- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-10
- Bylos Nr.
- 2-109-864/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“
- Trečiasis asmuo
- M. S. V., „BTA Insurance Company" SE
- Advokatai
- Neringa Šalčiuvienė, Simonas Makrickas
atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančios per jos filialą Lietuvoje, atstovui advokato padėjėjui Simonui Makrickui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui Europos bendrovei „ERGO Insurance SE“, veikiančiai per jos filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys byloje – M. S. V., „BTA Insurance Company" SE,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu prašydamas teismo priteisti iš atsakovo 11 270 Lt draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, bei nustačius, kad senaties terminas ieškiniui pareikšti praleistas, jį atnaujinti. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. apie 23.00 val. kelyje (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis (toliau – eismo įvykis), kurio metu buvo apgadintas ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teigė, kad kaltę dėl eismo įvykio pripažino automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas M. S. V.. Paaiškino, kad automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinei atsakomybei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu deklaruoto eismo įvykio metu buvus apdraustai atsakovo, pastarajam buvo pateiktas pranešimas apie eismo įvykį su prašymu atlyginti patirtus nuostolius. Teigė, kad atsakovas 2011 m. spalio 13 d. pranešimu informavo, kad draudimo išmoka nebus išmokėta. Nurodė, kad nesutinkant su atsakovo 2011 m. spalio 13 d. pranešimu, 2011 m. spalio 19 d. atsakovui buvo pateikta papildoma pretenzija su prašymu perskaičiuoti draudimo išmoką arba per penkias dienas pateikti raštišką paaiškinimą, tačiau atsakovas 2011 m. lapkričio 15 d. pranešimu informavo, kad pagal atsakovo kreipimąsi yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas paaiškino, kad atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu jau yra įsiteisėjęs ieškovo atžvilgiu priimtas Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. išteisinamasis nuosprendis, jis pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2013 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu informavo, kad šio prašymo netenkins. Ieškovo teigimu, atsakovas atsisako mokėti draudimo išmoką nepagrįstai, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą, prašymas pareikštą ieškovo ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai atsiradusius dėl įvykusio eismo įvykio nuostolius (1 t., b.l. 1-9).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senatį bei priteisti atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovas patvirtino aplinkybę, jog eismo įvykio metu buvo sudaręs automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei apdraudęs šių valdytojų civilinę atsakomybę. Nurodė, kad atsakovas draudimo išmoką dėl eismo įvykio atsisakė išmokėti, kadangi, atsakovo teigimu, ieškovo automobilis buvo sugadintas ne ieškovo ir M. S. V. nurodytomis aplinkybėmis. Teigė, kad šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikta nepriklausomo eksperto išvada bei baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 medžiaga. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pareigos išmokėti draudimo išmoką atsakovas neturi. Teigė, kad įvertinus aplinkybes, kad ieškovas apie atsisakymą išmokėti draudimo išmoką informuotas jau 2011 m. spalio 13 d., o ieškinys teismui pareikštas tik 2013 m. spalio 4 d., laikytina esant akivaizdžiai praleistam vienerių metų ieškinio senaties terminui, dėl ko ieškovo ieškinys, atsakovo teigimu, atmestinas ir šiuo pagrindu. Papildomai pažymėjo, kad atsakovas nesutinka ir su ieškovo apskaičiuotu žalos dydžiu, kadangi atsakovo darbuotojai, turintys turto vertinimo žinių, apskaičiavo žalos dydį dėl įvykusio eismo įvykio buvus 5 610,87 Lt (1 t., b.l. 69-72).
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company" SE pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė teismo ieškinį atmesti ir trečiojo asmens naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad trečiasis asmuo palaiko atsakovo išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad automobilių Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis bei atitinkamai automobiliai negalėjo po eismo įvykio sustoti jų vairuotojų nurodytose padėtyse. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei remiantis bylos administravimo metu surinktais dokumentais bei informacija, trečiojo asmens teigimu, buvo priimtas sprendimas eismo įvykį nepripažinti draudžiamuoju (1 t., b.l. 135-137).
Trečiasis asmuo M. S. V. atsiliepimo byloje nepateikė.
Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad atsakovas savo išvadas dėl eismo įvykio padarė neapžiūrėjęs automobilio. Nurodė, kad eismo įvykį matė net keli asmenys. Teigė, kad ieškovas negalėtų tiksliai pasakyti, ar eismo įvykio metu automobilis stovėjo, ar važiavo, kokiu greičiu važiavo, bei ar buvo tuo metu automobilis stabdomas. Nurodė, kad įvairūs automobilių įbraukimai tikėtina galėjo atsirasti po eismo įvykio atitraukiant automobilius vienas nuo kito (1 t., b.l.163-164). Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad abiejų automobilių sugadinimai iš esmės susiję. Todėl priėmus teismui išteisinamąjį ieškovo atžvilgiu nuosprendį, atstovės teigimu, ieškovui atsirado teisė reikalauti atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Prašė teismo ieškinio senatį atnaujinti, kadangi ieškovas buvo pakankamai atidus bei sąžiningas (1 t., b.l.163-164).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo M. S. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nurodyti, kokiu greičiu važiavo eismo įvykio metu nurodyti, negalėtų. Teigė, kad išvengti susidūrimo nebuvo galimybės. Nurodė, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, kadangi išsiskleidė net dvi oro pagalvės (1 t., b.l. 163-164).
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad visi ekspertai vienareikšmiškai patvirtina, kad iš esmės tokiomis aplinkybėmis kaip nurodė eismo įvykio dalyviai ginčo eismo įvykis negaljo įvykti. Pažymėjo, kad ekspertai patvirtino aplinkybes, kad dalis automobilių sugadinimų buvo ne šio eismo įvykio metu, o dėl kai kurių sugadinimų išvados pateikti nėra galimybės. Nurodė, kad ieškovas bei trečiasis asmuo nuslėpė aplinkybę, kad ieškovo vairuojamas automobilis buvo sugadintas dar prieš kontaktą su trečiojo asmens vairuojamu automobiliu. Atstovo teigimu, tarp trečiojo asmens ir ieškovo buvo susitarimas inscenizuoti avariją, o automobilių kontaktas labiau tikėtina buvęs padarytas tyčia (1 t., b.l. 163-164).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. apie 23.00 val. kelyje (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis (toliau – eismo įvykis), kurio metu susidūrė ieškovo vairuojamas automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Audi A6), su trečiojo asmens M. S. V. vairuojamu automobiliu Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Toyota Avensis) (1 t., b.l. 10). Iš eismo įvykio deklaracijos matyti, kad kaltu dėl eismo įvykio atsiradimo prisipažino Toyota Avensis vairuotojas M. S. V., kurio civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta atsakovo (1 t., b.l. 10). Šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu atsakovas neginčijo. Pagal bylos medžiagą, dėl įvykusio eismo įvykio ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2011 m. spalio 13 d. pranešimu informavo ieškovą, kad nesant galimybės nustatyti būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, draudimo išmoka nebus mokama (1 t., b.l. 11-12). Atsakovui atsisakius išmokėti draudimo išmoką, ieškovas pateikė atsakovui dar vieną 2011 m. spalio 19 d. pretenziją, į kurią atsakydamas atsakovas 2011 m. lapkričio 15 d. pranešimu informavo ieškovą, kad Jonavos rajono apylinkės prokuratūroje dėl deklaruoto eismo įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, o visi sprendimo nemokėti ieškovui draudimo išmokos motyvai buvo išdėstyti 2011 m. spalio 13 d. pranešime (1 t., b.l. 13-14). Pagal bylos medžiagą, Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. priėmė ieškovo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį (1 t., b.l. 17-22). Atsižvelgiant į tai, ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu informavo ieškovą, kad Jonavos rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas pakeisti sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo (1 t., b.l. 23-24). Atsižvelgiant į tai, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 11 270 Lt draudimo išmoką (1 t., b.l. 1-9).
Taigi šioje civilinėje byloje tarp šalių iškilo ginčas dėl ieškovo teisės į draudimo išmoką pagrįstumo, dėl ko byloje yra vertintinas tarp šalių atsiradusių civilinių teisinių santykių pobūdis, ieškovo teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo sąlygų buvimas bei atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumas.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalį draudžiamasis eismo įvykis – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Draudimo išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 1 dalį draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Taigi kaip matyti iš įstatymo nuostatos, draudikas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y. kai draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra pabrėžęs, kad teismas turi pagrindą išvadai, kad įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausios Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2012). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką būtent draudikui kyla pareiga įrodyti bent vieną iš aukščiau paminėtų alternatyvių tyčinių eismo įvykio dalyvių veiksmų. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teigė buvus tarp ieškovo ir trečiojo asmens susitarimui inscenizuoti avariją, dėl ko laikytina, jog vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą būtina įvertinti, ar ginčo eismo įvykio atsiradimas buvo sąlygotas ieškovo atliktų tyčinių veiksmų.
Iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-813/2013 esančios medžiagos nustatyta, kad baudžiamojoje byloje siekiant nustatyti susidūrusių automobilių sugadinimų suderinamumą, buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu paskirta specialisto išvada, atsakovo ir ieškovo užsakymu atliktos dvi specialisto išvados bei gautas baudžiamojoje byloje teismo ekspertizės aktas (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 1 t., b.l. 14-25, 58-66; baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2t., 13-24, 55-64). Nagrinėjamoje civilinėje byloje vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą ir siekiant nustatyti eismo įvykio buvimo (nebuvimo) faktą, eismo įvykio aplinkybes bei patirtų nuostolių dėl įvykusio eismo įvykio dydį, buvo gauti dar vienas teismo ekspertizės aktas bei kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas, kurie surašyti teismo paskirtos kompleksinės eismo įvykio – transporto trasologinės ekspertizės bei turto vertinimo ekspertizės pagrindu (1 t., b.l. 192-200; 2 t., b.l. 4-23). Įvertinus tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-813/2013 esančią medžiagą, nustatyta, kad iš esmės tiek ieškovo bei atsakovo iniciatyva atliktose specialistų išvadose, tiek ikiteisminio tyrimo metu paskirtoje specialisto išvadoje, tiek ekspertizės aktuose nurodytos išvados dėl eismo įvykio aplinkybių bei tikėtinų automobilių sugadinimų atsiradimo aplinkybių yra tarpusavyje prieštaringos. Atsižvelgiant į tai, siekiant tinkamai įvertinti aplinkybes, ar eismo įvykis faktiškai buvo bei kokiomis aplinkybėmis, ir nustatyti eismo įvykį galimai nulėmusių ieškovo tyčinių veiksmų buvimo (nebuvimo) faktą, būtina įvertinti visų šių rašytinių įrodymų visumą, atsižvelgiant į nurodytų juose duomenų patikimumą pagal tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje atliktų tyrimų išsamumą, objektyvumą bei nustatytų išvadų tikslingumą.
Atsakovo iniciatyva atlikus tyrimą buvo parengta 2011 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvada Nr. ES-6-11, kurioje nurodoma, kad automobilių sugadinimų analizė ir padarytas tyrimas įgalina teigti, kad minėtų automobilių sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2011 m. rugpjūčio 18 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 1 t., b.l. 14-25). Ikiteisminio tyrimo metu gautoje 2012 m. vasario 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3109 (11) nurodyta iš esmės ta pati išvada, t. y. kad automobilių sugadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 1 t., b.l. 58-66). Ieškovo iniciatyva atlikus tyrimą 2012 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvadoje Nr. MV 2012-64 nurodyta, kad esminiai automobilių sugadinimai galėjo susidaryti, kai važiavęs kiek didesniu nei 30 km/h greičiu automobilis Toyota Avensis priekio dešine puse atsitrenkė į lėtai važiavusio (arba stovinčio) automobilio Audi A6 kairį šoną ties viduriniu statramsčiu, o po to įvyko antrinis automobilių kontaktas (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2 t., b.l. 13-24). Tuo tarpu baudžiamojoje byloje pateiktame 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) padaryta išvada, kad automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio dangčio, priekinio bamperio ir priekinio valstybinio numerio ženklo sugadinimai yra suderinami su automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durelių ir užpakalinių durelių priekinės dalies (iki 0,1 m. atstumu nuo durelių priekinės briaunos) sugadinimais. Automobilio Audi A6 užpakalinių durelių priekinės briaunos apie 0,34-0,37 m. aukštyje nuo pagrindo esantis lokalus sugadinimas ir įbrėžimai ant šio automobilio užpakalinių durelių buvo padaryti ne susidūrimo su automobiliu Toyota Avensis metu. 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) taip pat nurodyta, kad nustatyti, ar automobilio Toyota Avensis priekinis kairysis sparnas, priekinis kairysis žibintas ir posūkio rodiklis buvo sugadinti deklaruoto eismo įvykio metu negalima, o automobilio Audi A6 kairiojo šono dalies sugadinimai, išskyrus užpakalinių durelių priekinės dalies lokalų įlenkimą ir įbrėžimus ant užpakalinių durelių, buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto su automobiliu Toyota Avensis metu. Įvertinus 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akto Nr. 11-2858 (12) turinį matyti, kad tyrimo metu ekspertai nustatė, kad tikėtina, jog prieš pat susidūrimą automobilis Audi A6 stovėjo, o automobilis Toyota Avensis važiavo 25-35 km/h greičiu (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2 t., b.l. 55-64).
Šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje atlikus eismo įvykio tyrimą, buvo pateiktas 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1148 (14), kuriame nurodoma, kad dalis automobilių sugadinimų buvo padaryti ne susidūrimo metu, bet kitu metu, tikėtina, automobiliui Audi A6 judant į priekį pro stovinčio automobilio Toyota Avensis priekinę dalį. Šiame 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14), be kita ko, nurodyta, kad susidūrimo mechanizme aprašyti automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio gaubto ir priekinio bamperio ir automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durų ir galinių durų priekinės dalies (iki 0,1 m. atstumu nuo durų priekinės briaunos, išskyrus galinių durų priekinės dalies lokalų įlenkimą) sugadinimai buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto (susidūrimo) metu. Ekspertizės akte teigiama, kad automobilių susidūrimo mechanizmas buvo toks, t. y. automobiliui Toyota Avensis važiuojant 25-35 km/h greičiu priekiniu dešiniuoju kampu atsitrenkus į tikėtinai stovinčio automobilio Audi A6 kairįjį šoną galinių durų priekinėje dalyje (1 t., b.l. 192-200). Taigi įvertinus šioje civilinėje byloje pateiktas teismo ekspertizės išvadas bei jas palyginus su jau esančiomis baudžiamojoje byloje specialistų bei ekspertų išvadomis, matyti, kad 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14) padarytos išvados tiek dėl automobilių sugadinimų suderinamumo, tiek dėl automobilių susidūrimo mechanizmo iš esmės sutampa su jau baudžiamojoje byloje 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) pateiktomis ekspertų išvadomis, kuriomis, be kita ko, buvo remiamasi ieškovo atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Todėl atsižvelgiant į aplinkybes, kad šioje civilinėje byloje dviejų ekspertų parengtame 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14) nurodytos išvados tiek dėl automobilių sugadinimų suderinamumo, tiek dėl automobilių susidūrimo mechanizmo iš esmės sutampa su baudžiamojoje byloje dviejų ekspertų 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) pateiktomis išvadomis, įvertinus tai, kad šiuose teismo ekspertizės aktuose nurodyti duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už ieškovo bei atsakovo iniciatyva parengtas specialisto išvadas, teismas konstatuoja, kad tiek 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1148 (14), tiek 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2858 (12) turi nagrinėjamoje byloje didesnę įrodomąją galią negu esančios baudžiamojoje byloje specialistų išvados, kurios pagal savo pobūdį laikytinos rašytiniais įrodymais. Todėl esant byloje prieštaringoms išvadoms dėl automobilių sugadinimų suderinamumo bei automobilių sugadinimų mechanizmo, teismas, siekdamas pašalinti esančius prieštaravimus dėl šių aplinkybių, remiasi šioje civilinėje byloje bei baudžiamojoje byloje pateiktomis teismo ekspertizių aktuose pateiktomis išvadomis, kurios yra objektyvios bei patikimesnės.
