Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. B. paskirta sumažinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-07-23 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2015-10-09 nutartimi, paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieni metai laisvės atėmimo. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016-05-19 iki 2016-05-20.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 19 d. apie 12.00 val. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sugyventinę V. S., t. y. sugyventinei norint su vaikais išvykti iš namų gyventi į Moterų krizių centrą, atvykus socialinėms darbuotojoms, tyčia rankomis suėmė V. S. veidą ir jį stipriai spaudė, nukentėjusiajai išsivadavus bei norint paimti kambaryje esančius daiktus, apglėbė ją per pečius, nunešė prie lovos ir numetė ant jos, o nukentėjusiajai vėl išsivadavus ir pasiėmus dukrą bei išbėgus į kiemą ir įlipus į ties (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, namu stovintį socialinių darbuotojų automobilį, atsivijo sugyventinę ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įšokęs į automobilį, viena ranka sugriebė V. S. už kaklo ir ją smaugė, taip smurtaudamas sukėlė V. S. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinio proceso metu teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę. Esminių BPK pažeidimų kolegija nenustatė.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad A. B., smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sugyventinę V. S., sukėlė jai fizinį skausmą ir tokiais veiksmais padarė BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu A. B. neneigia fizinio sąlyčio su nukentėjusiąja fakto ir neginčija jam inkriminuotų veiksmų atlikimo, tačiau abejoja tuo, ar jo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ar buvo tik juntamas jo lietimasis prie kūno ir ar tokie jo prisilietimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad veika baudžiamojoje teisėje – tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Tačiau ne kiekvienas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas. Tam, jog žmogaus poelgis įgytų nusikalstamos veikos statusą, poelgis turi pasižymėti pavojingumu. Žmogaus poelgio pavojingumas yra jo veiksmų kriminalizavimo prielaida. Aukščiausios visuomenės vertybės yra imamos baudžiamosios teisės apsaugon, kriminalizuojant pasikėsinimus į šias vertybes. Todėl nusikalstamomis pripažįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios – veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Kaip minėta, apeliantui inkriminuota BK 140 str. 2 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl mušimo ar kitokio smurtavimo atvejais turi būtinai kilti padariniai. Nagrinėjamu atveju esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, A. B. inkriminuotas fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimas prieš ją smurtaujant.

Sutiktina su apeliantu, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipiamasi pagalbos į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-5-2014). BK 140 str. 2 d. įtvirtinto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Esant tiesioginės tyčios atvejui, asmuo suvokia pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti, netiesioginės tyčios atveju – asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numano, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji V. S. aiškiai ir detaliai nurodė apelianto jai sukelto fizinio skausmo aplinkybes, t. y. tai, kad A. B., kilusio konflikto metu, bute, rankomis suėmė jai už veido ir jį stipriai spaudė, po ko, jai pradėjus šaukti, ją paleido, tada jai norint paimti daiktus, tęsdamas savo veiksmus, ją pakėlė suėmęs už pečių ir nunešęs prie lovos numetė ant jos, o jai išbėgus į kiemą ir įlipus į socialinių darbuotojų automobilį, ją atsivijęs ranka sugriebė jai už kaklo ir ją smaugė. Kolegija, įvertinusi tokius prieš nukentėjusiąją V. S. atliktus veiksmus, kurių atlikimo, kaip minėta, apeliantas neginčija, neturi pagrindo abejoti tuo, kad šiais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, juolab kad ir pats nuteistasis teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis iš esmės pripažino šio įvykio metu prieš nukentėjusiąją vartojęs gana didelę fizinę jėgą, t. y. parodė, kad rankomis suėmęs jai už veido galėjo jį stipriai suspausti, bei pripažino esminį šios nusikalstamos veikos požymį – fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimą prieš ją smurtaujant. Kad nukentėjusioji dėl tokių apelianto veiksmų galėjo jausti fizinį skausmą patvirtina ir po smurto artimoje aplinkoje fakto tarnybiniame pranešime fiksuoti smurtą rodantys požymiai – paraudęs veidas. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. B. galėjo išvengti tolimesnio konflikto, tačiau, būdamas agresyviai nusiteikęs, toliau jį rutuliojo, iš ko darytina išvada, kad jis konflikto metu veikė tiesiogine tyčia, o jo elgesys ir veiksmai jo metu rodo, jog jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jam esant pranašesniam savo fiziniais duomenimis ir jėga prieš nukentėjusiąją, dėl tokio jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai – nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas ir norėjo taip veikti. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad A. B. padaryta nusikalstama veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Taigi kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo veikoje yra nustatyti visi būtini BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, neturi jokio teisinio pagrindo panaikinti apelianto atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Taip pat nuteistasis skunde mini, kad teismas jam nepagrįstai skyrė griežčiausią bausmės rūšį, kuri sugriaus jo verslą, šeimą. Iš tiesų apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skyrė griežčiausią iš BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus, reglamentuojančius bausmės skyrimą ir apeliantui paskyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, parinkdamas nuteistajam A. B. bausmės rūšį, atsižvelgė į tai, jog jis padarė nesunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narę – sugyventinę ir taip pasikėsino į BK 140 str. ginamą vertybę – žmogaus sveikatą, t. y. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tai smurtas artimoje aplinkoje, kuris šiuo metu tapęs viena aktualiausių problemų Lietuvoje. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistasis prieš ją smurtauja jau nebe pirmą kartą, ką pripažįsta ir pats A. B., tik ji dėl ankstesnių smurto prieš ją atvejų į policiją nesikreipė, o, kaip pati parodė, smurtą kentėjo, nes A. B. bijojo, be to, jie turi dvi mažametes dukras. Po šio konflikto nukentėjusioji su vaikais išėjo gyventi į Moterų krizių centrą, tačiau, anot V. S., A. B. toliau ją persekioja ir jai grasina. Vertinant A. B. asmenybę, atsižvelgtina ir į tai, jog jis praeityje ne kartą teistas, taip pat ir užsienyje, daugiausia teistas už panašaus pobūdžio – susijusias su smurto pavartojimu (plėšimai, įvairūs sveikatos sutrikdymai) nusikalstamas veikas, šią veiką padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. B. daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus, paskirtų baudų nemoka, bausmės vykdymo atidėjimo metu jam teismo nutartimi dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų buvo paskirta papildoma pareiga – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Visi šie duomenys neigiamai apibūdina apelianto asmenybę, rodo jo akivaizdų nusistatymą prieš teismų sprendimus ir sankcijas, jo polinkį smurtauti, nusikalsti, daryti teisės pažeidimus. Nuteistasis nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo ir nesimoko iš savo klaidų. Akivaizdu, kad ir ankstesniais teismo nuosprendžiais A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar jų vykdymo atidėjimai nesulaikė jo nuo naujos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir savo tikslų nepasiekė. Visos šios paminėtos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią – laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant realiai, nes švelnesnėmis bausmėmis ir neizoliavus apelianto nuo visuomenės nebūtų užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo), įvertinęs padarytos žalos mastą, nuteistojo pažadus pasitaisyti, A. B. už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, t. y. devynis mėnesius laisvės atėmimo (vidurkis yra vieni metai ir pusantro mėnesio laisvės atėmimo), kurią, pritaikius BK 64¹ str. nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad jis prisipažino kaltu ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, sumažino vienu trečdaliu ir apeliantui paskyrė sumažintą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokios bausmės pripažinti aiškiai per griežta ir neteisinga kolegija neturi pagrindo. Šią bausmę bendrindamas su ankstesniu teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, apylinkės teismas BK 64 str. nuostatų nepažeidė, bausmes subendrino taikydamas jam palankesnį bausmių sudėjimo būdą – dalinį, todėl apeliantui paskirtos galutinės subendrintos vienų metų laisvės atėmimo bausmės kolegija taip pat neturi jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, juolab kad didesnę bausmės dalį sudaro ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Apelianto skunde deklaruojami teigiami ketinimai šeimos atžvilgiu nerodo nei jo mažesnio padarytos nusikalstamos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo ir neduoda pagrindo švelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tarp jų ir tikimybę būti nubaustam realia laisvės atėmimo bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Be to, kolegija pažymi, jog bylos duomenys paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kad šiuo metu jis gyvena kartu su nukentėjusiąja, išlaiko šeimą ir kartu patvirtina, jog jo elgesys šeimoje nebuvo tinkamas, o šeimos interesai jam nebuvo tokie svarbūs.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d., o jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl jis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.