Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininko A. K. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria atmestas skolininko A. K. skundas dėl antstolės veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skolininkas pateikė skundą dėl antstolės Irenos Beliačic veiksmų, prašydamas: 1) panaikinti antstolės 2015 m. kovo 4 d. patvarkymus dėl skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimo bei Alytaus pataisos namų administruojamos, skolininko vardu registruotos sąskaitos areštą; panaikinti visus kitus vykdomojoje byloje Nr. 0011/10/07124 priimtus patvarkymus; 3) nutraukti šią ir kitas vykdomąsias bylas; 4) panaikinti visas vykdymo išlaidas.

Antstolė prašo atmesti skolininko atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Jos atsiliepimas yra grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas skolininko atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Antstolė vykdo policijos komisariato ir teismo 2010 m. liepos 2 d., 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. liepos 2 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimus, kuriais apeliantui buvo paskirtos baudos už administracinius teisės pažeidimus. Antstolei 2010 m. spalio 12 d. buvo pateiktas vykdyti policijos komisariato 2010 m. liepos 2 d. nutarimas. Vadinasi, buvo praleistas vykdomojo dokumento – nutarimo – pateikimo vykdyti senaties terminas (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 308 straipsnio 1 dalis). Todėl antstolė patvarkymu turėjo atsisakyti priimti vykdyti 2010 m. liepos 2 d. nutarimą ir grąžinti jį policijos komisariatui (Civilinio proceso kodekso 651 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Antstolė visgi priėmė šį nutarimą ir jo pagrindu pradėjo priverstinio vykdymo procesą. Apeliantas nustatytu terminu neapskundė antstolės 2010 m. spalio 12 d. patvarkymo, kuriuo ji priėmė vykdyti 2010 m. liepos 2 d. nutarimą. Šis patvarkymas nebegali būti peržiūrėtas, nes yra pasibaigęs naikinamasis skundo dėl tokio patvarkymo padavimo terminas (Civilinio proceso kodekso 512 straipsnis). Tai yra nuo patvarkymo priėmimo yra praėjęs ilgesnis negu devyniasdešimties dienų terminas.

Antstolė 2010 m. spalio 12 d. priėmė siūlymą sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Apeliantas teigia, jog jis negavo 2010 m. spalio 12 d. patvarkymo, kuriuo antstolė priėmė vykdyti 2010 m. liepos 2 d. nutarimą, ir šio siūlymo. Akcentuoja Civilinio proceso kodekso 657 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, jog, pasirašydamas vykdomajame dokumente, skolininkas patvirtina, kad raginimas įteiktas jam asmeniškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantui apskritai neturėjo būti siunčiamas raginimas įvykdyti sprendimą, nes Administracinių teisės pažeidimų kodekso 313 straipsnio 1 dalyje numatytas nutarimo skirti baudą įvykdymo terminas (Civilinio proceso kodekso 661 straipsnio 1 dalis). Be to, nereiškia, kad tik taip, kaip yra numatyta Civilinio proceso kodekso 657 straipsnio 3 dalyje, gali būti patvirtinta raginimo įteikimo skolininkui aplinkybė. Raginimas gali būti įteiktas įvairiais būdais, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, tai yra siunčiant jį registruotąja pašto siunta su pranešimu apie įteikimą, įteikiant raginimą skolininkui asmeniškai (Civilinio proceso kodekso 657 straipsnio 1 dalis) arba skelbiant jį specialiame interneto tinklalapyje (Civilinio proceso kodekso 660 straipsnis). Civilinio proceso kodekso 657 straipsnis 3 dalis reglamentuoja situaciją, kai raginimas yra įteikiamas skolininkui asmeniškai. Antstolė registruotąja pašto siunta, kas atitinka ir Civilinio proceso kodekso 605 straipsnį, išsiuntė apeliantui 2010 m. spalio 12 d. patvarkymą ir siūlymą sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Įteikimo pranešime nurodyta, kad apeliantui asmeniškai 2010 m. spalio 25 d. buvo įteikti antstolės procesiniai dokumentai. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių įteikimo pranešime nurodytas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad apeliantui buvo asmeniškai įteikti antstolės procesiniai dokumentai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai per dvejus metus nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo bauda nėra išieškoma ir negali būti konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas išvengti baudos mokėjimo, vykdymo procesas administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti nutrauktas dėl senaties termino suėjimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2010).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visi nutarimai nebuvo įvykdyti dvejų metų terminu, skaičiuojant nuo jų priėmimo dienų, bet pripažino, kad apeliantas vengė vykdyti nutarimus. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pasibaigę išieškojimų pagal nutarimus senaties terminai. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, teigia, kad jis nevengė vykdyti nutarimų. Šis apelianto argumentas yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas vengė vykdyti nutarimus, grįsta tomis aplinkybėmis, kad jis nepriėmė antstolės siunčiamų dokumentų, išskyrus pirmąjį jam adresuotą pranešimą, nepateikė jai informacijos apie pasikeitusią buvimo vietą, nesidomėjo vykdymo proceso eiga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos vengimui vykdyti nutarimus konstatuoti. Tokie apelianto veiksmai, jeigu jie ir pasitvirtintų, negalėtų būti prilyginti trukdymui išieškoti baudas. Antstolė 2010 m. lapkričio 26 d. ir 2012 m. liepos 9 d. patvarkymais areštavo lėšas, esančias apelianto bankų sąskaitose. Vadinasi, apeliantas neturėjo galimybės savaip naudoti šias lėšas, jeigu, aišku, jų buvo, ir taip išvengti nutarimų vykdymo. Antstolė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas disponavo grynaisiais pinigais ir, turėdamas galimybes mokėti baudas, to nedarė. Vykdomosios bylos Nr. 0011/10/07124 duomenys patvirtina ką kita. Šios bylos medžiagoje yra 2010 m. spalio 21 d. nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, patvirtinantis, jog apeliantas sumokėjo 30 Lt baudą. Vadinasi, apeliantas, nors ir pavėluotai, įvykdė policijos komisariato 2010 m. liepos 2 d. nutarimą. Skolininkas privalo, be kita ko, nedelsdamas pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, aktyviai domėtis vykdymo eiga (Civilinio proceso kodekso 644 straipsnio 2 ir 4 punktai). Apeliantas teigia, jog jis 2013 m. sausio 9 d. buvo sulaikytas. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis), tiksliau – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis palikti galioti paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – ir nustatyti jo trukmės laiką. Civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Terminuotos laisvės atėmimo bausmės atlikimas nepakeičia asmens gyvenamosios vietos (Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 1 dalis, 2.12 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra įstatymų numatytas prievartos aktas prieš nuteistąjį asmenį, todėl buvimas laisvės atėmimo vietoje nėra nuteistojo laisvai pasirenkamas. Laisvės atėmimo bausmę vykdo valstybės įgaliotos institucijos ir duomenys apie asmens vykdomą laisvės atėmimo bausmę nėra nevieši bei neprieinami antstoliui. Priešingai, antstolis turi prieigą prie Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro. Todėl apelianto nepranešimas apie jo sulaikymą ir laisvės atėmimo bausmės atlikimą negali būti kvalifikuotas Civilinio proceso kodekso 644 straipsnio 2 punkto pažeidimu ir vengimu vykdyti nutarimus. Antstolė, tik 2015 m. sausio 6 d. atlikusi šio registro duomenų patikrą nustatė, jog apeliantas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, jog antstolė pati galėjo ir turėjo anksčiau surinkti duomenis, kad apeliantas yra laikomas laisvės atėmimo vietoje, ir nukreipti išieškojimus pagal nutarimus į apelianto lėšas, esančias laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, jeigu, žinoma, tokių lėšų buvo (Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 2 dalis).

Nenustačius vengimo vykdyti nutarimus požymių, nėra pagrindo konstatuoti, jog sustojo išieškojimų pagal nutarimus senaties terminų eiga. Vadinasi, šie terminai, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pasibaigę. Senaties terminai išieškoti pagal 2010 m. liepos 2 d., 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. liepos 2 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimus pasibaigė dar 2012 m. liepos 2 d., 2014 m. balandžio 10 d., 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d. Antstolė turėjo iškart, pasibaigus išieškojimų senaties terminams, nutraukti vykdomąsias bylas. Ji to nepadarė ne tik nedelsdama, bet ir tada, kai apeliantas kreipėsi į ją, prašydamas nutraukti vykdomąsias bylas. Pasibaigus išieškojimų senaties terminams ir taip atsiradus pagrindui nutraukti vykdomąsias bylas, nebegalėjo būti atliekami procesiniai priverstinio išieškojimo veiksmai. Todėl neteisėtais kvalifikuotini tie antstolės patvarkymai, kurie buvo priimti, pasibaigus išieškojimų senaties terminams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, naikina skundžiamą nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – naikina antstolės 2015 m. kovo 4 d. patvarkymus dėl skolos išieškojimo, vykdymo išlaidų išieškojimo ir patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Antstolė turi nutraukti vykdomąsias bylas, pradėtas pagal 2010 m. liepos 2 d., 2012 m. balandžio 10 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. liepos 2 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimus (Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip užbaigus šias vykdomąsias bylas (Civilinio proceso kodekso 632 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nutarimai su atitinkamomis antstolės žymomis turi būti grąžinti juos priėmusioms institucijoms (Civilinio proceso kodekso 630 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti A. K. skundą dėl antstolės Irenos Beliačic veiksmų ir panaikinti šios antstolės 2015 m. kovo 4 d. patvarkymus dėl skolos išieškojimo, vykdymo išlaidų išieškojimo ir patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje.