Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-04-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-57-382/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-10-29Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-11Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-11
Bylos Nr.
1A-57-382/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-43684-2017-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius, Arvydas Daugėla, Zigmas Pocius
Nuteistasis
A. M.
Nukentėjusysis
V. B.
Advokatai
Algis Staškūnas, Raimundas Jurka
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-57-382/2019Proceso Nr. 1-01-1-43684-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.14; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. balandžio 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus ir Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,nukentėjusiajam V. B. ir jo atstovui advokatui Algiui Staškūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį 1 (vienerius) metus tęsti darbą.

V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš A. M. V. B. priteista 1000 Eur (tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti, 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) advokato paslaugoms apmokėti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d., apie 23.00 val., žemės ūkio bendrovės „Ž.“ grūdų džiovinimo ir valymo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto po V. B. patekimo į teritoriją metu, norėdamas išstumti iš teritorijos V. B., tyčia sugriebė pastarajam už dešinės rankos ir užlaužė rankos pirštus, dėl to plyšo dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamoji sausgyslė, taip A. M. nukentėjusiajam V. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad A. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašoma baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje teismas įvardijo duomenis, kuriuos tiesiogiai ištyrė bylos nagrinėjimo metu: nuteistojo A. M., nukentėjusiojo V. B., liudytojų Vi. B., R. B., P. R., R. M. parodymai, taip pat specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), V. B. pateikti medicininiai dokumentai, kita rašytinė bylos medžiaga. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas kaip įrodymų nevertino kaip liudytojo apklausto nuteistojo tėvo R. M. parodymų ir jais nesivadovavo. Liudytojo R. M. parodymais nesivadovauta, nurodant, jog šis liudytojas tiesiogiai nematė konfliktinės situacijos bei jo parodymai yra neinformatyvūs. Anot apelianto, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas diskriminuotai vertino duomenis, kadangi nuosprendyje taip ir nepaaiškino, kuo gi liudytojo R. M. parodymai yra mažiau reikšmingi negu kiti duomenys, kurie šioje byloje laikytini išvestiniais, pavyzdžiui, liudytojų Vi. B., R. B. ir P. R. parodymai, kadangi šie asmenys taip pat tiesiogiai nematė konfliktinės situacijos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo laisvo įrodymų vertinimo principo. Apeliantui neaišku, kokiu pagrindu R. M. parodymų nebuvo galima vertinti siejant su kitais duomenims, kurie tiesiogiai nepatvirtina nukentėjusiojo V. B. parodymų. Taigi apeliaciniame skunde tvirtinama, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai, vertindami byloje surinktus duomenis, pažeidė ir netiesioginių įrodymų vertinimo baudžiamosiose bylose taisykles.

Šalies argumentai

A. M. teigia, jog skundžiamo nuosprendžio motyvai parodo, kad apelianto kaltę pagrindžia ir tai, jog jis nesugebėjo baudžiamojoje byloje įrodyti savo teiginių teisingumo. Atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas ir jo gynėjas pirmosios instancijos teisme ne kartą prašė atlikti papildomus procesinius veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų tyrimui, kurie galėtų pašalinti byloje esančias abejones ir prieštaravimus, bet pirmosios instancijos teismas šių prašymų netenkino, buvo pakankamai pasyvus, o skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad gynyba neįrodė savo teiginių teisingumo. Be to, bylą nagrinėjant teisme, A. M. gynėjas ne kartą atkreipė teismo ir kitų proceso dalyvių dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas neišsamiai ir nevisapusiškai, A. M., nebūdamas teisininkas ir nesinaudodamas gynėjo teisine pagalba, negalėjo būti aktyvus ir dalyvauti rungtyniškame procese, vis dėlto pirmosios instancijos teismas, girdėdamas tokius argumentus, išliko pasyvus ir nesuinteresuotas objektyviu ir visapusišku bylos faktinių aplinkybių nustatymu.

Skundžiamu nuosprendžiu Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai nepašalino byloje iškilusių abejonių, esančių prieštaravimų, todėl A. M. kaltinančius argumentus grindė: fragmentiniais V. B., Vi. B. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo stadijose; kitų liudytojų, kurie nematė konflikto, parodymais; taip pat specialisto išvada, iš kurios matyti, kad V. B. eksperto net nebuvo apžiūrėtas, o pats ekspertas nebuvo apklaustas teisme; V. B. pateikta piršto fotonuotrauka, apie kurios padarymo laiką byloje nėra jokių duomenų. Apeliantas yra įsitikinęs, kad skundžiamu nuosprendžiu nėra pašalintos visos byloje kilusios abejonės, o pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė paviršutinišku įrodymų vertinimu, nepagrįstu bylos duomenų visuma. Skundžiamas nuosprendis pažeidė A. M. nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, pagal kurį pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Dar ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. spalio 9 d. kaip įtariamasis apklaustas A. M. nurodė, kad jis žemės ūkio bendrovės teritorijoje pasirodžiusį V. B. suėmė už pečių ir pasakė, kad šis eitų lauk iš privačios teritorijos. Jokio smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį A. M. nevartojo, pirštų neužlaužė ir apskritai jam niekur nedaužė. Šiuos savo parodymus tik dar detaliau apeliantas patvirtino ir teisme. Anot apelianto, jokių riksmų iš nukentėjusiojo tuo metu nebuvo. A. M. teisme pažymėjo, kad V. B. gyvena kaimynystėje, todėl po konflikto matydavo, kad nukentėjusysis darbuojasi savo ūkyje, vairuoja transporto priemones, prižiūri gyvulius ir pan. Taigi, jeigu nukentėjusiajam būtų buvęs sužalotas pirštas, jis nebūtų galėjęs dirbti ūkio darbų. Šiuos apelianto A. M. parodymus patvirtino, nors pačiame konflikte ir nedalyvavęs, tačiau iš karto po to į įvykio vietą atvykęs žemės ūkio bendrovės vadovas R. M. Be to, R. M. nurodė, kad jo sūnus net neketintų vartoti fizinės prievartos prieš kitą žmogų – sūnus yra medžiotojas, todėl žino, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui laikinai prarastų teisę turėti šaunamąjį ginklą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aptarti asmenų parodymai yra nuoseklūs, vienas kitą patvirtinantys. Be to, šiais A. M. ir R. M. parodymais paneigiami V. B. ir Vi. B. aiškinimai apie įvykio situaciją. Tačiau Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai plačiau nuosprendyje neanalizavo, kodėl nukentėjusysis V. B. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pirminiame savo pareiškime, kuris policijos įstaigoje buvo registruotas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d., iš esmės nieko nenurodė apie tai, kad neva A. M. prieš jį vartojo fizinį smurtą. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, V. B. skundžiasi dėl žemės ūkio bendrovės keliamo triukšmo gyvenamojoje vietovėje, todėl prašo patraukti atsakomybėn ne A. M., bet žemės ūkio bendrovės vadovą R. M. Pirmosios instancijos teismas gynybos prašymu apklausė policijos pareigūnus P. R. ir R. B., kurie nurodė, jog jiems atvykus V. B. skundėsi sužalotu pirštu, todėl pareigūnai pasiūlė jam rašyti pareiškimą, taip pat nusifotografuoti sužalotą pirštą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas esamus byloje įrodymus, nepastebėjo esminio skirtumo – V. B. pareiškime nekalbama apie piršto sužalojimą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas net nepareikalavo ikiteisminio tyrimo įstaigos, jog ši pateiktų policijos pareigūnų P. R. ir R. B. tarnybinio pranešimo apie įvykį, į kurie jie buvo iškviesti.

Apeliaciniame skunde yra padaryta išvada, jog apylinkės teismas negalėjo policijos pareigūnų parodymais remtis, jais patvirtindamas nukentėjusiojo V. B. versiją. Pareigūnė R. B. apklausiama nurodė, kad jų ekipažas pranešimą apie įvykį gavo tik dėl keliamo triukšmo. Sutikus nukentėjusįjį, V. B. kažką sakė apie pirštą, tačiau detaliau ir plačiau šios aplinkybės nesiaiškino, nes to nepageidavo ir pats V. B. Liudytoja nurodė, kad pranešimo apie įvykį fabuloje jokių duomenų apie sužalojimus nebuvo, todėl jų atvykimas į įvykio vietą buvo išimtinai dėl keliamo triukšmo. Liudytoja, atsakydama į teismo klausimus, neatsiminė, ar nukentėjusysis jai rodė sužalotą pirštą. Tuo tarpu kitas pareigūnas P. R. apskritai apie V. B. patirtus sužalojimus nieko nenurodė, tik patvirtino, kad pagal pranešimą į vietą vyko dėl keliamo triukšmo. Taigi apeliantas mano, kad pareigūnų parodymai neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų sąsajumo reikalavimo. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktinius bei formaliuosius pagrindus, kadangi V. B. pareiškimas buvo rašomas 2017 m. rugpjūčio 14 d., registruotas policijos įstaigoje 2017 m. rugpjūčio 16 d., o iš rezoliucijos lapo matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. B. protokolą-pareiškimą, kurio šioje baudžiamojoje byloje nėra, kaip ir nėra policijos pareigūnų P. R. bei R. B. tarnybinio pranešimo apie įvykį, taip pat išrašo apie pareiškėjo pranešimą telefonu, pareiškėjo nurodytas įvykio aplinkybes, Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pažymos, garso įrašo iš BPC.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat nesigilino, kodėl nukentėjusysis V. B. į medicinos įstaigą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 19 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo įvykio, nors įdėtiniame į formą lape, kuris buvo pateiktas su 2017 m. rugpjūčio 25 d. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, nurodyta, kad V. B. į medikus kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 9 d. Keliamas klausimas, jeigu būtų galima laikyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl įvykio pradėtas dar 2017 m. rugpjūčio 26 d., kodėl užduotis atlikti objektų tyrimą yra surašyta tik 2017 m. rugsėjo 12 d., nors nukentėjusysis V. B., kaip jis teigia, į medikus kreipėsi dar 2017 m. rugpjūčio 19 d. Pažymima, kad V. B. pripažintas nukentėjusiuoju 2017 m. rugpjūčio 25 d., nors ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2017 m. rugpjūčio 26 d. Anot apelianto, tai nėra tik formalus procedūrinis pažeidimas, o kartu su kitais rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminis tyrimas, tiek ir bylos nagrinėjimas teisme buvo skubotai neišsamūs ir nevisapusiški.

Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o kartu ir teismo pasyvumą, aiškinantis nukentėjusiojo V. B. nurodytas jo sužalojimo aplinkybes. Nors įvykis vyko 2017 m. rugpjūčio 14 d., tačiau V. B. pirmą kartą apklaustas tik 2017 m. rugpjūčio 25 d., t. y. po 11 dienų. Šioje apklausoje V. B., galėdamas remtis tą pačią dieną iki apklausos pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų, jau konkrečiai nurodė rankos piršto sužalojimą. V. B. papildomai apklausiamas apie įvykį 2017 m. spalio 16 d. ne tik nurodė iki tol neminėtą aplinkybę, bet ir pateikė sužaloto piršto fotonuotrauką, apie kurios darymo laiką ir vietą byloje nėra jokių duomenų. Svarbu tai, kad ši fotonuotrauka pateikta ikiteisminio tyrimo įstaigai praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams po įvykio, nors V. B., jeigu būtų ją daręs tikrai tą patį vakarą, būtų pateikęs įmanomai greičiau. Taigi, esant tokiai situacijai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o vėliau ir teismas nesidomėjo ir nesiaiškino, ar iš karto po įvykio ir piršto sužalojimo, o galbūt nuo tada, kai V. B. kreipėsi į medikus, jis buvo nedarbingas ar gydėsi dėl patirto sveikatos sutrikdymo. Nebuvo išreikalauti jokie duomenys iš gydymo įstaigos, „Sodros“ ar V. B. darbovietės apie tai, ar dėl patirtų sužalojimų šis asmuo kurį laiką buvo nedarbingas. Nepatikrintas faktas ir nepašalinta abejonė, kad V. B. rankos piršto sužalojimą galėjo patirti ir vėliau, o ne per įvykį. Anot apelianto, šios nepašalintos abejonės neleidžia daryti kategoriškos išvados, ar yra priežastinis ryšys tarp A. M. veiksmų ir V. B. sužalojimų.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į bylos nagrinėjimo teisme metu, po V. B. apklausos, paaiškėjusias naujas aplinkybes, apie kurias nukentėjusysis nutylėjo nuo ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų. Apklausiamas teisme V. B. parodė, kad iš karto po įvykio jam labai skaudėjo ranką, pirštas pamėlo, todėl, grįžęs namo, nusprendė kviesti policiją. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu V. B. buvo nurodęs, kad jam rankos neskaudėjo, todėl nutarė į medikus nesikreipti. Nors 2018 m. vasario 5 d. teismo posėdyje V. B. nurodė, kad jo pirštas pamėlo iš karto tą patį vakarą, tačiau jo sutuoktinė Vi. B. tame pačiame teismo posėdyje nurodė, kad V. B. pirštas pamėlo tik kitą dieną. Teisme nukentėjusysis paaiškino, kad dėl esą sužaloto piršto jis neėmė nedarbingumo pažymėjimo, nes nebebūtų gavęs ligos pašalpos. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma išreikalauti duomenis iš V. B. darbovietės, ar iš karto po 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio nukentėjusysis dirbo, bet apylinkės teismas šio prašymo netenkino. Šiuo atveju, anot apelianto, ypač svarbu nustatyti, ar po 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio nukentėjusysis atliko savo tiesiogines funkcijas (duomenys neskelbtini), ar dalyvavo įvykiuose, į kuriuos turi vykti (duomenys neskelbtini) pajėgos. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teisme V. B. teigė, jog, skambindamas į pagalbos centrą, informavo, kad įvyko incidentas dėl keliamo triukšmo bei jo patirto sužalojimo, tačiau policijos pareigūnai, apklausti 2018 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje, nurodė, kad pranešime iš BPC nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui yra sutrikdyta sveikata, o teismas prašymo išreikalauti atitinkamus duomenis iš BPC netenkino. Minėtoje apklausoje V. B. pirmą kartą prasitarė apie tai, kad įvykio detales girdėjo jo žmona Vi. B., neva ji dalyvavo, kai buvo atvykę policijos pareigūnai. Anot V. B. sutuoktinės, bendrovė, iš kurios nuolat sklisdavo triukšmas, yra už 50 metrų nuo jų gyvenamosios vietos. Tą vakarą ji matė, kad žemės ūkio bendrovės teritorijoje yra žmogus, išgirdo triukšmą, šaukimą ir galiausiai grįžtantį vyrą. Liudytoja ne kartą teismo posėdyje kartojo, kad ji matė, kaip 23 val. A. M. ir jos vyras buvo arti vienas kito, liudytoja tikina, kad „buvo rėkavimas iš jaunuolio pusės, mano vyras nešaukė, jis net keiktis nemoka, ko nepasakysi apie tą jaunuolį“. Apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus fragmentinius duomenis, nesiaiškino, koks iš tiesų galėjo būti atstumas tarp įvykio vietos, esančios žemės ūkio bendrovėje, ir liudytojos Vi. B. buvimo vietos, t. y. jos gyvenamosios vietos. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie patikrinamieji veiksmai, įvykio vietos apžiūra, tačiau, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas BPK nustatyta tvarka galėjo pavesti prokurorui atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Šie duomenys yra reikšmingi, ne tik siekiant patikrinti Vi. B. patikimumą, bet ir nustatyti tikrus faktus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas atkreipia Klaipėdos apygardos teismo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ne tik atsisakė tenkinti A. M. gynėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį specialisto išvadą surašiusį specialistą D. V., bet ir neanalizavo pačios specialisto išvados, kurioje esama abejonių, turinio. Pirma, Specialisto išvados 5 punkte nurodoma, kad tyrimo objektas yra asmens sveikatos istorija iš VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės, o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis teismui 2018 m. rugpjūčio 14 d. posėdyje pateikė UAB „K.“ V. B. medicinos dokumentų išrašą, liudijantį, kad V. B. gydėsi ne tik VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninėje, bet ir UAB „K.“. Vadinasi, specialisto išvadoje specialistas D. V. rėmėsi tik dalimi V. B. medicininių dokumentų, todėl negalėjo duoti išsamios ir pagrįstos išvados. Anot apelianto, jeigu specialisto išvadoje nurodoma, kad tyrimo objektu yra tik V. B. medicininiai dokumentai, kyla klausimas, kodėl specialistas D. V. tyrė ir patį V. B., kuris 2018 m. vasario 5 d. teismo posėdyje nurodė, kad „medicinos ekspertas manęs neapžiūrėjo, nežinau kaip išvadą surašė“. Iš specialisto išvados matyti, kad specialistas D. V. tik perrašė iš VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės gautų medicininių dokumentų duomenis, tačiau pats jokių veiksmų neatliko, tai teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusysis V. B. Taigi apeliantas daro išvadą, kad iš specialisto išvados lieka neaišku, koks yra tikslus sužalojimo padarymo laikas. Todėl baudžiamojoje byloje liko nepašalinta abejonė, kad sveikatos sutrikdymas V. B. galėjo būti padarytas ir kitu laiku, kitokiu mechanizmu, nei nurodoma užduotyje skirti specialisto tyrimą. Be to, iš specialisto išvados lieka neaišku, ar nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas yra galutinis, kadangi iš byloje esančio VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės įdėtinio lapo į formą matyti gydytojo įrašas, kad „reikalinga pakartotinė traumatologo konsultac. dėl operacinio gydymo“. Tai reiškia, kad pagal teismo medicinos praktiką nustatyti ir daryti išvadą apie sveikatos sutrikdymo mastą negalima, jeigu iš medicinos dokumentų matyti, kad medicininis gydymas dar nėra baigtas, neišnaudotos visos reabilitacinės priemonės.

Anksčiau išdėstyti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendyje esantys prieštaravimai, abejonės ir teismo pasyvumo rezultatai įrodo, kad skundžiamu nuosprendžiu A. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, neišsamiai atlikus įrodymų vertinimą, pažeidus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, nepašalinus byloje dar ikiteisminio tyrimo metu atsiradusių abejonių.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad Plungės apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu ir nagrinėdamas bylą teisme esmingai suvaržė ir apribojo gynybos teises rinkti išsamiam bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis, kurie būtų sudarę prielaidas šalinti atsiradusias byloje abejones, prieštaravimus. Pastebėtina, kad apelianto gynėjas 2018 m. vasario 5 d. teismo posėdžio metu prašė teismo išreikalauti iš BPC pokalbio, vykusio 2017 m. rugpjūčio 14 d., garso įrašą, iš kurio būtų matyti, kokią informaciją BPC specialistams telefoninio pokalbio metu pateikė nukentėjusysis V. B., tačiau šio prašymo teismas netenkino. Tame pačiame teismo posėdyje apelianto gynėjas prašė teismo išreikalauti nukentėjusiojo V. B. visus medicininius duomenis iš gydymo įstaigų, siekiant patikrinti, ar nukentėjusysis tiek iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio, tiek ir po jo nepatyrė kokių nors traumų, susijusių su jo rankomis, ar nesirgo ligomis, kurios galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo rankų sveikatos būklei, tačiau ir šis prašymas buvo netenkintas. Šiame teismo posėdyje A. M. gynėjas taip pat pateikė prašymą teismui išreikalauti informaciją apie tai, ar po 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio nukentėjusysis V. B. dirbo (duomenys neskelbtini) tarnyboje, kokias funkcijas atliko bent iki to laiko, kol kreipėsi į medikus, taip pat duomenis apie tai, ar nukentėjusysis yra registravęs ūkį, kadangi iš apelianto pateiktų duomenų matyti, kad po įvykio V. B. dirbo ūkio darbus, prižiūrėjo gyvulius, vairavo transporto priemones ir pan. Be to, gynėjas šiame posėdyje prašė teismo šaukti ir apklausti specialisto išvadą surašiusį D. V. Pirmosios instancijos teismas visus šiuos prašymus atmetė, teigdamas, kad pats gynėjas turi teisę gauti šiuos duomenis. Tokiu būdu, anot apelianto, teismas parodė, kad, nagrinėdamas bylą, nesiekia būti aktyvus ir perkelia visą įrodinėjimo naštą nuteistajam.

Apeliantas taip pat pabrėžia, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepavyko apklausti liudytojo A. Š. Šis liudytojas 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio metu buvo žemės ūkio bendrovės teritorijoje ir tikrai galėjo girdėti konflikto tarp A. M. ir V. B. aplinkybes. Šaukti ir apklausti šį liudytoją gynėjas prašys apeliacinio proceso metu. Taip pat apeliantas nurodė, jog prašys apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato duomenis, t. y. tarnybinį pranešimą, kurį 2017 m. rugpjūčio 14 d. iš karto po iškvietimo turėjo surašyti vienas iš policijos pareigūnų, t. y. R. B. arba P. R. Šiame tarnybiniame pranešime turėtų būti užfiksuoti duomenys apie į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų sužinotas konflikto aplinkybes.

Nukentėjusysis V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti ir pripažinti proceso išlaidomis bei priteisti sumą advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas R. Jurka prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis V. B., jo atstovas advokatas A. Staškūnas ir prokuroras V. Grabauskas prašė apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą.

Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde pateikiamas vienas iš esminių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir taip iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Būtent šiais klausimais nutartyje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atsakydamas, ar nuteistojo A. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visuma.

I. Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistojo A. M. veiksmuose

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra pašalintos visos byloje kilusios abejonės, o Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai nuosprendį grindė paviršutinišku įrodymų vertinimu, nepagrįstu bylos duomenų visuma. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų, įvertino visus byloje esančius duomenis, teisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuspręsdamas, kad A. M. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus, t. y. vienų liudytojų parodymams suteikdamas prioritetą prieš kitus, taip nesilaikė laisvo įrodymų vertinimo principo, pažeidė netiesioginių įrodymų vertinimo taisykles. Su tokiais teiginiais apygardos teismas negali sutikti. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo tėvo parodymų. Liudytojas R. M., duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, pažymėjo, kad nukentėjusysis V. B. nei raštu, nei žodžiu iki įvykio nesikreipė dėl triukšmo. Įvykio metu jam paskambino sūnus A. M. ir pasakė, kad atėjęs V. B. liepia viską išjungti ir išeiti iš įmonės teritorijos. R. M. grįžo iš laukų, bet nukentėjusiojo nebebuvo, todėl vėl išvažiavo. Už pusvalandžio paskambino kitas sūnus ir pasakė, kad yra atvykusi policija. Grįžęs susitiko su pareigūnais, kurie nurodė, kad yra gautas kaimynų skundas dėl triukšmo. Liudytojas atkreipė dėmesį, kad teritorija specialiai aptverta nuo V. B., nes jis atėjęs savavališkai išjungia ventiliatorius. R. M. tiki sūnaus parodymais, kad pastarasis tik suėmė nukentėjusįjį už pečių ir liepė eiti lauk. Jei kas buvo nutikę, nukentėjusysis galėjo palaukti jo ir pasiskųsti dėl sūnaus elgesio (t. 1, b. l. 155–157). Šių parodymų turinys akivaizdžiai patvirtina, kad jie savo esme nėra tiesiogiai susiję su nukentėjusiajam V. B. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o tik paliudija aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl kilusio triukšmo. Minėtieji liudytojo parodymai niekaip nei patvirtina, nei paneigia A. M. prieš nukentėjusįjį V. B. vartoto fizinio smurto. Liudytojo teiginys, jog, jei kas nors būtų nutikę, nukentėjusysis galėjo jam pasiskųsti dėl sūnaus elgesio, yra visiškai neobjektyvus, tai tik hipotetinis pasvarstymas, kuris niekaip negali patvirtinti išvados, kad nuteistojo A. M. veiksmuose nesama kaltės dėl nukentėjusiojo sužalojimo. Apygardos teismo vertinimu, tokiu tvirtinimu liudytojas R. M. tik siekia palaikyti savo sūnaus gynybinę versiją. Kritišką minėto liudytojo parodymų vertinimą nulėmė ne vien tik ta aplinkybė, jog jis pats įvykio, kada prieš nukentėjusįjį V. B. buvo pavartotas fizinis smurtas, nematė, bet ir dėl to, kad liudytojas R. M. yra nuteistojo A. M. tėvas, taigi negalima teigti, jog jis visiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi. Savaime suprantama, kad liudytojas R. M. siekia palaikyti savo sūnų, todėl savo parodymais nori patvirtinti nuteistojo nurodytas aplinkybes, tačiau jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, negali būti prilyginami netiesioginiams įrodymams. Teismų praktikoje pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Netiesioginiais įrodymais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-628/2018). Vis dėlto nagrinėjamu atveju liudytojo R. M. parodymai tik patvirtina, jog 2017 m. rugpjūčio 14 d., t. y. įvykio dieną, buvo kilęs konfliktas tarp jo sūnaus A. M. ir nukentėjusiojo V. B., tačiau jie nieko nepasako apie vartotą fizinį smurtą, t. y. ar dėl triukšmo kilęs konfliktas peraugo į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, taip pat nepadeda nustatyti jokių tarpinių faktų, kurie leistų daryti atitinkamas išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos buvimo ar nebuvimo nuteistojo A. M. veiksmuose. Taigi apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo R. M. parodymų reikšmingumą byloje nustatinėjamiems faktams ir nepažeidė laisvo įrodymų vertinimo principo.

Papildomai pažymėtina, kad apeliantas netinkamą liudytojo R. M. parodymų vertinimą grindė ir tuo, kad nors liudytojai Vi. B., R. B. ir P. R. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau, skirtingai nei liudytojo R. M. atveju, šių liudytojų parodymais buvo vadovautasi kaip patvirtinančiais nuteistojo A. M. kaltę. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl minėtų liudytojų parodymų reikšmės vertinimo, būtina detaliai aptarti jų turinį. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu, liudytoja Vi. B. nurodė, kad buvo rugpjūčio mėnuo, jos sutuoktinis V. B. gydėsi namuose po (duomenys neskelbtini), triukšmas neleido net užmigti, todėl jis nuėjo prašyti, kad sumažintų tą triukšmą. Bendrovės pastatai nuo jų namų yra gal už 50 metrų, tuo metu ji buvo išėjusi į lauką ir matė, kaip jos vyras įėjo į pastatą, kur yra svarstyklės, ir greitai išėjo, o po to išgirdo riksmą, šaukimą. Grįžęs sutuoktinis papasakojo, kas nutiko, vyrui sukilo spaudimas, pamėlo pirštas, ištino, iškvietė policiją. Atvažiavo du pareigūnai, ji už vyrą parašė pareiškimą, jis tik pasirašė. Pareigūnai patarė tą pirštą nusifotografuoti (t. 1, b. l. 127–128). Taigi akivaizdu, jog nors liudytoja pati nei kilusio konflikto, nei fizinio smurto vartojimo nematė, tačiau ji matė ir turėjo galimybę stebėti nukentėjusįjį V. B. iš karto po įvykio, t. y. iš karto po įvykio matė jo būklę, pamėlusį bei ištinusį pirštą. Taigi liudytoja matė, girdėjo ir turėjo galimybę įvertinti reikšmingas aplinkybes tiek prieš įvykį, tiek po kilusio konflikto. Be to, aptartos aplinkybės netiesiogiai patvirtina fizinio smurto vartojimo faktą – girdėtas riksmas, pamėlęs ir ištinęs nukentėjusiojo pirštas, kviesti policijos pareigūnai. Tokie liudytojos parodymai yra reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl prieš nukentėjusįjį vartoto fizinio smurto bei priežastinio ryšio tarp nuteistojo A. M. veiksmų ir sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo V. B., kadangi liudytoja matė, kaip jos sutuoktinis išėjo spręsti ginčo dėl triukšmo į žemės ūkio bendrovės „Ž.“ grūdų džiovinimo ir valymo teritoriją, kur būtent dirbo nuteistasis A. M. Liudytojai R. B. ir P. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną gavo pranešimą dėl keliamo triukšmo bendrovėje. Moteris sakė, kad jai skauda galvą, o vyras nurodė, kad buvo kilęs konfliktas, jam griebė už rankos, todėl skauda pirštą, dėl kurio žadėjo į medikus kreiptis kitą dieną, jei dar skaudės. Taigi piršto sužalojimo fakto pareigūnai nefiksavo. Policijos pareigūnai buvo nuvykę į bendrovę pasikalbėti dėl keliamo triukšmo, galbūt su R. M. Pareiškimą rašė moteris, o vyras pasirašė. Nukentėjusiojo girtumo netikrino, jis buvo akivaizdžiai blaivus (t. 1, b. l. 144–145, 145–146). Taigi matyti, jog nors patys policijos pareigūnai konflikto situacijos nematė ir negali patvirtinti, kad būtent nuteistasis A. M. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. B., tačiau jie bendravo su nukentėjusiuoju beveik tuoj pat po konflikto ir nors vyko į iškvietimą dėl triukšmo, bet tiek pats nukentėjusysis, tiek jo sutuoktinė patvirtino tai, kad V. B. buvo sužalotas pirštas. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ne tik liudytoja R. B., bet taip pat ir liudytojas P. R. patvirtino, kad pareiškėjas nurodė, jog konflikto metu buvo sužalotas pirštas ir, jei skausmas nepraeis, tuomet ketino kreiptis į medikus (t. 1, b. l. 145). Taigi aptarti liudytojų parodymai, skirtingai nei liudytojo R. M. parodymai, gali būti vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, kadangi patvirtina aplinkybes, susijusias su fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. B. vartojimu. Be to, policijos pareigūnai, skirtingai nei nuteistojo tėvas, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jie būtų neigiamai nusiteikę prieš nuteistąjį ar siektų jį kaip nors apkalbėti, t. y. pareigūnų R. B. ir P. R. parodymai gali būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki. Taigi aptarti netiesioginiai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais duomenis patvirtina nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą bei leidžia spręsti apie priežastinio ryšio buvimą tarp šio sutrikdymo ir nuteistojo veiksmų. Tokią išvadą suponuoja aplinkybė, jog nuteistasis A. M. neginčijo fakto, kad, nukentėjusiajam atėjus pasikalbėti dėl triukšmo, jis pastarąjį suėmė už pečių apsuko ir liepė palikti bendrovės teritoriją, t. y. pats nuteistasis neginčijo tarp jo ir nukentėjusiojo įvykio metu buvusio fizinio kontakto.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde, be kita ko, yra abejojama liudytojos Vi. B. parodymų patikimumu, ar ji išties iš nurodyto atstumo galėjo matyti tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykusį konfliktą. Apeliantas nurodo, kad prokurorui galėjo būti pavesta atlikti papildomus proceso veiksmus, siekiant patikrinti liudytojos parodymų teisingumą. Visų pirma apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog liudytoja Vi. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, tvirtino mačiusi, kaip jos vyras įėjo į bendrovės pastatą ir greitai išėjo, bei girdėjusi riksmą, šauksmą. Taigi liudytoja netvirtina detaliai mačiusi / įžiūrėjusi įvykusią situaciją ar smulkiai galinti atpasakoti susiklosčiusio pokalbio turinį. Apygardos teismo vertinimu, realu, kad iš pačios nurodyto 50 metrų atstumo liudytoja Vi. B. galėjo matyti tam tikrus vaizdus ir girdėti pavienius garsus. Antra, byloje esantis vaizdas (iš viršaus darytos fotonuotraukos kopijos), kuris turėtų patvirtinti, kad tarp bendrovės ir nukentėjusiojo namų yra didesnis nei 50 metrų atstumas, yra neaiškus ir netikslus (t. 1, b. l. 150), t. y. neaišku, kokie pastatai matomi, nuo kokių atskaitos taškų matuojamas atstumas, koks matomo vaizdo mastelis. Taigi, remiantis vien tokiu neišsamiu vaizdu, pagrįstai nebuvo nuspręsta atlikti papildomų proceso veiksmų ir nesuabejota liudytojos Vi. B. parodymų patikimumu.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo, kad ne tik pareigūnai į įvykio vietą buvo kviečiami neva vien dėl kilusio triukšmo, bet nukentėjusysis savo pirminiame pareiškime taip pat nieko nenurodė apie prieš jį vartotą fizinį smurtą. Su tokia apelianto išvada apygardos teismas negali sutikti. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde yra klaidingai nurodyta, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. B. protokolą-pareiškimą, kurio šioje baudžiamojoje byloje nėra. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus (duomenys neskelbtini) L. A. 2018 m. vasario 2 d. rašte „Dėl informacijos“ yra nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m. rugpjūčio 26 d. gavus medicininį dokumentą, patvirtinantį, kad V. B. padarytas sužalojimas, o pranešime prokurorui apie pradedamą ikiteisminį tyrimą yra padaryta techninė klaida, nurodant, kad tyrimas pradėtas pagal 2017 m. rugpjūčio 26 d. gautą pareiškimą (t. 1, b. l. 105). Tuo tarpu pirminiame nukentėjusiojo V. B. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pareiškime yra aiškiai pasakyta, kad prieš jį buvo vartotas fizinis smurtas, nes nukentėjusysis nurodė, jog „Nuėjus paprašyti, kad išjungtų veikiančius prietaisus, kurie kelia triukšmą, t. y. 23 val., buvau išprašytas negražiais, necenzūriniais žodžiais, grasino, kad užmuš, suko pirštus jėga, todėl kvietėmės pagalbą.“ (t. 1, b. l. 9). Taigi nors iš pareiškimo turinio yra matyti, kad V. B. skundėsi dėl žemės ūkio bendrovės keliamo triukšmo gyvenamojoje vietovėje ir prašė patraukti atsakomybėn bendrovės vadovą R. M., tačiau pirminiame pareiškime taip pat yra nurodytos aplinkybės dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. B. vartojimo. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d. pirminis nukentėjusiojo pareiškimas buvo užregistruotas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d. (t. 1, b. l. 9). Šis laiko skirtumas yra argumentuotai paaiškintas jau minėtame Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2018 m. vasario 2 d. rašte „Dėl informacijos“, kuriame nurodyta, kad pareiškimas gautas 2017 m. rugpjūčio 14 d. vakare, o kadangi 2017 m. rugpjūčio 15 d. yra šventinė diena, tai pareiškimas sekretoriate registruotas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d. (t. 1, b. l. 105).

