Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš D. P. priteista nukentėjusiajam R. D. 330 Eur (trys šimtai trisdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Pasak apelianto, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, kad D. P. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau teismo sprendimas D. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, padarius kitus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2.16. Liudytojo D. Iliukovič (kaip ir kartu su juo buvusio liudytojo policijos pareigūno Ž. Adomaičio) parodymų niekaip negalima laikyti D. P. kaltinančiais įrodymais – priešingai, neatitinkanti tikrųjų bylos aplinkybių yra teismo išvada apie tai, kad šiems pareigūnams, kurie pasirodė prie „Mados“ prekybos centro po kelių minučių nuo D. P. ir R. D. susitikimo, R. D. nepapasakojo apie tariamą D. P. prieš jį vartotą smurtą dėl to, kad buvo jo įbaugintas. Tai yra niekuo nepagrįsta teismo prielaida. Taip pat pabrėžiama, kad nukentėjusysis R. D. nurodė, kad jis buvo prie „Mados“ atvažiavęs dviese – su draugu (ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis net buvo nurodęs jo duomenis – A. K., gim. (duomenys neskelbtini)). Jeigu tikėti R. D. parodymais apie neva jam D. P. suduotą smūgį (ar smūgius), ir tokio laipsnio įbauginimą, kad nukentėjusysis apie prieš jį padarytą smurtinį nusikaltimą net bijojo pasakyti į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, bei šiems melavo apie savo vizualiai matomų sužalojimų padarymo laiką, lieka visiškai neaišku, kur tariamų smūgių sudavimo metu buvo A. K., apskritai, koks šio asmens vaidmuo. Šis asmuo apklaustas byloje nebuvo, nukentėjusysis jo neprašė apklausti teisiamajame posėdyje. Ši aplinkybė, gynybos įsitikinimu, rodo, kad šio asmens apklausa nukentėjusiajam nenaudinga, nes, priešingu atveju, neįtikėtina, kad kartu buvęs nukentėjusiojo draugas nepatvirtintų smurto fakto, jei toks iš tikrųjų būtų buvęs panaudotas. Iš tikrųjų niekas nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jį sumušė (beje, viešoje vietoje, prie „Mados“ prekybos centro) D. P. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra visiškai nepatikimi, jie prieštarauja tolesniems nukentėjusiojo veiksmams, geranorišku tolesniu bendravimu su D. P. Pažymima, kad naktį policininkams sustabdžius kartu važiavusius D. P. ir R. D., jis bendraudamas su policijos pareigūnais taip pat neturėjo pretenzijų D. P., ir, kas svarbu, nieko nepasakojo apie turimus sužalojimus. Tai patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas E. Pledys.

2.17. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje kaip neginčijamu D. P. kaltę patvirtinančiu įrodymu remiasi 2020 m. liepos 23 d. specialisto išvada, tačiau visiškai nutyli, kad teismo medicinos ekspertui R. D. nurodė kitokias aplinkybes, nei ikiteisminio tyrimo metu (kad nuo smūgių nebuvo nugriuvęs), kad dalis šioje išvadoje nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų (sumušimai, danties nuskėlimas (iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad viršutinio kairės pusės 3 danties vainiko viršutinėje išorinėje dalyje stebimas 0,2x0,3 cm vainiko pažeidimas, kiek užapvalėjusiais, balkšvais kraštais – tai akivaizdžiai nurodo į tai, kad danties nuskėlimas padarytas žymiai anksčiau iki įvykio dienos) ir kt.) galėjo būti padaryta anksčiau, ką ir patvirtino R. D. policijos pareigūnui D. Iliukovič. Be to, teismo medicinos ekspertui R. D. neįvardijo, kad jį sumušė būtent D. P. (tai nurodyta tik tyrėjo suformuluotoje užduotyje), tuo tarpu R. D. ekspertui nurodė, kad prie „Mados“ jį sumušė chuliganas.

