Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko), Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. O. ir S. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-111-260/2009 patenkintas ieškovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys atsakovams G. O. ir S. O. dėl skolos priteisimo. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė ,,GOI“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Kauno AVMI) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Prašė iš G. O. ir S. O. priteisti 341 362,34 Lt dydžio skolą valstybei. Nurodė, kad 2003 m. kovo 10 d. Kauno miesto savivaldybės Rejestro skyriaus įsakymu Nr. 287 G. O. individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „GOI“. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus G. O. įmonės mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą už laikotarpius nuo 1997 04 21 iki 1999 12 31 (I dalis) ir nuo 2000 01 01 iki 2002 12 31 (II dalis), t. y. už laikotarpį iki individualios įmonės pertvarkymo į UAB „GOI“, buvo nustatytas 341 362,34 Lt įmonės įsiskolinimas: 300 681,47 Lt įvairių mokesčių ir 40 680,87 Lt delspinigių. Pagal mokestinio patikrinimo I dalį papildomai priskaičiuota 45 368 Lt: PVM – 41 310 Lt ir PVM delspinigių – 4 058,87 Lt. Pagal mokestinio patikrinimo II dalį papildomai priskaičiuota 398 044,58 Lt: PVM – 200 976,58 Lt (Kauno AVMI 2005 01 14 dienos balanso duomenimis buvo PVM permoka), atskaitymai į Plėtros programos kelių fondą – 5 300 Lt, atskaitymų į Plėtros programos kelių fondą delspinigių – 1 471 Lt, fizinių asmenų (įmonių) pajamų mokesčio (toliau FAPM) – 13 295 Lt, pelno mokesčio – 154 254 Lt, pelno mokesčio delspinigių – 21 842 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokų – 516 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių – 390 Lt. Patikrinimo aktas patvirtintas 2005 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (17)-K3-105, kuriuo buvo nurodyta sumokėti į biudžetą šias sumas - pagal pakartotinio patikrinimo I dalį: PVM mokesčio – 41 310 Lt; PVM mokesčio delspinigių – 4 058,87 Lt. Pagal mokestinio patikrinimo akto II dalį: PVM mokesčio – 200 976,58 Lt, FAPM (nuo įmonės apmokestinamųjų pajamų) – 13 295 Lt, FAPM bauda – 6 647 Lt, pelno mokesčio – 15 4254 Lt; pelno mokesčio delspinigių – 21 842 Lt, pelno mokesčio bauda – 77 127 Lt, atskaitymų į Plėtros programos Kelių fondą – 5 300 Lt; atskaitymų į Plėtros programos Kelių fondą delspinigių – 1 471 Lt, atskaitymų į Plėtros programos Kelių fondą bauda – 2 650 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokų – 516 Lt, privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių – 390 Lt, iš viso 529 837,45 Lt. Priskaičiuota suma į biudžetą nesumokėta. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškime nurodė, kad atsižvelgiant į vėliau padarytas mokesčių užskaitas iš turėtų mokesčių permokų (PVM – 200 976,58 Lt, pelno mokesčio – 417,53 Lt) bei išaugusias delspinigių sumas, G. O. įmonės veiklos laikotarpio įsiskolinimo suma yra 341 362,34 Lt.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti, išnagrinėjusi Kauno apygardos administracinio teismo prašymą, 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi nurodė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ir perdavė ją nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Atsakovai G. O. ir S. O. padavė apeliacinį skundą. Prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Skunde išdėsto argumentus:

1. Teismas nepagrįstai taikė CK 2.104 straipsnio 2 dalį. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms [...] įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, [...] Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Kadangi šioje byloje nagrinėjamas turtinis santykis reglamentuojamas Mokesčių administravimo įstatymo 91 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad pertvarkyto juridinio asmens mokestines prievoles bendra tvarka vykdo po pertvarkymo veikiantis juridinis asmuo, byloje negalima vadovautis Civilinio kodekso normomis, tame tarpe ir 2.104 straipsnio 2 dalimi.

2. Teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pertvarkomo juridinio asmens dalyvių subsidiarioji trejų metų atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, suponuoja, kad toks dalyvis yra papildomas civilinės atsakomybės subjektas ir tokio skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Priteisdamas skolą iš atsakovų, o ne iš pagrindinio skolininko UAB ,,GOI“, teismas pažeidė subsidiariosios civilinės atsakomybės taikymo principus, nes prievolės įvykdymas nebuvo priteistas iš pagrindinio skolininko.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo Kauno AVMI ieškinį ir iš atsakovų – fizinių asmenų sutuoktinių G. ir S. O. į valstybės biudžetą priteisė skolą valstybei – mokesčius, kurių nesumokėjo į UAB ,,GOI“ pertvarkyta G. O. individuali įmonė. Atsakovai su ieškovo reikalavimu ir teismo sprendimu nesutinka. Nurodo, kad nagrinėjamam teisiniam santykiui negali būti taikomos Civilinio kodekso normos, kad tenkinant ieškinį pažeisti subsidiariosios atsakomybės taikymo principai ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės.

Dėl Civilinio kodekso CK 2.104 straipsnio 2 dalies taikymo.

Dėl subsidiariosios atsakomybės.

CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pertvarkomo juridinio asmens dalyviai yra atsakingi subsidiariai. Subsidiarioji atsakomybė suprantama kaip papildoma atsakomybė kartu su kitu asmeniu. Kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus papildomai atsakingam asmeniui, reikalavimą turi pareikšti pagrindiniam skolininkui (CK 6.245 str. 5 d.). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos aišku, kad pagrindinis skolininkas už G. O. individualios įmonės mokestines skolas yra UAB „GOI“, o S. O. ir G. O. atsako subsidiariai. Remdamiesi CK 6.245 straipsnio 5 dalimi apeliantai teigia, kad pirmuoju atsakovu nagrinėjamoje byloje turėjo dalyvauti UAB „GOI“, o jie galėjo būti tik antraisiais atsakovais, kuriems pareiga atsakyti atsirastų tik tada, jei prievolės neįvykdytų pagrindinis skolininkas. Kitaip tariant, atsakovų teigimu, jų atsakomybė galima tik po to, kai skola teismo sprendimu bus priteista iš pagrindinio skolininko ir kai šis teismo sprendimas nebus įvykdytas. Tačiau CK 6.245 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorius reikalavimą subsidiariai atsakingam skolininkui gali pareikšti po to, kai pagrindinis skolininkas atsisako atlyginti nuostolius arba kai kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą. Vadinasi įstatymas nereikalauja, prieš kreipiantis į subsidiarųjį skolininką, privalomai imtis visų įmanomų priemonių (tame tarpe ir kreiptis į teismą) reikalaujant prievolės įvykdymo iš pagrindinio skolininko. Įstatymas nurodo tik pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui, ir ne teismo tvarka, o asmeniškai pačiam skolininkui. Reikalavimas subsidiariajam skolininkui gali būti pareikštas, jei pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti prievolę ar to nepadaro per nustatytą terminą, o jei toks nenustatytas – per protingą terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), yra išaiškinęs, kad CK 6.245 straipsnio 5 dalies norma turi būti suprantama kaip suteikianti kreditoriui teisę pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui tiek teisme, tiek tiesiogiai pačiam skolininkui, svarbu, kad būtų konstatuota esminė aplinkybė – pagrindinis skolininkas prievolės neįvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (17)-K3-105 bendrovei „GOI“ buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 529 837,45 Lt. Sprendimas nebuvo įvykdytas. Neradus bendrovės turto, 2006 m. liepos 24 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas priėmė sprendimą Nr. 14-14-24662, kuriuo nusprendė 341 362,34 Lt išieškoti iš UAB „GOI“ banko sąskaitų. Šis sprendimas taip pat neįvykdytas. Paminėti veiksmai leidžia konstatuoti, kad ieškovas pagrindiniam skolininkui reikalavimą yra pareiškęs ir įgijo teisę reikalavimą nukreipti subsidiariesiems skolininkams. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 91 straipsnio 5 dalį pertvarkyto juridinio asmens mokestines prievoles turi vykdyti toks asmuo, kuris yra veikiantis. Ieškovo teigimu neišieškota skola turi būti priteista iš atsakovų todėl, kad UAB „GOI“ nėra realiai veikianti bendrovė. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje šiuo aspektu pažymėjo, kad ieškovas skirtingose situacijose nevienodai vertino UAB „GOI“. Atstovas nurodė, kad apskaičiuodamas skolą biudžetui ieškovas pripažino bendrovę kaip veikiantį juridinį asmenį, o siekdamas nukreipti išieškojimą į atsakovus konstatavo, kad UAB „GOI“ jokios veiklos nevykdo. Toks atsakovo atstovo argumentas neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo, nes CK 6.245 straipsnio 5 dalis kreditoriaus teisę nukreipti reikalavimą subsidiariajam skolininkui sieja ne su pagrindinio skolininko veikla ar veiklos rezultatais, o sieja su reikalavimo pateikimu pagrindiniam skolininkui ir su šio reikalavimo neįvykdymu.