Apeliaciniame skunde yra keliamos abejonės ir dėl keleto kitų nagrinėjamoje byloje reikšmingų datų. Nuteistasis A. M. nurodo, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2017 m. rugpjūčio 26 d., o V. B. nukentėjusiuoju buvo pripažintas 2017 m. rugpjūčio 25 d. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-43684-17 surašytas 2017 m. rugpjūčio 26 d. (t. 1, b. l. 1–3), o šio pranešimo detalūs metaduomenys patvirtina, kad nuorašas buvo suformuotas 2017 m. rugpjūčio 26 d. 1.16.49 val. (t. 1, b. l. 4). Liudytojo apklausos protokolas patvirtina, jog detali V. B. apklausa pradėta 2017 m. rugpjūčio 25 d. 20.30 val., o baigta 20.50 val. (t. 1, b. l. 23–25), po kurios V. B. ir buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 27–28). Taigi visi aptarti duomenys tik patvirtina, kad nesama vienos dienos skirtumo tarp atliktų veiksmų, nes iš esmės visi veiksmai – V. B. apklausa, pripažinimas nukentėjusiuoju, ikiteisminio tyrimo pradėjimas – buvo atlikti kartu, tiesiog dėl dokumentų įforminimo tvarkos skiriasi jų registravimo laikas, ypač atsižvelgiant į tai, kad proceso veiksmai buvo atliekami vėlai vakare ir naktį, t. y. baigiantis vienai dienai ir prasidedant kitai. Nuteistajam A. M. taip pat nesuprantama, kodėl užduotis atlikti objektų tyrimą yra surašyta 2017 m. rugsėjo 12 d., nors nukentėjusysis V. B. teigia, jog į medikus kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 19 d. Iš byloje esančio VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės įdėtinio lapo matyti, kad nukentėjusysis V. B. į medikus iš tiesų kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 19 (t. 1, b. l. 15), tuo tarpu dėl laiko, kada kreiptis į specialistus su užduotimi atlikti objektų tyrimą, nusprendžia ne pats nukentėjusysis, o tyrimą atliekantys pareigūnai ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis bei jį organizuojantis prokuroras (t. 1, b. l. 16–19). Toks reguliavimas yra įtvirtintas Baudžiamojo proceso įstatyme, kuriame numatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras (BPK 164 straipsnio 1 dalis). Taigi apygardos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodomos datos ar tam tikri laiko skirtumai nagrinėjamu atveju neturi jokios įtakos, sprendžiant dėl nukentėjusiajam V. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir teisei priešingų nuteistojo A. M. veiksmų kvalifikavimo.

Skirtingai nei nurodoma skunde, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiojo V. B. parodymai yra neprieštaringi ir nesikeitė nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. pirminio pareiškimo viso proceso metu. Kaip jau minėta, kad prieš jį buvo vartotas fizinis smurtas, nukentėjusysis V. B. nurodė pirminiame pareiškime (t. 1, b. l. 9), taip pat į iškvietimą atvykusiems pareigūnams R. B. ir P. R. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. B. nurodė, kad, nuėjęs į įmonės teritoriją, kieme sutiko A. M., kuris yra bendrovės savininko sūnus. A. M. pareikalavo jo dingti iš privačios teritorijos, o tada griebė už rankos pirštų ir sukdamas pirštus tempė jį iš teritorijos. Į medikus tą patį vakarą nesikreipė, nes galvojo, kas skausmas praeis. Kai skausmas nepraėjo, nutarė kreiptis į medikus, o tada paaiškėjo, kad yra plyšusi sausgyslė (t. 1, b. l. 23–25, 29). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis parodė, jog prieš įvykį gydėsi po (duomenys neskelbtini), jam reikėjo ramybės, todėl nuėjo į bendrovės teritoriją paprašyti, kad sumažintų triukšmą. A. M. parvažiavo su traktoriumi, pradėjo šaukti: „dink, nutrenksiu“, skambino tėvui, po to sugriebė už dešinės V. B. rankos pirštų ir suko ranką į vidų, iš teritorijos išvarė. Grįžus namo, mažasis dešinės rankos pirštas pradėjo mėlynuoti, tada nusprendė kviesti pagalbą ir paskambino 112. Buvo atvykę du pareigūnai, liepė rašyti pareiškimą. Į medikus nukentėjusysis kreipėsi, kai praėjo kelios dienos po įvykio. Šitas pirštas anksčiau nėra buvęs traumuotas. Piršto skausmą V. B. jautė tas penkias dienas, kol kreipėsi į gydytoją, bet gėrė vaistus ir kentėjo, manydamas, kad praeis (t. 1, b. l. 126–127). Taigi akivaizdu, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusiojo V. B. parodymai nekito, šie parodymai yra tarpusavyje neprieštaringi, nukentėjusysis nurodė ir detaliai aptarė tokias pat aplinkybes. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi neva todėl, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, jog iš karto po įvykio jam rankos neskaudėjo, todėl nutarė į medikus nesikreipti, o apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jau tvirtinęs priešingai, yra visiškai nepagrįstas. Apie piršto / rankos skausmą nukentėjusysis V. B. buvo nurodęs ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pažymėjo, kad iš karto po įvykio manė, jog šis skausmas praeis, todėl į medikus tuoj pat ir nesikreipė. Taigi apelianto tvirtinimas apie prieštaringus V. B. parodymus yra neatitinkantis nustatytų aplinkybių ir laikytinas tik nuteistojo pasirinkta gynybine versija, taip siekiant įrodyti savo nekaltumą.

