Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-327/2015

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00159-2012-4

2015 m. balandžio 30 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Jūratei Vaš­ke­vičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, nuteistajam V. S., jo gynė­jui advo­ka­tui Artūrui Baužai, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apy­lin­kės teis­mo 2013 m. gruo­džio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžia­go­mis, turėdamas tikslą jas platinti ir platino, o būtent: jis iki 2012-03-13, 19.25 val. name, esančiame, sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), turėdamas tiks­lą platinti, neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,4139 g augalinės kilmės medžiagos, kurioje yra 0,0174 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido AM-2201 (1-(5-fluorpentyl)-3-(1-naphtoyl) indole), bei 2012-03-13 laikotarpyje nuo 19.25 val. iki 20.10 val., minėtame name, esančiame sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, liudytojui, vei­ku­siam pagal Kauno m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, turėdamas tikslą, kad liu­dytojas platintų, neteisėtai perdavė 0,4139 g augalinės kilmės medžiagos, kurioje yra 0,0174 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido AM – 2201 (1-(5-fluorpentyl)-3-(1-naphtoyl) indole).

Nuteistojo V. S. ape­liacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas V. S. kaltu rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu su­rink­tais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas skunde iš esmės neneigia savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo, tačiau prašo nuos­prendį panaikinti, kadangi nusikalstamą veiką padarė išprovokuotas, o nesant galimybės nuos­prendį panaikinti, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įsta­ty­mo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Pagal teismų praktiką, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pa­grin­das operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tie veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veik­los įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duo­me­nys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2006; 2K-332/2006; 2K-P-412/2007; 2A-P-2/2009). Ikiteisminis tyrimas V. S. atžvilgiu byloje buvo pradėtas 2012-02-22, pagal L. B. pareiškimą, turint informacijos, kad V. S. siūlo pla­tinti narkotines medžiagas. Iki ikiteisminio tyrimo pradžios joks operatyvinis tyrimas nebuvo at­liekamas. Pirmos instancijos teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų duomenų ga­vimo tvarkos pažeidimų. Patikrinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas taip pat tokių pažeidimų nenustatė.

V. S. tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, kad jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinis teismas atnaujino byloje įrodymų tyrimą ir ėmėsi priemonių nustatyti ginčo augalinės medžiagos kilmę bei patikrino, ar operatyviniai veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, ar taikant NVIM V. S. nebuvo provokuojamas padaryti nusi­kals­ta­mą veiką. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo ištirta ir įvertinta NVIM modelio taikymo ribos, siekiant patikrinti V. S. teiginius apie jo atliktų nusikalstamų veiksmų provokavimą ir kitus galimus piktnaudžiavimus NVIM. Į teismo posėdį buvo iškviesta ekspertė, po­sė­džio metu buvo apžiūrėta augalinė medžiaga, vėliau siekiant nustatyti medžiagos kilmę buvo pa­s­kirta ir atlikta biologinė medžiagos ekspertizė.

Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtuose sprendimuose išdėstytos taisyklės, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius ty­ri­mo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garan­tuo­ja­ma teisė į teisingą procesą. Tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imi­tacijos modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turi­ma duomenų (vien tik gan­dų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti da­ro­ma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos vei­kos išpro­vokavi­mą. Tam, kad galėtų būti daroma išvada, ar iš tiesų buvo išprovokuota padaryti nu­sikaltimą, turi būti laikantis rungtyniškumo principo apsvarstoma daug faktorių, įskaitant poli­ci­jos operacijos pa­grin­dą, jos dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, bei bet kokio policijos taikyto ska­ti­ni­mo ar spaudimo pobūdį (žr. Bannikova v. Russia, no. 18757/06, judgement of 4 No­vember 2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-34/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruo­džio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 nurodyta, jog privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų už­duotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Tikrinant V. S. versiją dėl jo provokacijos padaryti nusikalstamą veiką, ape­liacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti NVIM buvo nuspręsta 2012-02-22 ga­vus L. B. pareiškimą apie galimai V. S. daromą nusikalstamą veiką ir dėl to pradėjus ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju NVIM veiksmai buvo atliekami, kaip numato bau­džia­mojo proceso normos. Leisdamas atlikti NVIM veiksmus ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nu­tartį (BPK 159 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-02 nutartimi duotas leidimas liudytojai L. B. laikotarpiu nuo 2012-03-02 iki 2012-06-02 atlikti nuskalstamą veiką imituojančius veiksmus, 2012-06-18 nutartimi duotas leidimas L. B. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012-06-18 iki 2012-09-18 (t. 1, b. l. 30-31, 52-53). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagoje yra 2012-02-28 apylinkės teismo nutartimi (t. 1, b. l. 57) sankcionuoto slapto sekimo protokolai bei pažymos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes paneigiami apeliacinio skundo argumentai, kad leidimas atlikti nusi­kals­tamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo kontroliuojamas teismo bei nebuvo rašomi slapto sekimo protokolai.

