Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-16 · Administracinė byla Nr. I-2425-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-16
Bylos Nr.
I-2425-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
D. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Iv-2425-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00253-2015-2.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei, Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjui – D. L. ,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui A. A. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2015-02-26 skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2013-10-18 iki 2014-10-04 (terminą patikslino teismo posėdžio metu), kai įkalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje, visą laiką teko gyventi perpildytose kamerose, nebuvo užtikrintas 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Realiai pareiškėjui tekdavo tik apie 2 kv.m. kameros ploto, neatskaitant kameros baldų ploto. Kameros langai neatsidarė, todėl kamerą negalėjo patekti grynas oras, o kamerų langai nebuvo valomi. Kamerų tualetai neatskirti nuo bendros kameros erdvės, o atskirti tik 1,5 metro aukščio sienele. Kameroje unitazas buvo sulaužytas ir todėl leido vandenį, kriauklė surūdijusi, o vandens kranas taip pat sulaužytas.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 11-13) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2013-10-18 iki 2014-10-04 atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje ir dėl objektyvių aplinkybių ne visą laiką jo atžvilgiu buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas. Apie 70 proc. laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv.m. ir didesnis gyvenamasis plotas. Gyvenamojo ploto trūkumas susijęs su objektyviomis aplinkybėmis, kadangi nuo Kauno TI administracijos nepriklauso atskirais atvejais pristatomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičius ir Kauno TI vadovybė neturi teisės atsisakyti priimti etapuotą asmenį. Kauno TI administracija privalo priimti visus asmenis, kurie teisės aktų ir procesinių sprendimų pagrindu etapuojami į izoliatorių. Pareiškėjas visą parą nėra laikomas kameroje, kadangi teisės aktai numato, kad pareiškėjas turi teisę per parą 1 valandą pasivaikščioti lauke, gali lankytis bibliotekoje, teniso kambaryje, naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, kompiuterių klase ir kartą per savaitę praustis duše. Kauno TI visos kameros įrengtos pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Tiek paminėtos taisyklės, tiek ir Higienos norma nenumato, kad tualetas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Kamerose esantys tualetai nuo bendros patalpos atskirti 2,10 m aukščio sienele. Jokių duomenų, kad tualeto įrenginiai (unitazas, kriauklė, vandens kranas) buvo sulaužyti, pareiškėjas nepateikė. Atsitikus santechninei avarijai, gedimai šalinami iš karto. Teisės aktai taip pat numato, kad tvarką bei švarą kamerose (taip pat ir langų valymą) palaiko patys suimtieji. Kauno TI trečiojo aukšto kamerų langai neatsidaro, tačiau visose kamerose nuolat veikia mechaninė (ištraukiamoji) ventiliacija. Pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų į administraciją nesikreipė, o tik po 5 mėnesių, kai išvyko iš Kauno TI, pateikė skundą teismui. Pareiškėjui jokia neturtinė žala nebuvo padaryta, kadangi psichologas konstatavo, jog jo būklė ir savijauta gera, o nuo tolimesnių konsultacijų pareiškėjas savanoriškai atsisakė.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas atskirais periodais laikotarpyje nuo 2013-10-18 iki 2014-10-05 (b.l. 15-23). Pareiškėjas Kauno TI atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kameras Nr. 204, 240 (antras aukštas) ir Nr. 324, 352 (trečias aukštas). Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė), kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko iš dalies mažesnė minimalaus ploto norma (nuo 3,19 kv.m. iki 3,6 kv.m.), negu teisės aktais numatyta minimali (3,6 kv.m.)(b.l. 17-18, 19, 20, 23). Šis minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas sąlyginai trumpesnį laiko tarpą, o pagrinde pareiškėjui buvo užtikrintas 6,6 kv.m. ir netgi žymiai didesnis kameros gyvenamasis plotas. Be to, teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas dėl minimalios ploto normos pažeidimo pirmą kartą kreipėsi tik 2015-03-02 – t.y. praėjus beveik 5 mėnesiams po to, kai buvo etapuotas į pataisos namus (b.l. 6). Nuo pirmo patalpinimo į Kauno TI, kai minimalaus gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po 14 mėnesių (b.l. 6, 17).

Nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 p. pagrindu ši Higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 336 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Kauno TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2010-04-30 taip pat įsigaliojo ir 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Kaip jau buvo paminėta, teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tik mažiau negu ½ dalį laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. kameros plotas, o apie 70 procentų laiko pareiškėjui teko didesnis gyvenamasis plotas. Teismas taip pat pabrėžia, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato, kad skaičiuojant asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv.m.), į šį plotą būtų neįskaičiuojamas baldų (kėdžių, stalų, lovų) plotas (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI, iš dalies nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant aukščiau išdėstytus teiginius, teismas pabrėžia, kad ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam būnant Kauno TI. Teismas atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 2 d. įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 2, 3, 7, 14-43). Pats pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, nors tam turėjo realias galimybes, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl jo sveikatos būklės bendro pablogėjimo, įtampos, kankinimo, nežmoniškų sąlygų ir pan. (ABTĮ 57 str.).

Atsižvelgdamas į aukščiau aptartas išvadas teismas taip pat pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT, tiek ir LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 ir t.t.). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Teismas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes (konkrečiai kamerų ploto normą bei pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos), daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą, kuris tik nežymiai neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalios ribos) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). To pasėkoje konstatuojama, kad teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, būdamas apdairus bei rūpestingas asmuo ir tyčia nuo 2013 metų sistemingai darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje jo atžvilgiu kilsiančias neigiamas pasekmes – patalpinimą į tardymo izoliatorių (TIS Liteko duomenys – pvz., Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-114-559/2014) – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų (CK 6.282 str. 1 d.). Be to, pareiškėjui minimalus plotas nebuvo užtikrintas pakankamai trumpą laikotarpį, jis ilgą laiką teisės aktų nustatyta tvarka net nebandė ginti savo teisių, nepateikė pakankamo pagrindo įrodymų, kurie pagrįstų realios jo nurodyto dydžio turtinės žalos atsiradimą (ABTĮ 57 str.). Teismui pateiktų medicininių dokumentų duomenys (b.l. 26, 34-43) taip pat neduoda pagrindo išvadai apie įkalinimo sąlygų neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei ir savijautai.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (išskyrus kamerų minimalaus ploto normą) teismas pabrėžia, kad jie laikytini nepagrįstais bei neįrodytais, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 21 p. nuostatas pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismui pateikti duomenys (b.l. 24-25) patvirtina, kad sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose iš esmės atitinka paminėtą teisinį reglamentavimą. Taip pat ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taisyklėse pabrėžiama, kad tik esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kaip jau buvo paminėta, administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose atskirti 2,10 m aukščio sienele, yra atskira ištraukiamoji ventiliacija, praustuvė, šaltas vanduo, unitazas ir tai iš esmės atitinka Taisyklių 14.5 p. reikalavimus. Jokių duomenų, kad kamerose unitazai buvo sudaužyti, surūdijusios kriauklės, nesandari vandens tiekimo sistema, teismui pateikta nebuvo. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad įvykus santechnikos gedimams, jie šalinami operatyviai. Šiems teiginiams paneigti pareiškėjas įrodymų nepateikė. Teismui kelia pagrįstą abejonę pareiškėjo teiginiai, kad kiekvienoje kameroje, į kurią jis buvo patalpintas, visada buvo sudaužyti unitazai, surūdijusi kriauklė ir nesandari šalto vandens tiekimo sistema.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų langai nedideli, jie neatsidarė, todėl į kameras negalėjo patekti grynas oras, o patys kamerų langai nebuvo valomi. Šie pareiškėjo skundo reikalavimai taip pat atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 p. numato, kad kameros patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Paminėto teisės akto 25 p. reglamentuoja, jog gyvenamosios aplinkos orą teršiančių cheminių medžiagų (teršalų) ribinės vertės neturi viršyti teisės aktu nustatytų didžiausių leidžiamų koncentracijų, o 26 p. - gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje (,,Oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis“). 2009-07-10 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p. numato, jog kameros langas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, o 14.10 p. nurodo – kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pareiškėjas jokių įrodymų dėl šio teisinio reglamentavimo laikymosi Kauno TI pažeidimų nepateikė. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad tik trečiojo aukšto langai neatsidaro, o šio aukšto kamerose yra įrengta ištraukiamoji mechaninė ventiliacija. Kitų aukštų kameros vėdinamos taip pat ir natūraliu būdu – atidarius langą. Teismas taip pat pabrėžia, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, teisės aktų normos plauti lango stiklą įpareigoja ne Kauno TI administraciją, o patį pareiškėją, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Apibendrinant aukščiau išdėstytus teiginius (išskyrus teiginius dėl minimalaus kameros ploto), teismas akcentuoja, kad sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, kad Kauno TI administracija (ir atskiri administracijos pareigūnai) pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta neturtinė žala (pasekmės). Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 str. bei CK 6.250 str. kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Kauno TI administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Ginčo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Teismas šiame sprendime jau buvo paminėjęs, kad pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo reikalavimus, nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes pareiškėją įpareigoja ABTĮ 23 str. 2 d.. Imama domėn tai, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog visą laiką pareiškėjas jautė diskomfortą, buvo psichologiškai sutrikęs, kankinamas ir t.t., kurių net nepatvirtina jokie medicininiai įrašai, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas visiškai pakankamu pagrindu, taip pat ir žalos dydžiui pagrįsti (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises ir to pasėkoje atsirado neigiamos pasekmės (konkrečiu atveju – neturtinė žala). Teismui pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kurie jo vertintini kaip neturtinė žala, buvimo (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti pareiškėjo išvardintų ir galimai neteisėtų atsakovo veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų. Tokios aplinkybės pareiškėjas nepagrindė ir teismo posėdžio metu. Atsakovui ir jo atstovui nurodžius, kad skundų dėl kalinimo sąlygų iš pareiškėjo nebuvo gauta, šių argumentų pareiškėjas neginčijo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nepateikta. Be to, pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. L. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista.

Likusioje dalyje pareiškėjo D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius