Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-11 · Civilinė byla Nr. 2A-430-603/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-11
Bylos Nr.
2A-430-603/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05880-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Loreta Lipnickienė (pran.), Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
Ieškovas
T. K.
Atsakovas
ERGO Insurance SE
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-430-603/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05880-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apelianto ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvo filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo jo naudai 8154,96 Lt draudimo išmokos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jis su atsakovu sudarė transporto priemonės BMW 745i, valst. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) KASKO draudimo sutartį. 2009-02-05, t.y. sutarties galiojimo laikotarpiu įvyko draudiminis įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovo automobilis susidūrus su kito asmens vairuojamu automobiliu Toyota Land Cruiser. Atsakovas 2009-05-13 pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas. Atsakovas inicijavo ikiteisminį tyrimą, tačiau Kauno apygardos teismas 2012-03-20 nuosprendžiu ieškovą išteisino, dėl ko atsakovo argumentas, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas yra nepagrįstas ir tuo pagrindu jis negalėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmokos. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje, turi prejudicinių faktų teisinę reikšmę. Atsakovas ir po nuosprendžio 2012-08-14 pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, be to, jau pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Po nuosprendžio įsiteisėjimo ieškovas iš karto nesikreipė į atsakovą, nes tuo metu jis dirbo Anglijoje. Manė, kad dėl draudimo išmokos jis kreipėsi po autoįvykio nustatyta tvarka, kad daugiau kreiptis nereikia, todėl pakartotinį prašymą atsakovui pateikė po 1 metų. Ieškovo atstovas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovas paaiškino, kad civiline tvarka nesikreipė, kadangi turėjo laukti, kol baigsis baudžiamasis procesas. Buvo sakoma, kad vyksta baudžiamoji byla ir nieko negalima daryti.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad kilus įtarimų, kad eismo įvykis gali būti inscenizuotas, buvo kreiptasi į nepriklausomą ekspertą. Atlikęs ekspertinį tyrimą, 2009-05-04 jis pateikė išvadą, nurodydamas, kad eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti 2009-02-05 eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas pateikė draudikui neteisingą informaciją, pažeidė esmines draudėjo pareigas, atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje yra skirtingi, taigi, nuosprendis neturi prejudicinės galios aptariamoje civilinėje byloje, ir kaip visa kita baudžiamosios bylos medžiaga, vertintinas kaip rašytinis įrodymas šioje civilinėje byloje. Ieškovas reikalavimą dėl draudimo išmokos pareiškė praleidęs senaties terminą. Be to, prašoma priteisti draudimo išmokos suma yra nepagrįsta. Nėra pateikti paaiškinimai, kaip ši suma buvo nustatyta, kokiais dokumentais, įrodymais ji grindžiama. Draudimo sutartyje yra numatyta 400 Lt išskaita. Draudimo sutartimi buvo sutarta 5461,50 Lt draudimo įmoka už draudimo objektui suteikiamą draudimo apsaugą. Pagal sutartį buvo sumokėta 2730,74 Lt draudimo įmoka. Kitų draudimo įmokų nemokant, draudimo sutartis 2009-07-29 buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta. Iki draudimo sutarties sustabdymo už draudimo sutartimi suteiktą draudiminę apsaugą draudikui yra nesumokėta 1054,90 Lt draudimo įmokų. Draudimo taisyklėse yra numatyta, kad mokant draudimo išmoką yra išskaičiuojama nesumokėta draudimo įmoka. Taigi, jei draudikui kiltų pareiga mokėti draudimo išmoką, turi būti išskaičiuojama išskaita ir nesumokėta draudimo įmoka. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: teismas sumažino priteistiną sumą atsižvelgdamas į tai, jog draudimo sutartyje numatyta 400 Lt išskaita, be to už draudimo sutartimi suteiktą draudiminę apsaugą draudikui yra nesumokėta 1 054,90 Lt draudimo įmokų ir priteisė ieškovui iš atsakovo 6 700,06 draudimo išmokos, 5 procentus metinių palūkanų ir 2 712,92 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas turi sumokėti ieškovui draudimo išmoką. Šiuo atveju teisiškai reikšmingi argumentai yra dėl to, ar buvo draudiminis įvykis ir, jeigu buvo draudiminis įvykis, kokio dydžio draudimo išmoka turi būti išmokėta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys sudarė Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo automobilis BMW 745i, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdraustas transporto priemonių kasko draudimu (b.l. 6). Draudimo sutartis sudaryta vienerių metų laikotarpiui nuo 2008-11-18 iki 2008-11-17. Draudimo įmoka 5 461,50 Lt, draudimo išskaita 400 Lt. Sutarties galiojimo laikotarpiu 2009-02-05 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas minėtas automobilis. Ieškovas pateikė pareiškimą draudiko Žalų administravimo skyriui, kuriame nurodyta, kad įvyko eismo įvykis, apie eismo įvykį ieškovas pranešinėjo policijai, bet policija važiuoti atsisakė, nurodė pildyti deklaraciją (b.l. 23). Atsakovas 2009-05-13 pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, motyvuodamas tuo, kad draudikas gavo 2009-05-04 Edgar Sokolovskij specialisto išvadą, kurioje nurodyta, jog automobilių Toyota Land Cruiser ir BMW 745i sugadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti 2009-02-05 eismo įvykio metu automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, todėl draudikas konstatavo, jog draudėjas neteisingai užpildė draudiko pateiktą anketą apie įvykį bei pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį (b.l. 22-23). 2009-05-20 draudikas kreipėsi į Kauno rajono apylinkės prokuratūrą su prašymu dėl J. D. ir T. K. veiksmų ištyrimo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo, nes draudikui gavus specialisto išvadą, kilo įtarimų, jog tokiuose veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos požymių. Galiausiai Kauno apygardos teismas 2012-03-20 panaikino pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir T. K. išteisino iš kaltinimų pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (b.l. 27-34). Ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudiko išmokos išmokėjimo, tačiau 2012-08-14 draudikas nurodė, jog Kauno apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas pakeisti sprendimą dėl draudimo išmokos nemokėjimo, be to, nurodė, jog apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką buvo informuotas 2009-05-13 pranešimu, todėl terminas teisinėms pretenzijoms pareikšti yra praleistas (b.l. 35, 36).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, jog baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo išteisintas, nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje, todėl teismui juos pakartotinai vertinti nebereikia, ir šių aplinkybių kontekste rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle. Dėl draudimo išmokos dydžio teismas sprendė, jog prašomos priteisti 8 154,96 sumos mažinti PVM dydžiu nėra pagrindo, kadangi draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Teismas taip pat padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Sprendė, jog ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos formaliai, sutiko su ieškovu, jog atsakovui pateikus pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ginti savo teises civilinio proceso tvarka nebuvo tikslinga ir vien ta aplinkybė, kad ieškovas per vienerius metus po 2009-05-13 rašto gavimo nesikreipė į teismą su ieškiniu, nesudaro teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad draudikas, gavęs pretenziją, dar kartą peržiūrėjo bylą ir priėmė sprendimą nekeisti atsisakymo mokėti draudimo išmoką. Būtent 2012-08-14 atsakymo į ieškovo raštą gavimas laikytinas terminu, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, o tuo pačiu ir ieškinio senaties terminoą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ta dalimi, kuria ieškinys buvo patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus atmetant, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, teismas skundžiamu sprendimu neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ir neteisingai konstatavo ieškinio senaties terminą esant nepraleistą. Teismas klaidingai nustatė, jog ieškinio senaties skaičiuojamas nuo 2012-08-14 atsakymo į ieškovo raštą gavimo, kuris laikytinas terminu, kai T. K. sužinojo apie savo teisės pažeidimą, o tuo pačiu ir ieškinio senaties termino pradžią. Draudikas dar 2009-05-13 priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos dėl ieškovo nurodytų automobilio BMW 745, valst. nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų ir tos pačios dienos rašytiniu pranešimu apie tai informavo ieškovą. Ieškovas neginčijo, kad jį gavo 2009 metų gegužės mėnesį ir nurodė, kad jau tada manė, kad toks sprendimas yra neteisingas ir pažeidžiantis jo teises. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo 2009-05-13 pranešimo gavimo, o nuo tada, kai draudikas, atsakydamas į ieškovo 2012-08-13 kreipimąsi dėl žalos atlyginimo, 2012-08-14 pranešimu priminė, kad sprendimas dėl išmokos nemokėjimo buvo priimtas dar 2009-05-13. Nesutiktina ir su teismo išvada, kad gavęs ieškovo 2012-08-13 kreipimąsi, atsakovas dar kartą peržiūrėjo žalos bylą. Pabrėžtina, kad gavus šį kreipimąsi, įvykio aplinkybių tyrimas nebuvo atnaujinamas ir papildomi įvykio aplinkybių tyrimo veiksmai draudiko nebuvo atlikti. Ieškovas, kaip jau minėta aukščiau, tik buvo informuotas, kad nėra pagrindo sutapatinti baudžiamajame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, priimtų sprendimų su sprendimu nemokėti draudimo išmokos civiline tvarka. 2009-05-13 pranešimas yra aiškus, nedviprasmiškas, todėl būtent ši data laikytina momentu, kada ieškovas sužinojo apie manomą savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 2010 metų gegužę, t.y. beveik du metai iki to momento, kada ieškovas pateikė teismui ieškinį. Ieškovas prašė senaties terminą atnaujinti, tačiau nepateikė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismas nepagrįstai laikė, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje, padarytos atitinkamos teismo išvados turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje ir dėl to teismas visiškai nepagrįstai pats nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kuriais atsakovas grindė savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo - t.y. 2009-05-04 specialisto Edgar Sokolovskij išvados Nr. ES-15-09, kurią nuosekliai ir kategoriškai patvirtina 2009-11-26 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2461 (09), 2011-10-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-1034 (11). Šios išvados įrodo, jog atsakovas pagrįstai neišmokėjo ieškovui draudimo išmokos. Skaičiuodamas mokėtiną draudimo išmoką, teismas nepagrįstai neminusavo PVM, kadangi ieškovo pateikta vertinimo ataskaita neįrodo ieškovo transporto priemonę susiremontavus ir neįrodo jo patyrus išlaidas pridėtinės vertės mokesčio dalyje. Teismas visiškai nepagrįstai perkėlė PVM įrodinėjimo naštą atsakovui teigdamas, jog draudikas nepateikė duomenų, jog automobilis buvo neremontuojamas, todėl ieškovo prašomos priteisti sumos mažinti PVM dydžiu nėra pagrindo.

Ieškovas apeliacinį skundą prašė atmesti. Nurodė, kad po 2009-05-13 apelianto atsisakymo išmokėti draudimo išmoką buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Šio ikiteisminio tyrimo bei teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku buvo tos aplinkybės, dėl kurių apeliantas atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Dėl to, baudžiamojo proceso pradžia ieškovui buvo ta aplinkybė, dėl kurios jis atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką įvertino kaip teisėtą ir pagrįstą, kadangi kitu atveju toks baudžiamasis procesas iš viso nebūtų pradėtas. Tačiau pasibaigus baudžiamajam procesui ir 2012-08-14 apeliantui vėl atsisakius išmokėti draudimo išmoką, vadovaujantis iš esmės tuo pačiu pagrindu, nepaisant baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, jog eismo įvykis buvo tikras, o ne eismo įvykio imitacija, tokį atsisakymą ieškovas jau suvokė kaip neteisėtą ir nepagrįstą, t. y. kaip savo teisės gauti draudimo išmoką pažeidimą. Dėl to būtent 2012-08-14 apelianto atsisakymas buvo momentas, kuomet ieškovas suvokė, kad jo teisė yra pažeista.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl senatį, prejudicinių faktų pripažinimą bei draudimo santykius reglamentuojančių nuostatų taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuri yra naikintinas.

Dėl ieškinio senaties

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos pozicija, jog ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos formaliai. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą (teisės klaidos tikimybę), atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų arba neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

Ieškovas tikėjosi, jog jį išteisinus baudžiamojoje byloje, kurią iniciavo pats atsakovas tuo pačiu pagrindu, kuriuo ieškovui neišmokėjo draudimo išmokos, atsakovas, vadovaudamasis išteisinamuoju nuosprendžiu, draudimo išmoką turės sumokėti būtent paneigus ieškovo kaltę. Tokie asmens lūkesčiai, teismo vertinimu, iš esmės yra logiški, atsižvelgiant tai, kaip susiklosčiusią situaciją vertintų vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo. Taigi visų aplinkybių kontekste, pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog ieškovas, prasidėjus baudžiamajam procesui, galėjo manyti, jog ginti savo teises civilinio proceso tvarka netikslinga. Atsakovo teiginiai, jog ieškovas baudžiamojo proceso metu turėjo atstovą – advokatą ir dėl to turėjo žinoti apie senatį apskųsti atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atmestini, kadangi prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00028-09 esantys advokato orderiai bei teisinių paslaugų sutartis aiškiai apibrėžia ieškovo ir jo ginamojo santykių ribas – ginti ir atstovauti ieškovą baudžiamojoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog pirmos instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, o ieškovas ieškinį pareiškė nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Dėl įrodymų vertinimo ir žalos dydžio nustatymo

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo išteisintas, nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje, taip pažeisdamas procesines teisės normas ir įrodymų vertinimo taisykles.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi.

Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2012-03-20 nuosprendžio, ieškovas buvo išteisintas iš esmės remiantis nekaltumo prezumpcija bei principu, jog visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Pabrėžtina, jog Kauno apygardos teismas visus bylos duomenis vertino būtent per šių principų prizmę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos teismo 2012-03-20 nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, susijusių su ekspertizių vertinimu, negalima besąlygiškai pripažinti, kaip turinčių prejudicinę galią šioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno apygardos teismo 2012-03-20 nuosprendis ir visa kita baudžiamosios bylos medžiaga, vertintini tik kaip rašytiniai įrodymai civilinėje byloje.

Išanalizavus 2009-05-04 eksperto išvadą Nr. ES-15-09, 2009-11-26 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-2461 (09) bei 2011-10-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą Nr. 11-1034 (11), teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovo automobilis 2009-02-05 eismo įvykio metu jau buvo apgadintas ankstesnių susidūrimų su kitais objektais metu. Minėtų ekspertų išvadose aiškiai nurodyta, kas būtent buvo apgadinta dar prieš 2009-02-05 eismo įvykį, t.y. dešinės pusės užpakalinės durelės, priekinės durelės ir užpakalinio rato arkos priekinė dalis, dešinės pusės slenkstis, bagažinės dangtis, o 2009-02-05 susidūrimo metu galinės dešinės pusės durelės ir galinis dešinės pusės sparnas buvo apgadinti papildomai.

Tokias ekspertų išvadas teisėjų kolegija palaiko, kadangi išvadose pateikti argumentai ir analizė, teismo vertinimu yra ne tik logiški, bet ir nekeliantys abejonių.

Visi ekspertai tiek išvadose, tiek posėdžių metu baudžiamojoje byloje patvirtino ir papildomai paaiškino, jog automobilio Toyota Land Cruiser labiausiai atsikišusios priekinės dalys - apsauginis rėmas bei priekinis bamperis yra didesniame nei 50 cm aukštyje, o 35-50 cm aukštyje, kuriame yra padaryti giliausi apgadinimai ieškovo automobilio galinėse dešinės pusės durelėse, automobilio Toyota Land Cuiser priekinė plokštuma neturi į priekį atsikišusių elementų. Be to, neaišku, kaip gali taip žemai esantį BMW 745 slenkstį apgadinti taip aukštai esantis Toyota Land Cruiser bamperis ar apsauginis rėmas.

2009-11-26 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2461 (09) nurodyta, jog, jeigu Toyota Land Cruiser butų atsitrenkusi į neapgadintas automobilio BMW 745 užpakalines dureles, jos viduriniame aukštyje turėtų žymiai labiau įgilėti nei apatinėje dalyje. Tačiau, kaip matyti iš nuotraukų, durys yra labiau įgilėjusios apatinėje dalyje.

2011-10-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1034 (11) nurodyta, jog automobilio BMW 745 durelių apatinėje dalyje susidariusios deformacinės klostės yra prispaustos viena prie kitos. Tokio pat pobūdžio deformacinės klostės yra susidariusios ir užpakalinių durelių viršutinėje dalyje. Vieno nenutrūkstamo sąlyčio metu sudariusios deformacinės klostės nėra prispaudžiamos viena prie kitos. Aukščiau aprašytos klostės susidarė mažiausiai dviejų mechaninių poveikių metu. Automobiliams BMW 745 ir Toyota Land Cruiser susidūrus kaip yra pavaizduota 16 pav. (Toyota Land Cruiser priekine dalimi, labiau jos dešine puse, kontaktavo su automobilio BMW 745 dešinės pusės galinėmis durelėmis bei užpakaliniu sparnu, kai tarp automobilio Toyota Land Cruiser priekinės plokštumos ir automobilio BMW 745 dešinio šono buvo smailus kampas atviras link lengvojo automobilio galinės dalies) (kitokio transporto priemonių išsidėstymo ir būti negalėjo), Toyota Land Cruiser priekinės dalies dešinys apsauginio rėmo kraštas nesiekia automobilio BMW 745 dešinės pusės priekinių durelių. Vadinasi automobilio BMW 745 dešinės pusės priekinės durelės buvo apgadintos ne susidūrimo su automobiliu Toyota Land Cruiser metu. Priekinių durelių galinėje dalyje esanti deformacija (prie durų rankenos) padaryta jėgai veikiant iš automobilio galo link priekio, t. y. visai priešinga nei užfiksuoti aukščiau sugadinimai.

Nors ekspertų išvadose konstatuotos tam tikros abejonės dėl automobilių galutinių padėčių bei paties susidūrimo mechanizmo eismo įvykio metu nesant pakankamai išsamių įvykio sąlygų, aplinkos duomenų, tačiau teismo vertinimu, nebuvo nustatytų neabejotinų išvadų, jog 2009-02-05 eismo įvykio apskritai nebuvo. Juo labiau, kad ekspertizės aktuose buvo konstatuota, jog vairuotojų nubraižytose schemose pavaizduotos orientacinės transporto priemonių padėtys yra įmanomos, dalis ieškovo automobilio sugadinimų buvo padaryta kontakto su Toyota Land Cruiser metu, šių transporto priemonių smūginį kontaktą nurodo jam būdinti sugadinimai (Baudžiamosios bylos Nr. 65-2-00028-09 b.l. 63, 221).

Pagal nustatytas aplinkybes, teismas turi įvertinti ir ieškovo pateiktą atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo apskaičiavimą (b.l. 24).

Atsižvelgiant į tai, jog ne 2009-02-05 eismo įvykio metu buvo apgadintos dešinės pusės užpakalinės durelės, priekinės durelės ir užpakalinio rato arkos priekinė dalis, dešinės pusės slenkstis, bagažinės dangtis, o 2009-02-05 susidūrimo metu galinės dešinės pusės durelės ir galinis dešinės pusės sparnas buvo apgadinti papildomai, į tai, jog neįmanoma nustatyti pakartotinių apgadinimų proporcijų, teismas atitinkamai mažina atlygintinos žalos dydį tokioje apimtyje: žala nepriteisiama už priekinių durelių, bagažinės dangčio, dešinės pusės slenksčio remonto darbus, už kitus remonto darbus priteisiama pusė nurodytų remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovo priteistina suma sudarytų 1709,19 Lt sumą be PVM.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – taisyklės) 15 p. yra išskiriami du atlygintinos žalos dydžio nustatymo būdai: 1) žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydžio nustatymas pagal realiai turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio; 2) jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio.

Pirmos instancijos teismas nepagrįstai neišskaičiavo PVM iš priteistinos žalos dydžio. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atkūrimo (remonto) kaštų nustatymas buvo atliktas 2010-01-18, tačiau remonto darbai pagal tokį paskaičiavimą nebuvo atlikti. Tą patvirtina baudžiamojo proceso 2011-04-12 teismo posėdžio metu ieškovo teiginiai, jog automobilis yra išsaugotas ir neremontuotas (Baudžiamosios bylos Nr. 65-2-00028-09 b.l. 208). Be to, byloje duomenų ir įrodymų, jog ieškovas pagal tokį apskaičiavimą atliko remontą, taip pat nėra. Taigi, Atkūrimo (remonto) kaštų nustatymas ir žalos priteisimas šioje byloje turi būti skaičiuojamas, kai trečiasis asmuo turto neremontuoja, t.y., atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos be PVM.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija nepasisako dėl 400 Lt išskaitos bei nesumokėtų 1054,90 Lt draudimo įmokų, kurių neginčija ir ieškovas. Taigi, atlikus minėtas išskaitas, galutinė priteistinos draudimo išmokos suma sudarytų 254,29 Lt.

Pirmos instancijos teismo metu bylinėjimosi išlaidos sudarė 245 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 3057 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudarė 13,15 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu tenkinama 3,12 proc. ieškovo reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 103,02 Lt.

Patenkinus 3,12 proc. ieškovo reikalavimų, iš ieškovo priteisiamos 12,74 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Iš atsakovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu nepriteistinos, nes sudaro mažiau nei 10 Lt.

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies iš ieškovo atitinkami priteisiamos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 193,36 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą dalyje dėl draudimo išmokos dydžio priteisimo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ Ieškinį tenkinti iš dalies:

Priteisti ieškovui T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo ERGO Insurance SE veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą į.k. 302912288, 254,29 Lt draudimo išmokos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos 254,29 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-02-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 103,02 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 12,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Priteisti iš ieškovo T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui ERGO Insurance SE veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą į.k. 302912288, 193,36 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė Kolegijos teisėjaiDanutė KutrienėVirginijus Kairevičius