- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-27
- Bylos Nr.
- AN2-84-1035/2024
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Pažeidėjas
- L. T.
- Advokatai
- Arvydas Martinkevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. T. atstovo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties, kuria netenkintas L. T. atstovo advokato Arvydo Martinkevičiaus skundas dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-992-2023.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2023 m. lapkričio 24 d. nutarimu L. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) 99 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 600 Eur bauda.
L. T. nubausta už tai, kad, būdama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) direktore, nesiėmė veiksmų, kad Bendrovės veikloje būtų laikomasi imperatyvių Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 146 straipsnio 1 dalies, 147 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. neužtikrino ir nekontroliavo, kad Bendrovės darbuotojui M. T. ne vėliau kaip nuo 2022 m. rugpjūčio mėnesio iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. darbo užmokestis būtų mokamas ne rečiau nei vieną kartą per mėnesį, o jį neišmokėjus – būtų priskaičiuojami ir išmokami delspinigiai (už 2022 m. rugpjūčio – 2023 m. birželio mėnesius darbo užmokestis sumokėtas tik 2023 m. rugpjūčio 4 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartimi L. T. atstovo skundas dėl Institucijos 2023 m. lapkričio 24 d. nutarimo netenkintas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu L. T. atstovas advokatas A. Martinkevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, priteisti iš Institucijos L. T. 484 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Darbuotojas M. T. 2022 m. sausio 10 d. pateikė darbdaviui (Bendrovei) prašymą mokėti jam darbo užmokestį vieną kartą per metus. Šis prašymas buvo patenkintas ir tapo darbo sutarties priedu, o darbo užmokestis buvo mokamas pagal naują susitarimą – vieną kartą per metus. Byloje pateikti VSDFV įrašai patvirtina, kad M. T. per visą jo darbo laikotarpį buvo priskaičiuojamas darbo užmokestis, darbdavys mokėjo už darbuotoją visus privalomus mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pakeitus darbo sutartyje numatytą atlyginimo už darbą mokėjimo tvarką šalių bendru sutikimu, nebuvo pažeisti nei darbuotojo, nei darbdavio, nei valstybės interesai.
1.2. Institucija netinkamai aiškino ir taikė DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nagrinėjamai situacijai aktuali būtent DK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta dispozityvi sąlyga – „jeigu darbo sutartis nenustato kitaip“, kuri reiškia šalių teisę susitarti ir dėl kitokios darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Ši sąlyga turėjo būti tinkamai įvertinta, kadangi ji, būdama įvykdyta, šalina L. T. atsakomybę pagal DK 146 straipsnio 1 dalį. Šalys darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pakeitimą įteisino darbo sutarties priedu, kuris buvo pateiktas Institucijai, tačiau šis dokumentas liko neįvertintas.
1.3. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad DK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta dispozityvi sąlyga yra taikoma tik sprendžiant dėl termino, per kurį gali būti atsiskaitoma su darbuotoju nuo ankstesnio mėnesio pabaigos. M. T. 2022 m. sausio 10 d. pateikė darbdaviui prašymą mokėti darbo užmokestį vieną kartą į metus, tai buvo įteisinta darbo sutarties pakeitimu. Tokiu susitarimu ir buvo nustatytas terminas, per kurį gali būti atsiskaitoma su darbuotoju nuo ankstesnio mėnesio pabaigos. Atsiskaitymo terminas apibrėžtas metų laiku. Šį įsipareigojimą darbdavys įvykdė.
1.4. Skundžiamoje nutartyje padaryta nepagrįsta išvada, kad darbo sutartimi leidžiama pakeisti sąlygą dėl 10 dienų termino atlyginimo išmokėjimo termino po mėnesio pabaigos (pavyzdžiui, 15, 20 darbo dienų ir pan.), bet ne atlyginimo išmokėjimo periodiškumą ir tvarką. Šie teismo teiginiai duoda pagrindą manyti, kad šalių susitarimu gali būti nustatytas ir 30, ir 50, ir ilgesnis atsiskaitymo laikotarpis, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Tokiu būdu nustačius ilgesnį atsiskaitymo laikotarpį ir išmokant darbo užmokestį vienu metu negali nesikeisti išmokų periodiškumas ir tvarka. Kadangi nebuvo pažeistos DK nuostatos, nėra ir teisinio pagrindo teigti, kad buvo padarytas ANK 99 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų duomenų, dėl kurių nebūtų pasisakęs ir išsamiai aptaręs apylinkės teismas savo skundžiamoje nutartyje. Institucijos nuomone, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pripažino, kad Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, teisingai įvertino administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su L. T. patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį, teigiant, kad Institucija ir apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į šioje teisės normoje įtvirtintą šalių teisę susitarti ir dėl kitokios darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekso nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020).
L. T. pripažinta kalta pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos darbo kodekse, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kolektyvinėje arba darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą. Ši teisės norma yra blanketinė, todėl esminiai jos turinio elementai yra išdėstyti DK straipsniuose ir kituose teisės aktuose.
Nagrinėjamu atveju yra aktualūs DK 146 straipsnio 1 dalyje ir DK 147 straipsnio reikalavimai, t. y. darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Be to, darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio.
Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad M. T. buvo priimtas į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo darbinėms funkcijoms atlikti pagal 2021 m. gruodžio 31 d. darbo sutartį Nr. D_008, kurioje jam nustatytas 850 Eur darbo užmokestis, galimi priedai, mokant darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį iki 15 dienos (b. l. 21). M. T. 2022 m. sausio 10 d. pateikė prašymą darbo užmokestį jam mokėti vieną kartą per metus ir prašymas darbdavio buvo patenkintas. Šis darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pakeitimas buvo įteisintas darbo sutarties priedu. Iš byloje pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad darbo užmokestis M. T. buvo skaičiuojamas už kiekvieną mėnesį nuo 2022 m. rugpjūčio mėnesio iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio, o nuo paskaičiuoto mėnesinio atlyginimo kiekvieną mėnesį už darbuotoją buvo mokami mokesčiai Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 25–38). M. T. prašymu 2023 m. rugpjūčio 4 d. jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2022 m. rugsėjo – 2023 m. rugpjūčio laikotarpį, t. y. 6328,10 Eur (b. l. 22–23). M. T. 2023 m. lapkričio 15 d. taip pat pateikė pareiškimą, kuriame jis patvirtina darbo sutarties ir jos tęsinio sudarymo aplinkybes ir susitarimą dėl darbo užmokesčio mokėjimo bei nurodo, kad tokį sprendimą priėmė dėl savo asmeninių poreikių ir darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių pretenzijų neturi (b. l. 12). Vis tik, pateiktuose darbo užmokesčio dokumentuose nėra nurodyta, kad M. T. buvo priskaičiuoti ir išmokėti delspinigiai už minėtus laikotarpius paskaičiuotą, bet nesumokėtą darbo užmokestį. L. T. įsitikinimu, pakeitus darbo sutartyje numatytą atlyginimo už darbą mokėjimo tvarką šalių bendru sutikimu, nebuvo pažeisti nei darbuotojo, nei darbdavio interesai, juolab, nebuvo pažeistos DK 146 straipsnio 1 dalies bei 147 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tačiau su šiais argumentais apygardos teismas neturi pagrindo sutikti.
Apygardos teismas šiuo atveju pritaria tiek Institucijos, tiek apylinkės teismo išdėstytai pozicijai, kad L. T. savaip interpretuoja teisės aktų nuostatas ir dėl to daro netinkamas išvadas dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos vykdymo. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog darbo sutartyje numatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka buvo pakeista darbuotojo M. T. prašymu, t. y. bendrų šalių sutarimu, neturi teisinės reikšmės. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje ne kartą yra išaiškinta, kad sutarties laisvės principas nors ir užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, tačiau jis taip pat užtikrina ir tai, kad bet kokie šalių sudaromi susitarimai neturi prieštarauti imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad atlyginimas darbuotojams turi būti mokamas ne rečiau kaip kartą į mėnesį, be kita ko, už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau, negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos. Šioje teisės normoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad darbo laikotarpis, už kurį atsiskaitoma, – bet kokiu atveju yra vienas mėnuo ir būtent nuo mėnesio pabaigos skaičiuojama kada turi būti atsiskaitoma su darbuotoju. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apylinkė teismo nutartyje, DK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dispozityvi sąlyga „jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip“ yra taikoma tik sprendžiant dėl termino per kurį gali būti atsiskaitoma su darbuotoju nuo ankstesnio mėnesio pabaigos, t. y. darbo sutartimi gali būti keičiamas būtent 10 darbo dienų terminas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo po mėnesio pabaigos, bet ne pati darbo užmokesčio išmokėjimo tvarka, pagal kurią darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Nagrinėjamu atveju M. T. darbo užmokestis buvo paskaičiuojamas kiekvieną mėnesį, už jo darbo vietą mokant privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, tik pats darbo užmokestis M. T. nebuvo išmokamas kiekvieną mėnesį, nors, atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, darbdaviui imperatyviai numatyta pareiga ne rečiau nei kartą į mėnesį mokėti darbuotojams darbo užmokestį. Be to, pavėluotai išmokant M. T. darbo užmokestį, nebuvo paskaičiuoti ir išmokėti jam priklausantys delspinigiai. Taigi, šiuo atveju DK 146 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymas negali būti pateisinamas darbuotojų prašymais ir šalių susitarimais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad L. T., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, kuri yra atsakinga už šios bendrovės darbo organizavimą, galėjo ir privalėjo įsitikinti, kad jos priimti sprendimai dėl darbo užmokesčio darbuotojui M. T. išmokėjimo tvarkos, nepažeis galiojančių imperatyvių teisės aktų reikalavimų, tačiau to nepadarė.
Apygardos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma: administracinio nusižengimo protokolu ir nutarimu, teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktais paaiškinimais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais bei kita byloje pateikta rašytine medžiaga, todėl kaip nepagrįsti vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. T. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo yra nepagrįstos byloje užfiksuotais duomenimis.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad L. T. pagrįstai pripažinta kalta pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. T. atstovo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.