Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1149-844/2021 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

5. Spręsdamas prašomų priteisti delspinigių klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys, negrąžinta paskolos suma – 480,00 Eur, sutartimi atsakovė įsipareigojo neįvykdžius prievolės mokėti 1 procento dydžio delspinigius, paskola buvo trumpalaikė, atsakovė nevykdė savo prievolės grąžinti paskolą ieškovui daugiau kaip tris metus, taigi, sutarties nevykdymo terminas, palyginti su terminu, kuriam buvo suteikta paskola, yra gana ilgas. Vis dėlto, teismas vertino, kad nepaisant nurodytų aplinkybių dėl atsakovės delsimo sugrąžinti paskolą, atsižvelgus į teismų praktiką, ieškovo reikalaujami 0,5 procento delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, yra per dideli ir prieštaraujantys protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, todėl teismas juos suamžino iki 0,2 procento dydžio, kas sudaro 176,64 Eur delspinigių sumą.

8. Dėl ieškovo prašomų priteisti 24,00 Eur patirtų nuostolių civilinėje byloje Nr. e2-4175-724/2020, turėtų negrąžinus atgal sumokėtą žyminį mokestį, teismas, atmesdamas šį reikalavimą, nurodė, kad šis klausimas jau buvo išsamiai išnagrinėtas tiek Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų civilinėje byloje Nr. e2-4175-724/2020, tiek ir Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje e2S‑220-589/2021.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

11. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu yra skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalys, kuriomis teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 0,2 procentų delspinigius (176,64 Eur) ir 86,24 Eur palūkanų. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti priteistinų delspinigių sumą, mano, kad toks teismo sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas. Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš atsakovės po termino įvykdyti prievolę atsiradusias palūkanas pagal CK 6.874 straipsnį, o ne pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti mažesnio dydžio palūkanas pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju apeliacijos objektas yra minėtų pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalių teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Šioje byloje ginčas kyla iš paskolinių teisinių santykių – byloje nustatyta, kad pagal paskolos sutartį atsakovė V. K. ir ieškovas J. V. 2017 m. rugsėjo 14 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovei paskolino 480,00 Eur, kuriuos atsakovė įsipareigojo ieškovui sugrąžinti dalimis po 30,00 Eur, pradedant grąžinti nuo 2017 m. spalio 5 d. kiekvieną mėnesį iki 2018 m. vasario 5 d., o paskutinę 330,00 Eur skolos dalį grąžinti ieškovui iki 2018 m. kovo 5 d. Byloje, atsakovei esant pasyviai, nekilo ginčo, kad atsakovė nei iki sutartyje nurodyto sutarties įvykdymo termino, nei ir iki šios bylos iškėlimo, nei iki šiol negrąžino ieškovui paskolintos sumos.

13. Apeliantas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria sumažintas iš atsakovės priteistinų delspinigių dydis nuo 0,5 procentų iki 0,2 procentų. Ieškiniu J. V. prašė iš atsakovės priteisti 441,60 Eur delspinigius, savo iniciatyva juos sumažinęs iki 0,5 procento dydžio ir paskaičiavęs už 184 dienas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad paskola buvo trumpalaikė, atsižvelgęs į teismų praktiką, ieškovo reikalaujamus 0,5 procento delspinigius, skaičiuojamus už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, laikė per dideliais ir prieštaraujančiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Apeliantas su minėta išvada nesutinka, nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog atsakovė pažeidė paskolos sutarties įvykdymo sąlygą ir nagrinėjamos bylos eiga ji visiškai nesidomėjo – buvo nesąžininga ir pasyvi, mano, kad toks teismo sprendimas yra neteisingas, neargumentuotas bei neatitinka tikrovei.

14. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021).

15. Taigi teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros; aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

16. Nagrinėjamoje byloje, mažindamas priteistiną delspinigių sumą, teismas vertino paskolos dydį, t. y. laikė, kad paskolos suma yra nedidelė, bei tai, kad paskolos šalys yra fiziniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamu teismo sprendimu sumažintų delspinigių dydį, neturi pagrindo su tokiu teismo nustatytu dydžiu nesutikti. Byloje nustatyta, kad ieškovo prašomos priteisti netesybos, nors ir sumažintos du kartus nei numatyta šalių paskolos sutartyje, sudaro beveik visą paskolos sumą. Vertintina, kad tokia netesybų suma neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo principo pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (pagal teismuose išnagrinėtų ir nagrinėjamų bylų skaičių) matyti, kad ieškovas pinigus ilgą laiką skolina už atlygį, turi patirties šioje srityje ir yra pranašesnis už kitą sandorio šalį – atsakovę, byloje nėra duomenų, kad atsakovė galėjo ar jai buvo sudarytos visos sąlygos tinkamai įvertinti įsipareigojimų neįvykdymo padarinius ir teisingai nuspręsti, ar sudaryti sutartį joje nurodytomis sąlygomis (CK 6.156 straipsnis). Taip pat svarbu ir tai, kad ieškovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš atsakovės sumažintus delspinigius, savo reikalavimo dėl 441,60 Eur delspinigių priteisimo nesieja su nuostoliais ir neįrodinėja, kad jo patirti nuostoliai dėl sutarties nevykdymo yra didesni, nei juos nustatė pirmosios instancijos teismas. Byloje taip nėra duomenų, kad ieškovas, tiek sutarties vykdymo laikotarpiu, tiek po termino įvykdyti prievolę būtų kreipęsis į atsakovę, informavęs ją apie skolą, raginęs ją prievolę įvykdyti. Dėl to aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, negali būti laikoma atsiradusia vien dėl atsakovės neveikimo. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti ieškovo prašomus priteisti 441,60 Eur delspinigius yra pagrįstas ir teisėtas, priteistos netesybos sudaro daugiau nei trečdalį visos paskolos sutarties vertės ir jos yra pakankamos kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius dėl sutarties nevykdymo.

17. Apibendrinus, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, netinkamai aiškino ir taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

18. Apeliantas nesutinka ir su sprendime už akių taikyta 3,14 proc. vidutine metinių palūkanų norma, nes, pasak apelianto, Lietuvos komerciniame banke 2017 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutarties sudarymo momentu buvusi vidutinė metinių palūkanų norma – 10,99 proc. Be to, apelianto teigimu, teismas šališkai atsakovės V. K. naudai neteisingai priskaičiavo kompensuojamąsias palūkanas pagal CK 6.874 str., o ne ieškovo pasirinktas mokėjimo (pelno) palūkanas, taikant CK 6.872 str.

19. Visų pirma, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas aiškiai sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu yra prilyginamas reikalavimui įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas, kurios reglamentuojamos CK 6.872 straipsnyje. Tačiau esant sutarties pažeidimui, palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja paskolos sutarties vykdymą iki jos pažeidimo ir netaikomos nuo tada, kai pradedamas taikyti specialusis reglamentavimas pagal CK 6.874 straipsnį. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad po paskolos grąžinimo termino praleidimo turi būti mokamos CK 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos, jeigu paskolos sutarties šalys nėra susitarę kitaip. Kadangi nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarę dėl palūkanų, mokėtinų už prievolės neįvykdymą laiku, mokėjimo ir jų dydžio, spręsdamas dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumos priteisimo ieškovo naudai pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta 5 proc. dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų norma ir ieškovui priteisė 71,66 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2018 m. kovo 6 d., t. y. pirmos termino įvykdyti prievolę praleidimo dienos, iki ieškinio pateikimo teismui dienos – 2021 m. vasario 26 d.

20. Nors pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas datą, pagal kurią skaičiavo ieškovui priteistinų palūkanų dydį, matyti, kad naujų paskolų vidutinė metinių palūkanų norma 2017 m. rugsėjo mėn. namų ūkiams kitiems tikslams buvo 3,14 proc., t. y. tokia, kokią ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių, o ne 10,99 proc., kaip kad teigia ieškovas. Byloje nėra duomenų, kad paskola būtų buvusi suteikta kokiems nors konkretiems tikslams (pvz. būsto pirkimui), kad ieškovas buvo ar yra vartojimo kreditų davėjas, įrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (https://www.lb.lt/lt/vartojimo-kredito-davejai), o bylos duomenys patvirtina, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta paskolos sutartimi paskola atsakovei suteikta trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui (https://www.lb.lt/lt/nauji-paskolu-susitarimai-ir-ju-palukanu-normos). Atsižvelgus į tai, spęstina, kad apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, neteisingai nustatant palūkanų normą, yra nepagrįsti ir atmestini.

21. Apeliaciniame skunde apeliantas prašo nepatenkinus jo reikalavimų dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo pagal CK 6.872 str., išaiškinti apeliantui, ar teisėtai Utenos apylinkės teismas Visagino rūmai, prieštaringai negu Panevėžio apygardos teismas civilinės bylos Nr. 2A-505-280/2019 2019 m. birželio 27 d. nutartyje, galiojant tiems patiems įstatymams, priskaičiavo palūkanas jau ir pagal CK 6.872 ir 6.874 straipsnius. Į klausimus, susijusius su CK 6.872 ir 6.874 straipsnių taikymu, jų skirtumais, atsakyta šios nutarties 19 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų neaiškina, tačiau papildomai pažymi, kad ieškovo minima Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-505-280/2019 yra priimta 2019 m. birželio 27 d., kai pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, formuojamą nuo 2020 m. gegužės 25 d., kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra ir šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje. Paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų, nusprendė patenkinti ieškinį iš dalies. Remiantis tuo, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.