Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui M. J., jo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui, atsakovo atstovei Rasetai Medutienei, vertėjui Ahmed Jawed Fedaee, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015-06-04 sprendimu Nr. (15/6-9) 15PR-78 nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. J. pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu kreipėsi į teismą ir prašo:

panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-06-04 sprendimą Nr. (15/6-9) 15PR-78 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. J. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“;įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti prašymą iš naujo.

Paaiškino, kad 2015-05-26 bei 2015-06-02 vykusių apklausų metu M. J. (toliau – ir Pareiškėjas) išsamiai ir motyvuotai paaiškino, dėl kokių priežasčių jis paliko kilmės valstybę. Pareiškėjas savo kilmės valstybėje buvo persekiojimas dėl turimų religinių įsitikinimų, t.y. išpažįstamos sikhų religijos. Tiek pirminės, tiek vėlesnės apklausos metu paaiškino, jog jis psichinės ir fizinės prievartos priemonėmis buvo verčiamas pakeisti savo religinius įsitikinimus iš sikhizmo į brahmanizmą ir dėl to buvo nuolat persekiojamas. Fizinė prievarta pasireiškė tuo, jog jis buvo savo kaimyno užpultas, sumuštas ir sulaužyta ranka. Tuo tarpu psichinė prievarta pasireiškė tuo, jog jam nuolat buvo grasinama ir liepiama pakeisti išpažįstamą religiją, priešingu atveju jis bus nužudytas. Persekiojimas nebuvo vienkartinio pobūdžio, kadangi Pareiškėjas net kelis kartus buvo užpultas ir sumuštas. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje tokio pobūdžio persekiojimas yra paplitęs nuo senų laikų. Naudotis savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijų teikiama pagalba jis net nebandė, kadangi dėl didelės korupcijos nebuvo pagrindo tikėtis jokios realios ir efektyvios pagalbos, todėl vienintelė buvusi išeitis - išvykimas iš kilmės valstybės. Nors Pareiškėjas jokių rašytinių įrodymų nepateikė, jo pasakojimas buvo pakankamai detalus ir išsamus, nurodant konkrečius persekiojimą vykdžiusius asmenis, detalią informacija apie juos. Migracijos departamentas savo išvadoje nenustatė jokių esminių prieštaravimų, dėl kurių jo pateiktas pasakojimas galėtų būti pripažintas kaip nepatikimu ar akivaizdžiai nepagrįstu, todėl nepagrįstai konstatavo, jog Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, jog jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo ar smurto. Migracijos departamentas, nagrinėdamas Pareiškėjo pateiktą prieglobsčio prašymą, vadovavosi bendra informacija apie sikhų religinę padėtį kilmės valstybėje, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog bendro pobūdžio situacija negali apimti visų atvejų, kurie gali būti individualaus pobūdžio.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad prieglobsčio teisėje tarptautinės apsaugos suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o tik atkartoja jo asmens byloje užfiksuotus duomenis, kuriuos Migracijos departamentas tinkamai ištyrė bei įvertino, atlikęs išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir vertinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio motyvai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl skundžiamas sprendimas atitinkamai yra pagrįstas ir motyvuotas.

Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių individualus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo galimybę (duomenys neskelbtini), nepagrindė įrodymais, kad jam gali grėsti individualaus poveikio persekiojimas, susijęs su rase, išpažįstama religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Remiantis turima informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti veiksmai, todėl prieglobsčio prašytojo grįžimas į (duomenys neskelbtini) nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, kadangi jo gyvybei, sveikatai saugumui ar laisvei negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos. Todėl jo prieglobsčio prašymo teiginiai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nėra pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-06-04 sprendimo Nr. (15/6-12)-15PR-78, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus bei Vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr.1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Pabėgėlio statuso suteikimo Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu pagrindus, tvarką apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Ši teisės norma iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Abiejų teisės normų interpretavimas leidžia teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Vertinant šias teisės normas, konstatuotina, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju ? subjektyvus faktorius ? baimė sugrįžti į kilmės valstybę turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas. Svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.

Byloje esantys įrodymai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2015-05-26 valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės pareigūnų buvo sulaikytas Adutiškio veikimo teritorijoje kartu su kitais keturiais asmenimis, be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Sulaikymo metu prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiu M. J. ir pateikė prieglobsčio prašymą (Migracijos byla, b. l. 1-3).

Ignalinos apylinkės teismas sprendimu (byla Nr. A-311-664/2015) nusprendė (duomenys neskelbtini) pilietį M. J., gimusį (duomenys neskelbtini), sulaikyti Užsieniečių registracijos centre šešiems mėnesiams - iki 2015-11-27. Sprendime pažymėta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė G. S., atsižvelgdama į tai, kad M. J. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra, prašė sulaikyti jį Užsieniečių registracijos centre šešiems mėnesiams, kol bus sprendžiamas jo teisinės padėties klausimas, kadangi į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, nepateikė jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, nėra jokios realios ir objektyvios galimybės patikrinti asmens pateiktų jo tapatybės duomenų tikrumą. Apklausoje pareiškėjas paaiškino, kad iš savo valstybės bėga dėl religinio persekiojimo, nes pats išpažįsta „DŽAT SIK“ religiją, o kaimynų yra verčiamas išpažinti „BRAMAND“ tikėjimą, tačiau jokių konkrečių persekiojimo aplinkybių pateikti negalėjo, išskyrus tai, kad kaimynai žodžiu gąsdino jį nužudyti. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, jog dėl religinio persekiojimo iš savo valstybės pabėgo atskrisdamas į (duomenys neskelbtini). Dėl kokių priežasčių nepaprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), nuo ko bėgo iš (duomenys neskelbtini), paaiškinti negalėjo. Teigė, kad negali paaiškinti, kiek laiko praleido (duomenys neskelbtini), nuolat painiojosi, o pateiktos išvykimo/atvykimo datos visai neatitinka su realiu sulaikymo laiku. Aiškino, jog (duomenys neskelbtini) susipažino su vyriškiu, kuris jam teigė, jog jokio prieglobsčio (duomenys neskelbtini) jis negaus, pasiūlė palydėti ten, kur jam bus suteiktas prieglobstis. Minėtas asmuo pasiėmė asmens dokumentus, jų neatidavė. Automobiliu nuvežę tam tikrą atstumą nuo (duomenys neskelbtini) paleido, liepė eiti pėsčiomis, vyriškis pažadėjo juos pasivyti, tačiau iš paskos taip ir neatėjo. Juos sulaikė pasieniečiai. Apžiūrėjus asmens daiktus, su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną, kuriame buvo įdėta Lietuvos mobiliojo operatoriaus Tele 2 „Pildyk“ kortelė ir pastoviai buvo gaunami skambučiai į šį telefoną iš įvairių tinklų, tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų. Teismas padarė išvadą, kad kelionė buvo tiksliai ir aiškiai planuota, pareiškėjas siekia patekti į Europos Sąjungą (Migracijos byla, b. l. 1-28, LITEKO).

2015-06-02 buvo atlikta jo apklausa bei užpildytas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas. Per apklausą užsienietis paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir pirminės apklausos metu. Prieglobsčio prašytojo kaime gyveno apie 200-250 žmonių, iš kurių 70 yra sikhai, kiti priklauso induistų religijai. Kaime induistai norėjo, kad visi kaimo sikhai pakeistų religiją. Pareiškėjas teigė, kad su induistais teko susidurti du kartus, pirmas kartas buvo 2010/2011 m. (tiksliai neprisimena), antrasis kartas buvo 2015 m. vasario/kovo mėn. (taip pat tiksliai neprisimena). Anot jo, induistai (4-5 žmonės) ateidavo į jo namus ir, kai jis atidarydavo duris, jie keikėsi, prasidėdavo muštynės, kurios baigdavosi, kai kiti kaimo žmonės juos išskirdavo. Pareiškėjas nesugebėjo išsamiai paaiškinti, kas jam siūlė pakeisti religiją ir kodėl muštynes su induistais jis laiko bandymu atversti jį į induizmą. Asmeniškai jam niekas nesiūlė ir nevertė keisti religijos, kad tai susiję su religija žino iš tėvo, nes tėvas jam yra sakęs, kad induistai juos (sikhus) muša, nes jie nori, kad sikhai pakeistų religiją. Taip būna būtent jo kaime ir nuo senų laikų (pasakyti kaip seniai vyksta tokie nesutarimai, prieglobsčio prašytojas negalėjo, nes nežino). Pareiškėjas po antrojo užpuolimo kitą dieną išvyko iš kaimo, jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą, gavo (duomenys neskelbtini)turistinę visą ir išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Likti (duomenys neskelbtini) negalėjo, nes jo kaimynas induistas C. visur jį rastų (duomenys neskelbtini) (prieglobsčio prašytojas paaiškinti, kodėl nurodytas kaimynas turėtų ieškoti jo po visą (duomenys neskelbtini), nesugebėjo, tik pakartotinai užduodant šį klausimą teigė, kad jį visur suras). Į teisėtvarką dėl kaimynų induistų veiksmų M. J. nesikreipė, nes, jo teigimu, jie vis tiek nieko nepadėtų (Migracijos byla, b. l. 33-38).