Apeliantas skunde tvirtina, kad byloje esama daug abejonių, kurios nebuvo pašalintos ir turėtų būti traktuojamos jo naudai. Kaip vienas iš pavyzdžių nurodoma fotonuotrauka, kuri ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateikta, praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams po įvykio. Nors sužaloto piršto nuotrauką nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė savo papildomos apklausos metu 2017 m. spalio 16 d., tačiau taip siekė patvirtinti savo parodymus ir įrodyti, jog pirštas buvo iš tiesų sužalotas ir tai padaryta būtent aptariamo įvykio metu (t. 1, b. l. 29–33). Tačiau vėlyvas aptariamos fotonuotraukos pateikimas ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams savaime nesuponuoja išvados, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o vėliau ir teismas nesiaiškino nukentėjusiojo V. B. sužalojimo aplinkybių ar kad tarp jo nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir nuteistojo A. M. veiksmų įvykio metu 2017 m. rugpjūčio 14 d. nesama priežastinio ryšio. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiajam V. B. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina jo paties parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat liudytojų Vi. B., R. B. ir P. R. parodymai. V. B. sužalojimo faktą ir sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina 2017 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad V. B. sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką, padarytas buka jėga, galėjo kilti, sukant ar laužiant pirštą. V. B. padarytas dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės plyšimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sutrikdė sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 20). Taigi dėl nukentėjusiajam V. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo abejonių nekyla. Galima pažymėti, kad nuteistasis apeliaciniame skunde abejoja, ar V. B. buvo nustatytas galutinis sveikatos sutrikdymo mastas, kadangi iš byloje esančio VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės įdėtinio lapo į formą matyti gydytojo įrašas, kad „reikalinga pakartotinė traumatologo konsultac. dėl operacinio gydymo“ (t. 1, b. l. 15), tačiau toks prierašas savaime nesuponuoja išvadų, kad iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti galutinio sveikatos sutrikdymo masto, kadangi galimos taikyti reabilitacinės priemonės nepaneigia padaryto sužalojimo ir / ar jo sunkumo. Operacinio gydymo taikymas nagrinėjamu atveju gali būti paties nukentėjusiojo pasirinkimas, tačiau savo ruožtu tai nereiškia, kad yra galimybė, jog V. B. galėjo būti padarytas ne nesunkus, o nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. vien ta aplinkybė, kad, taikant tam tikros rūšies ar pobūdžio gydymą, nukentėjusiojo būklė gali pagerėti, nekeičia fakto, jog įvykio metu nukentėjusiajam V. B. dėl piršto sukimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde daroma prielaida, kad iš byloje esančių duomenų negalima be abejonių nustatyti, ar tarp nuteistojo A. M. veiksmų 2017 m. rugpjūčio 14 d. ir nukentėjusiajam V. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo esama tiesioginio priežastinio ryšio. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia tuo, jog specialisto išvadoje yra remiamasi tik dalimi medicininių dokumentų, o kadangi nebuvo tirtas pats nukentėjusysis, neva lieka neaiškus tikslus sužalojimo laikas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką (t. 1, b. l. 20), o užduotyje atlikti objektų tyrimą buvo nurodyta, jog dešinės rankos mažasis pirštas nukentėjusiajam V. B. buvo sužalotas 2017 m. rugpjūčio 14 d. (t. 1, b. l. 16–19). Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad tyrimo objektas – V. B. asmens sveikatos istorija iš VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės ligoninės (t. 1, b. l. 20), savo ruožtu ta aplinkybė, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis taip pat gydėsi UAB „K.“, nesuteikia pagrindo išvadai, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra nepakankamai išsami ar neteisinga, tuo labiau, jog minėtoje specialisto išvadoje ir medicinos dokumentų išraše iš gydymo įstaigos UAB „K.“ užfiksuoti duomenys vieni kitiems neprieštarauja, o sudaro išsamią visumą ir vieni kitus papildo. Kadangi apeliantas skunde nurodo, jog yra neaiškus V. B. sužalojimo laikas, nes surašant specialisto išvadą pats nukentėjusysis tirtas nebuvo, gydymo įstaigos UAB „K.“ pateikti duomenys yra itin reikšmingi. 2018 m. balandžio 26 d. medicinos dokumentų išraše iš gydymo įstaigos UAB „K.“ yra užfiksuota, jog pacientui V. B. 2017 m. rugpjūčio 14 d. naktį dėl patirtos traukos plyšo dešinės rankos V piršto sausgyslė, liko deformuotas pirštas (šis įvykis dokumentuotas (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriuje). Konstatuota, kad iki tol pacientas traumos (piršto) neturėjo (t. 1, b. l. 177). Taigi šie duomenys neginčijamai patvirtina, kad V. B. piršto trauma yra patirta būtent 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio metu. Apygardos teismas konstatuoja, jog byloje esantys nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, medicininiuose dokumentuose bei specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys neginčijamai patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl patirtos piršto traumos nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas būtent 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio metu, todėl tarp nukentėjusiojo patirtos piršto traumos ir nuteistojo A. M. prieš V. B. vartoto fizinio smurto esama tiesioginio priežastinio ryšio. Šios išvados nepaneigia ir Teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 56–59), kurioje konstatuota, jog neva nėra galimybės nustatyti V. B. padaryto sužalojimo laiko.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas D. V., kuris dėl daktaro P. P. aptartų požymių nurodė, kad po sužalojimų buvo praėjusios penkios paros, todėl tinimas galėjo būti atsileidęs. Kraujosruva tokios traumos atveju būna neryški. Kita vertus, apžiūrėjęs traumatologas aprašė tuos požymius, kurie jam reikalingi diagnozei nustatyti, kad pirštas deformuotas, neištiesia naginės falangos, galas yra skausmingas. Nėra tiksliai aišku, ar nebuvo išreikšto patinimo, gal traumatologas tik neaprašė, kad kraujosruvos nebuvo ryškios, tačiau tai nereiškia, kad sužalojimas negalėjo būti padarytas 2017 m. rugpjūčio 14 d. vakare (t. 2, b. l. 73). Ekspertas D. V. papildomai pažymėjo, kad sausgyslės plyšimas akivaizdžiai sutrikdė sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, be to, liko pasekmės – gulbės kaklo deformacija, nukentėjusysis iki šiol negali visiškai ištiesti piršto. Atkreiptas dėmesys, jog nedarbingumo pažymėjimas nėra kriterijus, nustatant sveikatos sutrikdymo mastą. Taigi eksperto D. V. apklausa apeliacinės instancijos teisme ne paneigia, o kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro darnią įrodymų visumą, kuri leidžia spręsti tiek apie nukentėjusiajam V. B. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiek apie šio sveikatos sutrikdymo padarymo laiką – 2017 m. rugpjūčio 14 d.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog nuteistasis A. M. pateikia prieštaringus argumentus savo paties apeliaciniame skunde. Dalyje apeliacinio skundo, kaip jau aptarta anksčiau, nuteistasis tvirtina, kad byloje stinga duomenų, kurie patvirtintų, jog tarp jo veiksmų 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio metu ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo esama tiesioginio priežastinio ryšio, kitu atveju skunde iškeliama abejonė, ar apskritai nukentėjusiajam V. B. buvo sužalotas pirštas. Nuteistasis pažymėjo, kad V. B. gyvena jo kaimynystėje, todėl po konflikto matydavo, kad nukentėjusysis dirba ūkyje, vairuoja transporto priemones, prižiūri gyvulius ir kt., ko, anot apelianto, turėdamas piršto traumą, V. B. nebūtų galėjęs daryti. Dėl šios priežasties apeliantui atrodė reikšminga išsiaiškinti, ar nukentėjusysis po konflikto atliko savo darbines funkcijas. Pažymėtina, jog ekspertas D. V., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, jog 10 dienų laikotarpis yra funkcijos sutrikimas, todėl net jeigu nukentėjusysis neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, vis tiek rankos funkcija buvo sutrikusi, kadangi konstatuotas sausgyslės plyšimas, kuris per 10 dienų niekaip nesugyja. Ekspertas iš asmeninės patirties nurodė, jog būna atvejų, kada asmuo krypteli, griūva, skauda pėdą 3 savaites, šlubuoja, o tik po trijų savaičių kreipiasi į gydymo įstaigos Priėmimo skyrių, kur nustatomas lūžis. Tačiau asmuo visą tą laiką būna dirbęs. Ekspertas pažymėjo, kad situacija gali priklausyti nuo žmogaus – vieni dėl nedidelės žaizdos gali gydytis kelias savaites, o kiti gydysis savarankiškai ir į medikus nesikreips. Taigi ekspertas daro išvadą, kad nedarbingumo pažymėjimas nėra kriterijus, kuriuo reikia vadovautis sprendžiant klausimą, ar asmuo patyrė traumą (t. 2, b. l. 73). Iš viso to, kas aptarta, akivaizdu, jog savaime vien tos aplinkybės, kad po 2017 m. rugpjūčio 14 d. įvykio nukentėjusysis V. B. atliko savo darbines funkcijas, taip pat dirbo ūkyje, ėmėsi kasdienių buities darbų, nepaneigia fakto, kad jis patyrė piršto traumą, sąlygojusią nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės parodymai, kad V. B. po piršto traumos neėmė nedarbingumo pažymėjimo, kadangi nebebūtų gavęs ligos išmokos, nes prieš tai ilgą laiką gydėsi po (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 151).

