Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-01 · Administracinė byla Nr. I-2857-394/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-01
Bylos Nr.
I-2857-394/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00690-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2857-394/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00690-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.4.;55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 1 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui V. Š.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (15-20 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017-12-01 iki 2018-03-01, perpildytose kamerose, antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, temperatūra, kamerose Nr. 18 ir 88 žiemos metu laikėsi tik 15°C šilumos, buvo drėgna, lubomis bėgo vanduo (kameroje Nr. 93), vanduo per lubas lašėjo ir kamerose Nr. 88 ir 99, visose kamerose buvo pelėsio ir grybelio, kameros neremontuotos, atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui, sanitarinis mazgas netinkamai dezinfekuojamas. Kamerose nėra uždaromų spintelių maistui, indams, drabužiams laikyti, nėra džiovyklų, nėra galimybių pasidžiauti rūbus. Sanitarinis mazgas kameroje Nr. 99 besąlygiškai mažas, šioje erdvėje įrengta prausykla, kriauklė, laikosi nemalonus kvapas prausiantis, nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo sklido ir kameroje Nr. 88, nes sanitariniai mazgai šiose kamerose izoliuoti tik neaukšta sienele ir užuolaida. Pasivaikščiojimo kiemeliai kritinės būklės, netvarkingi, juose neįmanoma būti, dvokia šlapimu bei kanalizacijos turiniu, kiemeliai per maži, juose nėra suoliukų. Kamerose nėra įrengti iškvietimo jungikliai, norint išsikviesti prižiūrėtoją tenka belstis į duris. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t.y., nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (118 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (104-112 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017-12-01 iki 2018-03-01 kamerose Nr. 17, 20, 32, 99, 30, 18 ir 88, vienas arba su dar 3-4 ir jam teko nuo 3,71 iki 18,7 kv. m., kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, todėl skaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 metro, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.

Atsakovas nurodo, kad gyvenamosios kameros Šiaulių TI įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normų ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.

Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliko kamerų Nr. 99, 17, 20, 18 ir 88 patikrinimus, kurių metu užfiksuota, jog kameroje Nr. 99 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra tinkama, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus nėra, pelėsio nėra, galimybė vėdinti kameras sudaryta. Kameroje Nr. 17 oro temperatūra ir oro drėgmė tinkama, kameroje Nr. 20 apšvieta atitinka reikalavimus. Kameroje Nr. 18 dirbtinė apšvieta tinkama, tačiau lempos be apsauginių gaubtų, pelėsio nėra, galimybė vėdinti patalpas sudaryta. Kameroje Nr. 88 lempos be apsauginių gaubtų, nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota.