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje, kurioje gyventojų daugumą sudaro sikhų bendruomenė - net 63,6 proc. gyventojų yra sikhai, hinduistai - 34 proc, musulmonai - 2 proc, krikščionys - 1,2 proc, džainistai - 0,16 proc. Pagal 2014 m. liepos mėnesį publikuotą JAV valstybės departamento ataskaitą apie religijų laisvę (duomenys neskelbtini) nėra užfiksuoti atvejai, jog M. J. praktikuojamos religijos atstovai konfliktuotų su kitais religijos atstovais ar, kad sikhams grėstų persekiojimo pavojus (duomenys neskelbtini) provincijoje, arba kurioje nors kitoje (duomenys neskelbtini) provincijoje. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad psichinėmis ir fizinėmis prievartos priemonėmis buvo verčiamas pakeisti savo religinius įsitikinimus iš sikhizmo į brahmanizmą, dėl to buvo nuolat persekiojamas, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, nes keli kaimynų induistų išpuoliai, kuriuos nurodė savo paaiškinimuose, negali būti laikomi individualus pobūdžio aplinkybėmis, jo pateikta informacija apie šiuos įvykius yra abstrakti, neišsami bei mažai tikėtina, neįrodo, kad jie buvo vykdomi būtent dėl religinių priežasčių, o ne dėl kitų asmeninių priežasčių. Teismas laiko, kad minėti induistų kaimynų veiksmai, kad jis 2 kartus tariamai buvo užpultas, pagal Įstatymo bei Konvencijos nuostatas negali būti laikomi asmeninio pobūdžio fiziniu smurtu, nes nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, ir kurie gali būti laikomi „persekiojimu dėl religijos“. Todėl atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, darytina išvada, kad jis nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Konvencijos nuostatų.

Teismo vertinimu, kad būtų nustatyti žmogaus teisių pažeidimo faktai persekiojimo arba smurto prasme, būtina išsiaiškinti, ar tinkamai buvo informuotos kompetentingos institucijos/organizacijos apie vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Pareiškėjas teigė, kad jis nesikreipė į jokias valdžios institucijas dėl kaimynų induistų vykdomų veiksmų jo atžvilgiu, nors būdamas pilnateisis (duomenys neskelbtini) pilietis turėjo ir galėjo kreiptis į atitinkamas (duomenys neskelbtini) provincijoje esančias teisėtvarkos institucijas. Todėl pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių, jog būtų imtasi priemonių užkirsti kelią tariamai jo atžvilgiu vykdomiems veiksmams, tinkamai neinformavo atitinkamų institucijų, nėra pagrindo teigti, kad kilmės šalyje jam nebūtų suteikta pagalba.

Įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.

Pareiškėjas taip pat prašo suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymi, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1-3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Taigi turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai. Prieglobsčio prašytojas tik vienu atveju neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. EŽTT nurodė, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pasisakė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis.

Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Prieglobsčio prašytojas nepateikė jokios informacijos apie kilmės šalyje patirtą persekiojimą dėl 1951 m. Konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytų priežasčių, taip pat nenurodė realios grėsmės pagrindo, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš jį, ateityje. Pareiškėjo teigimu, jis nepriklauso jokiai politinei partijai ar religinei organizacijai, jis niekada nebuvo sulaikytas valstybės valdžios atstovų, neturėjo problemų su policija. Akivaizdu, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, sąlygoti sunkios ekonominės padėties kilmės valstybėje, yra ekonominio pobūdžio problemos, kurios gali būti sprendžiamos kitais būdais, negali būti laikomos pagrindu suteikti pabėgėlio statusą ir laikiną apsaugą. Atsakovas pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjo atitikties Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies.

Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento 2015-06-04 sprendimas, Nr. (15/6-12)15PR-78 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. J.“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti M. J. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.