Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Daivai Balčiūnienei

dalyvaujant atsakovo, Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Robertui Verkulevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo J. U. (toliau tekste ir Pareiškėjas) skundas (b.l. 2-5) kuriame prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste ir Atsakovas), J. U. 48 200 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos.

CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl neteisėto sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis J. U. patyrė neturtinę žalą, nes prarado galimybę visą medžioklės sezoną užsiimti savo mėgiama veikla -medžiokle. Jis yra medžiotojas nuo 1987 metų, anksčiau nepadaręs jokių medžioklės taisyklių ar ginklo laikymo tvarkos pažeidimų, todėl neteisėtas leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus ir šaudmenis panaikinimas jam sukėlė didelį pergyvenimą, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą prieš kolegas medžiotojus, patyrė nepatogumų ir rūpesčių turėdamas kreiptis į teismą dėl neteisėto atsakovo sprendimo panaikinimo, dalyvauti teismo posėdyje. Be to, buvo viešai pažemintas, kai, skubiai vykdydami neteisėtą sprendimą, nepraėjus įstatymo nustatytam vieno mėnesio apskundimo terminui, nesulaukus teismo sprendimo dėl jo teisėtumo, 2011 m. lapkričio 10 d. Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnai atvyko į pareiškėjo namus, paėmė iš jo ginklą, daugiabučio namo kaimynų akivaizdoje demonstratyviai jį iš pareiškėjo namų išgabeno - kaimynai ėmė aptarinėti, kad jis padarė kažką neteisėto, nes iš jo atimtas ginklas. Savo patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertina 10 000 Lt.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jam teisė buvo atimta pusei metų, o tai sudaro 160 dienų arba 24 savaites. Šernus medžioti galima nuo ryto iki vakaro, kiekvieną dieną. Jis per savaitę skaičiuoja po 1 šerną ir tai sudaro 24 šernai, o tokia galimybė pareiškėjui buvo atimta. Medžioklėje su varovais buvo sumedžiotas 1 šernas, o be varovų galima kiekvieną dieną medžioti. Per 2011 – 2012 metų medžioklės sezoną buvo 4 medžioklės su varovais ir buvo nušautas 1 šernas, kur pareiškėjas negalėjo dalyvauti. Pareiškėjas medžioti važiuoja vienas, ir per savaitę paprastai sumedžioja po vieną šerną. Sumedžiojus įrašoma į medžioklės lapą. Medžioklės lapus išduoda 2 mėn., o paskui pratęsia. Nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. atimtas leidimas. Iki spalio mėn. buvo sumedžiojęs 6 šernus, licencijos nereikėjo, įrašė į medžioklės lapą. Po to tie lapai atiduodami medžioklės būrelio vadovui, o jis išrašo kitą. Per praeitą pusmetį buvo sumedžiojęs 16. Kartais važiavo vienas, o kartais 2 ir 4 medžiotojai. Už žvėrienos 1 kg prašo po 30 Lt., mėsą parduoda kavinėms, už kiek susitaria. Dokumentų, tai patvirtinančių neturi, mėsos pardavimas dokumentais įformintas nebūdavo. Už tokią kainą parduodavo, pigiau neparduodavo, pasidalindavo patys medžiotojai. Mėsą parduodavo kavinėms, restoranams, vežė į Panevėžį į mėsos kombinatą. Taip pat yra ir išlaidų – moka veterinarui, degalai sunaudojami kelionei, moka varovams – kiekvienam po 20 Lt, moka už kailio nulupimą, už patalpas, taip pat veža atliekas. Vienos medžioklės išlaidos sudaro apie 200 Lt, priklausomai nuo medžioklės vietos. Išlaidas patvirtinančių dokumentų taip pat negali pateikti, nes neturi. Kuro pirkimo kvitų nekaupia, o kitais atvejais pinigų sumokėjimo dokumentais neįformina.

Ginklą iš pareiškėjo paėmė atvykę policijos pareigūnai. Pareiškėjas gyvena penktame aukšte. Paimant ginklą matė kaimynai. Po to jo klausinėjo kodėl iš jo paėmė ginklą. Taip pat jo klausinėjo ir medžiotojų būrelyje ką jis yra padaręs, kodėl nemedžioja. Pareiškėjui pusę metų buvo stresas, turėjo sveikatos sutrikimų.

Pareiškėjo pragyvenimo šaltinis - iš medžioklės ir pensija. Pusę metų iš pensijos pragyveno. Medžioklė yra pagrindinis šaltinis – maistas, o pensija sumokama už šildymą, vasara šildymo nebuvo, o medžioklės sezono metu kaip tik buvo šildymas. Senatvės pensiją arba neįgalumo pensiją, moka tik vieną, arba tą, arba tą. Pensija yra 730 Lt, šeimą sudaro aš ir žmona, jos pensija yra apie 700 Lt. Sumedžiotų žvėrių apskaitą veda medžioklės būrelio vadovas, yra medžioklės lapai, kuriuos metų gale atiduoda Aplinkos apsaugos agentūrai. Jie nustato limitus, kiek galima nušauti. Šernų neapskaito. Medžiojimui reikia turėti medžioklės lapą. Medžioklės lapai atiduodami Aplinkos apsaugos agentūrai, nes jie išrašo medžiotojams, kurių yra daug. Būrelio vadovas užpildo, išvardija ką galima šaudyti ir nurodo laikotarpį. Medžioklės lapas išduodamas kiekvienam individualiai. Medžioklės sezonas prasideda šernams gegužės pradžioje ir baigiasi kitų metų vasario mėn. Pareiškėjas sumokėjo nario mokestį už metus, nuo balandžio mėn. iki kitų metų balandžio mėn., sumoka už žemės plotus – kuo daugiau medžiotojų, tuo pigiau moka. Nesumokėjus, negali medžioti. Pareiškėjas nurodė, kad negali gauti iš medžiotojų būrelio vadovo, kiek sumedžiota, viską ką medžiotojų būrelis turėjo jam išdavė. Jie išdavė pažymą už tą laikotarpį, kur pareiškėjas nedalyvavo. Departamentui yra priduodami medžioklės lapai, jie nėra išsaugojami, sezonas pasibaigė ir atsiskaito. Yra limitas, kai jis išnaudojamas, daugiau medžioti nebegalima. Medžioklės lapus būrelis atiduoda į Aplinkos apsaugos departamentą. Šernų niekur nežymi, kiek sumedžioja. Kas su licencijomis yra, tuos rašo, kur be licencijos nieko nerašo, pvz. bebrus. Pareiškėjui buvo išduodamas lapas ir ten pažymėta, ką galima šauti. Pareiškėjas yra nušovęs 12 šernų, jų į medžioklės lapus neįrašė, nes jiems licencijų nėra, kas pagal licencijas, tuos įrašo. Kai elnią sumedžioja, tai turi įrašyti, nes yra licencijos. Kas yra licencijuojama, tas yra išduotoje pažymoje, taurieji elniai, stirnos, jie yra limituoti, kiaunės. Nelimituoti yra šernai, plėšrūnai visi, kiškiai, lapės, usūriniai šunys. Kiek sumedžiota šernų – niekur neatsispindi, neužfiksuota. Viskas yra pateikta ir daugiau nieko nebegalima gauti, kad pateikti dokumentus papildomai.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012-04-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-343-257/2012 panaikindamas Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojo Nr. 40-12-IL-690 Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo nepaneigė konkretaus fakto, kad pareiškėjas J. U. buvo padaręs du administracinės teisės pažeidimus, tai yra per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip du kartus padarė administracinės teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Priimdamas sprendimą Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojas vadovavosi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis. Teismas, savo sprendime pasisakė dėl J. U. padarytų administracinių teisės pažeidimų vertinimo ir nusprendė, kad pagal egzistuojančią teismų praktiką, administracinius teisės pažeidimus, kurie buvo padaryti esant idealiai sutapčiai, reikėtų vertinti, kaip vieną pažeidimą, nes iš esmės yra atsižvelgiama į pažeidėjo apsvaigimą ir tai, kad tuo pačiu apsvaigimu jis padarė du pažeidimus - būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę ir gabeno medžioklinį ginklą. Teismas išsprendė ginčą dėl teisės akto taikymo ir pasisakė, kaip reikėtų vertinti pažeidėjo veiksmus, kai pažeidimai yra padaromi tokiu būdu. Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojas veikė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, t. y. nustatęs, kad buvo padaryti du pažeidimai per tris metus, priėmė sprendimą tokį, kokį numatė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, tik neįvertino tos aplinkybės, kad tokiu būdu padaryti du pažeidimai turėtų būti vertinami kaip vienas pažeidimas padarytas vieno apsvaigimo metu. Tai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas šį sprendimą panaikino, nereiškia, kad J. U. padaryti pažeidimai nekėlė pavojaus jam pačiam ir kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -LR CK) 6.271 str. 4 d. numato, kad valstybės <....> civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju Šiaulių aps. VPK viršininko pavaduotojas, priimdamas sprendimą, veikė pagal įstatymo reikalavimus ir į tai teismas turėtų atsižvelgti.

J. U. skunde operuoja apytiksliais skaičiais, o reikalauja, kad jam būtų priteista labai konkreti pinigų suma - būtent 48 200 litų. Visų pirma nurodo nekonkretų medžioklių, kuriose jis nedalyvavo, skaičių, vartodamas sąvoką apie 40. Iš to yra neaišku ar tai galėjo būti 30 ar 50 medžioklių, o gal dar mažiau ar daugiau. Toliau, jis, nepateikdamas jokių tai įrodančių dokumentų teigia, kad kiekvienos medžioklės metu iš sumedžiotų žvėrių jis gaudavo apie 30-50 kg mėsos, tai vėl neaišku, ar 30, ar 50, o gal kurios nors medžioklės metu iš viso nepavyko nieko nušauti. Nėra jokio dokumento, patvirtinančio kad žvėriena kainuoja 30 Lt už kilogramą. Mano, kad žvėriena yra labai įvairi, net to paties žvėries skirtingos kūno dalys gali skirtingai kainuoti, jau nekalbant apie tai, kad skirtingų žvėrių mėsos kaina taip pat gali būti skirtinga, juo labiau, kad ne visi medžiojami žvėrys yra medžiojami dėl jų mėsos. J. U. skunde paaiškina, kad dalį mėsos parduodavo Panevėžio mėsos kombinatui, nors tokia įmonė apie 20 metų nebeegzistuoja. Be to, J. U., teismui nepateikė jokių dokumentų kuriuose būtų matyti kam ta mėsa buvo parduota. kiek pinigų už kilogramą jam mokėta. Mano, kad J. U. elgiasi nesąžiningai ir savanaudiškai, tokiu būdu norėdamas nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita, todėl teismui pateikė išgalvotus, jokiais objektyviais duomenimis neparemtus skaičius, taip pat nieko savo skunde nepasisako apie patiriamas išlaidas medžioklės metu. Juk akivaizdu, kad kainuoja šaudmenys, kainuoja medžioklės produktų veterinarinė patikra, atliekų utilizavimas, kuras transporto priemonėms, mokesčiai už licencijas ir patiriamos kitos panašios išlaidos. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad jei būtų pateiktos visos objektyvios medžioklėje patiriamos išlaidos, paaiškėtų, kad jos viršija galimas pajamas ir tai, kad J. U. negalėjo kurį laiką dalyvauti medžioklėse, leido jam ne tik, kad nepatirti kokios nors turtinės žalos, bet ir sutaupyti pinigų, tai yra turėti turtinės naudos. LR CK 6.249 str. 6 d. yra nurodyta, kad kai dėl to paties veiksmo atsiranda ir žala, ir nauda nukentėjusiajam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. U. skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimas yra siejamas su neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 d. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismo nuomone, paminėtų sąlygų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatymas (nereikalavimas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės buvimo ir neveikimas taip, kaip pagal įstatymus atitinkamos valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) yra taikytinas ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str., kai neturtinė žala padaroma neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

