Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių V. G. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-03 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1333-853/2014 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovėms V. D. ir V. G. dėl 39421,00 Lt skolos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad 3000 eurų paskola ieškovui buvo gražinta 2011 m. sausio 13-16 dienomis.

Teismo sprendimo dalis dėl 60 % dydžio metinių palūkanų taikymo paskolos sutarčiai laikotarpiu nuo 2008-10-23 iki 2009-11-23 ir dėl 14% dydžio metinių palūkanų taikymo laikotarpiui nuo 2009-11-23 iki 2014-02-07 dėl padarytų faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos yra nepagrįsta. Sutarties sudarymo metu sąlyga dėl 60 % dydžio metinių palūkanų buvo aptarta, V. G. trūko lėšų verslui vystyti, todėl ši sąlyga buvo sutarta, nors jai ir nebuvo priimtina. Paskola buvo suteikta šeimos reikmėms tenkinti, todėl tai yra vartojimo kreditas, o ieškovė yra vartotoja, todėl jos interesai turi būti ginami plačiau. Teismas per mažai sumažino iki 8 807,05 Lt prašomą priteisti bendrą palūkanų sumą, nes tokia palūkanų suma artima suteiktos paskolos sumai ir neatitinka CK 6.37 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų.

Teismas neteisingai paskaičiavo ieškovui pavedimais pervestas sumas. Nebuvo į bendrą 3500 Lt sumą įskaitytas 300 Lt dydžio 2013-07-08 pavedimas už V. D., padarytas jos dukros V. B., todėl bendra sumokėta palūkanų suma yra 3800 Lt.

Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nenurodė, kuo atsakovių procesinis elgesys netinkamas. Teismas tenkino tik 48,6 procentų ieškovo reikalavimų, tačiau bylinėjimosi išlaidų dalies atsakovėms nepriteisė, tuo pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties vykdymo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas A. Č. ir atsakovės V. G. ir V. D. 2008 m. spalio 23 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovėms 3000,00 Eur, o atsakovės įsipareigojo šiuos pinigus kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis grąžinti ieškovui iki 2009 m. lapkričio 23 d. 2012 m. lapkričio 13 d. raginimu ieškovas ragino atsakoves iki 2012 m. gruodžio 13 d. sugrąžinti jam pasiskolintus 3000 Eur su sutartomis mokėti palūkanomis. BAB banko SNORAS pateikti ieškovui A. Č. priklausančių sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2008-10-23 iki 2011-11-29 patvirtina, kad atsakovė V. G. 2011-11-16 į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 1000,00 Lt. 2012m. sausio 9 d., 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. liepos 9 d. atsakovė V. G. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 1500,00 Lt. 2013 m. vasario 4 d. atsakovė V. D. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 1000,00 Lt. Atsakovės V. G. ir V. D. byloje įrodinėjo, kad paskolos ir mokėtinų palūkanų dalis – 13000,00 Lt - buvo grąžinta ieškovui A. Č. grynaisiais pinigais.

Dėl skolos grąžinimo aplinkybių

Atsakovės teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės neįrodė, kad grąžino 3000 Eur paskolą, yra neteisinga. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.65 straipsniu, kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartis nenumato ko kita.

Nagrinėjamu atveju ieškovas teismui pateikė 2008 m. spalio 23 d. paskolos sutarties originalą, tai leidžia teismui daryti išvadą, jog minėta paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjos – V. G. ir V. D. gavo. To byloje neneigia atsakovės. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, kad paskolos sumą grąžino (CPK 178 straipsnis). Pakvitavimo ar įrašo paskolos sutartyje apie dalinį skolos ir palūkanų grąžinimą atsakovės nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog byloje nesant pakvitavimo ar įrašo paskolos sutartyje apie dalinį skolos ir palūkanų pagal 2008-10-23 paskolos sutartį grąžinimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši paskolos dalis buvo grąžinta ir prievolės dalis tinkamai įvykdyta. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra galimybės konstatuoti, jog V. G. 2011-01-13 suteiktos Sedos kredito unijos 15000 Lt paskolos pinigai buvo panaudoti 2008-10-23 paskolos grąžinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šį jų teiginį.

Dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos suma

Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo dėl padarytų faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo bei nukrypimo nuo Kasacinio teismo praktikos yra nepagrįsta. Nesutinka su teismo vertinimu, kad 2008-10-23 paskolos sudarymo metu tiek paskolos davėjui – ieškovui, tiek paskolos gavėjoms sutartyje nurodytos 5 procentų dydžio mėnesinės palūkanos buvo priimtinos. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir teisingai sprendimo motyvuojamojoje dalyje išaiškino palūkanų apskaičiavimo tvarką ir reikalavimų dėl palūkanų priteisimo tenkinimo ypatumus.

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. CK 6.872 straipsnis nustato palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. CK 6.872 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys pasirašydamos paskolos sutartį susitarė dėl 5 procentų mėnesio palūkanų. 2008-10-23 paskolos sutartyje atsakovės pripažino, kad paskolos sutartyje nurodytos palūkanos yra priimtinos ir tai nėra lupikavimas. Apeliaciniame skunde V. G. teigia, kad dėl 5 procentų mėnesinių palūkanų ji su ieškovu tarėsi individualiai ir jos buvo aptartos, tačiau nurodo, kad jai trūko lėšų verslui vystyti, todėl dėl tokios sąlygos buvo sutarta, nors jai ji buvo nepriimtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2008-10-23 paskolos sutartyje numatytos 5 procentų sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Taip pat pažymi, kad atsakovės niekada nebandė nuginčyti šios paskolos sutarties sąlygos, nei supratusios, kad, prasidėjus ekonominei krizei, tokio dydžio palūkanos joms pasidarė per didelės, nei ieškovui pateikus ieškinį. Atsakovės nesiekė ir su ieškovu tartis dėl 5 procentų mėnesinių palūkanų dydžio sumažinimo. Atsakovės nereiškė ir priešieškinio byloje. Vertinant tai, kad 2008-10-23 paskolos sutarties sudarymo metu tiek ieškovui, tiek atsakovėms sutartyje nurodytos 5 procentų dydžio mėnesinės palūkanos buvo priimtinos, ši sutarties sąlyga buvo individualiai aptarta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2008-10-23 paskolos sutartyje numatytų 5 procentų dydžio mėnesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2008-10-23 iki 2009-11-23 keisti jas mažinant nėra pagrindo.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Pažymėtina, kad 2008-10-23 paskolos sutarties 3 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti visą 3000 Eur paskolos sumą iki 2009-11-23 kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis. Vertintina, kad po 2009-11-23 palūkanų dydis lieka neaptartas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, atsižvelgdamas į protingumo bei sąžiningumo principus, sprendė, kad 14,00 procentų dydžio metinių palūkanų dydis, taikytas 2011-01-13 suteiktos Sedos kredito unijos paskolai, taikytinas ir 2008-10-23 paskolos sutarčiai laikotarpiui nuo 2009-11-23 iki 2014-02-07, pripažįstant, kad mokėtinų palūkanų dalis už šį laikotarpį yra 6097,05 Lt.

Apeliantės nurodo, kad 2008-10-23 paskolos sutartimi atsakovei buvo suteikta paskola šeimos reikmėms tenkinti, todėl tai yra vartojimo kreditas, atsakovė yra vartotoja, ir dėl to atsakovės interesai turi būti ginami plačiau nei kreditoriaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesutampa. Apeliacinio skundo antrame lape atsakovės nurodo, kad „V. G. trūko lėšų verslui vystyti, todėl ši sąlyga buvo sutarta, nors jai ir nebuvo priimtina“, o vėliau nuodo, kad pinigai 2008-10-23 paskolos sutartimi buvo imami šeimos reikmėms tenkinti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija negali tiksliai įvertinti, kokiu tikslu atsakovės ėmė paskolą. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovė pagal 2008-10-23 paskolos sutartį yra vartotoja, teisėjų kolegija pažymi, jog Kasacinis teismas yra plačiai išaiškinęs ir suformavęs praktiką, kokie teisiniai santykiai tarp šalių gali būti kvalifikuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atitinkamai Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Prekių ar paslaugų pardavėju (teikėju) vartojimo sutartyje yra verslininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys). Sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, jei atitinka šiuos esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės – komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3)prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių – prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas. Kvalifikuojant šalių sudarytą sandorį vartojimo sutartimi, identifikuotini konkretaus sutartinio teisinio santykio subjektai (vartojimo sutarties šalys visais atvejais yra vartotojas ir verslininkas). Iš bylos duomenų matyti, kad 2008-10-23 paskolos sutarties davėjas ir gavėjos yra fiziniai asmenys, iš bylos duomenų negalima nustatyti, kokiu tiksliai tikslu V. G. ėmėsi pinigus pagal šią paskolos sutartį, todėl kvalifikuoti šalių teisinius santykius kaip vartojimo santykius nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliantės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo ieškovui pavedimais pervestas sumas. Nurodo, kad nebuvo į bendrą 3500 Lt sumą įskaitytas 300 Lt dydžio 2013-07-08 pavedimas už V. D., padarytas jos dukros V. B.. Iš bylos duomenų matyti, kad į A. Č. sąskaitą 2013-07-08 buvo padarytas pavedimas – V. B. sąskaitos papildymas 300 Lt. Iš pateiktų duomenų matyti, kad darant pinigų pavedimą buvo nurodyta: „sąskaitos papildymas, siunčia V. B.“, toliau matyti užrašas D. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šios informacijos nėra galimybės nustatyti, kokiu tikslu buvo padarytas minėtas pavedimas, juo labiau nėra pagrindo konstatuoti, kad šis pavedimas buvo darytas konkrečiai už D. V. ir pagal 2008-10-23 paskolos sutartį. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas šios sumos neįskaitė į bendrą 3500 Lt sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė, kad ieškovo reikalavimai patenkinti 48,60 procentų, o atsakovių – 51,40 procentų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra daugiau kaip tris kartus didesnės už ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, vertino tai, kad atsakovės skolingos ieškovui itin didelę pinigų sumą, kuri ieškovui negrąžinama daugiau kaip penkeri metai, todėl nusprendė, jog tikslinga nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atsakovėms atlygintinų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo nepriteisti. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėjų kolegija nesutinka. Pažymi, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškinys tenkintas iš dalies, procentine išraiška – 48,60 procentų ieškovo patenkinti reikalavimai ir 51,40 procentų –atmestų ieškinio reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nenustatė, kad atsakovių procesinis elgesys buvo netinkamas, ar jos elgėsi nesąžiningai. Įvertinus bylos duomenis, teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo pripažinti atsakovių procesinį elgesį netinkamu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis – 1183,00 Lt, ir komisinis mokestis bankui – 1,60 Lt, atsakovių bylinėjimosi išlaidas sudaro teisinės pagalbos išlaidos – 3800,00 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui A. Č. atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis yra 575,72 Lt.

Vertinant proporcingai pagal atmestų reikalavimų dalį, atsakovių V. G. ir V. D. atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis būtų 1953,20 Lt. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktą už advokato rengtą ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 3 MMA, t. y. 3105 Lt (nuo 2014 m. spalio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo – 1035 litų). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, į pirmosios instancijos teismo nagrinėtos bylos apimtį, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, reikalingas procesiniams dokumentams paruošti, parengtų procesinių dokumentų apimtį ir juose keliamų teisinių klausimų sudėtingumą, dalyvavimą teismo posėdžiuose, remdamasi CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad pagrįsta ir proporcinga yra 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų suma.

Atsižvelgiant į tai, kad abiem šalims priklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, todėl jos įskaitytinos ir atsakovėms V. G. ir V. D. iš ieškovo A. Č. priteistina 924,28 Lt (1500 Lt - 575,72 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus atsakovių V. G. ir V. D. apeliacinį skundą, šalys įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymėtina, kad ieškovas ir atsakovės neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Atsakovės sumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tačiau teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, todėl žyminio mokesčio išlaidos atsakovėms nepritestinos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstomas tikslintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme : priteisti atsakovėms V. G. ir V. D. iš ieškovo A. Č. 267,28 Eur (du šimtus šešiasdešimt septynis eurus 28 centus) bylinėjimosi išlaidų.