Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės,

dalyvaujant: ieškovo atstovei advokatei Ingai Lukauskienei, atsakovo atstovei advokatei Vilijai Viešūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltų lankų“ leidyba apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-16-577/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SRS DIZAINAS“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl žymens neteisėto naudojimo, uždraudimo naudoti žymenį ir nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byla pagal apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.).

Dėl uždraudimo naudoti žymenį

PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad įregistruoto prekių ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu.

Metodinių nurodymų „Dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo”, patvirtintų Valstybinio patentų biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 (toliau – Metodiniai nurodymai) 2.2 punktas nustato, kad ženklų panašumą lemia juose esančių elementų bendrumas; panašumui turi įtakos sutampančių ir nesutampančių elementų santykis, taip pat jų svarba ženklų kompozicijoje. Bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų, o pagal 3.1 punktą, žodiniuose ženkluose (tarp jų ir kombinuotų ženklų kompozicijoje) gali būti panašūs: grafinis atlikimas (vizualus panašumas); tarimas (fonetinis panašumas); prasmė (semantinis panašumas); dažniausiai ženklų panašumas atsiranda, kai veikia visi šie kriterijai. Tačiau gali užtekti ir vieno jų, kad ženklai būtų panašūs. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, Metodinių nurodymų 3.1 punkte įvardyti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl lyginamųjų prekių ženklų panašumo, turi būti vertinami kaip lygiaverčiai, todėl, nagrinėjant prekių ženklų panašumo ar skirtingumo klausimą, turi būti analizuojami visi prekių ženklus sudarantys elementai, jų svarba prekių ženklų kompozicijoje ir sutampančių bei nesutampančių elementų santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-135).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Zakrytoje akcionernoje obščestvo „Torgovyj dom potomkov postavčika dvora ego imperatorskogo veličestva P. A. S.“ v. UDV North America (byla Nr. 3K-3-167/2003), yra nurodžiusi, kad vartotojas vertina kaip žymenis sudarančių elementų visumą, susidarydamas bendrą prekių ženklo įspūdį. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad globalus suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti paremtas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, konkrečiai – jų skiriamaisiais ir dominuojamais (svarbiausiais) elementais, tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis vartotojas, paprastai ženklą suvokiantis kaip visumą ir neanalizuojantis jo atskirų detalių; tiek įstatymas, tiek kasacinio teismo praktika nukreipta ne į realaus suklaidinimo faktinius padarinius, o į galimybę suklaidinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2014). Be to, Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyba (prekių ženklai ir dizainas) (toliau – VRDT; OHIM - angl.) 2003 m. lapkričio 5 d. sprendime byloje R 541/2002-1 yra pasisakiusi, kad, vertinant vartotojų suklaidinimo riziką, reikia remtis bendru jų susikurtu įspūdžiu, ypač atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius komponentus, o VRDT prezidento 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. EX-13-5 patvirtintose taisyklėse dėl ekspertizės Bendrijos prekių ženklui atlikimo (toliau - Taisyklės) nurodoma, kad pagal susiformavusią Europos Sąjungos teismų praktiką, galimybės suklaidinti visuomenę koncepcija turi būti vertinama kaip teisinė koncepcija, o ne kaip grynai realistinis vartotojų kognityvinio elgesio ir pirkimo įpročių atspindys.

Taigi regimasis prekių ženklų palyginimas parodo jų panašumus ir skirtumus, todėl prekių ženklų panašumo ar skirtingumo vertinimas turi būti grindžiamas bendru lyginamųjų prekių ženklų daromu įspūdžiu, nes ir eilinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą, jis paprastai neanalizuoja atskirų jo dalių, o dalies visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti vertinama globaliai (bendrai), atsižvelgiant į veiksnius, reikšmingus konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai lyginamųjų žymenų panašumą vertino pagal Metodiniuose nurodymuose bei teismų praktikoje nurodytus kriterijus ir to vertinimo pagrindu teisingai konstatavo galimybės suklaidinti visuomenę egzistavimą.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo naudojamas ginčo žymuo ,,HORIZONTAI“ yra vizualiai, fonetiškai ir semantiškai panašus į ieškovo įregistruotą prekių ženklą „KELIONIŲ HORIZONTAI“ (registracijos Nr. 43916) bei naudojamas žymėti tapačioms 16 klasės prekėms, kurioms įregistruotas ieškovo Prekių ženklas, t. y. knygoms. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė ir turėjo pagrindo taikyti PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o savo išvadas tinkamai motyvavo teismo sprendime.

Bylos duomenimis, ieškovas pareikštu ieškiniu siekė apginti pažeistas teises į žodinį Prekių ženklą, prašydamas uždrausti atsakovui naudoti žodį ,,HORIZONTAI“ spausdintiniams leidiniams, knygoms ir spaudiniams žymėti, o apygardos teismas nurodė, kad ieškovo Prekių ženklas yra žodinis, dėl ko platesnę apsaugą, turint omenyje, kad žodinis prekių ženklas gali būti naudojamas išpildytas bet kokiu šriftu. Nors ir sutiktina su apeliantu, kad nei nacionaliniai, nei tarptautiniai teisės aktai žodiniam prekių ženklui nenumato platesnės apsaugos nei kitų rūšių prekių ženklams, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą; juolab kad nagrinėjamu atveju teismo teiginys dėl žodiniam prekių ženklui suteikiamos apsaugos apimties yra nurodytas dviejų žymenų galimo panašumo vertinimo kontekste, o ne apskritai dėl žodinio prekių ženklo apsaugos apimties.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog žodis ,,HORIZONTAI“ yra pagrindinis ieškovo žodiniame prekių ženkle, kad žodis ,,KELIONIŲ“ yra tik žodį ,,HORIZONTAI“ apibūdinantis būdvardis, todėl pagrįstai sprendė, kad, atsakovo naudojamam ginčo žymeniui sutampant su pagrindiniu ieškovo Prekių ženklo elementu, ginčo žymuo laikytinas panašiu į ieškovo Prekių ženklą, o sutampant prekėms, kurioms žymėti lyginamieji ženklai yra naudojami, egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė, ir savo išvadas motyvavo sprendime.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl grafinės atsakovo naudojamos kompozicijos įtakos vizualiam lyginamųjų žymenų vertinimui, kadangi ieškovas prašė uždrausti naudoti tik žodį ,,HORIZONTAI“, o ne visą grafinę kompoziciją.

Nepagrįstas ir atsakovo motyvas, jog, patenkinus ieškovo reikalavimus ir uždraudus atsakovui naudoti žodį „HORIZONTAI“, ieškovui suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš atsakovą bei trečiuosius asmenis be apribojimų naudoti šį žodį. Pažymėtina, kad, remiantis Paryžiaus konvencijos 6 quinquies straipsnyje įtvirtintu principu, kiekvienas prekės ženklas turi būti saugomas toks, koks yra. Taigi teisė drausti naudoti konkretų žymenį PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu galima tik tuo atveju, jei naudojamas žymuo yra tapatus ar klaidinamai panašus į registruotą prekių ženklą, o toks panašumas buvo pagrįstai teismo konstatuotas nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į nurodytą, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl uždraudimo naudoti ginčo žymenį ir apelianto argumentai, kad turi būti įrodytas galimo visuomenės suklaidinimo faktas, kad visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti privalomai pagrįsta visuomenės nuomonės tyrimo išvadomis.

Nagrinėjamu atveju nustačius ginčo žymens klaidinamą panašumą į ieškovo Prekių ženklą, dėl teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytų argumentų, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neįrodė visuomenės suklaidinimo galimybės (CPK 178 str.).

Dėl pasakyto pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl uždraudimo atsakovui naudoti žymenį ,,HORIZONTAI“ žymėti spausdintiniams leidiniams, knygoms ir spaudiniams, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigė šios teismo sprendimo dalies (CPK 229, 330 str.).

Dėl teisių gynimo būdų, turtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs lyginamųjų ženklų panašumą ir visuomenės suklaidinimo tikimybę, pagrįstai sprendė dėl ieškovo nurodyto teisių gynimo būdo taikymo PŽĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindu bei teisingai taikė PŽĮ 50⁴ straipsnio 1 dalyje numatytas atkuriamąsias priemones - įpareigojo atsakovą išimti iš apyvartos ir sunaikinti savo lėšomis likusius neparduotus knygos egzempliorius, be to, pagrįstai nagrinėjo ir vertino turtinės žalos padarymo faktines aplinkybes ir įrodymus, tačiau suklydo, nustatydamas žalos dydį, ir be pagrindo priteisė iš atsakovo ieškovo naudai sprendime nurodyto dydžio turtinę žalą.

PŽĮ 50 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad, be kitų subjektų, prekių ženklo savininkas, gindamas savo teises, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas, o PŽĮ 50⁴ straipsnio 1 dalies pagrindu PŽĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti atšaukti, išimti iš apyvartos prekes taip, kad jiems nebūtų padaryta žala ir būtų užtikrinta jų teisių apsauga ar sunaikinti prekes, kurias teismas nustatė kaip pažeidžiančias PŽĮ nustatytas teises.