2012 m. balandžio 2 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-343-257/2012) yra konstatuota, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 40-12-IL-690 „Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo“, kuriuo vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 11 p., 40 str. 1 d. 5 p., 41 str. 1 d. 2 p. J. U. panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato 1987-10-29 išduotas leidimas Nr. 31 laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą ir šaudmenis medžioklei, yra nepagrįstas, netinkamai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas, todėl panaikintas.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl šio neteisėto atsakovo sprendimo jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodo, kad turtinę žalą sudaro 48 000 Lt, kadangi jis būtų sumedžiojęs tokios vertės žvėrienos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstu jo nurodytą turtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad jis iki leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo, per medžioklės sezoną dalyvaudavo apie 40 medžioklių, kurių metu vidutiniškai sumedžiodavo po 40 kg. žvėrienos, kurios rinkos kaina 30 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad dalį mėsos sunaudodavo maistui, o likusią dalį parduodavo kavinėms, restoranams, taip pat Panevėžio „mėsos kombinatui“, tačiau paaiškino, kad jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų neturi, taip pat teismui nenurodė nei vienos kavinės, restorano ar kitos įstaigos duomenų (pavadinimo, adreso ar kt.) iš kurių teismas galėtų išreikalauti dokumentus patvirtinančius žvėrienos įsigijimo faktą iš pareiškėjo. Nors įmonės, įstaigos ar kiti verslo subjektai įsigydami maisto produktus (tarp jų ir žvėrieną) privalo apskaityti įmonės veikloje, pareiškėjas nurodė, kad jokie dokumentai rašomi nebūdavo, jis gaudavo pinigus už parduotą žvėrieną be jokių dokumentų. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad sumedžiotą žvėrieną tikrino veterinaras, tačiau teismui veterinaro nenurodė, nepateikė tai patvirtinančių dokumentų ir nenurodydamas konkretaus veterinaro nesudarė galimybės teismui išreikalauti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Taip pat pareiškėjas teigia, kad samdydavo asmenis, kurie nulupdavo žvėrims kailius, ir už šią paslaugą mokėdavo pinigus, mokėdavo varovams – kiekvienam po 20 Lt, vežė atliekas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų nepateikė, nurodydamas, kad tokių dokumentų nėra ir jie nebuvo pildomi.

Taisyklių 21 punkte numatyta, kad „<...> Prieš išvykstant iš medžioklės lape nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas, medžioklės lape nurodoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota, surašomi panaudotų licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti numeriai. <...>“, o 23 punkte numatyta, kad „Už teisingą medžioklės lapo pirmos pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 19 punkto reikalavimus atsako medžioklės lapą išduodantis asmuo, už antros pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 21 punkto reikalavimus – medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas. <...> Medžiotojas privalo informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą ar sužeistą medžiojamąjį gyvūną.“ Iš šių teisės normų matyti, kad medžiojant individualiai kiekvienas sumedžiotas gyvūnas turi būti įrašytas į medžioklės lapą, o taip pat apie sumedžiotus gyvūnus informuojamas medžioklės vadovas. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 – 2011 m. medžioklės sezono metu daugiausiai sumedžiodavo gyvūnų individualios medžioklės metu o taip pat ir 2011 – 2012 m. medžioklės sezono metu jis būtų sumedžiojęs vidutiniškai po vieną šerną kas savaitę, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad į medžioklės lapus, kuriuos jis po medžioklės grąžino būrelio vadovui, nebuvo įrašęs nei vieno sumedžioto žvėries, nes pareiškėjo nuomone, to daryti nereikėjo, jei sumedžiotam žvėriui nereikalinga licencija. Byloje yra pažyma (b.l. 32), iš kurios matyti, kad per 2011 -2012 m. medžioklės sezoną Kepalių medžiotojų būrelis suorganizavo 15 kolektyvinių medžioklių, kurių metu buvo sumedžiota be kitų gyvūnų 1 šernas. Ši pažyma paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis kas savaitę būtų sumedžiojęs po vieną šerną, o per visą sezoną apie 24 šernus.

