- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2-695-553/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00939-2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „G. Holdings“
- Trečiasis asmuo
- Hubbard SAS
- Kategorijos
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ISA BALT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ISA BALT“ ieškinį dėl išmokėtų dividendų grąžinimo (žalos atlyginimo priteisimo), pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „G. Holdings“, trečiasis asmuo Hubbard SAS,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „ISA BALT“ (toliau – likviduojama dėl bankroto UAB „ISA BALT“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „G holdings“ 687 917,79 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines 687 917,79 Eur lėšas. Taip pat ieškovė prašė uždrausti atsakovei disponuoti areštuotu turtu (parduoti, mainyti, dovanoti, suteikti panaudai ar nuomoti, perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti ar apsunkinti).
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atmetė ieškovės likviduojamos dėl bankroto UAB „ISA BALT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. 2025 m. birželio 10 d. ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines 687 917,79 Eur lėšas, uždraudžiant atsakovei disponuoti areštuotu turtu (parduoti, mainyti, dovanoti, suteikti panaudai, nuomoti, perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti ar apsunkinti).
Šalies argumentai
5. Ieškovė nurodė, kad 2025 m. gegužės mėnesio pabaigoje atsakovė įvykdė pareigą ir pateikė registrų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus už 2024 metus. Naujai gauti duomenys patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes jie atskleidžia esminius ir neigiamus atsakovės turtinės būklės pokyčius. Atsakovės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, ji nebeturi nei ilgalaikio, nei trumpalaikio turto. Per metus ilgalaikio turto pokytis sudarė 20 451 278 Eur, o trumpalaikio – 624 356 Eur. 2023 metais atsakovės trumpalaikis turtas buvo pakankamas ieškinio reikalavimams įvykdyti, todėl tuo metu, ieškiniui esant patenkintam, buvo galima tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo. Pasak ieškovės, atsakovės turtinės būklės pablogėjimą lėmė ne tik objektyvūs veiksniai, bet ir jos nesąžiningi veiksmai, kuriais siekta, kad įmonėje neliktų turto, iš kurio būtų galima vykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB „G. Holdings‘ pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriuo prašo atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.
8. Teismas, įvertinęs ieškinį ir jį pagrindžiančius dokumentus, konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.
9. Teismas įvertino, ar, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas galėtų tapti sudėtingas arba neįmanomas. Prašymas buvo grindžiamas galimais atsakovės finansiniais sunkumais ir jos turto sumažėjimu. Teismas pažymėjo, kad vien tik sunki turtinė padėtis, nesant nesąžiningų veiksmų, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kreditorių interesai yra ginami ir bankroto procesų metu, nes įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtas yra saugomas ir areštuojamas pagal JANĮ 26 straipsnio 3 dalies 3 punktą.
Šalies argumentai
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė prašyme nurodė neturinti duomenų apie nesąžiningus atsakovės veiksmus ir nežinanti, kodėl sumažėjo atsakovės turtas. Teismo vertinimu, prašyme minimo asmens G. G. veiksmai šiai bylai nereikšmingi, nes jis šioje byloje nedalyvauja. Atsakovė UAB „G. Holdings“ atsiliepime į prašymą paaiškino, kad jos turto sumažėjimą lėmė tai, jog pagrindinę turto dalį sudariusios likviduojamos dėl bankroto UAB „ISA BALT“ akcijos bankroto proceso metu prarado vertę, o trumpalaikio turto sumažėjimą nulėmė iš šios bendrovės negauti dividendai. Šie įvykiai nėra susiję su atsakovės UAB „G. Holdings“ nesąžiningumu.
Žemesnės instancijos teismas
11. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „ISA BALT“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, jos vertinimu, yra pagrindas jas taikyti, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovė ir su ja susiję asmenys veikia nesąžiningai.
12.2. Pažymėjo, kad ieškovę aktualiu laikotarpiu valdė ir prie nemokumo privedė tie patys asmenys, kurie šiuo metu valdo atsakovę ir yra pagrindiniai jos naudos gavėjai. Ieškovės vadovu tuo laikotarpiu buvo G. G., kuris kartu buvo ir atsakovės vienintelis akcininkas bei naudos gavėjas. Atsakovės vadovu yra S. G., G. G. sūnus. G. G. privedė ieškovę prie nemokumo, nepalikdamas jokio turto. Be to, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1078-392/2025 nagrinėjamas ieškovės pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame nurodoma, kad už tai atsakingas yra G. G.
12.3. Pažymėjo, kad ieškovė faktiškai buvo nemoki dar 2014–2017 metais, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptasi tik 2022 metų birželio mėn., sąmoningai ir nepagrįstai delsus trejus metus.
12.4. Ieškovei esant itin sunkioje finansinėje situacijoje, atsakovė, kontroliuojama G. G. ir S. G., gavo reikšmingo dydžio dividendus, todėl iš ieškovės buvo neteisėtai išvedamos lėšos.
12.5. Ieškovė (valdoma G. G.) 2015–2018 metais atsakovei nepagrįstai išmokėjo 687 917,79 Eur dividendų, dėl kurių priteisimo pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje. Šių lėšų, kaip ir kitų atsakovės piniginių išteklių, šiuo metu nebeliko, o atsakovė informacijos apie kitų lėšų panaudojimą nepateikia. Atsakovės teiginiai apie turto pokyčius nepaaiškina aplinkybių, kur dingo šios lėšos.
12.6. G. G., būdamas vienintelis galutinis atsakovės naudos gavėjas, aktualiu laikotarpiu ėmė slėpti ir savo asmeninį turtą, elgėsi nesąžiningai, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2024 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2937-340/2024.
12.7. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovei pradėjus ginti savo teises šioje byloje, G. G., veikdamas kartu su S. G., sąmoningai privedė prie nemokumo ir atsakovę, iš kurios ieškovė reikalauja 687 917,79 Eur neteisėtai gautų dividendų sugrąžinimo.
12.8. Teismo vertinimas, kad G. G. veiksmai neturi būti analizuojami, nes jis nedalyvauja šioje byloje, yra nepagrįstas. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atsižvelgiant į viešojo intereso užtikrinimą, aplinkybės turi būti vertinamos sistemiškai. Atsakovės veiksmus lemia ją valdantys bei jai vadovaujantys asmenys, tarp jų – G. G., kuris yra vienintelis galutinis atsakovės naudos gavėjas. Todėl jo veiksmai turėjo ir turi tiesioginę įtaką atsakovės valdymui bei sprendimų priėmimui ir privalo būti vertinami šioje byloje.
Atsiliepimas
13. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškinys nėra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų nustatytus faktus, dėl bendrovės mokumo 2015–2017 m. laikotarpiu, kai buvo mokami dividendai, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) prejudicinė nutartis aiškiai patvirtina, kad 2015–2017 metais bendrovė neturėjo pradelstų prievolių išorės kreditoriams. Todėl, kaip konstatuota LAT nutartimi, nėra pagrindo vertinti, kad tuo metu bendrovė buvo tokios būklės, jog negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Todėl dividendų mokėjimas, esant mokiai įmonės būklei ir nesant pradelstų prievolių išorės kreditoriams, negali būti laikomas kreditoriams žalingu, nebent būtų pateikti priešingi įrodymai, kurių byloje nėra.
13.2. Administratorius savo atskirajame skunde pateikia tikrovės neatitinkančius teiginius apie tariamą bendrovės „vedimą“ prie nemokumo, siekdamas suklaidinti teismą ir pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Jis remiasi tariamu buvusio vadovo G. G. nesąžiningumu, vykusiu 2015–2017 metais, tačiau šie argumentai nėra aktualūs sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu, nes jie neatskleidžia dabartinės finansinės padėties ir nėra susiję su atsakovės sąžiningumu.
13.3. Teismų sprendimai akivaizdžiai paneigia administratoriaus teiginius. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartyje Nr. eB2-1078-392/2025 buvo atmestas pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu; nustatyta, kad bankrotą lėmė verslo nesėkmė, o ne G. G. tyčiniai veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje Nr. e3K-3-99-381/2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartyje Nr. e2-962-798/2023 patvirtinta, kad 2015–2017 metais bendrovė buvo moki, neturėjo pradelstų įsipareigojimų, turėjo pakankamai turto tęsti veiklą.
13.4. Administratoriaus teiginiai apie tariamą nemokumą nuo 2014 metų yra nepagrįsti ir remiasi jau atmestais argumentais iš kitų procesų. Net jei seniai įvykę veiksmai būtų vertinami, jie nėra aktualūs dabartinei situacijai, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti pagrįstas dabartine ar neseniai susiklosčiusia grėsme teismo sprendimo įvykdymui, o ne seniai pasibaigusiais įvykiais.
13.5. Administratorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nesąžiningą elgesį. Visi jo teiginiai yra deklaratyvūs, grindžiami subjektyviomis prielaidomis ir neatitinka faktų.
13.6. Administratorius klaidina teismą, teigdamas, kad atsakovė išvaistė bendrovės turtą. Ilgalaikį atsakovės turtą sudarė ieškovės akcijos, kurių vertė po bankroto tapo bevertė, kaip patvirtinta pirmosios instancijos teismo sprendimu ir finansinėse ataskaitose. 2024 m. spalio 26 d. įsiteisėjo teismo nutartis, kuria ieškovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Atsakovė finansinėse ataskaitose už 2024 metus pagrįstai nurašė šių akcijų vertę iki nulio, o trumpalaikio turto sumažėjimas buvo susijęs su dividendų, kurių nebuvo gauta, nurašymu (623 514 Eur). Šie pokyčiai yra objektyvūs, dokumentais pagrįsti ir retrospektyvūs, atsispindintys jau 2024 metais įvykusius procesinius sprendimus, o ne naujai susiklosčiusią situaciją ar nesąžiningus atsakovės veiksmus.
13.7. Administratorius taip pat remiasi nedalyvaujančio asmens – G. G. – tariamais veiksmais, bandydamas sutapatinti atsakovę su G. G. ir pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad G. G. veiksmai turėtų tiesioginę įtaką atsakovės elgesiui ar mokumui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti vertinamas individualiai, remiantis konkretaus dalyvio veiksmais, todėl bandymas perkelti kitų procesų sprendimus į šią bylą yra teisiškai nepagrįstas.
13.8. Administratorius taip pat bando kurti tariamo nesąžiningumo įspūdį, remdamasis dividendų paskirstymu 2015–2017 metais. Tačiau šie veiksmai buvo vykdyti seniai, o teismai konstatavo, kad tuo metu bendrovė buvo moki ir tokie dividendai nebuvo įtraukti į patvirtintų kreditorių reikalavimų sąrašą. Todėl negali būti laikomi grėsme būsimo teismo sprendimo vykdymui.
13.9. Administratorius nepateikė duomenų, rodančių realią grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui dėl atsakovės veiksmų, jo argumentai dėl tariamo atsakovės nesąžiningumo ir galimos grėsmės sprendimo įvykdymui yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių paaiškinimų prijungimo
15. Apeliantė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir prašo juos prijungti prie bylos.
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šie paaiškinimai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prijungia juos prie bylos ir vertins kartu su kitais bylos įrodymais.
Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo
17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinį prima facie pagrįstu.
20. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal prima facie doktriną ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimo tikslas – nustatyti, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Vertinant ieškinio prima facie pagrįstumą tikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktiniais argumentais ir ar pateikti argumentai turi bent preliminarų įrodymų pagrindą. Tačiau toks preliminarus vertinimas neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei įrodymų analize. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ar jų tiesioginio sąsajumo su byla. Preliminarus vertinimas leidžia atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas – pavyzdžiui, jei ieškinio gynybos būdas yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas, arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl reikalavimo, kuris iš esmės neatitinka ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių. Tokiu būdu jau ieškinio priėmimo stadijoje galima pagrįstai manyti, kad ieškinys negali būti patenkintas dėl akivaizdaus nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024?m. sausio 11?d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024).
21. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuri, jos nuomone, kilo dėl neteisėtai išmokėtų dividendų atsakovės naudai. Ieškovė nurodo, kad 2015–2017?metais priimti bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai dėl dividendų paskyrimo ir išmokėjimo buvo vykdomi neįvykdžius anksčiau priimtų sprendimų ir neišmokėjus bendrovės akcininkams dalies ankstesniais sprendimais paskirtų dividendų. Iki 2015?metų atsakovė gavo tik dalį jai priklausančių dividendų (362 182,21?Eur), tačiau 2015–2018?metais jai buvo išmokėta iš viso 1 050 100?Eur, t. y. 678 917,79?Eur daugiau, nei pagal teisėtus sprendimus priklausė. Ieškovės teigimu, ši suma buvo išmokėta neteisėtai, todėl sudaro bendrovės patirtą žalą, kurią atsakovė privalo atlyginti.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą ir pateikė reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Kadangi ieškovė nurodė konkrečią sumą, paaiškino jos apskaičiavimo metodiką (iš viso išmokėta 1 050 100?Eur, teisėtai priklausė tik 362 182,21?Eur) ir pateikė preliminarų įrodymų pagrindą, yra pakankamas faktinis pagrindas konstatuoti prima facie ieškinio pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja pirmoji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas, leidžiantis preliminariai vertinti, jog ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas.
23. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – galimos grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Ieškovė atskiruoju skundu ginčija šią išvadą, teigdama, kad naujai pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė ir su ja susiję asmenys veikia nesąžiningai, sistemingai vengia vykdyti prievoles, todėl esą egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui turi būti susijusi su atsakovės elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių kontekste nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl prašant jų taikymo būtina pateikti konkrečius duomenis apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus veiksmus, kurie prieštarauja sąžiningo elgesio standartui (pvz., turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims, įkeitimas arba kiti veiksmai, apsunkinantys turto realizavimą). Vertinant sąžiningumą, atsižvelgiama tiek į šalies veiksmus prieš bylos iškėlimą, tiek jos elgesį nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021?m. birželio 3?d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-811-370/2024).
25. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, gali patvirtinti tik duomenys apie atsakovės (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turtą, siekiant išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai pateikiami konkretūs duomenys, bent preliminariai pagrindžiantys atsakovės sąmoningą siekį pabloginti savo turto padėtį ir išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą. Svarbu vertinti ne vien atsakovės turto dydį ar ieškinio sumos reikšmingumą, bet jos elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022?m. rugsėjo 29?d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022; 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-811-370/2024).
26. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teismas nesuteikia išankstinės prielaidos, kad atsakovė veikia nesąžiningai. Kiekviena grėsmė teismo sprendimo įvykdymui turi būti pagrįsta konkrečiais duomenimis apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims, įkeitimas ar kiti apribojimai).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė duomenų, kurie leistų dabartinį atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą ar keliantį realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui. Ankstesni buvusių vadovų sprendimai, įskaitant dividendų išmokėjimą 2015–2017 metais, negali būti perkeliami į dabartinę atsakovės atsakomybę, nes jie buvo priimti pagal tuo metu galiojusias finansines sąlygas ir įmonės veiklos aplinkybes, todėl nesuteikia pagrindo spręsti apie dabartinę atsakovės finansinę padėtį ar elgesį. Dividendų išmokėjimo aplinkybės bus vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu kaip galimas civilinės atsakomybės pagrindas, tačiau savaime jos nesukuria realios grėsmės teismo sprendimo vykdymui ir negali pateisinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
28. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės finansinės sunkumai ar turtinės padėties pablogėjimas savaime nėra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o buvusio vadovo veiksmai, net jei vertintini kaip neteisėti, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti laikomi įrodymu dabartinės atsakovės nesąžiningumui ar grėsmei galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymui.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas. Administratoriaus pateikti argumentai dėl tariamo atsakovės nesąžiningumo, remiantis ankstesnių vadovų veiksmais ar finansine padėtimi, yra nepakankami ir nepagrįsti, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
30. Apeliantės nurodyti papildomi faktai dėl finansinių lėšų judėjimo – kad atsakovė per laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 28 d. iki 2025 m. gegužės 12 d. sumokėjo 54 251,83 Eur už teisinę pagalbą ir galimai gavo lėšas iš susijusių asmenų ar ankstesnių dividendų – neįrodo atsakovės nesąžiningumo ar realios grėsmės teismo sprendimo vykdymui. Apeliantė neturi konkrečių duomenų apie lėšų kilmę, jų teisinį statusą ar atsakovės valdymo teisėtumą, todėl tokie spėjimai negali sudaryti pakankamo pagrindo laikyti atsakovę nesąžininga ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
31. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Todėl atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.