- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-3304-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- Ž.J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.2.3Žala
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž.J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2014-04-01 iki 2015-01-01.
Pareiškėjas skunde (b.l. 1-2), nurodė, kad nuo 2014-04-01 iki 2015-01-01 atskirais periodais buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Kamerų plotas buvo apie 7 kv.m., o kameroje buvo laikomi 4 asmenys. Dėl to vienam asmeniui tekdavo labai mažas gyvenamasis plotas. Kamerose tualetai neturėjo ventiliacijos, todėl jausdavosi blogas kvapas. Kamerose taip pat buvo bloga ventiliacija, todėl būdavo labai drėgna, nedžiūdavo drabužiai. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius, o pačiose kamerose nebuvo virvių drėgniems skalbiniams pakabinti. Visose kamerose buvo tik po 2 kedės, todėl pareiškėjui valgyti tekdavo stovint. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ant kamerų sienų buvo pelėsis, tinkas byrėdavo ant grindų, taip pat į maistą. Kamerų naktinis apšvietimas buvo labai mažas ir neatitiko teisės aktų reikalavimų. Žiemą kamerose buvo labai šalta, o laikino sulaikymo kamerose taip pat labai silpnas apšvietimas, trūksta gryno oro, o pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas po 5 – 6 valandas, nors pagal teisės aktų reikalavimus galėjo būti laikomas tik 2 valandas. Išvykstant iš Lukiškių TIK arba atvykus į šią įstaigą, pareiškėjas niekada nebūdavo maitinamas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl blogų įkalinimo sąlygų jam buvo sukelti dideli dvasiniai išgyvenimai, jis jautė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Taip pat buvo sugadinta jo sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 11-17) nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-28 iki 2014-12-05 periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 107, 143, 341, 109, 105, 139, 148, 111, 151, 120, 127, 154, 281, 296, 253. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys (įtakos turi suimtųjų skaičius, atskirų grupių izoliavimas ir t.t.). Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Kadangi kamerų plotas nedidelis, todėl ne visais atvejais kiekvienam asmeniui tenka po atskirą taburetę. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą (Higienos norma HN 76:2010). Visos kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais), kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Patalynė suimtiesiems išduodama taip, kaip reglamentuoja Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos normos. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutiniai drabužiai skalbiami, džiovinami tik apmokėjus už šią paslaugą ir tai numato Lukiškių TIK Direktoriaus 2013-06-20 įsakymu patvirtinto Aprašo normos. Šia paslauga suimtieji turi teisę pasinaudoti ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. Apraše taip pat numatyta galimybė skalbti drabužius nemokamai, jeigu suimtasis sąskaitoje neturi lėšų. Visi išskalbti drabužiai suimtiesiems grąžinami sausi (po džiovinimo funkcijos). Laikino sulaikymo kamerose suimtieji laikomi iki 2 valandų ir šios kameros nedidelės. Šiose kamerose yra suolas, ant kurio asmuo gali sėdėti. Šios kameros sistemingai tvarkomos. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam periodiškai kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpyje nuo 2014-04-28 iki 2014-12-05. Priimdamas procesinį sprendimą teismas vertina atsakovo nurodytą įkalinimo terminą, kadangi jį patvirtina kiti bylos rašytiniai įrodymai, o pareiškėjas savo skunde nurodyto termino nepagrindė jokiais kitais įrodymais.
Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose. Kamerose buvo šalta, drėgna, langai nesandarūs, neatliktas remontas, neužtikrintas apšvietimas, tualetai buvo be ventiliacijos ir t.t..
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI vertinamuoju laikotarpiu periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 107, 143, 341, 109, 105, 139, 148, 111, 151, 120, 127, 154, 281, 296, 253 (b.l. 11-12, 18-19). Pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TIK, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas apie 164 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2 kv.m. iki 2,7 kv.m.). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).
Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo šalta, drėgna, neužtikrintas apšvietimas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p., 23 p. gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TIK visose kamerose yra skaidraus stiklo langai ir patalpos vėdinamos natūraliai per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas kokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, pagrįsti savo skundo teiginiams nepateikė ir, tuo pačiu, nepaneigė atsakovo argumentų. Akivaizdu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 55-84)(dalis patikrinimų atlikta iki pareiškėjo skunde minimo laikotarpio) duomenų matyti, kad dalyje tikrintų kamerų, kuriose taip pat buvo laikomas ir pareiškėjas, yra nustatyti nežymūs apšvietimo, temperatūros, sienų paviršiaus neatitikimai higienos normų reikalavimams, tačiau vėlesnių patikrinimų duomenys patvirtina, jog pažeidimai operatyviai šalinami. Nagrinėjamu atveju byloje daugiau nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TIK minėtose kamerose iš esmės (žymiai) buvo pažeisti higienos normų reikalavimai, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti neturtinės žalos priteisimo klausimą (ABTĮ 57 str.). Akivaizdu, kad užfiksuoti nežymūs neatitikimai higienos normų reikalavimams nėra tokio pobūdžio (intensyvumo), išskyrus asmeniui tenkantį kameros plotą, kad patektų į Konvencijos 3 str. jurisdikciją ir juos būtų galima vertinti kaip asmens kankinimą, nežmoniškas įkalinimo sąlygas ir pan.. Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (šalčio, drėgmės, apšvietimo trūkumo, kamerų sienų dangos ir t.t.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šalčio kamerose, drėgmės, nepakankamo pašvietimo, sienų dangos stovio laikytini nepagrįstais ir nepakankamais neturtinei žalai priteisti. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti taip pat ir atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas apie 5 – 6 valandas ir ilgiau prabūti ankštoje sulaikymo patalpoje, tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs (data, vieta, konkreti trukmė, aktai, kurie buvo pažeisti), nėra pateikęs ją patvirtinančių įrodymų, todėl ji vertinama kaip nepakankama pažeidimui konstatuoti (ABTĮ 57 str.). Atsakovas nurodė, kad laikino laikymo kamerose jis buvo laikomas tik iki 2 valandų, o šios patalpos nuolat valomos. Kaip nepakankamus pažeidimui konstatuoti teismas vertina ir pareiškėjo teiginius apie jo nemaitinimą prieš etapavimą arba iš karto po etapavimo. Pareiškėjas nenurodė nei kiek kartų, nei kada jam nebuvo pateiktas maistas. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, teismui nepavyko surinkti, nors ABTĮ šiuos įrodymus pateikti pareigą nustatė būtent pareiškėjui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose trūko kėdžių ir todėl jis privalėdavo valgyti stovėdamas. Tačiau, teismo vertinimu, minėtos aplinkybės (kėdžių trūkumas) neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų (savarankiškų) neturtinės žalos padarymo pagrindų (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nuo tualeto jautė nemalonų kvapą, taip pat kamerose drėgmė siekė 80 procentų ir dėl to nedžiūdavo rūbai. Į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų duomenų matyti, kad eilės patikrinimų metu jokių sanitarinių mazgų įrengimo pažeidimų nenustatyta (išskyrus drėgnas dėmes bei apsilupusius dažus). Administracinėje byloje nėra ginčo, kad Lukiškių TIK patalpos vėdinamos natūraliu būdu – per langus. Tai patvirtina ir Patikrinimų aktų duomenys. Higienos normos HN 76:2010 24 p. nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas konstatuoja, kad tai visiškai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl gaivaus oro ir pelėsio kamerose. Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose (kamerose). Taigi, nuo pačio pareiškėjo veiksmų priklausė kamerų mikroklimatas – sistemingai vėdinant bei valant kamerą ir sanitarinį mazgą objektyviai nebus per didelės drėgmės, blogo kvapo ir t.t.. Be to, ir Patikrinimo aktuose neužfiksuotas 80 procentų drėgnumas, kaip teigia pareiškėjas. Beveik visais patikrinimo atvejais kamerų oro drėgnumas atitikdavo normą arba tik nežymiai viršydavo higienos normos reikalavimus. Dėl paminėtų aplinkybių teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo administracijos veiksmai šioje dalyje buvo neteisėti neturtinės žalos atsiradimo kontekste (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jam nepatinka kvapas, per didelė drėgmė ir pan., tačiau šių deklaratyvių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Dalies jo teiginių nepatvirtino Patikrinimų aktų duomenys bei atsakovo teiginiai ir pateiktų dokumentų duomenys. Pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra išimtinai subjektyvūs – nėra jokių duomenų apie kvapų intensyvumą, aštrumą ir pan.. Atkreiptinas dėmesys, kad išvėdinti kamerą, taip pat ją sutvarkyti pareiga tenka ir pačiam pareiškėjui.
Pareiškėjas savo skundą taip pat grindžia teiginiais, kad nėra galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius. Teismas šiuos teiginius laiko nepagrįstais ir nepakankamais neteisėtiems atsakovo veiksmams bei neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti. Administracinėje byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų (pareiškėjas aplamai jokių įrodymų neteikė, tuo akivaizdžiai ignoruodamas ABTĮ įtvirtintas pareigas pareiškėjui), kad atsakovas pažeidžia 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-139 patvirtintų Normų reikalavimus, taip pat higienos normos HN 76:2010 nuostatas bei 2013-06-20 Lukiškių TIK Direktoriaus įsakymu I-103 patvirtinto Aprašo reikalavimus. Paminėto Aprašo 11 p. numato pareiškėjui skalbti viršutinius drabužius net ir nemokamai, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, taip pat nenurodė ir skunde, kad kreipėsi į būrio viršininką dėl nemokamo viršutinių drabužių skalbimo. Paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo fakto, todėl skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Teisės aktai, nustatantys kamerų įrengimą, nenumato virvių skalbiniams įrengimo, tačiau tai neužkerta kelio pačiam pareiškėjui įsigyti virvę ir ant jos laikinai padžiauti skalbinius. Tai nežymus nepatogumas, kuris negali būti prilygintas pažeidimams, įvardintiems Konvencijos 3 str..
Apibendrindamas išdėstytas išvadas, teismas konstatuoja, kad pagrindas neturtinei žalai priteisti yra tik neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o kiti skunde įvardinti pažeidimai laikytini objektyviai bausmės sukeltais nepatogumais, kurie negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti (ABTĮ 57 str.).
Teismas pabrėžia, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas taip pat vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant ginčą dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 8-9, 18-50, 51, 54-84). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto normos) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TIK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis (pareiškėjas buvo operatyviai apžiūrėtas medikų, jam paskirtas gydymas ir perkeltas į kitą kamerą), atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 666 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Imama domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia sistemingai bei nuolat darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d., pvz., Kauno apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. I-12-311/2014 ir kt., TIS LIteko duomenys).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui (nei skundo patenkinimui, nei atmetimui), todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž.J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž.J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 666 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo Ž.J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.