Dėl įrodinėjimo.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mokesčių administratoriaus 2005 m. vasario 25 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ pripažino turinčiu prejudicinę reikšmę, rėmėsi vien tik akte esančiais duomenimis ir tokiu būdu atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pirmojoje instancijoje, jau bendrosios kompetencijos teisme, buvo pareikštas prašymas įpareigoti ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus t.y. suformuluoti ieškinio pagrindą, nes priešingu atveju atsakovams nesuteikiama galimybė ginčyti prašomos priteisti skolos dydį (t. 2, b. l. 43). Atstovas taip pat nurodė, kad atsakovai neturėjo galimybės akto ginčyti administracinės teisenos tvarka, nes Vyriausiasis administracinis teismas nepripažino atsakovo mokesčių mokėtoju, galinčiu inicijuoti mokestinį ginčą.

Argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (17)-K3-105 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ skundžiamame sprendime vertino ne kaip prejudicinę galią turintį procesinį dokumentą, o kaip didesnę įrodomąją galią turintį rašytinį įrodymą (CPK 197 str. 2 d.), kuriuo ieškovas, vykdydamas CPK 178 straipsnyje įtvirtintą procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, įrodinėjo prašomos priteisti skolos dydį. Priešingai nei teigia apeliantai, tiek Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. sausio 14 d. patikrinimo aktas Nr. 91-02-03-137, tiek ir 2005 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. (17)-K3-105 dėl patikrinimo akto patvirtinimo, yra didelės apimties, išsamūs ir pakankamai informatyvūs dokumentai, patvirtinantys G. O. individualios įmonės padarytą skolą. Atsakovai šių dokumentų, juose esančių duomenų ir nurodomų skaičiavimų bei galutinio skolos dydžio neginčijo. Teigdami, kad jiems nepakanka duomenų, atsakovai turėjo procesinę galimybę CPK 199 straipsnio tvarka prašyti teismo išreikalauti rašytinius įrodymus – jiems priklausiusios įmonės ar kitus, jų nuomone būtinus dokumentus. Prašymas įpareigoti ieškovą suformuluoti ieškinio pagrindą nėra procesiškai tikslus, nes formuluoti ir keisti ieškinio pagrindą yra išskirtinė ieškovo teisė (CPK 42 str. 1 d.), o trūkumų šalinimo institutas taikomas tuomet, kai nenurodomas ieškinio pagrindas ar įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 2 ir 3 p., 138 str.) arba konstatuojamas kitoks neatitikimas procesinio įstatymo reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai nenuginčijo ieškovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių prašomos priteisti skolos dydį. Turint omenyje, kad ši byla nagrinėjama laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymų (CPK 179 str. 2 d.), daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, pagrįstai iš G. O. ir S. O. subsidiariai priteisė valstybei būtent 341 362,34 Lt dydžio UAB „GOI“ nesumokėtų mokesčių skolą.

Pažymėtina, jog neatitinka tikrovės atsakovo atstovo teiginys, kad atsakovai neturėjo galimybės G. O. individualiai įmonei priskaičiuotą skolą, kurią sumokėti buvo nurodyta UAB „GOI“, ginčyti administraciniame teisme. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 25 d. nutartyje iš tikro konstatavo, kad G. O. nėra mokesčių mokėtojas Mokesčių administravimo įstatymo prasme, todėl neturi teisės pasinaudoti neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos su skundu dėl Kauno AVMI 2005 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (17)-K3-105, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas. Tačiau toje pačioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai išaiškino, jog pareiškėjas (G. O.) manydamas, kad viešojo administravimo subjektas savo veiksmais (aktu) ar neveikimu pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus, turi teisę kreiptis į Administracinį teismą administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t. y. su skundu dėl vietinio mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo patvirtintas UAB „GOI“ patikrinimo aktas. Tokio skundo atsakovas G. O. nepadavė.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas teisėtas, pagrįstas ir paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.