- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-347-468/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52296-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis
- Kaltinamasis
- V. B.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Indrės Petkevičiūtės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-05 nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2 nusikalstamų veikų) išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 rugpjūčio mėnesio pradžioje, apie 13.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – žmoną I. B., t. y. tyčia vieną kartą ranka sudavė pastarajai į pakaušį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šie jo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
2. Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad 2017 rugpjūčio mėnesio pabaigoje, apie 13.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – žmoną I. B., t. y. tyčia vieną kartą ranka sudavė pastarajai į pakaušį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šie jo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019-03-05 nuosprendžiu V. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino (dėl 2 nusikalstamų veikų), nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė I.Petkevičiūtė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-03-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
- V. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 -a veika) ir paskirti 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę;
- V. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2-a veika) ir paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę.
-Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes sudėti iš dalies ir paskirti galutinę 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.
4.1. Prokurorės manymu, apylinkės teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir tuo pažeidė BPK nuostatas, pagal kurias įrodymai baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 straipsnio 1 dalis), kuriuos teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Prokurorės teigimu, apylinkės teismas šioje byloje nevertino byloje surinktų įrodymų visumoje, o savo išvadas dėl V. B. išteisinimo iš esmės pagrindė tik pastarajam palankia įrodymų dalimi, be kita ko, nurodydamas, jog kaltinimą grįsti vien nukentėjusiosios parodymais negalima. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinimas šioje byloje buvo grindžiamas ne vien išimtinai nukentėjusiosios, bet ir betarpiškai nusikalstamus įvykius stebėjusių liudytojų parodymais.
4.2. Prokurorės nuomone, apylinkės teismas įrodymus vertino lakoniškai, nepateikiant motyvuotų išvadų, kurie įrodymai laikomi patikimais ir jais remiamasi darant išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių, o kurie - atmetami. Apylinkės teismo įvardinti prieštaravimai nukentėjusiosios bei liudytojų parodymuose, prokurorės manymu, yra neesminiai, apibūdinantys įvykio vietos aplinkos detales, tačiau jų aiškinimas dėl V. B. fizinio smurto panaudojimo fakto nukentėjusiosios atžvilgiu - sutampa ir proceso metu nekito. Prokurorė sutinka, kad liudytojos T. M. ir J. K. bei nukentėjusioji I. B. nurodė kiek skirtingas įvykių aplinkybes, tačiau, prokurorės teigimu, tai buvo nulemta objektyvių priežasčių - praėjusio gan ilgo laiko tarpo nuo įvykių, kas lemia ribotas galimybes identiškai atkurti visas įvykių detales.
4.3. Pažymi, kad apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nukentėjusioji, nurodydama antro įvykio aplinkybes teisme, pradėjo abejoti, ar tuo metu jautė fizinį skausmą ir net kelis kartus teisme patvirtino, kad fizinio skausmo nejautė. Prokurorės manymu, tokie apylinkės teismo teiginiai prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu surinktai medžiagai. Susipažinus su teismo posėdžio protokolo turiniu bei teismo posėdžio garso įrašu, akivaizdu, jog nukentėjusioji 2018-11-13 duodama parodymus dėl antro įvykio, paaiškino, kad jai dėl vyro veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, liudytojos J. K. ir T. M. patvirtino, jog šio įvykio metu kaltinamasis pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko pastaroji pradėjo verkti. Taigi, tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojos nuosekliai ir patikimai patvirtino, jog išteisintasis V. B. minėtų įvykių metu veikė aktyviai bei naudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, o pastaroji dėl tokių veiksmų, kaip pati nurodė, patyrė neigiamus padarinius, t. y. jautė fizinį skausmą. Pažymi, jog duomenų, kad liudytojos J. K. ir T. M. galėtų išteisintąjį apkalbėti, byloje nėra. Pats V. B. patvirtino, kad su liudytojomis T. M. ir J. K. jis gerai sutaria ir jas gerbia. Todėl liudytojų parodymus vertinti kaip duotus išimtinai nukentėjusiosios naudai, nėra pagrindo. Be to, liudytoja T. M. nurodė, jog iki nagrinėjamų įvykių, kol pati netapo aptariamų kaltinamojo nusikalstamų veiksmų liudininke, nieko nežinojo apie I. B. šeimoje vykstančius nesutarimus ir vyro smurtą.
4.4. Prokurorės teigimu, išteisintojo V. B. smurtavimo faktus prieš I. B. patvirtina ir kiti byloje surinkti netiesioginiai duomenys, t. y. policijos pareigūno M. R. parodymai, kad nukentėjusioji I. B. jam vykdant pastarosios apklausą, siekiant patikslinti jos 2017-09-29 pareiškimą, parodė, kad prieš ją du kartus 2017 m. rugpjūčio mėnesį sutuoktinis smurtavo. Liudytoja M. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai marti I. B. skundėsi, jog jos sūnus prieš ją smurtauja. Be to, ir pati nukentėjusioji 2017-09-29 paskambinusi Bendrojo pagalbos centro telefonu parodė, kad sutuoktinis ankščiau smurtavo prieš ją fiziškai.
4.5. Prokurorės manymu, nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad V. B. naudojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, o jos patirtą fizinį skausmą patvirtina tiek subjektyvūs, tiek ir objektyvūs fizinio skausmo nustatymo kriterijai. Įvertinus nukentėjusiosios suvokimą ir jos elgseną bei reakciją po panaudoto išteisintojo fizinio smurto, akivaizdu, jog ji juto fizinį skausmą, t. y. pirmame epizode sušuko „oj“ (natūrali reakcija į netikėtą ir nusikalstamą fizinį poveikį), susiėmė už galvos. Antrame epizode po kaltinamojo smurtinių veiksmų nukentėjusioji, sėdėjusi prie stalo, pasilenkė ir pravirko. Prokurorės teigimu, įvykį mačiusios liudytojos taip pat, jog V. B. veiksmai joms neatrodė nepavojingi ar priimtini, o jų padariniai galėjo pasireikšti fiziniu skausmu. Liudytoja T. M., kalbėdama apie antrąjį epizodą, parodė, kad nebuvo lengvai suduota, matėsi, kad jai suskaudo, tai buvo padaryta delnu. Ji pradėjo verkti. Prokurorė pažymi, jog, nors liudytojos T. M. ir J. K. aiškino, kad nežino ir negali kategoriškai teigti, kad nukentėjusioji dėl V. B. smurtinių veiksmų juto fizinį skausmą, o tik taip manė, tai negali turėti įtakos pagrįstoms teismo išvadoms, nes pasekmės - fizinio skausmo pajautimas, yra tik nukentėjusiojo asmeniškai patiriami išoriškai nematomi išgyvenimai, kurių aplinkiniai negali neginčijamai patvirtinti ar paneigti.
4.6. Prokurorės manymu, sprendžiant dėl V. B. kaltės jokios reikšmės neturi apylinkės teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios konfliktiško būdo. Pažymi, jog nei viena tiesioginė įvykio liudininkė nepatvirtino, kad įvykių metu I. B. būtų atlikus kažkokius agresyvius veiksmus savo sutuoktinio atžvilgiu ar su juo būtų konfliktavusi.
4.7. Prokurorės nuomone, surinkti įrodymai patvirtina, jog V. B. sukėlė fizinį skausmą I. B., todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė nesutinka su V. B. išteisinimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2 nusikalstamų veikų).
7. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė neišsamiai ir tuo pažeidė BPK nuostatas, tačiau išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas, kad asmens kaltė nusikaltimų padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ir keliančiais abejonių duomenimis. Apylinkės teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismui vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
9. Kaip jau minėta, V. B. buvo kaltinimas tuo, kad jis 2017 rugpjūčio mėnesio pradžioje, apie 13.00 val. ir 2017 rugpjūčio mėnesio pabaigoje, apie 13.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – žmoną I. B., t. y. ranka sudavė pastarajai į pakaušį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-05 nuosprendžiu V. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2 nusikalstamų veikų padarymo išteisintas, konstatavus, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
10. Pažymėtina, jog nusikalstamą veiką būtina įrodyti objektyviais, neginčytinais įrodymais, asmens kaltė negali būti grindžiama abejonėmis ir prielaidomis, o visos byloje esančios abejonės privalo būti vertinamos kaltinamo asmens naudai.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo 2017 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje
11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. B. neigė nukentėjusiajai sudavęs smūgį ranka į pakaušį ir aiškino, kad I. B. nurodomo įvykio 2017 rugpjūčio mėnesio pradžioje iš viso nebuvo (t. 2, b. l. 55). Nors, nukentėjusiosios teigimu, 2017 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje jai ir jos draugei T. M. namų virtuvėje geriant kavą netikėtai prie jos priėjęs V. B. sudavė jai ranka į galvos sritį ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje, be pačios nukentėjusiosios parodymų, daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių šį pastarosios aiškinimą patvirtinti.
12. Byloje nustatyta, kad minėto įvykio metu toje pačioje patalpoje su nukentėjusiąja buvo ir liudytoja T. M., kuri ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad smūgio I. B. sudavimo fakto ji nematė, tik išgirdo nukentėjusiąją sušunkant ir matė, kaip pastaroji buvo susiėmusi už galvos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks liudytojos aiškinimas nėra pakankamas V. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
13. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp V. B. ir nukentėjusiosios ilgą laiką tęsiasi tarpusavio nesutarimai. Tai, kad I. B. su išteisintuoju konfliktavo patvirtino liudytojai A. P. (t. 2, b. l. 42), M. B. (t. 2, b. l. 42-43), V. K. (t. 1, b. l. 92), J. K. (t. 1, b. l. 96), kurios parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad V. B. galimai piktnaudžiauja alkoholiu, o tai nukentėjusiajai kelia nepasitenkinimą, tarp jų vyksta nuolatiniai konfliktai. Taigi neatmestina, jog, esant įtemtiems santykiams tarp minėtų asmenų, nukentėjusioji, sušukdama ir susiimdama už galvos, taip reagavo ne į tiesioginį smūgį, o baimindamasi dėl galimo smurto ir tokiu būdu siekdama apsisaugoti. Tam neprieštarauja aplinkybė, jog T. M. ant nukentėjusiosios kūno jokių galimą smurtą galinčių patvirtinti žymių nepastebėjo, į policijos pareigūnas nei pati nukentėjusioji, nei liudytoja iš karto po įvykio nesikreipė.
14. Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį apylinkės teismas, liudytoja T. M., ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl įvykio aplinkybių, susijusių su tuo, kas kartu buvo įvykio metu, kaip buvo reaguojama į neva nusikalstamus V. B. veiksmus, painiojosi ir nebuvo nuosekli. Sutiktina su prokurorės skundo argumentu, jog praėjus gana ilgam laiko tarpui po įvykio, liudytoja T. M. objektyviai galėjo neprisiminti kai kurių su įvykiu susijusių aplinkybių, tačiau byloje daugiau asmenų, tiesiogiai mačiusių minėtą įvykį ir galinčių patvirtinti, jog V. B. nukentėjusiosios atžvilgiu galimai smurtavo, byloje nenustatyta.
15. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamai objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl apylinkės teismas jį pagrįstai pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo 2017 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. neneigė 2017 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje kitų asmenų akivaizdoje tarp jo ir nukentėjusiosios vykus konfliktui, tačiau aiškino, jog, nors ir ketino, tačiau smūgio I. B. nesudavė, nes jam tai padaryti sutrukdė nukentėjusiosios draugė J. K. (t. 2, b. l. 55). I. B. patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, namų virtuvėje geriant kavą su draugėmis J. K. ir T. M., išteisintasis jai sudavė smūgį per pakaušį. Tai, kad iš tiesų matė kaip nurodytu laiku V. B. kliudė nukentėjusiąją, patvirtino ir liudytojos J. K. ir T. M., tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojoms buvo sudėtinga apibūdinti matytą išteisintojo kontaktą su nukentėjusiąja. Liudytoja T. M. aiškino, kad buvo lietimas iš nugaros: V. B. nukentėjusiąją paėmęs už sprando stūmė į stalą arba sudavė (t. 2, b. l. 53). Liudytoja J. K. nurodė, kad išteisintasis sėdinčią I. B. pastūmė delnu į galvą, dėl ko ji pasilenkė (t. 2, b. l. 54). Svarbu pažymėti, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla ne dėl bet kokių į nukentėjusį asmenį nukreiptų veiksmų. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar kaltininko veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu pastarajam sukėlė fizinio skausmo pojūtį.
17. Pažymėtina, jog fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, nebūdingas pojūtis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančią. Akivaizdu, jog dėl kito asmens neteisėtų veiksmų nulemtos organizmo reakcijos nukentėjusysis kenčia nemalonų, kurį laiką trunkantį pojūtį, kurį neabejotinai supranta ir vertina, kaip fizinį skausmą. Tuo tarpu nukentėjusioji tai, kad dėl V. B. veiksmų juto skausmą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė tik paprašyta patikslinti išgyvenimus dėl išteisintojo veiksmų, prieš tai jai kategoriškai nurodžius, kad minėto įvykio metu fizinio skausmo nepajuto (t. 2, b. l. 5). To, kad V. B. nukentėjusiajai sudavė tokį smūgį, dėl kurio ji pajuto skausmą, teisiamojo posėdžio metu negalėjo patvirtinti ir liudytoja J. K. (t. 2, b. l. 55). Liudytoja T. M. taip pat nurodė, kad, jos vertinimu, toks pastūmimas negalėjo sukelti didelio fizinio skausmo, galvojo, jog I. B. skaudėjo, nes pastaroji pravirko (t. 2, b. l. 54).
18. Prokurorės manymu, nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą taip pat patvirtina tai, kad I. B. dėl jos atžvilgiu sutuoktinio suduoto smūgio pravirko. Tuo tarpu išteisintasis V. B. pripažino, kad jis iš tiesų įvykio, buvusio 2017 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, metu supyko ant nukentėjusiosios dėl jos tariamos neištikimybės, todėl nusprendė draugėms papasakoti apie jos turimą meilužį, pastarųjų akivaizdoje I. B. išvadino paleistuve (b. l. 55-56). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja T. M. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad minėto įvykio metu išteisintasis I. B. keikė, pravardžiavo (t. 2, b. l. 54). Akivaizdu, jog tokia situacija draugių akivaizdoje nukentėjusiajai nebuvo maloni ir pastarąją žeidė. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. K. patvirtino, jog, jos manymu, I. B. verkė, nes jai buvo skaudu morališkai, kadangi buvo pažeminta prie svetimų žmonių (t. 2, b. l. 54). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad nukentėjusioji po konflikto su sutuoktiniu pravirko, nepatvirtina jos reakcijos į patirtą fizinį skausmą, o rodo galimą emocijų protrūkį dėl susiklosčiusios situacijos.
19. Atsižvelgiant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pats V. B. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu pobūdis ir intensyvumas, tiek pačios nukentėjusios veiksmai po įvykio – nei ji, nei kartu su ja buvusios draugės pagalbos į policijos pareigūnus nesikreipė, nesudaro pagrindo pripažinti V. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl jo veiksmų sukeliant I. B. fizinį skausmą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai V. B. pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Indrės Petkevičiūtės apeliacinį skundą atmesti.