Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-15 · Civilinė byla Nr. 2-2766/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
2-2766/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Investicinių projektų valdymas“
Kategorijos
  • 127.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2766/2011
2-56-3-01297-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija: 127.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Investicinių projektų valdymas“ direktoriaus D. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Investicinių projektų valdymas“ atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Investicinių projektų valdymas“ direktorius D. V. pareiškimu prašė iškelti atsakovui UAB „Investicinių projektų valdymas“ restruktūrizavimo bylą. Nurodė priežastis, dėl kurių prašoma iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, pateikė restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrą, pridėjo Įmonių restruktūrizavimo įstatyme 6 straipsnio 4 dalyje numatytus priedus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Investicinių projektų valdymas“. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą atsakovo balansą, nustatė, kad įmonė yra nemoki. Įvertinęs restruktūrizavimo plano metmenis, aplinkybę, kad įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, padarė išvadą, kad restruktūrizavimo plano metmenys yra deklaratyvūs, formalūs, juose nenumatyta realių priemonių ir lėšų restruktūrizavimui įgyvendinti. Teismas taip pat nustatė, kad nebuvo laikytasi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, nes kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius nebuvo informuotas apie ketinimą kelti atsakovui restruktūrizavimo bylą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas UAB „Investicinių projektų valdymas“ direktorius D. V. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Investicinių projektų valdymas“. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas yra nemokus. Vertinant, ar įmonė yra nemoki, būtina atsižvelgti ne tik į nemokumo apibrėžimą, nustatytą Įmonių bankroto įstatyme, bet ir įvertinti, ar įmonė vykdo veiklą, ar ji yra pelninga, ar yra prielaidos įmonės mokumui atkurti. Šiuo metu įmonės veikla yra stabili, įsiskolinimai nedidėja, gaunamos pajamos leistų sumažinti senus kreditorinius įsipareigojimus mokant restruktūrizavimo metmenyse nurodytu periodiškumu bei dydžiais. Nagrinėjamu atveju restruktūrizavimas yra naudingesnė kolektyvinė kreditorių teisių gynimo procedūra nei bankrotas.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad pusę atsakovo skolų sudaro įsiskolinimai įmonės direktoriui, akcininkui ir su akcininku susijusiu asmeniu, kurie įsipareigojo jiems mokėtinų sumų grąžinimą atidėti iki bus atsiskaityta su išoriniais kreditoriais. Akcininkai pritarė įmonės restruktūrizavimui, restruktūrizavimo plano metmenims ir juos patvirtino. Su minėtais kreditoriais pasirašyti susitarimai dėl skolų grąžinimo terminų atidėjimo, todėl šiuo metu pradelsti įsipareigojimai kreditoriams nesudaro pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neaktyviai veikia rinkoje, nes turi tik vieną darbuotoją, yra nepagrįsta. Įmonės darbuotojų skaičius, atsižvelgiant į įmonės ūkinės komercinės veiklos pobūdį, nėra būtina sąlyga veiklos vykdymui. Pasirinkta kadrų politika yra papildoma garantija kreditoriams, kad restruktūrizavimo metu įmonė nedidins kaštų ir nebus poreikio iš esmės peržiūrėti einamųjų mokėjimų.

4. Šiuo metu įmonės veikla yra pelninga, tačiau apskaitos principai neleidžia to aiškiai atvaizduoti pelno (nuostolių) ataskaitoje.

5. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nereikalauja, jog kreditoriai pritartų restruktūrizavimo procesui prieš kreipiantis į teismą. Tačiau didžiausias atsakovo kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius neprieštarauja įmonės restruktūrizavimui, o kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo dydis sudaro tik 11,3 procento nuo bendros reikalavimų sumos. Tokio dydžio reikalavimo nepakanka restruktūrizavimo procesui blokuoti.

6. Įmonės restruktūrizavimo plano metmenys negali būti tapatinami su išbaigtu įmonės restruktūrizavimo planu. Preliminariame verslo plane gali būti nurodytos ne visos priemonės, kurios bus taikomos visą restruktūrizavimo laikotarpį. Be to, iškėlus atsakovui restruktūrizavimo bylą, įmonė tęs derybas su kreditoriais dėl nuolaidų taikymo.

7. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimai buvo įvykdyti. Įmonė pateikė restruktūrizavimo plano metmenis ir akcininkų protokolą visiems minėtame straipsnyje nurodytiems asmenims bei pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui UAB „Investicinių projektų valdymas“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagrindinis įmonės restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Finansinių sunkumų turinti įmonė – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo tikslui pasiekti taikomas ištisas priemonių kompleksas gaunant kreditorių pagalbą. Pažymėtina tai, kad nors 2011-06-18 įsigaliojusio ĮRĮ redakcija (Įstatymas Nr. IX-218) iš esmės pakeitė kai kurių klausimų reglamentavimą, tačiau įstatymo tikslai, šio proceso principai išliko nepakitę.

Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas, tai yra įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; yra įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai, ir nebuvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai, reglamentuojantys restruktūrizavimo plano metmenų rengimą bei turinį (ĮRĮ 7 str. 4 d.).

Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija nuo 2011-10-1) nurodyti reikalavimai; nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 str. 5 d.).

Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo patikrinti, ar konkreti įmonė, kuriai prašoma pradėti restruktūrizavimo procesą, atitinka įstatyme nustatytas sąlygas bei įvertinti, ar yra pagrindas bylą iškelti. Tačiau neturi apsiriboti vien formaliu patikrinimu, ar pateikti visi ĮRĮ 6 straipsnyje nurodyti dokumentai, ar tie dokumentai formaliai tenkina ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas, o privalo įsitikinti, ar pateikti dokumentai yra teisėti ir tinkami, priimti įvertinus pačios įmonės, jos kreditorių interesus ir kreditorių galimybes teikti nuolaidas skolininkui.

Sprendžiant dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo, esminę reikšmę turi įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, taip pat pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, tai yra atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Restruktūrizavimo bylose svarbu nustatyti, kad ĮRĮ nustatytas reikalavimas įmonei vykdyti komercinę ūkinę veiklą reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų vienetą, o tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje UAB "Baltijos žuvys" Direktorius A. Ž. v. UAB "Baltijos žuvys", bylos Nr. 3K-3-496/2009). Teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ įtvirtintus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau ir įvertina, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir kartu tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Turinčiai finansinių sunkumų įmonei tai – sudėtingas uždavinys, todėl teismas turėtų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų esminių priemonių turinį ir tai, kaip kiekviena iš šių priemonių galės būti įgyvendinama realiomis sąlygomis ir prisidės prie įmonės veiklos, mokumo atkūrimo, atsiskaitymo su kreditoriais. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. ŽŪB "Agrowill Eimučiai", bylos Nr. 3K-3-263/2010; ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasacinis teismas šias nuostatas suformulavo galiojant ankstesnei ĮRĮ redakcijai, tačiau šios išvados yra aktualios taip pat ir nagrinėjamu klausimu.

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą kelti atsakovui restruktūrizavimo bylą grindė įmonės nemokumu, tai yra ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu bei ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nes nebuvo laikytasi ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Dėl šios priežasties bus vertinama, ar nagrinėjamoje byloje egzistavo ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punkto nuostatose numatytas pagrindas – įmonės nemokumas ir kreditorių neinformavimas apie įmonės sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta nemokumo sąvoka. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje BĮ Lietuvos ir Lenkijos UAB ,,Tessalve" v. IĮ R. V. individuali įmonė, bylos Nr. 2-372/2009).

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui atsakovo balansą, sudarytą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-10-21 (t. 2, b. l. 10), iš kurio matyti, kad atsakovas turi turto, kurio vertė 14 748 845 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 6 494 248 Lt. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai yra 13 570 199,40 Lt (t. 2, b. l. 25). Šie duomenys rodo, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, o tai reiškia, kad įmonė yra nemoki. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pradelsti atsakovo įsipareigojimai sudaro 6 494 247,82 Lt. Į įmonės pradelstas skolas jis neįskaičiuoja 7 078 056,58 Lt skolos kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, nurodydamas, kad bankas sutinka atidėti negrąžinto kredito mokėjimo terminus, pridėjo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2011 m. spalio 24 d. raštą, kuriame nurodoma, kad bankas yra pasirengęs derinti negrąžinto kredito mokėjimo tvarką ir sąlygas (t. 2., b. l. 14). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis raštas nėra neginčytinu įrodymu, patvirtinančiu, kad buvo nustatyti nauji kredito grąžinimo terminai ir skola bankui nebėra pradelsta. Nei susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nei jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo metu tarp atsakovo ir banko vyksta derybos dėl kredito grąžinimo terminų atidėjimo, apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo. Iš byloje esančios 2011-01-01 – 2011-10-21 pelno (nuostolio) ataskaitos (t. 2, b. l. 11) matyti, kad įmonė patyrė 1 904 808 Lt nuostolių, 2010 metais įmonė patyrė 1 844 430 Lt nuostolių. 2011-01-01 – 2011-10-06, 2010-01-01 – 2010-12-31 pelno (nuostolio) ataskaitos (t. 1, b. l. 12, 76) rodo, kad įmonė nuo 2009 metų veikia nuostolingai, jos turtinė padėtis yra sunki. Apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, kad atsakovo kreditoriai – su įmone susiję asmenys (akcininkai, vadovas), nesiekia skolų atgauti nedelsiant, sutinka jas kapitalizuoti, pasirašė susitarimus dėl skolų grąžinimo terminų atidėjimo, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius apeliantas teismui nepateikė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonės finansiniai sunkumai vertintini kaip nemokumas, kas paneigia įmonės restruktūrizavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Baltijos žuvys" direktorius A. Ž. v. UAB „Baltijos žuvys“, byloje Nr. 3K-3-69/2006). Todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog šiuo atveju galėtų būti pasiektas restruktūrizavimo procesui keliamas tikslas – perskirstyti įmonės skolas ir jų mokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta normali įmonės ūkinė veikla. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai skundžiama nutartimi nustatė, jog apelianto įmonė yra nemoki ir padarė pagrįstą išvadą, kad įmonės nemokumo nustatymas yra savarankiškas pagrindas teismui atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto reikalavimai buvo įvykdyti, nes kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui buvo tinkamai pranešta apie sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo, apeliacinės instancijos teismui pateikti šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Tačiau nustačius, kad atsakovas yra nemokus, ši aplinkybė nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo klausimą.

Esant minėtoms aplinkybėms dėl įmonės nemokumo bei nustačius įstatyminį pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, netenka prasmės detalus atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų vertinimas.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAudronė JarackaitėKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė