Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-785/2015;

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00057-2014-3;

2015 m. sausio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nukentėjusiajam G. V., atleistai pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės R. M., jos gynėjai advokatei Stefanijai Bukelienei, laiduotojui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. M., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla nutraukta.

R. M. perduota laiduotojo G. M. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustačius 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

G. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš draudimo bendrovės ,,Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“ priteista 230 (du šimtai trisdešimt) litų / 66,61 EUR turtinei žalai atlyginti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmestas.

Iš R. M. priteista 700 (septyni šimtai) litų / 202,73 EUR G. V. atstovavimo teisme išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2014-01-23, apie 14.15 val., Kaune, Savanorių pr., vairuodama automobilį „TOYOTA COROLA VERSO“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodama kryptimi nuo kelio A6 Kaunas – Utena – Daugpilis link Geležinio Vilko g., sankryžoje su Pramonės pr. pažeidė Kelių eismo taisyklių 113, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nepasirinko važiavimo greičio, neatsižvelgė į eismo intensyvumą, nesulėtino greičio ir nesustojo kaip to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, esant blogam matomumui (akino saulės spinduliai), suko sankryžoje į kairę, kryptimi link Pramonės pr., ir įvažiuodama į važiuojamųjų dalių sankirtą atsidūrė priešpriešinio eismo juostoje, parbloškė priešpriešinio eismo juostoje stovėjusį dviratininką G. V., padarydama jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nukentėjusysis G. V. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atleista pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. ir jos gynėja, advokatė Stefanija Bukelienė, prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Byloje nustatyta, kad R. M. padarė neatsargų nusikaltimą, taigi, pirmoji iš BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų yra.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tinkamai įvertino laiduotojo asmenybę ir padarė teisingą išvadą, kad G. M. yra vertas teismo pasitikėjimo. Teismas įvertino tai, kad G. M. yra kaltinamosios sutuoktinis, santuokoje gyvena 23 metus, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. G. M. neteistas, administracine tvarka paskutinį kartą baustas 2009 m. už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dirba UAB ,,Kauno Melga“ direktoriumi, teigiamai charakterizuojamas darbdavio. Laiduotojas paaiškino teismui, kad žmonos patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, padarytų žalą jų paaugliams vaikams, todėl siekdamas šeimos gerovės, savo elgesiu galėsiantis daryti teigiamą įtaką R. M..

Kaip jau minėta, pirmoji iš būtinų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

R. M. pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką, anksčiau ji nebuvo teista, taigi, šiuo atveju BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra taip pat.

Kita būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

Bylos duomenys liudija, kad R. M. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad ji nukentėjusiojo neaplankė ligoninėje, nėra pagrindas išvadai, kad R. M. neišgyvena dėl savo poelgio. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad dėl eismo įvykio R. M. savo kaltės niekada neneigė, o nukentėjusiojo su ašaromis akyse atsiprašinėjo po jo. Esant paminėtoms aplinkybėms, konstatuojama, kad yra ir antroji BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta.

Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, neturtinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tai gali būti daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt. Iš bylos duomenų matyti, jog civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo atlygintas draudiko „Compensa“.

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kadangi žala atlyginta draudiko, kaltinamoji dirba, teigiamai charakterizuojama darbdavio, yra ištekėjusi, augina du nepilnamečius vaikus, todėl darytina išvada, kad kaltinamoji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atleido R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apelianto prašymas pripažinti R. M. kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir skirti jai bausmę, netenkinamas.

Dėl žalos atlyginimo

G. V. prašymas priteisti iš draudimo bendrovės 196 (šimtą devyniasdešimt šešis) litus / 56,76 EUR už dviračio remontą yra nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, jog „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“ per UAB ,,Finance properties“ išmokėjo nukentėjusiajam 1200 litų / 347,54 EUR kompensaciją už eismo įvykio metu sugadintą dviratį. G. V. preliminari dviračio remonto kaina 1396 litai / 404,31 EUR yra nepagrįsta, nes dviratis eismo įvykio metu buvo nenaujas, o ši suma dėl galimai pažeisto rėmo dar gali padidėti 300-600 Lt / 86,89-173,77 EUR. Dviratis buvo dvejų metų senumo, naudotas. Akivaizdu, kad nurodyta remonto kaina yra akivaizdžiai per didelė, nes nustatyta dviračio rinkos kaina yra 1200 litų / 347,54 EUR, kuri yra mažesnė nei remonto kaina, o ji ir buvo atlyginta, todėl remontuoti dviratį būtų neekonomiška, neprotinga ir neracionalu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad draudimo bendrovės išmokėta 1200 litų / 347,54 EUR kompensacija yra teisinga ir atitinkanti patirtus nuostolius.