Byloje esančios pokalbių stenogramos patvirtina, kad L. B. spaudimo daryti nu­si­kals­tamą veiką V. S. nedarė. Iš byloje esančios pokalbio stenogramos (t. 1, b. l. 37-40) ma­tyti, kad 2012-03-13 pokalbio su liudytoja metu V. S. pats pradeda pokalbį, pradžioje pokalbio siūlomos L. B. medžiagos V. S. tiksliai neįvardina, naudoja kons­pi­ra­ciją, tačiau įvertinus pokalbį, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, akivaizdu, kad kalbama apie nar­kotines medžiagas, be to vėlesnio pokalbio metu minima psichotropinė medžiaga – metam­fe­ta­minas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad L. B. primygtinai iš V. S. nereikalavo duoti medžiagos „pavyzdžio“, kaip teigiama skunde, o tik pasiūlė. Ape­lia­cinio skundo argumentai, kad L. B. turi informacijos (žino kvapą, išvaizdą) apie narkotines ar psichotropines medžiagas, neturi reikšmės įrodinėjant provokavimo faktą. Išanalizavus pokalbių stenogramas, įvertinus L. B. parodymus, duotus pirmos instancijos teisme, slapto sekimo pro­tokolus ir kitus byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytoja L. B. tik sudarė įtariamajam kelias pasirinkimo galimybes: veikti tesėtai ar da­ryti nuskalstamą veiką. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti provo­ka­vimo fakto buvimą.

Iš slapto sekimo protokolo ir prie jo pridėtos sekimo pažymos Nr. 20-7-IL-347 matyti, kad fiksuotas 2012-03-13 vykęs L. B. ir V. S. susitikimas (t. 1, b. l. 66-69). Se­ki­mas nutrūko 20.20 val., tuo tarpu medžiagą L. B. įgijusi iš V. S. perdavė pa­rei­gūnui A. U. iškarto po to, kai ji išsiskyrė su V. S.. Tokias aplinkybes pa­tvir­ti­no pareigūnas A. U., duodamas parodymus pirmos instancijos teisme (t. 2, b. l. 100, 101). At­sižvelgiant į praėjusį laiko tarpą nuo sekimo pabaigos iki medžiagos perdavimo, darytina išvada, kad L. B. neturėjo galimybių šią medžiagą pakeisti, supurkšti ar kažkaip ją įgyti iš kitų as­me­nų. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti liudytojos L. B. parodymais. Medžia­gos biologinės ekspertizės išvada patvirtino, kad ant tiriamų augalų (vaistinės svila­rožės) dalių yra 0,00174 g. pašalinės medžiagos – sintetinio kanabinoido AM-2201 (1-(5-fluor­pen­tyl)-3-(1-naph­toyl) indole ) (t. 3, b. l. 2-4), kuris priskiriamas psichotropinėms medžiagoms (t. 1, b. l. 45).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pa­grįstas išvadas dėl nuteistojo V. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numa­ty­tą BK 260 str. 1 d. Tačiau pažymėtina, kad V. S. veika buvo padaryta pagal nustatyta tvarka pa­tvirtintą NVIM. Nustatyta, kad V. S. perdavė narkotinę medžiagą NVIM da­ly­viui, kon­tro­liuojamam teisėsaugos pareigūnų. Todėl nors V. S. veika formaliai atitiko BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau šiuo atveju jo perduota narkotinė medžiaga nebuvo ir negalėjo būti panaudota pagal jos paskirtį, ir reali žala BK 260 str. saugomam objektui – visuomenės saugumui ir sveikatai – nebuvo padaryta, t. y. nusikaltimas nebuvo baigtas. Dėl to V. S. nusikalstama veika iš BK 260 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. Tokios pozicijos dėl narkotinės medžiagos realizavimo NVIM dalyviui, pripažįstant tokią veiką nebaigtu nusikaltimu (BK 22 str. 1 d.), laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo prak­tikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-624/2006, 2K-15/2008, 2K-494/2012). Todėl Kauno apy­lin­kės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto bau­džiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Skir­da­mas nuteistajam V. S. minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmę, pir­mo­sios instan­ci­jos teismas BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų nepa­žei­dė, atsižvelgė į nu­teis­to­jo padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pavo­jin­gu­mo laipsnį, kal­tės for­mą ir rūšį, į nu­teistojo asmenybę apibū­di­nančių aplinkybių visumą, į visas by­los aplin­ky­bes ir ski­ria­mą bausmę tin­kamai mo­tyvavo. Tačiau įsigaliojus BK 75 str. 1 d. pakeitimui (2015-03-19 įstatymo redakcija Nr. XII-1554) teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstytinas klausimas dėl V. S. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu skir­tos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nu­teis­tam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikal­ti­mus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas ma­nyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teis­mas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų prak­tikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 str. nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama vei­ka, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nu­sikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas sa­vybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys: Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).

