaltimas. Darydamas šį nusikaltimą kaltininkas turi suvokti, kad žiauriai ar klastingai elgiasi su kitu žmogumi ir to nori, t.y. veikia tiesiogine tyčia. Tuo tarpu padariniai dėl žiauraus ar klastingo elgesio su nukentėjusiuoju gali kilti tiek tiesiogine tyčia, kai kaltininkas nori ir savo elgesiu siekia, kad kitas žmogus nusižudytų, tiek ir netiesiogine tyčia, jeigu žiauriai ir klastingai elgdamasis kaltininkas nesiekia tokių padarinių, bet suvokia, kad skriaudžiamasis gali nusižudyti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. nusikalstamas elgesys buvo nukreiptas į naudos sau gavimą, o ne į siekį privesti nukentėjusįjį prie savižudybės. Tai patvirtina nukentėjusiojo P. B., nukentėjusiojo atstovės I. B. bei liudytojų K. Z., V. Z., H. F. parodymai, iš kurių matyti, jog po to, kai A. S. artimiau susipažino su P. B. ir suprato, kad juo galima manipuliuoti ir naudotis, kiekvieną dieną, naudodamas prieš jį psichologinę ir fizinę prievartą, ribodamas jo laisvę, juo naudojosi, atvirai versdamas jį perduoti turtą – grąžinti 800 Lt kortų skolą, draudė jam nusikirpti plaukus, nurodydamas, kad skola išaugs iki 1 000 Lt, skolos padengimui vertė vogti iš parduotuvių ir kitaip žemino jo orumą. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog A. S., naudodamas prieš nukentėjusįjį P. B. psichologinę ir fizinę prievartą, numatė, kad dėl jo veiksmų šis gali nusižudyti. Prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nukentėjusysis veikos padarymo metu buvo nepilnametis, ramaus, uždaro būdo, gydėsi pas psichiatrą, kaip ir tai, kad nukentėjusysis P. B. ir nukentėjusiojo atstovė I. B. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog nusižudyti jis norėjęs dėl A. S. patyčių ir smurto, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad naudodamas prieš nukentėjusįjį psichologinę ir fizinę prievartą A. S. numatė, jog P. B. gali nusižudyti. Kita vertus, iš bylos medžiagos duomenų aiškiai matyti, kad A. S. daromu psichiniu ir fiziniu poveikiu P. B. buvo siekiama išlaikyti jį baimėje, kad ir toliau būtų galimybė jį eksploatuoti – gauti iš jo naudos, todėl P. B. savižudybė jam nebūtų naudinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo, žiauriai ar klastingai elgdamasis nenumato, kad jo skriaudžiamas žmogus gali nusižudyti, jis už privedimą prie savižudybės pagal BK 133 straipsnį neatsako, nes nėra jo kaltės. Tokias atvejais kaltininkas atsako tik už tuos nusikaltimus, kuriuos jis padarė žiauriai ar klastingai elgdamasis su savižudžiu, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju už turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 1 dalis). Taigi, tokiu atveju nėra juridiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp kaltininko žiauraus ar klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės (pasikėsinimo nusižudyti), o kilę padariniai yra ne kaltininko žiaurių ir klastingų veiksmų, o kitų priežasčių rezultatas.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie patvirtintų, jog A. S. sąmoningai siekė, kad P. B. nusižudytų ir numatė, kad jo veiksmai gali privesti P. B. prie savižudybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino, konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 133 straipsnyje, požymių.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. S. padaryta veika, nesant svarių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, neatitinka BK 22 straipsnio 1 dalies, 133 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, ir dėl šio kaltinimo jis buvo pagrįstai išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.