Vertinant neturtinės žalos dydį, pažymėtina, jog kiekvieną kartą jis nustatomas teismo, remiantis trimis pagrindais: vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgiant į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgiant į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Pagal CK 6.254 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė gali būti (o įstatymo nustatytais atvejais – privalo būti) draudžiama. Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Vadinasi, civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka) (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008, 2K-288/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, t. y. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Šioje byloje žala buvo atlyginta draudimo bendrovės „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis, kuriame numatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų dėl neturtinės žalos yra 5000 eurų.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nors pirmos instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl neturtinės žalos, tačiau G. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintinas iš dalies, nustatant 6000 litų / 1737,72 EUR neturtinės žalos dydį. Kauno apylinkės teismas nurodė, kad civilinis atsakovas draudimo bendrovė ,,Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“ nukentėjusiajam yra atlyginusi 6000 litų / 1737,72 EUR neturtinės žalos. Ši faktą pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino ir pats G. V..

Skundžiamame nuosprendyje Kauno apylinkės teismas nurodė, kad nukentėjusiajam yra teisingai kompensuota už jo patirtą neturtinę žalą, tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmos instancijos teismo išvada sutikti negali ir konstatuoja, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, ne visiškai neįsigilino į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus bei į jos sukeltas pasekmes. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl R. M. sukelto eismo įvykio, G. V. skeveldriniu būdu lūžo kairio blauzdikaulio vidinis krumplis, kairio šeivikaulio galva, susikaupė kraujas kairio kelio sąnaryje, nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Po eismo įvykio G. V. savaitę buvo gydomas ligoninėje, buvo operuotas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad po operacijos nebegali dirbti statybininku, dirba pagalbiniu darbininku, ateityje reikės dar vienos operacijos ir pateikė VšĮ Kauno centro poliklinikos 2014-10-01 pažymą, kurioje nurodyta, kad G. V. šiuo metu dar nėra pilnai pagijęs, numatoma medicininių konstrukcijų pašalinimų operacija po vienerių metų, darbingumo lygiui nustatyti į NDNT nenukreipiamas kol bus pašalintos konstrukcijos, išlieka kairiojo sąnario skausmas, pacientas šlubuoja, dviračiu važiuoti nerekomenduojama (137 b. l.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog 6000 litų / 1737,72 EUR neturtinės žalos dydis yra per mažas ir neatitinka nukentėjusiojo patirtų sunkumų, žalos pasekmių ir liekamųjų reiškinių. Aukštesniojo teismo vertinimu, G. V. priteistina 10000 Lt / 2896,20 EUR neturtinė žala, kurią padengti privalo civilinis atsakovas draudimo bendrovė ,,Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“. Kadangi byloje nustatyta, jog draudimo bendrovė nukentėjusiajam yra atlyginusi 6000 litų / 1737,72 EUR neturtinės žalos, todėl privalo atlyginti likusią sumą, t.y 4000 litų / 1158,48 EUR.

Atsiliepime į nukentėjusiojo G. V. apeliacinį skundą manoma, kad atsižvelgiant į teismų praktiką pirmos instancijos teismo išvada yra pagrįsta, jog atlyginta 6000 Lt / 1737,72 EUR neturtinė žala yra teisinga. Aukštesnysis teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydis turi būti kiekvienu atveju vertinamas individualiai. 10000 Lt / 2896,20 EUR neturtinė žala, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą neatsargia nusikalstama veika, neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys: Nr. 2K-461/2010 – 10000 Lt / 2896,20 EUR, Nr. 2K-200/2010 – 10000 Lt / 2896,20 EUR, Nr. 2K-64/2009 – 10000 Lt / 2896,20 EUR, Nr. 2K-141/2013 – 15000 Lt / 4344,30 EUR, Nr. 2K-551/2013 – 17000 Lt / 4923,54 EUR). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi šiuo konkrečiu atveju aukštesniojo teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo priteista piniginė kompensacija neatitiko padarytos veikos pavojingumo, kaltės laipsnio, nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo, pobūdžio bei pasekmių.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis G. V. pateikė pinigų paėmimo kvitą, iš kurio matyti, jog buvo patirtos 200 Lt / 57,92 EUR išlaidos, kurias sudarė užmokestis advokatei už apeliacinio skundo surašymą, šias nukentėjusiojo G. V. išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti pripažįsta proceso išlaidomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, šių išlaidų sumą sumažintina ir iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. priteistina 100 Lt nukentėjusiajam G. V..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas priimdamas 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisėtai ir pagrįstai atleido R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, todėl priimtas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį pakeisti.

Tenkinti iš dalies nukentėjusiojo G. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš draudimo bendrovės ,,Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“ nukentėjusiajam G. V. neturtinės žalos atlyginimo 10000 Lt / 2896,20 EUR. Įskaityti sumokėtą 6000 litų / 1737,72 EUR sumą ir įpareigoti draudimo bendrovę ,,Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas“ padengti likusią neturtinės žalos dalį – 4000 litų / 1158,48 EUR.

Iš atleistos pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. nukentėjusiajam G. V. priteisti 100 Lt / 28,96 EUR proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.