PŽĮ 50⁴ straipsnio 2 dalis numato, jog 50⁴ straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės taikomos nepaisant kitų asmens, prašančio taikyti šias priemones, žalos, atsiradusios dėl jo teisių pažeidimo, atlyginimo reikalavimų. Šios priemonės taikomos neatlygintinai, pažeidėjo lėšomis, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumo ir taikomos priemonės santykį bei trečiųjų asmenų teisėtus interesus.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė, be kita ko, atsiranda atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti.

PŽĮ 51 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, nustatydamas dėl PŽĮ nustatytų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) dydį, atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes, ir pažeidėjo gauta nauda, šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu, gali būti pripažinta nuostoliais, o pagal PŽĮ 51 straipsnio 5 dalį, kai pažeidėjas atlieka veiksmus nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis pažeidžia PŽĮ nustatytas teises (t. y. jo veiksmuose nėra kaltės), teismas, PŽĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu, gali išreikalauti iš pažeidėjo gautą naudą; pažeidėjo gauta nauda laikoma visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (ar) gavo pažeisdamas PŽĮ nustatytas teises, kurią nustatant, teisių turėtojas turi pateikti tik tuos įrodymus, kurie patvirtintų pažeidėjo gautas bendras pajamas, o pažeidėjo grynąją naudą (nauda, atskaičius išlaidas), turi įrodyti pažeidėjas; pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma, neatsižvelgiant į tai, ar teisių turėtojas būtų gavęs tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, apskaičiuodamas žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą; vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus; nepriklausomai nuo to, kokiu būdu – remiantis šalių pateiktais įrodymais ar kitais byloje esančiais įrodymais – nustatomas atlygintinos žalos dydis, jis turi būti motyvuotas, t. y. teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008).

Minėta, kad apygardos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė dėl lyginamųjų prekių ženklų panašumo, visuomenės suklaidinimo tikimybės, pagrįstai taikė PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir uždraudė atsakovui naudoti žymenį ,,HORIZONTAI“ žymėti spausdintiniams leidiniams, knygoms ir spaudiniams. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo taikyti ir ieškovo prašomas atkuriamąsias priemones – prekių išėmimą iš apyvartos, ir jų sunaikinimą pažeidėjo (atsakovo) lėšomis, kurias pritaikydamas, nepažeidė įstatymo (PŽĮ 50⁴ str.).

Be to, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir teisingai nusprendęs, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, t. y. naudojo savo veikloje žymenį, klaidinamai panašų į ieškovo Prekių ženklą, turėjo pagrindo spręsti ir dėl ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurį ieškovas grindė PŽĮ 51 straipsnio nuostatomis.

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nemotyvavo kurios teisės normos, nuostatos pagrindu (PŽĮ 51 str. 2 d. ar 51 str. 5 d.) sprendžia dėl turtinės žalos atlyginimo, o sprendimo motyvuose nurodė abi teisės normas, tačiau, turint omenyje apygardos teismo argumentus ir nurodytą turtinės žalos atlyginimo apskaičiavimą (atsakovo grynosios naudos skaičiavimą), yra pagrindo teigti, kad apygardos teismas ieškovo turtinės žalos dydį skaičiavo ir priteisė ieškovui pagal PŽĮ 51 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, neturi pagrindo apelianto argumentai, kad apygardos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė atsakovo kaltės, kadangi PŽĮ 51 straipsnio 5 dalies taikymui nėra reikšmingas šios aplinkybės konstatavimas, nes civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju kyla iš neteisėtų veiksmų, kuriuos pažeidėjas atliko nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis pažeidžia PŽĮ nustatytas teises, t. y. nesant pažeidėjo kaltės, o teismo nustatyti neteisėti veiksmai suteikia pagrindą išreikalauti iš pažeidėjo gautą grynąją naudą (naudą, atskaičius išlaidas), ką teisingai skundžiamame sprendime nurodė ir apygardos teismas (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 1 d., PŽĮ 51 str. 5 d.).

Nepagrįsti ir apelianto motyvai, susiję su tuo, kad apygardos teismas išėjo už ieškinio ribų, taikydamas PŽĮ 51 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teismas sprendžia dėl konkrečioje byloje taikytinų teisės normų (CPK 135 str. 1 d., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas procesiniuose dokumentuose teisiniu ieškinio pagrindu dėl turtinės žalos atlyginimo nurodė tiek PŽĮ 51 straipsnio 2 dalį, tiek to paties straipsnio 3 - 5 dalis, o pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė turtinės žalos nustatymui nagrinėjamoje byloje taikytiną teisės normą pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, t. y. pagal faktinį reikalavimo pagrindą.

Tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovo naudai turtinės žalos atlyginimą, neteisingai nustatė ieškovo nuostolius bei atsakovo gautą naudą. Minėta, kad pagal PŽĮ 51 straipsnio 5 dalį turi būti nustatoma pažeidėjo gauta grynoji nauda (nauda, atskaičius išlaidas). Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad grynoji nauda skaičiuojama pagal 920 knygos egzempliorių pardavimo kainą (be PVM) ir jų savikainą (be PVM), kuri, teismo teigimu, sudaro 8 243,07 Lt. Tačiau teismas, nustatydamas padarytos turtinės žalos dydį, neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų apie jo turėtas išlaidas, išleidžiant byloje nustatytą visą knygų išleistų pažeidžiant ieškovo teises) tiražą (t. y. 2000 egzempliorių), netinkamai taikydamas įstatymą (CPK 178, 179, 185 str.; PŽĮ 51 str. 5 d.).

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teismas, apskaičiuodamas žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą, jog vertindamas įrodymų visumą, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, o jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas iš Joshua Slocum knygos „Vienas su burėmis aplink pasaulį“ 2000 egzempliorių tiražo pardavė 920 knygos egzempliorių, o 2 egzempliorius perdavė pagal autorines sutartis, taigi liko neparduota 1078 egzemplioriai knygų, tačiau byloje kilo ginčas dėl atsakovo gautos naudos dydžio nustatymo bei ieškovo nuostolių dydžio apskaičiavimo.

Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas paminėtos knygos 920 egzempliorių pardavė už 20 926,55 Lt (su PVM), o atskaičius 9 procentus PVM, pajamos už 920 egzempliorių sudaro 19 198,67 Lt, kad vieno egzemplioriaus vidutinė kaina be PVM yra 20,87 Lt; kad pajamos už 922 egzempliorius sudaro 19 240,41 Lt (be PVM), t. y. suma, kurią teismas pripažino atsakovo pajamomis, skaičiuodamas turtinės žalos dydį. Pažymėtina, jog atsakovas pripažino, kad jo bendros pajamos pardavus 920 knygos egzempliorių yra 19 200, 40 Lt (be PVM) (III b. t., 1 – 5, 6 – 9 b. l.).

Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad viso 2000 egzempliorių tiražo savikaina yra 23 816,52 Lt (be PVM), o vieno egzemplioriaus savikaina yra 11,91 Lt (be PVM), kad 920 egzempliorių savikaina yra 10 955,60 Lt (be PVM), o 922 egzempliorių savikaina yra 10 979,42 Lt (be PVM), o atmesdamas atsakovo argumentus dėl 15 procentų pelno mokesčio išskaičiavimo, apygardos teismas, pagrįstai nurodė, kad tai prieštarautų Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau - PMĮ) 11 straipsniui, kurio 1 dalis nustato, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų (atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai, atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai).

Minėta, kad, sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo PŽĮ 51 straipsnio 5 dalies pagrindu, turi būti nustatyta pažeidėjo grynoji nauda (nauda, atskaičius išlaidas), todėl sutiktina su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju, skaičiuojant apelianto turėtą naudą, turi būti įvertinama viso išleisto knygų tiražo (2000 egz.) savikaina bei apelianto pajamos, gautos realizavus knygas (ar neatlygintinai pateiktus autoriams; iš viso 922 egz.), o pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš atsakovo gautų pajamų išskaičiavo tik 920 parduotų knygos egzempliorių savikainą ir klaidingai apskaičiavo turtinės žalos dydį. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo pajamos, gautos iš nurodytos knygos, išleistos pažeidžiant ieškovo teises į Prekių ženklą, yra 19 240,41 Lt (be PVM), o išlaidos - 23 816,52 Lt (be PVM) (I b. t., 39, 58 – 172, II b. t., 11 - 36, 48 – 66, 74, 87 – 90, 120 b. l.), t. y. atsakovo pajamos mažesnės nei viso tiražo savikaina ir atsakovas negavo įstatyme numatytos grynosios naudos iš neteisėtų veiksmų (PŽĮ 51 str. 5 d.).

Dėl nurodyto yra pagrindo teigti, kad teismas padarė išvadą, kuri neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų ir argumentų, reikšmingų jo gautos naudos nustatymui, t. y. ieškovas neįrodė jo nurodytos turtinės žalos dydžio, ir teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovo sprendime nurodytų nuostolių ieškovo naudai.