Teismas įvertinęs paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl padarytos turtinės žalos vertina kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalyvavo medžioklėse bei galimai realizavo sumedžiotą žvėrieną nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, nesant jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių pareiškėjo reikalavimą priteisti 48000 Lt turtinę žalą, šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti 200 Lt turtinę žalą, kurią patyrė sumokėdamas medžiotojų būreliui nario mokesti už 2011 – 2012 m. medžioklės sezoną. Šį faktą patvirtina pažyma (b.l. 13). Pareiškėjui 2011 m. spalio 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-690 „Dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo“ panaikintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato 1987-10-29 išduotas leidimas Nr. 31 laikyti (nešioti) šaunamąjį ginklą ir šaudmenis medžioklei. Šis sprendimas panaikintas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu 2012 m. balandžio 2 d., teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas negalėjo pilnavertiškai dalyvauti medžioklėje nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., tai yra beveik pusę metų. Nors teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžtas medžioklės sezono terminas, tačiau Taisyklių 2.2. punkte nurodyta, kad medžiojamųjų gyvūnų jaunikliai – medžioklės sezono (nuo vienų metų balandžio l d. iki kitų metų kovo 31 d.) metu gimę (atvesti, išsiritę) medžiojamieji gyvūnai iki kito medžioklės sezono pradžios. Todėl atsižvelgiant ir į pareiškėjo paaiškinimą bei Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjas nario mokestį sumokėjo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjui reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo dėl sumokėto nario mokesčio tenkintinas iš dalies ir priteistina pusė sumokėto nario mokesčio – 100 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai yra nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą, kuri atsirado dėl atsakovo neteisėto sprendimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą, išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad priėmus sprendimą dėl leidimo laikyti (nešioti) medžioklinius ginklus panaikinimo, pareiškėjas patyrė didelį pergyvenimą, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą prieš kolegas medžiotojus, patyrė nepatogumų ir rūpesčių turėdamas kreiptis į teismą dėl neteisėto atsakovo sprendimo panaikinimo, dalyvauti teismo posėdyje, buvo viešai pažemintas, kai policijos pareigūnai atvyko į pareiškėjo namus, paėmė iš jo ginklą daugiabučio namo kaimynų akivaizdoje. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą neteisingai aiškindamas teisės aktus, o pareiškėjas padarė du teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 194 str. ir 126 str., tai yra būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę bei tuo pačiu metu gabeno šaunamąjį ginklą. Tačiau šie teisės pažeidimai padaryti esant idealiai pažeidimų sutapčiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 6 dalis). CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85) kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku (2004-03-26 nutarimas) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“.

Byloje buvo nagrinėjami du pareiškėjo reikalavimai, iš kurių vienas buvo atmestas, o kito patenkinta dalis, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalies teismo išlaidų atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turėjo 1210 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 30-31). Teismas atsižvelgia į tai, kad teismo sprendimu patenkinta dalis vieno pareiškėjo reikalavimo iš dviejų, taip pat atsižvelgia į bylos sudėtingumą, jos apimtį, į teismo posėdžio trukmę – teismo posėdis vyko 1 val. 10 min., todėl teismo nuomone įvertinus visas paminėtas aplinkybes pareiškėjui priteistina 300 Lt suma atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 ir 5 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. U. skundą dėl 48 200 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo pa tenkinti iš dalies ir priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, J. U. 100 Lt (vieną šimtą litų) turtinės žalos atlyginimui, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui J. U. 300 Lt (tris šimtus litų) teismo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.