Pažymėtina, kad tiek 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14), tiek 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) buvo padarytos išvados, kad automobilių sugadinimai iš esmės sutampa, t. y. automobilio Toyota Avensis priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto, variklio gaubto ir priekinio bamperio ir automobilio Audi A6 kairės pusės priekinio sparno, priekinių durų ir galinių durų priekinės dalies (iki 0,1 m. atstumu nuo durų priekinės briaunos, išskyrus galinių durų priekinės dalies lokalų įlenkimą) sugadinimai buvo padaryti vieno nenutrūkstamo kontakto (susidūrimo) metu (1 t., b.l. 200, baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2 t., b.l. 63). Šios išvados leidžia teigti, kad eismo įvykio metu abu automobiliai faktiškai susidūrė, t. y. tarpusavyje kontaktavo, ir esminiai automobilių sugadinimai atsirado būtent šio eismo įvykio metu. Aplinkybė, kad dėl dalies automobilių sugadinimų tiek 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14), tiek 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) buvo padarytos išvados, kad jie buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu (braukimo pėdsakai, subraižymai, tamsios spalvos užnešimai), nepaneigia paties eismo įvykio buvimo fakto, kadangi šie sugadinimai pagal savo pobūdį sudaro tik mažą dalį visų automobilių sugadinimų, ir ekspertų teigimu, tikėtina, jog galėjo atsirasti automobiliui Audi A6 judant į priekį pro stovinčio automobilio Toyota Avensis priekinę dalį (1 t., b.l. 200; baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2 t., b.l. 63). Tiek 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14), tiek 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) buvo padaryta išvada, kad dėl duomenų (nuotraukų) trūkumo nėra galimybės nustatyti, ar automobilio Toyota Avensis priekinis kairysis sparnas, priekinis kairysis žibintas ir posūkio rodiklis buvo sugadinti ginčo eismo įvykio metu. Teismas, įvertinęs ekspertų padarytas išvadas, vertina, kad ši aplinkybė taip pat nepaneigia eismo įvykio buvimo fakto, kadangi užtikrinti tinkamą sugadinto automobilio apžiūrą bei sugadinimų fiksavimą tenka draudimo įmonei, o šios pareigos nevykdymas arba netinkamas įvykdymas negali būti laikomas pagrindu daryti išvadą, jog eismo įvykio galimai nebuvo, ar tuo labiau teigti, kad jo atsiradimas galėjo būti nulemtas ieškovo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai (automobilių nuotraukos, eismo įvykio deklaracija, ekspertizės aktai) patvirtina eismo įvykiui faktiškai buvus susidūrus abiems ieškovo bei trečiojo asmens vairuojamiems automobiliams.
Tiek 2014 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr. 11-1148 (14), tiek 2013 m. kovo 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2858 (12) pateikta išvada, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti kitomis negu ieškovas bei trečiasis asmuo nurodo eismo įvykio aplinkybėmis (vairuotojų teigimu, automobilis Audi A6 eismo įvykio metu važiavo 5-10 km/h greičiu, o automobilis Toyota Avensis važiavo 65 km/h), t. y. tikėtina, jog prieš pat susidūrimą automobilis Audi A6 stovėjo, o automobilis Toyota Avensis važiavo 25-35 km/h greičiu (baudžiamosios bylos Nr. 1-20-813/2013 2 t., b.l. 55-64). Taigi iš esmės ekspertų padaryta išvada, kad automobiliai susidūrė ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis buvo sąlygota tik nustačius neatitikimus tarp vairuotojų nurodytų bei ekspertų nustatytų automobilių važiavimo greičių jų susidūrimo metu. Teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad eismo įvykio deklaraciją pildė abu eismo dalyviai neturintys kokių nors specialių žinių nustatant automobilių greitį prieš įvykį, bei įvertinus situaciją bei žmogiškuosius faktorius (susijaudinimą, išgąstį) po autoavarijos, tikėtina, kad eismo įvykio deklaracijoje fiksuoti duomenys gali būti nevisiškai tikslūs. Be to, akivaizdu, jog eismo įvykis dažniausiai būna staigus ir netikėtas, todėl visiškai pagrįstas ir suprantamas ieškovo negalėjimas tiksliai įvertinti savo vairuojamos transporto priemonės greičio. Atsižvelgiant į tai, vien automobilių vairuotojų nurodyto greičio neatitikimas ekspertų nustatytam tikėtinam automobilių važiavimo greičiui prieš jų susidūrimą, esant byloje pateiktoms net dviem teismo ekspertizių aktams, patvirtinantiems abiejų automobilių susidūrimo bei sugadinimų suderinamumo faktus, teismas neturi pagrindo abejoti eismo įvykio buvimu bei daryti išvadą apie ieškovo tyčinių veiksmų buvimą eismo įvykio metu. Be kita ko, Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. priėmė ieškovo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kuriame nurodė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo gauta ieškovo kaltę dėl siekio gauti neteisėtai draudimo išmoką pagrindžiančių įrodymų (1 t., b.l. 17-22). Teismas sutinka su atsakovu, kad neteisėtumo sąvoka civilinėje ir baudžiamojoje bei administracinėje teisėje skiriasi, tačiau minėtą išteisinamąjį nuosprendį nuosekliai vertinant šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste jis patvirtina, kad ieškovo veiksmuose tyčios nebuvo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką, todėl teismas konstatuoja, kad įvykęs eismo įvykis yra draudžiamasis ir atsakovui kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui, t. y. ieškovui.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – tai draudiko mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – taisyklės). Pagal taisyklių 15 punkto nuostatas žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tuo tarpu remiantis taisyklių 14 punktu, žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Ieškovas prašomą priteisti iš atsakovo žalos dydį grindė byloje pateikta UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ parengta 2013 m. liepos 3 d. autotransporto priemonės vertinimo ataskaita (1 t., b.l. 26-46). Remiantis šia ataskaita, automobilio atkūrimo sąnaudos sudaro 17 994,49 Lt, o orientaciniams patirtų dėl eismo įvykio nuostolių dydis (apskaičiuotas įvertinus automobilio rinkos vertei esant 15 180 Lt, o liekamajai vertei esant 4 410 Lt) - 11 270 Lt (1 t., b.l. 26-46). Pagal atsakovo pateiktą 2011 m. rugpjūčio 30 d. žalos sąmatą, patirtų dėl eismo įvykio nuostolių dydis (remonto kaina) sudaro 5 610,87 Lt (1 t., b.l. 90-101). Bylos nagrinėjimo teismo paskirtos ekspertizės metu atlikus automobilio vertinimą, buvo pateiktas 2014 m. lapkričio 17 d. ekspertizės aktas Nr. TE14-1014, kuriame padarytos išvados, kad automobilio Audi A6 remonto kaina 17 140,23 Lt, papildomai pateikiant žalos apskaičiavimą bei nurodant kitą nuostolių dydį (9 100 Lt) įvertinus aplinkybę, kad iš esmės nagrinėjamu atveju automobilio remontas ekonominiu požiūriu netikslingas (2 t., b.l. 4-23). Įvertinus ieškovo pateiktoje ataskaitoje taikytą nuostolių skaičiavimo metodiką (nuostolių dydis apskaičiuotas iš automobilio rinkos vertės atėmus liekamąją automobilio vertę), matyti, kad tiek ieškovo iniciatyva atlikus turto vertinimą, tiek bylos nagrinėjimo metu atlikus turto vertinimo ekspertizę buvo nustatyta, kad automobilio remonto kaina iš esmės yra net didesnė negu vidutinė automobilio rinkos vertė. 2014 m. lapkričio 17 d. ekspertizės akte Nr. TE14-1014 teismo ekspertas padarė išvadą, kad automobilio remontas ekonominiu požiūriu netikslingas (2 t., b.l. 4-23). Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei remiantis taisyklių 14 punktu, laikytina, kad patirtas žalos dydis dėl ginčijamo eismo įvykio nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Atsakovo pateiktoje žalos sąmatoje žalos dydis apskaičiuojamas vertinant automobilio (atkūrimo) remonto išlaidas, dėl ko teismas šiais atsakovo skaičiavimais neturi pagrindo remtis, kadangi jie neatitinka taikytiną nagrinėjamu atveju žalos apskaičiavimo metodiką. Tuo tarpu ieškovo pateiktoje ataskaitoje nustatytam orientaciniam nuostolių dydžiui skiriantis nuo apskaičiuoto teismo eksperto nuostolių dydžio, teismas, vertindamas, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, konstatuoja, kad dėl eismo įvykio automobilio Audi A6 nuostolių dydis yra 2014 m. lapkričio 17 d. ekspertizės akte Nr. TE14-1014 nustatytas 9 100 Lt (2 t., b.l. 20).
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė teismo ieškinį atmesti ir tuo pagrindu, kad ieškovas yra akivaizdžiai praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio ieškiniui pateikti (1 t., b.l. 69-72). Tuo tarpu ieškovas ieškinyje pateikė prašymą nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas, jį atnaujinti (1 t., b.l. 1-9). Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti taikytiną ieškiniui pareikšti senaties terminą, jo skaičiavimo pradžios momentą bei pagrindo atnaujinti šį senaties terminą buvimą (nebuvimą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimus ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, bet tik draudikui, t. y. atsakovui. Todėl tokio pobūdžio reikalavimai pagal formuojamą teismų praktiką laikytini reikalavimais, kylančiais iš draudimo civilinių teisinių santykių, dėl ko konstatuotina, kad jiems pareikšti yra taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis). Taigi nustačius pareikštų reikalavimų pobūdį, šiems reikalavimams pareikšti taikytiną įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, nagrinėjamoje byloje, bet kita ko, būtina įvertinti, ar ieškinio pareiškimo teismui metu šis terminas nebuvo praleistas, o jeigu praleistas – įvertinti, ar ieškinio senaties praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismų praktikoje nurodoma, kad materialiniame teisiniame santykyje, kai nukentėjusysis reiškia reikalavimą atlyginti žalą draudikui, nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).
Nagrinėjamojoje byloje atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl draudimo išmokos mokėjimo, pateikdamas pastarajam 2011 m. spalio 13 d. raštą (1 t., b.l. 11). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo atžvilgiu dėl ginčijamo eismo įvykio buvo pradėta baudžiamoji byla, kurioje Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 7 d. priėmė ieškovo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį (1 t., b.l. 17-22). Nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu informavo ieškovą, kad Jonavos rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas pakeisti sprendimo dėl draudimo išmokos nemokėjimo (1 t., b.l. 23-24). Tuo tarpu ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo teismui pateiktas buvo 2013 m. spalio 4 d. (1 t., b.l. 1). Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas visą šį laiką kol buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagrįstai tikėjosi, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje, kurią iniciavo pats atsakovas tuo pačiu pagrindu, kuriuo ieškovui neišmokėjo draudimo išmokos, atsakovas, vadovaudamasis išteisinamuoju nuosprendžiu, draudimo išmoką turės sumokėti būtent paneigus ieškovo kaltę. Tokie asmens lūkesčiai, teismo vertinimu, iš esmės yra logiški, atsižvelgiant į tai, kaip susiklosčiusią situaciją vertintų vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos formaliai ir vien ta aplinkybė, kad ieškovas per vienerius metus po 2011 m. spalio 13 d. rašto gavimo nesikreipė į teismą su ieškiniu, nesudaro teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Pakartotinas kreipimasis į draudiką po nuosprendžio priėmimo leidžia daryti išvadą, jog jis laikė, jog jo teisė yra pažeista. Pažymėtina ir tai, kad draudikas, gavęs pretenziją, dar kartą peržiūrėjo bylą ir priėmė sprendimą nekeisti atsisakymo mokėti draudimo išmoką. Todėl teismas daro išvadą, kad būtent 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsakymo į ieškovo raštą gavimas laikytinas terminu, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, o tuo pačiu ir ieškinio senaties termino pradžia, nes teisė ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad jos yra pažeistos. Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškinio senaties instituto tikslus, esmę bei paskirtį, daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-430-603/2014).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovas pareiškė ieškinį nepraleidęs ieškinio senaties termino, o atsakovui neįrodžius tyčinių ieškovo veiksmų eismo įvykio metu, darytina išvada, kad ieškinys pagrįstas. Kadangi vertinant padarytos žalos dėl eismo įvykio dydį tarp šalių buvo iškilęs ginčas, teismas priteisia iš atsakovo 9 100 Lt (2635,54 EUR) draudimo išmoką remdamasis didesnę įrodomąją galią turinčiu teismo ekspertizės aktu ir dėl to ieškinį tenkina iš dalies.
Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys tenkinas iš dalies, t. y. patenkinus 80,75 procentus ieškinio reikalavimų. Pagal bylos medžiagą, ieškovas viso turėjo 603,62 EUR bylinėjimosi išlaidų (1 t., b.l. 9a, 61-62, 122-123, 159-160; 2 t., b.l. 81-82), todėl jam iš atsakovo priteistina 487,42 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu viso patyrė 1 625,31 EUR bylinėjimosi išlaidų (1 t., b.l. 188-189, 2 t., b.l. 83-86). Atsižvelgiant į tai, kad 19,25 procentai ieškinio reikalavimų liko nepatenkinti, atsakovui iš ieškovo priteistina 312,87 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 174,55 EUR (487,42 EUR – 312,87 EUR) bylinėjimosi išlaidų.
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company" SE atsiliepimu prašė priteisti jo pairtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokių išlaidų dydžio nenurodė, jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Teismas šio trečiojo asmens parašymo netenkina.
Priteisti iš atsakovo valstybės naudai 29,34 EUR patirtų pašto išlaidų (Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 265, 382 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančio per savo filialą Lietuvoje, į. k. 302912288, ieškovo M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2 635,54 EUR (dviejų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt penkių eurų, 54 euro centų) draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (2 635,54 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 174,55 EUR (vieno šimto septyniasdešimt keturių eurų, 55 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, veikiančio per savo filialą Lietuvoje, į. k. 302912288, valstybės naudai 29,34 EUR (dvidešimt devynis eurus, 34 euro centus) pašto išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.