Atsakovas nurodo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą, be to, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Patalpų deratizacija ir dezinsekcija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo jiems nustatytų pareigų, susijusių su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimų metu konstatavo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi nustatyta tvarka, primėtytų šiukšlių nėra. Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Apatinių ir viršutinių rūbų bei patalynės priežiūra pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais, pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių kalinamieji nesinaudoja jiems suteikiama paslauga.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. Š. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-12-01 iki 2018-03-01, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2018-03-20 pažymos Nr. 60/09-10440 (26-28 b. l.) matyti, kad pareiškėjas V. Š. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2017-12-01 iki 2018-03-01, viso 91 dieną, gyvenamosiose kamerose Nr. 17, 20, 32, 99, 30, 18 ir 88, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,69 iki 18,73 kv. m., taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (26-28 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (29-30 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 17, 18 ir 88, kai jose buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kamerose Nr. 20, 32, 99 ir 30, kai jose buvo laikomi daugiausia 4-5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko daugiau negu 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (29-30 b. l.), nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad kamerose Nr. 18 ir 88 žiemos metu laikėsi tik 15°C šilumos, buvo drėgna, kamerose Nr. 88 ir 99 per lubas lašėjo vanduo, nebuvo ventiliacijos, per mažas apšvietimas, visose kamerose buvo pelėsio ir grybelio, kameros neremontuotos, atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 88 ir 99, dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitiko reikalavimus, ant šių kamerų sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (70-72 b. l.). 2017 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo metu patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 20 ir 17, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 20, o oro temperatūra bei santykinė drėgmė kameroje Nr. 17 atitiko nustatytą ribinį dydį (73-74 b. l.). Gyvenamosios kameros Nr. 88 ir 18 patikrintos 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius, vizualiai matomo pelėsio šiose kamerose nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (77-79 b. l.). Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus matosi, kad 2017 m. buvo remontuojama tik viena pareiškėjo laikymo kamera - Nr. 32, vasario mėn. šioje kameroje buvo nuvalytos ir perdažytos lubos, užtepta hihroizoliacija (35-37 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 93 2017-11-02 lubomis bėgo vanduo, tačiau pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamas tik už laikotarpį nuo 2017-12-01 iki 2018-03-01, tokį laikotarpį skunde nurodė pats pareiškėjas, todėl šis jo teiginys nenagrinėtinas, kaip išeinantis už skundo ribų, skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kameroje Nr. 93 nebuvo laikomas. Kamera Nr. 32 buvo remontuojama 2017 m. vasario mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. gruodį, taigi jau po remonto darbų atlikimo. Taigi patikrinimų aktų duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pelėsio buvimo ir dirbtinės apšvietos trūkumo kamerose Nr. 88 ir 99, dėl netinkamos šių kamerų ventiliacijos, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kokia buvo oro temperatūra kamerose Nr. 18 ir 88 žiemos metu, nes visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 88 tikrino rugpjūčio ir lapkričio mėn., kamerą Nr. 18 – lapkričio mėn., ir tuo metu nustatyti oro temperatūros parametrai neatspindi oro temperatūros sausio ir vasario mėn., kada pareiškėjas buvo šiose kamerose laikomas ir nurodė, kad tuo metu oro temperatūra šiose kamerose siekė tik 15°C, taip pat paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kitų pareiškėjo laikymo kamerų (Nr. 30 ir 32) būklės (nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, temperatūra, buvo drėgna, pelėsis). Pagal teismų praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 30 ir 32 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę, oro temperatūrą ir oro judėjimo greitį, 17 punkto, numatančio, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, ir 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, kamerose Nr. 18 ir 88, sąlygomis, neatitinkančiomis HN 134:2015 16 punkto reikalavimų gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 99 besąlygiškai mažas, šioje erdvėje įrengta prausykla, kriauklė, laikosi nemalonus kvapas, nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo sklido ir kameroje Nr. 88, nes sanitariniai mazgai šiose kamerose izoliuoti tik neaukšta sienele ir užuolaida. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos nustato, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas). Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (39-30 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo plotas kameroje Nr. 99 yra 1,056 kv. m., jo plotis 1,32 m., ilgis – 0,80 m. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo patalpos gyvenamojoje kameroje dydžio, praustuvės įrengimas sanitariniame mazge yra privalomas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo sanitarinio mazgo kameroje Nr. 99 nepagrįstos. Atsakovas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose turi atskirą oro šalinimo (vėdinimo) sistemą, nuo bendros kameros erdvės sanitarinis mazgas kameroje Nr. 99 atitvertas tik 2,26 m, o kameroje Nr. 88 – 2,10 m aukščio mūrine sienele, (30 b. l.), pareiškėjas nurodo, kad įėjimai į sanitarinius mazgus šiose kamerose buvo uždengti tik užuolaida, todėl kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (41 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai kritinės būklės, netvarkingi, juose neįmanoma būti, dvokia šlapimu bei kanalizacijos turiniu, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, juose nėra suoliukų.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu, pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra, išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 1 d. atlikto patikrinimo metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė, patikrinimo akte užfiksavo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien nustatyta tvarka, pasivaikščiojimo kiemeliuose sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (81-82 b. l.), taigi patikrinimo duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Teisės aktai nereglamentuoja nei pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, nei jų aprūpinimo baldais, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, jų įrengimo ar būklės galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra uždaromų spintelių maistui, indams, drabužiams laikyti, nėra džiovyklų, nėra galimybių pasidžiauti rūbus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visose gyvenamosiose kamerose yra Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse reglamentuojami baldai, tačiau nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjos laikymo kamerose buvusių baldų, o iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (45-48 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas yra tik stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, todėl darytina išvada, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos būtiniausiais baldais, konkrečiai imant, spintelėmis asmeniniams daiktams susidėti, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Teisinis reglamentavimas nenumato džiovyklų įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl džiovyklų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (47 dienos), iš sanitarinių mazgų nuolat sklindantis nemalonus kvapas kamerose Nr. 99 ir 88, kiti nustatyti pažeidimai (dėl kamerų aprūpinimo būtinu inventoriumi) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės nesiskundė (42 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3230-442/2017, 2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1574-520/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 250 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė