Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovėms V. D. ir V. G. dėl 39421,00 Lt skolos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje atsakovė V. G. su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad iš ieškovo A. Č. pasiskolino 3000,00 Eur, kuriuos grąžino laikotarpyje nuo 2011-01-13 iki 2011-01-16, sumokėdama 13000,00 Lt grynaisiais, paėmusi paskolą iš Sedos kredito unijos, 2800,00 Lt mokėjimo pavedimu, 1000,00 Lt pervedė jos mama. Jokių įrodymų, galinčių patvirtinti grynųjų pinigų perdavimo faktą nurodė neturinti. Sutiko su sutartyje nurodytomis 5 % mėnesio palūkanomis, sudarant sutartį tokio dydžio palūkanos buvo priimtinos.

Teismo posėdyje atsakovė V. D. su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad dalyvavo pasirašant sutartį, pinigai buvo reikalingi dukrai V. G., pinigų gražinimo fakto nematė. Dukra sakė, kad pinigus grąžino, liko tik labai nedidelė suma, tačiau ieškovui intensyviai skambinant ir reikalaujant grąžinti pinigus, pervedė 1000,00 Lt tikėdama, kad šitų pinigų užteks likusiai paskolai grąžinti. Patvirtino, kad dukra grąžino 13000,00 Lt paėmusi kreditą iš Sedos kredito unijos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas A. Č. ir atsakovės V. G. ir V. D. 2008 m. spalio 23 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovėms 3000,00 Eurų, o atsakovės įsipareigojo šiuos pinigus kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis grąžinti ieškovui iki 2009 m. lapkričio 23 d.

2011 m. sausio 13 d. atsakovė V. G. sudarė paskolos sutartį Nr. 11-00007 su Sedos kredito unija, kurios pagrindu jai suteikta 15000,00 Lt paskola 4 metų laikotarpiui.

BAB banko SNORAS pateikti ieškovui A. Č. priklausančių sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2008-10-23 iki 2011-11-29 patvirtina, kad atsakovė V. G. 2011-11-16 į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 1000,00 Lt.

2012 m. sausio 9 d., 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. liepos 9 d. atsakovė V. G. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) perveda 1500,00 Lt. 2013 m. vasario 4 d. atsakovė V. D. į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 1000,00 Lt.

2009 m. gruodžio 21 d. liudytojo apklausos protokole atsakovė V. G. parodė, jog grąžinant pinigus pagal 2008-02-19 ir 2008-05-06 paskolos sutartis ieškovas A. Č. jai neišrašė jokių dokumentų, tik parašė ant jos paskolos sutarties kopijos, kad pinigus gavo ir pasirašė. Paskolos sutarčių ji neišsaugojo (78-79 b. l.).

2013 m. liepos 25 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendyje užfiksuota, kad V. G. (nuosprendyje – V. G.) pagal 2008-02-19 ir 2008-05-16 paskolos sutartis paskolintas pinigų sumas su 5 proc. mėnesinėmis palūkanomis grąžino per du mėnesius (68 b. l.).

2012 m. lapkričio 13 d. raginimu ieškovas ragino atsakoves iki 2012 m. gruodžio 13 d. sugrąžinti jam pasiskolintus 3000 Eurų su sutartomis mokėti palūkanomis.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai.

Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis).

Vadovaujantis CK 6.65 straipsniu, kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartis nenumato ko kita.

Atsakovės V. G. ir V. D. įrodinėja, kad paskolos ir mokėtinų palūkanų dalis – 13000,00 Lt buvo grąžinta ieškovui A. Č. grynaisiais pinigais, tačiau nepateikia į bylą šį teiginį pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1–3 dalys). Nagrinėjamu atveju byloje nesant pakvitavimo ar įrašo paskolos sutartyje apie dalinį skolos ir palūkanų pagal 2008-10-23 paskolos sutartį grąžinimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši paskolos dalis buvo grąžinta ir prievolės dalis tinkamai įvykdyta, todėl nėra pagrindo spręsti, kad prievolės dalis pasibaigė jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis).

Pažymėtina, kad rašytinis paskolos ar jos dalies grąžinimo patvirtinimas turi būti išduodamas būtent skolininkui, kuris, savo ruožtu, turi teisę tokio patvirtinimo reikalauti, o ne paliekamas kreditoriaus dispozicijoje. Taigi, atsakovės, nepareikalaudamos nurodytų patvirtinimų iš kreditoriaus, prisiėmė riziką, kad paskolos grąžinimo faktas, kilus ginčui, nebus įrodytas.

Atsakovių V. G. ir V. D. atstovo advokato R. J. teismui pateikta 2011 m. sausio 13 d. paskolos sutartis Nr. 11-00007 patvirtina aplinkybę, jog V. G. Sedos kredito unija suteikė 15000,00 Lt vartotojišką paskolą, tačiau nesant byloje duomenų apie atsakovės V. G. finansinę padėtį, turimus įsipareigojimus, įvertinus tai, kad atsakovė V. G. ne kartą skolinosi pinigų savo verslui vykdyti, negalima spręsti, jog 2011-01-13 paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti 2008-10-23 paskolos grąžinimui.

Negalima nepastebėti, kad atsakovė V. G. 2009-12-21 liudytojo apklausos protokole patvirtino, kad grąžindama ieškovui A. Č. pinigus pagal 2008-02-19 ir 2008-05-06 paskolos sutartis gavo ieškovo patvirtinimą, jog pinigai jam yra grąžinti, tokį įrašą padarant atsakovės paskolos sutarties egzemplioriuje. Nagrinėjamu atveju nei atsakovė V. G., nei atsakovė V. D. savo paskolos sutarties egzempliorių nepateikė, kas vėlgi suponuoja išvadą, kad pinigai pagal 2008-10-23 paskolos sutartį ieškovui grąžinti nebuvo.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė V. G. būtų pasinaudojusi teise sustabdyti prievolės vykdymą iki jai bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė V. G. įvykdė dalį įsipareigojimų ieškovui A. Č. pagal šalių sudarytą paskolos sutartį.

CK 6.872 straipsnio 1 dalis nurodo, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. <..>.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Atsižvelgiant į tai, kad pelno palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).

Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas atsižvelgia į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.

Atsakovė V. G. patvirtino, jog dėl 5 procentų mėnesinių palūkanų ji su ieškovu tarėsi individualiai, tokio dydžio palūkanos 2008-10-23 pasirašant paskolos sutartį jai buvo priimtinos, tačiau 2008 metų pabaigoje prasidėjus ekonominei krizei, ženkliai sumažėjus perkamumui, kas labai stipriai paveikė jos verslą – prekybą sendaikčiais, tokio dydžio palūkanos jai pasidarė per didelės.

Atsižvelgus į tai, kad 2008-10-23 paskolos sutarties sudarymo metu tiek paskolos davėjui – A. Č., tiek paskolos gavėjai – atsakovei V. G. sutartyje nurodytos 5 procentų dydžio mėnesinės palūkanos buvo priimtinos, ši sutarties sąlyga buvo individualiai aptarta, spręstina, jog tikroji šalių valia buvo aiškiai išreikšta, todėl minėtoje sutartyje numatytų 5 procentų dydžio mėnesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2008-10-23 iki 2009-11-23 keisti jas mažinant nėra pagrindo, todėl nustatytina, jog minėtu laikotarpiu mokėtinų palūkanų dalis yra 6210,00 Lt (10350,00 Lt x 5% x 12 mėn.).

Atsižvelgiant į tai, kad 2011-11-16, 2012-01-09, 2012-05-07, 2012-07-09 ir 2013-02-04 atsakovės V. G. ir V. D. į ieškovo atsiskaitomąsias sąskaitas pervedė 3500,00 Lt, ši suma išskaičiuotina iš mokėtinų palūkanų sumos, pripažįstant, kad nesumokėtų palūkanų suma yra 2710,00 Lt (6210,00 Lt – 3500,00 Lt) (CK 6.54 straipsnis).

Įvertinus tai, kad vėlesnį paskolos negrąžinimą sąlygojo atsakovės V. G. verslą neigiamai paveikusi pasaulinė ekonominė krizė, o nuo paskolos grąžinimo termino pabaigos iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos praėjo gana ilgas laiko tarpas, kurio metu atsakovė V. G. gaudama paskolą iš Sedos kredito unijos sutiko šiai kredito įstaigai mokėti 14,00 procentų dydžio metines palūkanas, toks palūkanų dydis taikytinas ir 2008-10-23 paskolos sutarčiai laikotarpiui nuo 2009-11-23 iki 2014-02-07, pripažįstant, kad mokėtinų palūkanų dalis už šį laikotarpį yra 6097,05 Lt ((10350,00 Lt x 14 % x 4 m.) + (10350,00 Lt x 14 % / 12 mėn. x 2 mėn.) + (10350,00 Lt x 14 % / 365 k. d. x 15 k. d.).

Atsakovių atstovo advokato R. J. teiginys, kad solidarioji atsakomybė pagal 2008 m. spalio 23 d. paskolos sutartį negalima, kadangi joje paskolos gavėju nurodyta tik atsakovė V. G. atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi minėtoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai paskolos gavėjais įrašytos tiek atsakovė V. G. (sutarties 5-8 eilutės), tiek atsakovė V. D. (sutarties 9-12 eilutės). Be to, paskolos sutartis pasirašyta taip pat abiejų atsakovių – V. G. ir V. D..

Atsakovių atstovo advokato R. J. prašymas sumažinti sutartyje nurodytus 0,2 procentų dydžio delspinigius, juos priteisiant tik už 180 kalendorinių dienų, o 0,08 procentų dydžio palūkanas už kiekvieną dieną sumažinti iki 5 procentų metinių palūkanų atmestinas, kadangi tokių reikalavimų nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepareiškė.

Ieškovo A. Č. prašymas už naudojimąsi pasiskolintais pinigais mokėtinas palūkanas (pelno palūkanas) skaičiuoti už visą negrąžintos skolos laikotarpį iki bus sugrąžinta pagrindinė skola, išsakytas baigiamųjų kalbų metu, atmestinas, kadangi ieškinyje toks reikalavimas nesuformuluotas, o pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, nagrinėjamu atveju tai buvo galima padaryti iki 2014 m. liepos 23 d. (84 b. l.). Be to, dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovių ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2014 m. vasario 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys).

Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis – 1183,00 Lt, ir komisinis mokestis bankui – 1,60 Lt, atsakovių bylinėjimosi išlaidas sudaro teisinės pagalbos išlaidos – 3800,00 Lt. Ieškinį patenkinus iš dalies ieškovui A. Č. atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis būtų 575,72 Lt (1184,60 Lt x 48,60 %), kuri jam priteistina iš atsakovių.

Atsakovių V. G. ir V. D. atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis būtų 1953,20 Lt (3800,00 Lt x 51,40 %), tačiau atsižvelgus į tai, kad atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra daugiau kaip tris kartus didesnės už ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, įvertinus tai, kad atsakovės skolingos ieškovui itin didelę pinigų sumą, kuri ieškovui negrąžinama daugiau kaip penkeri metai, spręstina, jog tikslinga nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atsakovėms atlygintinų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo nepriteisti.

Civilinės bylos nagrinėjimo metu nenustačius ieškovo A. Č. veiksmuose nusikalstamos veikos pagal BK 202, 233 bei 182 požymių nėra pagrindo atlikti CPK 300 straipsnyje nurodytų veiksmų.

Siekiant išsiaiškinti, ar 2008-10-23 paskolos sutarties pagrindu ieškovui A. Č. sumokėtos palūkanos turi būti apmokestintos, įsiteisėjusio teismo sprendimo kopija išsiųstina Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovių V. G. ir V. D. ieškovui A. Č.:

10350,00 Lt (dešimt tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt litų) (3000,00 Eur – tris tūkstančius eurų) skolos;

8807,05 Lt (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus septynis litus 5 centus) (2550,70 – du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt eurų 70 euro centų) palūkanų;

5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2014 m. vasario 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovių V. G. ir V. D. ieškovui A. Č. po 287,86 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 86 centus) (83,37 Eur – aštuoniasdešimt tris litus 37 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.