Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-28 · Administracinė byla Nr. A-143-1591-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-28
Bylos Nr.
A-143-1591-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, G. R.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 1591/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,vertėjaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, G. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), jam padarytą 5 637,87 Lt materialinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ir 1 000 Lt nematerialinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją (toliau – Komisija) ir prašė: patenkinti skundą, pripažinti atsakovų veiksmus nepagrįstais ir panaikinti skundžiamą Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-368-09 kaip nepagrįstą, grubiai pažeidžiantį jo konstitucines teises; įpareigoti atsakovą paskirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; įpareigoti patenkinti jo 2009 m. vasario 6 d. prašymą (registracijos Tarnyboje Nr. (1.9.)-ATP-314-09), kuriame prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2008 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. 799. Komisija, atmesdama jo skundą, pažeidė teisę į teisinę pagalbą, viršijo savo įgaliojimus, nes įgyvendino tik teismui suteiktą galimybę spręsti, ar byla, kurioje jis prašo teisinės pagalbos, yra perspektyvi ar neperspektyvi. Taip pat buvo pažeistas šalių lygybės principas, nes, neturėdamas teisinės pagalbos Komisijoje, negalėjo įrodyti savo teisės į teisinę pagalbą civilinėje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė moralinę ir materialinę žalą: dėl to, jog advokatė G. R. nepagrįstai atsisakė teikti teisinę pagalbą, pagal ieškovės V. J. ieškinį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 iš jo buvo priteista 5 241,03 Lt ir 257,24 Lt teismo išlaidų. Prie nurodytos žalos sumos, pareiškėjo nuomone, reikėtų pridėti teismo išlaidas civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 (Nr. 2-1046-619/2007), konkrečiai – 2007 m. kovo 30 d. skelbimų laikraščiuose „Lietuvos rytas“ išlaidas – 68,80 Lt bei 2007 m. kovo 31 d. skelbimų laikraštyje „Lietuvos aidas“ išlaidas – 70,80 Lt. Nematerialinę žalą patyrė dėl nepatogumų, dvasinių išgyvenimų.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 63–66) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, pareikalauti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį.

Tarnyba nurodė, kad 2009 m. vasario 6 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (1.9.)-ATP-314-09, apskundžiant teismui Lietuvos advokatūros 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 799, kuriuo Advokatų taryba atsisakė iškelti advokatei G. R. drausmės bylą pagal pareiškėjo skundą. Vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 8 punktais, Tarnyba 2009 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-368-09 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjo prašyme keliamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl atstovavimas civilinėje byloje dėl Lietuvos advokatūros 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 799 panaikinimo būtų neperspektyvus. Toks sprendimas buvo priimtas nustačius, jog advokatės G. R. veikla, teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, pagal pareiškėjo Lietuvos advokatūrai 2007 m. kovo 12 d. pateiktą tapatų skundą jau kartą buvo vertinama 2007 m. kovo 22 d. vykusiame Advokatų tarybos posėdyje, kuriame, nenustačius Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso reikalavimų pažeidimų, buvo nuspręsta advokatei G. R. nekelti drausmės bylos. Atsižvelgiant į tai, kad jokių naujų duomenų dėl anksčiau išnagrinėtame skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nepateikė, Advokatų taryba 2008 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 799, Tarnybos nuomone, pagrįstai nustatė neturinti pagrindo iš naujo tirti tų pačių aplinkybių, kurios Advokatų tarybos posėdyje jau buvo išnagrinėtos. Suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2008 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 799 dėl kitų jame nurodytų aplinkybių – dėl advokatės G. R. atsisakymo pareiškėjui patvirtinti jos ruošto procesinio dokumento nuorašus ir advokatės neteisingai pildytos darbo laiko apskaitos – taip pat nebuvo pagrindo, kadangi Advokatų tarybos padarytos išvados buvo teisiškai pagrįstos ir motyvuotos. Tarnybos teigimu, atsisakymą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje taip pat lėmė nustatytas faktas, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2009 m. vasario 6 d. prašymą, Tarnyba nustatė, kad šis prašymas yra iš esmės analogiškas ankstesniems pareiškėjo pateiktiems prašymams, į kuriuos išsamiai ir motyvuotai buvo atsakyta Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07, 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S-(1.7.)