2.18. Nors BK 140 straipsnio 1 dalis nenumato veikos motyvo kaip būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, vis dėlto, pagal apkaltinamąjį nuosprendį yra visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių D. P. prie prekybos centro sudavė smūgį R. D. Kita vertus, tai tik patvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas šališkai įvertinus byloje surinktus įrodymus, „pritempiant“ R. D. nežinia kada ir nežinia kur pa(si)darytus kūno sužalojimus prie jo atsitiktinio susitikimo su kaltinamuoju D. P. prie „Mados“ prekybos centro. Taip pat dar kartą pabrėžiama, kad pats R. D. į policiją dėl D. P. elgesio niekada nesikreipė, apie tai pranešė jo pažįstama A. G., kuri įvykyje nedalyvavo, paties įvykio nematė. Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad net policijos budėtojas, bendravęs telefonu su A. G., patikrinęs informaciją, nepatikėjo jos versija apie prievartinį skolos reikalavimą. Nors šią versiją ir prokuroro pareikštą kaltinimą pagal BK 294 straipsnį atmetė ir teismas, tačiau vis tiek D. P. pripažino kaltu dėl nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo.

2.19. Teismas nepagrįstai kaip D. P. kaltę vertino policijos registrų įrašus. Byloje nėra jokio pagrindo anoniminius nenustatytų asmenų pranešimus apie muštynes prie „Mados“ prekybos centro, kurie užfiksuoti garso įrašuose iš BPC ir apžiūrėti 2020-10-14 apžiūros protokole, sieti su D. P. ir R. D. Asmenys, pateikę šiuos pranešimus, yra nenustatyti ir neapklausti, pranešimuose jokių muštynių dalyvius identifikuojančių duomenų nenurodoma, išvis, pranešimų turinys neatitinka būtent šioje byloje tiriamų aplinkybių (pvz., apžiūros protokole nurodoma, kad pranešėjas teigia, jog „du muša vieną“ ir pan.). Teismas nuosprendyje pripažino, kad „nepaisant kai kurių netikslumų, galima neabejotinai spręsti, kad būtent dėl konflikto tarp D. P. ir R. D. į įvykio vietą buvo kviesta policija“ (2021‑09-14 nuosprendžio 6 lapas). Tačiau tai yra tik prielaida. Byloje esančiais oficialiais dokumentais (BIRT ataskaitų žiūryklės) nustatyta, kad informacija apie tariamas muštynes nepasitvirtino. Pabrėžiama, jog šiai bylai svarbu tai, kad policijos pareigūnai Ž. Adomaitis ir D. Iliukovič parodė, jog nepasitvirtino muštynių faktas būtent tarp R. D. ir D. P.

2.20. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad D. P. veiksmuose nustatyti visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai (visų pirma, nenustatyta pavojinga veika ir tiesioginė tyčia šią veiką padaryti), todėl dėl pareikšto kaltinimo jis turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nukentėjusysis R. D. buvo tyčia sužalotas kitų (nežinomų) asmenų, gynyba neprieštarauja, kad D. P. būtų išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apklaustas nuteistasis D. P. parodė, kad dalyvavo posėdyje, kai teismas jam keitė kaltinimą. Nuosprendį gavęs ir su juo susipažinęs, žino už ką nuteistas. Yra skaitęs nuosprendį. Sutinka paaiškinti aplinkybes. Nėra teisininkas ir negali vertinti, vadovaujasi savo parodymais, kad smūgių nesudavė nei kaire, nei dešine ranka. Nukentėjusįjį paėmė už apykaklės ir pakėlė, tai matosi ir vaizdo įraše. Save įraše atpažįsta. Jis (R. D.) pradėjo bėgti, pargriuvo, o jis bandė jį pakelti, kad negulėtų. Tuo metu aplinkui buvo ganėtinai daug asmenų. Po nukritimo policija atvyko greitai.

9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat nepagrįstai perkvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką ir teismo nuosprendyje keitė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padarydamas esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir D. P. atžvilgiu priimti naują nuosprendį – išteisinti D. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

14. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad D. P. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teisiamojo posėdžio metu buvo vertinami ne tik nukentėjusiojo R. D. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai: policijos registro įrašai, liudytojų policijos pareigūnų E. Pledžio, D. Iliukovič, liudytojos A. G. parodymai, policijos pareigūnės V. Miškinytės tarnybinis pranešimas, specialisto išvada, kiti byloje esantys duomenys. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo D. P. parodymus teismas vertino kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams ir juos atmetė kaip nuteistojo gynybinę poziciją bei kodėl byloje esantys įrodymai patvirtina, jog D. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka, o apelianto poziciją, kad teismas byloje esančius įrodymus nepagrįstai vertino kaip patvirtinančius D. P. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atmeta kaip nepagrįstą, kadangi aplinkybę, jog D. P. panaudojo smurtą R. D. atžvilgiu bei nukentėjusiojo parodymus dėl nuteistojo smurto patvirtina byloje surinkti minėti įrodymai, be kita ko, policijos registro išrašai, liudytojų E. Pledžio, D. Iliukovič, A. G. parodymai, policijos pareigūnės V. Miškinytės tarnybinis pranešimas, specialisto išvada.

15. Policijos registro išrašais nustatyta, kad 2020 m. liepos 15 d. 21. 37 val. buvo kviečiama policija adresu Viršuliškių g. 40, Vilniuje, t. y. prekybos centro „Mada“ adresu, skambinta iš dviejų skirtingų tel. numerių, taigi apie įvykį pranešė bent du žmonės. Pirmajame pranešime buvo nurodoma, kad prie „Mada“ baro du piliečiai muša vieną, guli vienas asmuo. Antrajame pranešime nurodoma, kad mušasi du vyrai, vienas guli. Patikrinus informaciją, policijos pareigūnai nustatė, kad konflikte dalyvavo D. P. (P.), gim. (duomenys neskelbtini), ir R. D., gim. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis R. D. proceso metu parodė, kad po D. P. suduotų smūgių gulėjo ant žemės ir nesikėlė, siekdamas išvengti papildomų smūgių ir laukdamas pagalbos. Iš nukentėjusiojo pateikto vaizdo įrašo matyti, kad R. D. guli ant žemės, D. P. bando jį pakelti, tačiau nukentėjusysis nesikelia. Taip pat vaizdo įraše šalia D. P. užfiksuotas ir trečias asmuo, galimai D. P. nurodytas jo pažįstamas asmuo Ž., kuris vėliau vežė nuteistąjį ir nukentėjusįjį automobiliu. Taigi, nurodyti duomenys patvirtina, kad policijos registro išrašuose yra užfiksuotas ne bet kurių kitų asmenų, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o būtent D. P. ir R. D. konfliktas. Tą, be kita ko, patvirtina nustatytos aplinkybės, kad asmuo, prieš kurį buvo naudojamas smurtas, gulėjo ant žemės; pranešimuose nurodytas asmenų skaičius, policijos pareigūnų Ž. Adomaičio ir E. Pledžio nustatytos įvykyje dalyvavusių asmenų – D. P. ir R. D. tapatybės.

16. Taip pat liudytoju 2020 m. rugsėjo 5 d. apklaustas policijos pareigūnas D. Iliukovič parodė, kad atvykus į įvykio vietą prie PC „Mada“ pamatė du jaunuolius, kurie stovėjo ir kalbėjosi. Kaip vėliau paaiškėjo, jis bendravo su R., kuris paaiškino, kad kitam vaikinui yra skolingas pinigų, jie neplanuotai susitiko prie PC „Mada“ ir tiesiog kalbėjosi apie skolos grąžinimą. Ant vaikino veido matėsi sumušimai, tačiau jis nurodė, kad pretenzijų neturi. D. patvirtino R. žodžius (t. 1, b. l. 72, 73). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. Iliukovič patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. 2020 m. liepos 16 d. liudytoja apklausta A. G. parodė, kad jai 2020 m. liepos 15 d. apie 23:05 val. paskambino iš nepažįstamo numerio R. D. ir paklausė, ar galėtų jam paskolinti 4 000 Eur skolai atiduoti, nes jis dabar yra sumuštas dėl neatiduotos skolos ir jeigu neatiduos skolos kuo greičiau, jį dar smarkiau sumuš; iš R. D. balso suprato, kad jam gresia pavojus, todėl apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu (t. 1, b. l. 47). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. G. nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes (t. 2, b. l. 15, 16). Iš liudytoju 2020 m. rugsėjo 1 d. apklausto policijos pareigūno E. Pledžio apklausos protokolo matyti, kad sustabdžius automobilį, kuriuo važiavo nukentėjusysis ir nuteistasis, ir atskirai išlaipinus R. D. bei jo vieno paklausus, kas jam nutiko, kadangi ant jo kaktos matėsi guzas bei mėlynės, smakras buvo kruvinas, taip pat kruvina ir kairė ausis, jis atsakė, kad yra skolingas automobilio vairuotojui pinigų ir jie taip „civilizuotai“ aiškinosi santykius (t. 1, b. l. 67-70). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. Pledys patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Atitinkamai vyr. patrulės V. Miškinytės 2020 m. liepos 15 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sustabdžius D. P. vairuojamą automobilį keleivio vietoje sėdėjo R. D., kurio veidas buvo sužalotas – matomas guzas, mėlynės kaktos srityje, kruvinas smakras, kruvina kairė ausis (t. 1, b. l. 26). Taigi, tuo metu, kai šalia nebuvo D. P., R. D. nurodė priešingas aplinkybes, nei nuteistojo akivaizdoje teigė prieš tai į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, t. y. kad sužalojimus patyrė būtent konflikto dėl nesumokėtos skolos D. P. metu. Kaip minėta, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nukentėjusysis R. D. nuosekliai teigė, kad sužalojimus jam padarė būtent D. P. ir jis policijos pareigūnams nurodė neturįs pretenzijų dėl to, kad buvo įbaugintas, nes nuteistasis jam grasino ir liepė policijos pareigūnams neprasitarti apie įvykį. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad po patirto smurto jis buvo įbaugintas ir klausė nuteistojo nurodymų, be kita ko, nieko nesakyti policijos pareigūnams apie įvykį ir kartu važiuoti su juo automobiliu. Dėl nurodytų aplinkybių, priešingai, nei teigia apeliantas, išvados apie nusikalstamos veikos padarymą nepaneigia tai, kad nukentėjusysis po patirto smurto sutiko važiuoti automobiliu kartu su D. P.

17. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, tame tarpe ir danties nuskilimą, patvirtina specialisto išvada Nr. G 1976/2020 (01), kuria R. D. nustatyta poodinė kraujosruva kaktoje, odos nubrozdinimas apatinio paviršiaus kairėje ir minėtas viršutinio kairio trečio danties vainiko dalinis nuskilimas, padaryti minėtas sritis paveikus kietu buku daiktu (daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2020 m. liepos 15 d. (t. 1, b. l. 44, 45). R. D. apie traumos aplinkybes nurodė tai, kad jį Viršuliškių g. 40 prie „Mados“ sumušė chuliganas, papildomai paaiškino, kad smūgiai buvo suduoti kumščiais į veido sritį. Nugriuvęs ar be sąmonės nebuvo. Tai, kad R. D. specialistui nenurodė konkretaus asmens, kuris jį sumušė, ar, kad nuo smūgių nugriuvęs nebuvo, nepaneigia nukentėjusiojo, įspėto dėl atsakomybės už žinomai melagingus nurodytų aplinkybių, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde.

18. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog niekas nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jį sumušė D. P. bei kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami šališkai, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina ir jų pakanka išvadai, kad D. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl negrąžintos skolos smūgiuodamas nukentėjusiajam R. D. į veidą ir suvokė, kad savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Atsakant į apelianto skundo argumentus (dėl kitų byloje neapklaustų asmenų liudytojais) pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas byloje nėra begalinis ir iš BPK normų, įtvirtinančių išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą bei teismų sprendimų pagrindimą, nekyla reikalavimas visais atvejais tenkinti proceso dalyvio prašymus. Ir nors šiuo atveju konkretaus prašymo apeliacinės instancijos teismui apklausti apeliaciniame skunde nurodomus asmenis apeliantas neformulavo ir nepateikė, kaip minėta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos visiškai pakanka išvadai dėl D. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Dėl BPK 167, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo gautas nei nukentėjusiojo skundas, nei teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, informavo kaltinamąjį ir jo gynėją, kad jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, gali būti perkvalifikuota į kitą nusikalstamą veiką, – numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti atitinkamai pakeistos, t. y. pašalinant kai kurias aplinkybes ir gali būti nustatytos būtent tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: „D. P. 2020 m. liepos 15 d. apie 19:30 val. prie prekybos centro „Mada“, automobilių aikštelėje, esančioje adresu Viršuliškių g. 40, Vilniuje, dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. D. į veido sritį, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės, pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. birželio 12 d. specialisto išvadą, padarydamas poodinę kraujosruvą kaktoje, odos nubrozdinimą smakro apatinio paviršiaus kairėje ir viršutinio kairio 3 danties vainiko dalinį nuskėlimą.“ Taigi, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1-3 dalimis, D. P. ir jo gynėjui teisiamojo posėdžio metu buvo pranešta apie galimybę perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat D. P. pranešta, jog jam kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos skirtingomis. Pastebėtina, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepageidavo pertraukos pasiruošti gynybai nuo pakeisto kaltinimo, taip pat nuteistasis nepageidavo duoti papildomų (naujų) parodymų pagal pakeistą kaltinimą.

21. Pasak apelianto, nuteistojo teisę į gynybą pažeidė tai, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas kaltinamojo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ne tik pasirėmė dalimi kaltinime pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nurodytų aplinkybių, bet ir iš esmės pakeitė esmines kaltinamajame akte nurodyto kaltinimo faktines aplinkybes, apie kurių keitimą teisiamajame posėdyje kaltinamojo D. P. neįspėjo, bei, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas įrodyta pripažinta nusikalstamos veikos aplinkybes, jas nurodė ne tik skirtingas, nei pradiniame kaltinime, bet netgi kitokias, negu pats teismas buvo suformulavęs teisiamajame posėdyje, BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pranešęs, kad kaltinamojo D. P. veika gali būti perkvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal 2021 m. liepos 28 d. teisiamajame posėdyje teismo pateiktą pranešimą matyti, kad D. P. kaltinamas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką 2020 m. liepos 15 d. apie 19.30 val., o tariami nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padariniai nustatyti remiantis 2020 m. birželio 12 d. specialisto išvada. Tuo tarpu apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, kad D. P. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė 2020 m. liepos 15 d. apie 21.38 val., o nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padariniai nustatyti remiantis 2020 m. liepos 23 d. specialisto išvada.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas patikslino kaltinimo faktinę aplinkybę, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada yra priimta 2020 m. liepos 23 d., o ne 2020 m. birželio 12 d., kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte. Tai vertinta kaip rašymo apsirikimo klaida, kuri ištaisyta, tokiu būdu nesunkinant kaltinamojo padėties ir nekeičiant nuosprendžio esmės. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentas, kad baudžiamojoje byloje nėra 2020 m. birželio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados, dėl ko nėra galimas kaltinimas, atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai teismas tikslino nusikalstamos veikos padarymo laiką iš 2020 m. liepos 15 d. 19.30 val. į 2020 m. liepos 15 d. apie 21.38 val., nes iš policijos registro išrašų matyti, kad pranešimai į BPC buvo gauti 2020 m. liepos 15 d. 21.38 val. ir 21.40 val. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje yra patikslintos dalis kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių, be kita ko, nusikalstamos veikos padarymo laikas ir specialisto išvados priėmimo data, esminiai nesuvaržė nuteistojo teisės į gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, iš kurių matyti, kad registruotų įvykių datos yra 2020‑07‑15 21 val. 38 min. ir 2020-07-15 21 val. 40 min., yra objektyvūs duomenys, kurie apeliantui buvo žinomi. Minėtu laiku nustatyti asmenys buvo būtent D. P. ir R. D., todėl nėra pagrindo abejoti nustatytų asmenų tapatybe. Pirmosios instancijos teismo padarytas bylos faktinių aplinkybių patikslinimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei, kitaip nesuvaržė nuteistojo teisių. Juo labiau, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistajam dar kartą siekiant nepažeisti jo teisės į gynybą užtikrinimo buvo leista pasisakyti dėl nusikalstamos veikos už kurią jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo, D. P. jokių naujų aplinkybių apeliacinės instancijos teismui neparodė.

23. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių (BK 140 straipsnio 4 dalis, BPK 167 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (BPK 167 straipsnio 4 dalis).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinę praktiką nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, reiškiama skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė reikšminga aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019, 2K-102-697/2020, 2K-148-697/2021, 2K-161-387/2022).

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad net ir tais atvejais, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimas keičiamas ikiteisminio tyrimo metu, tai nereiškia BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020). Svarbu atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis dažniausiai nėra profesionalus teisininkas, BPK reglamentavimas, susijęs su ikiteisminio tyrimo pradžia ir kitais formaliais baudžiamojo proceso aspektais, jam nėra žinomas. Nukentėjusiojo pareiga baudžiamojo proceso metu – duoti parodymus (BPK 28 straipsnio 3 dalis), jis taip pat įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, nukentėjusiojo teisė į jo pažeistų interesų gynimą negali būti paneigta ar apsunkinta formaliais procesiniais reikalavimais, kurių šis neprivalo žinoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148-697/2021).

26. Kaip minėta, dėl muštynių D. P. ir R. D. konflikto metu policijai buvo pranešta du kartus (t. 1, b. l. 16-19), tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nes asmenys nepareiškė pretenzijų. Kita vertus, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal vėlesnį 2020 m. liepos 16 d. A. G. pranešimą, kuriame buvo nurodoma, jog pranešėjai skambino nepažįstamas asmuo, kuris perdavė telefoną jos draugui R. D., draugas prašė pagalbos, nes jį sugavo ir laiko automobilyje už neatsiskaitytas skolas, pranešėjai sumokėjus 4 000 Eur, jis bus paleistas, kitaip jam gresia pavojus (t. 1, b. l. 26). 2020 m. rugpjūčio 12 d. apklausos metu R. D. parodė, kad dėl sukelto fizinio skausmo ir išmušto danties D. turi pretenzijų ir pateiks civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 36, 37). 2020 m. rugpjūčio 17 d. R. D. prokurorui pateikė prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje, kadangi dėl padarytos nusikalstamos veikos jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala (t. 1, b. l. 40). 2021 m. birželio 2 d. teisiamojo posėdžio metu R. D. parodė, kad policijos pareigūnui pasakė, jog neturi pretenzijų, nes buvo įbaugintas. Jį įbaugino D. P., nes jis jam sakė, kad jeigu pareigūnams pasakys ir važiuos su jais, jam bus dar blogiau. Nori, kad būtų byloje nustatyta teisybė, kaip kad tą numato kodeksas (t. 1, b. l. 196-200).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nors nukentėjusysis R. D. proceso metu ir teigė, kad neturi pretenzijų D. P., vis dėlto, R. D. išreiškė pakankamą valią dėl to, kad jo atžvilgiu nuteistojo D. P. padaryti veiksmai, kuriais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, būtų vertinami būtent kaip nusikalstami, kuriais, be kita ko, buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiajam, kurią jis prašo atlyginti. Kaip minėta, nukentėjusysis po įvykio policijos pareigūnams nurodė, kad neturi pretenzijų, kadangi buvo įbaugintas, o nukentėjusiojo valia dėl baudžiamojo persekiojimo nėra ribojama formaliais pagrindais – apie nukentėjusiojo valią dėl baudžiamojo proceso pradėjimo gali būti sprendžiama, be kita ko, ir iš procese duodamų parodymų. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad R. D. proceso metu teigė neturįs pretenzijų tik siekdamas išvengti didesnio konflikto su D. P., tačiau proceso metu išreiškė valią, kad baudžiamojoje byloje būtų pasiektas teisingumas pagal baudžiamąjį įstatymą ir dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos jam būtų atlyginta padaryta žala, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas D. P. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepažeidė šio straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurią už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.

28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl D. P. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi apeliantas, t. y. nepalankiai nuteistajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl D. P. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo esminių bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.