Teisėju kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai V. S. gali būti pasiekti be realaus laisvės atė­mi­mo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad V. S. padaryta nusikalstama veika, nors ir priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nepadarė žalos – narkotinė me­džia­ga nebuvo išplatinta, taip pat įvertinus narkotinės medžiagos kiekį – 0,0147 g, matyti, kad perduotos liudytojai narkotinės medžiagos kiekis yra nedidelis. V. S. anksčiau nebuvo teistas, dirba. Byloje yra pateikta daug teigiamai V. S. charakterizuojančių duomenų (t. 2, b. l. 8-95). V. S. dirbo Lietuvos (duomenys neskelbtini) asociacijoje ((duomenys neskelbtini)) pirmininku, kuri jį tei­giamai charakterizuoja. Teismui pateikta medžiaga, kad pagal jo surinktus duomenis atliekami eilė ikiteisminių tyrimų (Vilniaus apylinkės prokuratūroje, Vilniaus apskrities vyriausiajame po­li­ci­jos komisariate, Marijampolės apskrities vyriausiame komisariate, Vilniaus teritorinėje muitinėje). Byloje pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) bendradarbiavimą su kitomis institucijomis bei kiti V. S. teigiamai charakterizuojantys dokumentai. Šiomis aplinkybėmis apylinkės teismo nuosprendis keičiamas BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. pagrindu.

BK 75 str. 2 d. nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio prie­mo­nes ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tokį bausmės vykdymo atidėjimo tei­sinį reglamentavimą V. S. skirtinos BK 75 str. 2 d. 8 p. ir 71 str. numatytos pareiga ir bau­džia­mojo poveikio priemonė.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą ap­kal­tinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duo­me­nimis ir tinkamai jas moty­vavo. Tačiau apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir dėl pasikeitusio BK 75 str. 1 d., teisėjų kolegijai nusprendus, kad yra pa­grin­das V. S. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-949 (t. 2, b. l. 162), jog V. S. teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014 m. kovo 26 d. su­daro 60 Lt. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad na­gri­nė­jant bylą apelia­ci­ne tvarka, teismo po­sėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įs­ta­tymų lei­dė­jas numatė, kad ape­liaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgy­ven­di­nimą, da­ly­vauja tiek kal­tinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui antrinės tei­si­nės pa­gal­bos išlai­dų pri­pa­ži­ni­mas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c) p.) įtvirtinta vals­tybės pa­reiga ga­rantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžia­mąjį pro­ce­są savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tei­kiančio gy­nė­jo da­ly­va­vi­mą (Lie­tuvos apeliacinio teismo nutartis baudžia­mo­joje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios po­zi­cijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuo­met gynėjo da­lyvavimas yra bū­tinas, nepri­klau­so­mai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teis­mas (kasacinė nu­tartis Nr. 2K-322/­2014). Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos tar­nybos pra­šy­mas pri­teisti tu­rė­tas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš V. S. neten­kinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 4 p.

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

V. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 str. 1 d., perkva­li­fi­kuoti į BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą V. S. atidėti dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p. ir 71 str. paskirti V. S. bau­džia­mo­jo poveikio priemonę – 10 (dešimties) mi­nimalių gyvenimo lygių dydžio – 376,60 eurų (trijų šimtų sep­tynias­de­šimt šešių eurų 60 eurocentų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Įpareigoti V. S. paskirtąją įmoką sumokėti per šešis mėnesius į Lietuvos Res­pu­blikos teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. LT2673000­10002455919 Akcinėje ben­dro­vėje ,,Swed­bank“ ir banko kvitą pateikti Kauno apy­linkės teismui.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.