Apeliaciniame skunde ne kartą yra nurodoma, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pašalintos visos abejonės, teismas netenkino didžiosios dalies nuteistojo A. M. gynėjo pareikštų prašymų, tai, anot apelianto, suponuoja jo teisės į gynybą pažeidimą. BPK 270 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Prašymo atmetimas neatima iš asmens, kurio prašymas atmestas, teisės pateikti jį vėliau įrodymų tyrimo eigoje. Ši įstatymo nuostata patvirtina, kad savaime teismo sprendimas tenkinti ar netenkinti proceso dalyvių, įskaitant ir kaltinamojo bei jo gynėjo, prašymą niekaip nepažeidžia jų teisių ir teisėtų interesų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, savo argumentus proceso dalyvis gali išdėstyti apeliaciniame skunde, be to, dalis žemesniojo teismo priimamų nutarčių yra skundžiamos BPK X dalies tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismo atsisakymas atlikti gynėjo prašomus papildomus proceso veiksmus niekaip nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą, o tokią išvadą patvirtina ir nuostata, jog bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas (BPK 241 straipsnio 1 dalis), bei teismo nepriklausomumo principas. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį, jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir atlikti keli papildomi proceso veiksmai, kurių anksčiau pirmosios instancijos teismo buvo prašęs tuo metu dar kaltinamojo A. M. gynėjas, o dabar pats nuteistasis A. M. savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pateikė užklausą Bendrajam pagalbos centrui dėl V. B. kreipimosi, prašydamas pateikti skambučio garso įrašą (t. 2, b. l. 67), tačiau iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus buvo gautas 2019 m. vasario 5 d. atsakymas, jog prašomos informacijos pateikti negali, nes Centro informacinėje sistemoje tvarkomi asmens duomenys, vadovaujantis įstatymais, saugomi 6 mėnesius. Vėliau jie perkeliami į archyvą, kur saugomi dar 6 mėnesius, o pasibaigus šiam laikotarpiui, duomenys yra sunaikinami (t. 2, b. l. 69). Vis dėlto apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis V. B., skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą ir kviesdamas policijos pareigūnus, nenurodė apie prieš jį vartotą fizinį smurtą, tai nepaneigia paties fakto, kadangi ši aplinkybė buvo nurodyta atvykusiems pareigūnams ir pažymėta pirminiame nukentėjusiojo pareiškime. Taip pat apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas A. Š., kurio apklausti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepavyko dėl liudytojo sunkios sveikatos būklės (t. 1, b. l. 185). Tačiau liudytojas A. Š. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti A. M. prieš nukentėjusįjį V. B. vartoto fizinio smurto fakto, nes V. B. su A. M. išėjo iš svarstyklių, o jis liko sverti, tvarkyti dokumentus, registruoti duomenis. Liudytojas girdėjo balsus, šūksnius, tačiau nieko tikslaus ir konkretaus apie patį įvykį paliudyti negalėjo (t. 2, b. l. 74). Taigi matyti, kad aptartų papildomų procesinių veiksmų atlikimas nebūtų pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kadangi gauti rezultatai neturi įtakos ir nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, nepaneigia nė vienos anksčiau nustatytos aplinkybės ar padarytų išvadų. Remdamasis tuo, kas aptarta, apygardos teismas konstatuoja, kad įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo atliktas išsamiai ir byloje neliko jokių nepašalintų abejonių ar prieštaravimų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reikšmingus su padaryta nusikalstama veika susijusius duomenis, visą byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

II. Dėl nukentėjusiojo V. B. prašymo priteisti proceso išlaidas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. B. išdėstė prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme. Taip pat byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, jog nukentėjusysis advokatui Algiui Staškūnui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Eur (t. 2, b. l. 55). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo A. M. ir yra atmetamas. Nukentėjusysis V. B. kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovaujant jam Klaipėdos apygardos teisme, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du posėdžiai (2019 m. sausio 31 d. – trukmė 37 min., 2019 m. kovo 18 d. – trukmė 1 val. 21 min.), kuriuose nukentėjusiajam V. B. atstovavo advokatas A. Staškūnas.

Vis dėlto pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant kaltės ir įrodymų vertinimo klausimus, iš viso sumokėjo 500 Eur. Kaip jau minėta, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du posėdžius, iš kurių vienas truko ilgiau nei valandą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, nukentėjusiojo advokatas parengė pagrįstą ir išsamų atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti 500 Eur suma už advokato pagalbą, atstovaujant nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįsta, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui atitinka darbo ir laiko sąnaudas bei protingumo, teisingumo kriterijus. Todėl nukentėjusiajam priteistina 500 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš A. M. nukentėjusiajam V. B. 500 Eur (penkis šimtus eurų) advokato išlaidoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme padengti.

Teisėjai Arvydas DaugėlaEduardas MaškevičiusZigmas Pocius