- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-24
- Bylos Nr.
- I-521-739/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00242-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- J.J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
2017 m. lapkričio 24 d.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.J., skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas J. J. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), priteisti 100 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), – 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2016 m. spalio 26 d. - 2016 m. spalio 27 d. laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės kamerose dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo nebuvo užtikrintas privatumas; areštinės kameroje nebuvo užtikrintos tinkamos vėdinimo sąlygos. Be to, pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. spalio 26 d. jam atvykus į areštinę, jis nebuvo nuvestas į dušą, nors tokia teisė jam priklauso; taip pat, atvykus į areštinę nebuvo sudarytos galimybės visą parą pailsėti. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2015 m. kovo pabaigos jam periodiškai būnant Šiaulių TI nebuvo leidžiama susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kalinamais kitose įkalinimo įstaigose. Dėl nurodytų neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tai yra, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą bei kitus nepatogumus (b. l. 2).
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 143-145). Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2016 m. spalio 27 d. Nesutikdamas su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, atsakovės atstovas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 37:2009)nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Nurodė, kad teisės aktai nenumato, kad sanitariniuose mazguose turi būti įrengtos durys, tačiau areštinės darbuotojai siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, jį pakabinant ant specialiai tam įrengtų kabliukų. Dėl vėdinimo sąlygų areštinės kamerose nurodė, kad visose areštinės kamerose gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panevėžio AVPK areštinėje langai atsidaro. 2013 metais atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teigė, kad pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos paneigia visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenys, kuriuose nurodytų higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo skundas teismui pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti (b. l. 143-145).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti (b. l. 174-177). Pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas kaip suimtasis. Iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyta, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims bei gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Šiaulių TI remdamasis nurodyto įstatymo nuostatomis, nedraudė suimtiesiems susirašinėti su giminaičiais ar kitais asmenimis laiškais. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo perkeltas į Šiaulių TI yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to Šiaulių TI prašė daliai reikalavimo taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.
Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 26 d. 11 val. 24 min. iki 2016 m. spalio 27 d. 11 val. 24 min. (toliau – ginčo laikotarpis Panevėžio AVPK areštinėje, b. l. 143, 150-151). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę iš Alytaus pataisos namų buvo pristatytas dėl Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-1402-320/2017. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.1 su vienu asmeniu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Dėl šios priežasties reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su netinkamu sanitarinio mazgo ir ventiliacijos įrengimu kamerose, bei privatumo neužtikrinimu, naudojantis areštinės kameroje įrengtu tualetu.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims.
Ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma HN 134:2015. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės), vidaus tvarką Panevėžio apskrities VPK Areštinėje – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442.
Nuo 2015 m lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Pagal šios higienos normos 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema.
Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistas L. M. 2017 m. rugpjūčio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl J.J. skundo“ nurodė, kad visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 aukščio pertvara. Jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų šalinimo sistemą (b. l. 148-149).
Teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punkte ir galiojančios Higienos normos HN 134:201512 punkte įtvirtintus reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia, jog teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.
Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti visų kameroje esančių asmenų ir budinčių pareigūnų akivaizdoje. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Nustatyta, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte reikalavimo visiškai uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos nebuvo. Ir šiuo metu galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015, kaip minėta, sanitarinio mazgo įrengimas nėra reglamentuotas.
Atsižvelgus į Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, daroma išvada, kad 2005 m. atlikus areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 160). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. rugpjūčio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodyti duomenys leidžia teigti, kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu (b. l. 160). Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais kameroje esantys asmenys ar pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.
Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).
Atsižvelgus į nurodytus argumentus, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta, o pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punkte įtvirtintą reguliavimą, teritorinės policijos įstaigos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu ventiliacijos įrengimu kameroje, teismas rėmėsi Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis, kad 2005 m. areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmame korpuse atlikus remontą, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teismas taip pat rėmėsi atsakovės atstovo byloje pateiktu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento ginčui aktualiu laikotarpiu areštinėje atlikto patikrinimo duomenimis, kuriuose nebuvo užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kameroje Nr. 1, kurioje buvo laikomas pareiškėjas (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322(20.14.3.5.12). 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo metu minėta institucija yra nustačiusi, kad areštinės kamerose yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi. Taip pat areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 146). Aukščiau nurodyti atsakovės atstovo pateikti įrodymai ir paaiškinimai pareiškėjo teiginius apie netinkamas vėdinimo sąlygas paneigia, pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių jo nurodomus teiginius nepateikė, nagrinėdamas bylą, teismas jų taip pat nenustatė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Dėl teisės nusiprausti duše, pailsėti
Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir jo teisės nusiprausti ir pailsėti atvykus konvojumi į areštinę, pažeidimą.
Reikalavimus dėl sąlygų, užtikrinančių teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje reglamentavo Veiklos taisyklių 7.12 punktas, taip pat Higienos normos HN 134:2015 44 punktas. Vadovaujantis juose įtvirtintomis nuostatomis, teritorinės policijos įstaigos areštinės laikomiems asmenims areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vidaus tvarkos taisyklių 6.13 punkte papildomai nurodyta, kad šia teise areštinėje laikomas asmuo gali pasinaudoti šeštadienį arba sekmadienį, ar kitą dieną – pateikus motyvuotą prašymą (b. l. 162). Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad atvykimo į teritorinės policijos įstaigos areštinę dieną suimtajam turi būti sudarytos sąlygos nusiprausti duše. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų.
Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atvykus į areštinę, pareiškėjui turėjo būti suteikiamas laikas pailsėti, teismas nustatė, jog Veiklos taisyklių 7.16. papunktis įtvirtina, kad nakties metu į policijos areštinę uždaryti asmenys turi teisę pailsėti dienos metu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 2016 m. spalio 26 d. 11 val. 24 min. dėl Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. I-1402-320/2017. Posėdis nurodytoje byloje buvo paskirtas 13 val. 30 min. Išdėstytų argumentų pagrindu, atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai nepažeidė pareiškėjo teisės į poilsį atvykus į Panevėžio AVPK areštinę.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad nėra pagrindo Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo Šiaulių TI pareigūnų neteisėtais veiksmais 2007 m. vasario 15 d. - 2015 m. kovo pabaigoslaikotarpiu draudžiant pareiškėjui susirašinėti su draugais, pažįstamais bei kitais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, atlyginimo.
Atsakovui atstovaujantis Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus galimai patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus, daro išvadą, jog pareiškėjas, elgdamasis atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suvokti, kad jo teisė susirašinėti yra nepagrįstai ribojama jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 28 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 2). Dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleido CK nustatytą senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas sprendžia, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas, dėl susirašinėjimo ribojimo jautęs jo nurodytus išgyvenimus ir diskomfortą, privalėjo ir turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties ir esant Lietuvos valstybės atstovo prašymui bei įvertinus, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. liepos 28 d. pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2014 m. liepos 27 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skundžiamą laikotarpį ir Šiaulių TI pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo laikotarpius Šiaulių TI, sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2015 m. kovo 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), kuri nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818, kurio 44 straipsnis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį pripažino netekusia galios, ši teisės norma nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.
Remiantis Šiaulių TI pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kaip suimtasis (b. l. 180).Iš Šiaulių TI rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu šioje kardomojo kalinimo įstaigoje pareiškėjo susirašinėjimas buvo vykdomas, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, o Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujanti pripažinta Bausmių vykdymo kodekso nuostata pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikoma.
Suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) 16 straipsnis numatė, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos; suimtųjų gaunami ir siunčiami laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės; ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu), 37 punkte buvo numatyta, kad suimtųjų išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitą tam skirtose kortelėse atlieka laiškų apskaitos darbuotojas. Suimtąjį paleidžiant iš tardymo izoliatoriaus ar perkeliant į kitą laisvės atėmimo vietų įstaigą, šiame punkte nurodyta kortelė įsegama į suimtojo asmens bylą. Atsakovės atstovas nurodė, kad remiantis nurodytų teisės aktų nuostatomis pareiškėjui nebuvo draudžiama susirašinėti su giminaičiais ar kitais asmenimis laiškais.
Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus bendrųjų įrodinėjimo taisyklių aiškinimas, pagal kurį, kiekviena ginčo šalis turi pareigą įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurias nurodo kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/11).
Išanalizavus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog negalėjo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra artimi jo giminaičiai, bet jokių konkrečių duomenų nepateikė. Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, nepateikė įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir kad šie laiškai iš jo būtų buvę nepriimami išsiuntimui ar grąžinami, nurodant, jog pareiškėjui yra draudžiama susirašinėti. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės išsiųsti laiškus savo draugams ir pažįstamiems į kitas įkalinimo įstaigas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo pareigą tinkamai individualizuoti skundą ir jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kada ir su kuo siekė susirašinėti, kada Šiaulių TI administracijai įteikė savo siunčiamus laiškus, kada ši institucija juos sugrąžino ar atsisakė priimti išsiuntimui ir pan.
Pareiškėjui nepateikus ir byloje nesant konkrečių duomenų apie draudimą susirašinėti, teismas neturi galimybės spręsti, ar pareiškėjui iš tiesų buvo neleidžiama susirašinėti ir ar pagrįstai tai buvo padaryta, t.y. neturi galimybės vertinti, ar atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti, atlikti pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio reikalavimus. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti iš esmės teikė vien samprotavimus apie teorinę galimybę, kad galiojęs Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas galėjo sukelti jam neigiamas pasekmes.
Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2017 m. kovo 27 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-25-621/2017 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01599-2016-9, sprendimas neįsiteisėjęs), kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, nes, jį laikant Šiaulių TĮ, laikotarpiu nuo 2013-06-27 iki 2016-06-27 pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė palaikyti socialinius ryšius, susirašinėti su konkrečiais asmenimis - kalinčiomis moterimis I. B., A. K., I. P., V. Ž., O. P., I. Š., D. L., su kuriomis norėjo susituokti. Jam nebuvo leidžiama siųsti laiškus šioms moterims, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Taigi, kitoje byloje taip pat buvo keliamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Šiaulių TĮ draudimo susirašinėti su konkrečiais asmenimis laikotarpiu, kuris iš dalies sutampa su nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šio byloje nagrinėjamas ir Šiaulių apygardos administracinio teismo išnagrinėti reikalavimai yra tapatūs, kadangi Šiaulių apygardos administracinis teismas sprendė tik dėl tų TĮ veiksmų, kuriais, pareiškėjo teigimu, buvo draudžiama susirašinėti su konkrečiais pareiškėjo nurodytais asmenimis. Tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas savo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui įvardijo, jog šiai bylai aktualiu laikotarpiu dėl TĮ veiksmų jis negalėjo susirašinėti su konkrečiais asmenimis, o šiame skunde jokių konkrečių asmenų ar faktų, pagrindžiančių jo skundo reikalavimą nenurodė, patvirtina, kad Panevėžio apygardos administraciniam teismui paduotus skundu pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, kad jis negalėjo susirašinėti su asmenimis, įkalintais kitose įkalinimo įstaigose, kas patvirtina skundo nepagrįstumą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nėra pagrindo Šiaulių TI darbuotojų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Nagrinėjant bylą nenustačius, jog Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, daroma išvada, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.