-1624-1408-07, 2008 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-2125-08, 2008 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-2172-08, 2008 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-1931-08. Dėl šio ginčo priimtų sprendimų ir raštų teisėtumas bei pagrįstumas buvo ne kartą vertintas tiek Komisijos, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose: Komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendime Nr. S-53-(A(G)-34), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, 2009 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-79-764/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008. Nei viename iš paminėtų sprendimų nebuvo nustatytas advokatės G. R. netinkamo antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui civilinėje byloje faktas. Nepaisant to, pareiškėjas nuolat teikia Tarnybai analogiškus prašymus ir skundus. Pažymėjo, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-368-09 panaikinimo, sutiko su skundžiamame Tarnybos sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir 2009 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Komisija savo sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, kuria teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 teikusios advokatės G. R. nekompetentingumo, netinkamo pareigų atlikimo ir bylos sužlugdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje nenustatė advokatės veiksmų neteisėtumo, priešingai, konstatavo pareiškėjo piktnaudžiavimo materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis faktą. Tarnybos nuomone, pareiškėjo savarankiškai parengtas ir pateiktas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui ieškinys prieš Lietuvos advokatūrą ir advokatę G. R. neįrodo pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ar atstovavimo civilinėje byloje perspektyvumo. Nurodė, kad Komisijai pateiktuose skunduose pareiškėjas nekėlė reikalavimo priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą. Dėl to, Tarnybos nuomone, vertindamas skundžiamų Tarnybos ir Komisijos sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teismas neturėtų vertinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Be to, žalos atlyginimas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas priteisiamas tik įrodžius visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 96–100) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.250 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.245–6.250 straipsniai nustato bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltės. Nesant nors vienos iš nurodytų sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas, tačiau, atsižvelgiant į CK 6.271 straipsnyje padarytą išimtį, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimui nėra reikalinga įrodyti kaltę. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo pateikęs skundo reikalavimus panaikinti Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-368-09 bei Komisijos 2009 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. S-36-(A(G)-41) bei suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Teismas atsisakė priimti nagrinėti šiuos reikalavimus 2009 m. birželio 25 d. nutartimi, kuri buvo peržiūrėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir įsiteisėjo priėmus 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį. Kadangi Tarnybos priimtas administracinis aktas dėl antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pareiškėjui yra galiojantis ir jokia intervencija į jį nėra galima dėl praleistų senaties terminų, tai laikoma, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti, kad šio administracinio akto priėmimas buvo neteisėtas veiksmas, sukėlęs pareiškėjui žalą. Nenustačius vieno iš žalos atlyginimui būtinų elementų – neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas nėra galimas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas žalos jam padarymą sieja su tuo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 pagal ieškovės V. J. ieškinį iš jo buvo priteista 5 241,03 Lt ir 257,24 Lt teismo išlaidų už tai, kad ieškovė V. J. už pareiškėją sumokėjo teismo nuosprendžiu iš pareiškėjo nuo jo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims priteistas sumas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas priimtas 2005 m. spalio 4 d., galutinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis – 2006 m. rugsėjo 13 d. Šios bylos nagrinėjimo metu pagal Tarnybos 2005 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 119, 2006 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 543 bei 2006 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 751/06 pareiškėjui buvo suteikta nemokama teisinė pagalba, kurią teikė advokatas J. V. Pareiškėjo teigimu, ieškinys Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 buvo patenkintas dėl to, kad advokatė G. R. nepagrįstai atsisakė jį ginti civilinėje byloje dėl ginčijamų įgaliojimų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1046-619/2007 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui O. M. dėl pareiškėjo atsakovui 2002 m. rugsėjo 20 d. ir 2002 m. spalio 1 d. išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais nuo jų išdavimo momento. Pareiškėjo ieškinys paduotas 2006 m. liepos 5 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Pareiškėjo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo to paties teismo 2007 m. liepos 4 d. nutartimi laikytas nepaduotu. Šioje byloje pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjo interesus atstovavo advokatė G. R. Pareiškėjui atstovavusi advokatė 2007 m. sausio 5 d. Tarnybai parašė pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimo, kuriame išdėstė nuomonę, jog pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukė teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine pagalba. Teismas nurodė, jog, susipažinus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 priimtais teismo sprendimais, matyti, kad jie yra pagrįsti ne pareiškėjo duotais įgaliojimais, bet kitais argumentais, o būtent CK 6.50 straipsnio nuostata, leidžiančia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje yra konkrečiai nurodęs, kad šiai bylai išspręsti neturi jokios įtakos bei kaip prejudiciniai faktai negali būti vertinamos aplinkybės, nustatytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-6975-31/2003, kurioje buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl O. M. įsipareigojimų vykdymo pagal pareiškėjo išduotus įgaliojimus. Taigi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 priteistos skolos siejimas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1046-619/2007 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui O. M. dėl pareiškėjo atsakovui išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais baigtimi yra visiškai nepagrįstas. Negalima konstatuoti, kad tarp pareiškėjo patirtos žalos bei jo nurodytų veiksmų, kurie galėjo sąlygoti žalos kilimą, yra priežastinis ryšys. Pareiškėjo nuomone, valstybė jam turi atlyginti teismo išlaidas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1046-619/2007, konkrečiai – 2007 m. kovo 30 d. skelbimų laikraščiuose „Lietuvos rytas“ išlaidas – 68,80 Lt bei 2007 m. liepos 31 d. skelbimų laikraštyje „Lietuvos aidas“ išlaidas – 70,80 Lt. Nagrinėjant paminėtą bylą, buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartis, kuria pareiškėjas įpareigotas nurodyti atsakovo O. K. buvimo vietą ir pateikti pasiūlymus dėl procesinių dokumentų įteikimo. Pareiškėjui atstovavusi advokatė G. R. 2006 m. lapkričio 2 d. prašymu sutiko, kad apie bylos nagrinėjimą būtų paskelbta spaudoje. Dėl to buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis dėl skelbimų išspausdinimo ir laikraščiuose „Lietuvos rytas“ bei jo priede „Sostinė“ paskelbta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Parengiamojo teismo posėdžio, vykusio 2006 m. gruodžio 13 d., metu teisėjas informavo pareiškėją, kad reikalinga tikslinti ieškinį dėl to, jog ieškinyje nurodyti atsakovų ir trečiųjų asmenų duomenys neatitinka duomenų, esančių jų teismui pateiktuose dokumentuose. 2007 m. kovo 9 d. pakartotinai buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl paskelbimo apie 2007 m. gegužės 4 d. teismo posėdį spaudoje. Tuo metu antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui jau buvo nutrauktas. Pareiškėjas 2007 m. balandžio 2 d. raštu pateikė teismui laikraščius „Lietuvos aidas“ ir „Sostinė“ su išspausdintais skelbimais, tačiau skelbimų apmokėjimo kvitų nepateikė. Nepateikdamas dokumentų, pareiškėjas neįrodė padarytos žalos dydžio. Be to, spausdinti skelbimus laikraštyje pareiškėjas sutiko pats, niekieno neverčiamas, antrinės teisinės pagalbos teikimas jam buvo nutrauktas Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine pagalba. Taigi šiuo atveju pareiškėjo turėti praradimai – išlaidos skelbimams, taip pat negali būti siejami su valstybės institucijų padarytais veiksmais. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nenustačius Tarnybos veikoje neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir pareiškėjo turėtų praradimų, t. y. nesant įstatymo nustatytų būtinų sąlygų žalai atlyginti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104–113), kurį patikslino (b. l. 117–126), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą, rėmėsi melagingais kitos šalies motyvais ir teisės aktų manipuliacija. Teismas atsižvelgė į tuos sprendimus, kuriuose be teisinės pagalbos negalėjo įrodyti teisybės. Teismas apribojo teisę į teisminę gynybą, pateisino neteisėtus atsakovo veiksmus. Teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijos 5, 29 straipsniams ir kitiems teisės aktams.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130–132) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių teisiškai reikšmingų motyvų, kurių pagrindu, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas neįrodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė, neteisingai išaiškino ar pritaikė procesinės ir/ar materialinės teisės normas, ar išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta argumentacija. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus ir kitą bylos medžiagą bei vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Tai reiškia, kad nagrinėjant šią administracinę bylą yra taikytinos nurodytos materialinės teisės normos nuostatos dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kolegija pažymi, kad (pagal pareiškėją) neteisėtas veiksmas, dėl kurio jis patyrė prašomą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, yra Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. (1.9.)-S-368-09, kuriuo, jo teigimu, neteisėtai ir nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti jam antrinę teisinę pagalbą siekiant apskųsti teismui Lietuvos advokatūros 2008 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. 799 (sprendimą) atsisakyti iškelti advokatei G. R. drausmės bylą. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti), ar pareiškėjo nurodytas Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme (pagal CK 6.271 str. 4 d., valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti).

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu aptariamas Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimas yra individualus teisės aktas, kuris gali būti suinteresuoto asmens, kuriam šis aktas skirtas (šiuo atveju pareiškėjo), apskųstas teismui. Tai reiškia, kad tokio akto (administracinio sprendimo) teisėtumas ir pagrįstumas, laikantis ABTĮ nustatytos procedūros, gali būti patikrintas teismo pagal atitinkamą suinteresuoto asmens teismui paduotą skundą. Iš bylos matyti, jog nagrinėjamu atveju teismas (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-07-25 nutartimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-04 nutartimi buvo palikta nepakeista) atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl paminėto (aptariamo) sprendimo panaikinimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą terminą apskųsti šį sprendimą ir nėra pagrindo pripažinti, jog šis terminas pareiškėjo praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl konstatuotina, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo nurodytas Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimas negali būti laikomas neteisėtu ir tuo pagrindu panaikintas. Tačiau kolegija taip pat pažymi, kad valdžios institucijos akto neteisėtumas deliktinės atsakomybės, t. y. CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme nėra tapatus su administracinio akto (sprendimo) neteisėtumu, numatytu ABTĮ. Tai matyti iš skirtingų akto (administracinio sprendimo) apibūdinimų, pateiktų atitinkamai CK 6.271 straipsnio 4 dalyje ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje. Be to, pats valstybės deliktinės atsakomybės institutas ir teismo vaidmuo jį taikant (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.) Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu suponuoja teismo pareigą (priedermę) objektyviai ir visapusiškai nustatyti visas, valstybės žalos atlyginimui būtinas aplinkybes, tarp jų ir valdžios institucijų veiksmų (aktų) neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad (kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją) aplinkybė, jog pareiškėjas dėl netinkamai pasirinkto elgesio modelio nepasinaudojo galimybe ABTĮ nustatyta tvarka apskųsti nurodytą Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimą, savaime negali būti pripažinta pakankamu pagrindu pripažinti šį Tarnybos sprendimą teisėtu aktu CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. liepos 25 d. nutarties reikšmės nagrinėjamai bylai kolegijos negali būti pripažinta teisinga.

Iš bylos taip pat matyti, kad prašomos atlyginti žalos atsiradimą pareiškėjas iš esmės sieja ne su Tarnybos 2009 m. vasario 11 d. sprendimu, o su paminėtos advokatės (kuri pagal anksčiau priimtą Tarnybos sprendimą teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą) netinkamu pareigų atlikimu. Todėl, pareiškėjo teigimu, paminėtas Lietuvos advokatūros (tarybos) atsisakymas iškelti šiai advokatei drausminę bylą yra neteisėtas. Esant tokiems pareiškėjo argumentams, galima daryti išvadą, kad prašomos atlyginti žalos atsiradimo priežastimi pareiškėjas laiko nurodytos advokatės netinkamą pareigų atlikimą. Tačiau tokios (tariamai patirtos) žalos atsiradimo priežastys CK 6.247 ir 6.271 straipsnių taikymo prasme nėra siejamos su valstybės deliktine atsakomybe. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė paminėtos advokatės veiksmų reikšmę valstybės deliktinės atsakomybės taikymui. Šiuo klausimu teismo padarytos išvados kolegijos pripažintinos pagrįstomis.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada ir konstatuotina, kad pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus Baranovas`Artūras DrigotasVaida Urmonaitė - Maculevičienė