Dėl pasakyto panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteista 8 243,07 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir atmestinas šie ieškinio reikalavimai (PŽĮ 50 str. 1 d. 4 p., 51 str. 5 d., CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str. ).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, o Rekomendacijų 11 punkte nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais - teisinių paslaugų teikimas itin sudėtingoje byloje ir kt.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o 2 dalies nuostatomis, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas nustatė, kad ieškovas turėjo 9600 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 526 Lt žyminio mokesčio, o priteisė iš atsakovo ieškovui iš viso 10 024,96 bylinėjimosi išlaidų nustatęs, kad patenkino 99,78 procento reikalavimo dėl turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo, nustatydamas ieškovo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba, nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, paruoštų procesinių dokumentų skaičių, į tai, kad bylos procesinių dokumentų kiekis iš dalies yra sąlygotas atsakovo veiksmų dėl nesavalaikio prašomų duomenų pateikimo, tačiau atsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes, į tai, kad dalis paminėtų procesinių dokumentų buvo susiję su duomenimis dėl žalos dydžio, o ne dėl naujų faktinių aplinkybių, bei į ieškovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, apygardos teismo nustatyta suma ieškovo teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti nelaikytina atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į nurodytą, į ieškovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, teisinga ir protinga ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti, turėtas apygardos teisme, sumažinti iki 7 000 Lt (CPK 98 str., Rekomendacijų 2, 8, 9, 11 p.).

Nagrinėjamu atveju, pakeitus apygardos teismo sprendimą, atmetant aukščiau nurodytą ieškinio dalį, ieškovo turėtos advokato pagalbos išlaidos sumažintinos iki 5000 Lt, o turint omenyje ir atsakovo turėtas pagrįstas išlaidas už advokato pagalbą, ieškovo išlaidos, susijusios su advokato pagalba apygardos teisme, sumažintinos iki 4000 Lt; be to, žyminio mokesčio išlaidos sumažintinos iki 300 Lt, t. y. iš viso 4300 Lt (II b. t., 117 – 119 b. l.; CPK 93 str. 2 d., 98 str., Rekomendacijų 2, 8, 9, 11 p.).

Be to, patenkinus dalį apeliacinio skundo reikalavimų aukščiau nurodytu būdu, išspręstinas bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinėje instancijoje, paskirstymo klausimas (CPK 93 str. 2 d.). Bylos duomenimis, apeliantas prašo priteisti iš ieškovo 247 Lt žyminio mokesčio, 376,01 Lt vertimo išlaidų, 2722,50 Lt atstovavimo išlaidų, advokato pagalbos turėtų apeliacinės instancijos teisme (II b. t., 200 – 204 b. l.), o ieškovas prašo priteisti iš apelianto 5 266 Lt atstovavimo išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (III b. t., 11 – 16 b. l.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, į tai, kad ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoti esminiai pirmosios instancijos teisme nurodyti argumentai, bei į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, pakeičiant dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, sprendžia, kad teisinga ir protinga nustatyti, jog atlygintinos tokios advokato pagalbos išlaidos: apelianto – 800 Lt, ieškovo – 1500 Lt, o įskaičius vienos šalies kitai šaliai mokėtinas advokato pagalbos išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, be to, turint omenyje priteistiną iš ieškovo atsakovui žyminio mokesčio dalį, atsižvelgiant į patenkintą apeliacinio skundo dalį, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 460 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 – 5d., 98 str., Rekomendacijų 2, 8, 9, 11 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo paduotas tiek dėl turtinių, tiek neturtinių reikalavimų, apelianto mokėtina žyminio mokesčio suma už apeliacinio skundo padavimą sudaro 391 Lt, tačiau apeliantas sumokėjo tik 247 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteistina 144 Lt žyminio mokesčio suma, nesumokėta, paduodant apeliacinį skundą (II b. t., 173 b. l.; CPK 80 str. 1 d., 93, 98 str., Rekomendacijų 2, 8, 9, 11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 dalimi,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltų lankų“ leidyba (juridinio asmens kodas 124940893) ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,SRS DIZAINAS“ (juridinio asmens kodas 242113750) naudai priteista 8 243,07 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir atmesti šiuos reikalavimus. Sumažinti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltų lankų“ leidyba ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,SRS dizainas“ naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 4300 Lt (penki tūkstančiai trys šimtai litų).

Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltų lankų“ leidyba ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,SRS DIZAINAS“ naudai 460 Lt (keturi šimtai šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, bei valstybės naudai - 144 Lt (vienas šimtas keturiasdešimt keturi litai) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.