- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-759-153/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01547-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Galina Blaževič (pran.)
- Ieškovas
- L. B.
- Atsakovas
- UAB „Otarus“
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1840-598/2013 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei UAB „Otarus“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. B. ginčija atsakovės UAB „Otarus“ 2013-05-16 įsakymą Nr. ĮS dėl darbo 2012-03-23 sutarties Nr. 52, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Otarus“, nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., prašo pripažinti ieškovės L. B. atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ją į darbą, priteisti visas darbo užmokesčio išmokas ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013-12-09 sprendimu ieškovės ieškinio pareiškimą atmetė.
Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 23 d. su ieškove L. B. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (b. l. 4). Sutartyje nustatyta suminė darbo laiko apskaita, t. y. darbuotojas savo darbo laiką iš dalies tvarko savo nuožiūra, tačiau darbo dienos trukmė – ne daugiau kaip 12 valandų, o maksimalus darbo laikas per savaitę – ne daugiau kaip 48 valandos (sutarties 5 p.). Ieškovės paaiškinimu, sutartis buvo pasirašyta ne darbdavio įmonės kontoroje Jonavoje, Fabriko g. 48, o Kauno mieste, todėl darbdavio kontoros buveinės faktinės buvimo vietos ji nežinojo. Ieškovės pareigos – transporto kontrolierė, todėl nuolatinės darbo vietos ji neturėjo, darbo grafikas ir visi kiti darbo klausimai buvo derinami ir sprendžiami dažniausiai telefonu su įmonės direktoriumi arba jo pavaduotoju A. Š.. Kiti klausimai buvo sprendžiami bendruose įmonės darbuotojų susirinkimuose.
Ieškovei nuo 2012-11-17 iki 2013-05-13 buvo mokama ligos pašalpa. Po 2013 m. gegužės 13 d. ieškovė į darbą neatvyko dvi darbo dienas. Įmonės direktorius 2013-05-15 raštu (b. l. 21) pareikalavo iš ieškovės pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių ji neatvyko į darbą 2013 m. gegužės 14–15 dienomis ir kodėl apie tai ji neinformavo nei žodžiu, nei raštu. Ieškovė 2013 m. gegužės 16 d. paaiškinime (b. l. 18) įmonės direktoriui nurodė, kad apie nedarbingumo pasibaigimą ji 2013-05-13 informavo A. Š., o dėl atostogų suteikimo ji 2013-05-07 susitarė su įmonės direktoriumi, todėl buvo įsitikinusi, kad jai yra suteiktos atostogos. 2013 m. gegužės 16 d. direktoriaus įsakymu Nr. ĮS/P-14 kontrolierei L. B. už neatvykimą į darbą 2013-05-14–2013-05-15 dienomis buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir nutraukta 2012-03-23 darbo sutartis Nr. 52, o ieškovė atleista iš darbo 2013-05-16 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (b. l. 38).
Teismas konstatavo, kad dėl kasmetinių atostogų suteikimo šalys turėjo susitarti, o tokį susitarimą gali patvirtinti tik rašytiniai įrodymai, t. y. darbuotojo pareiškimas ir darbdavio rašytinis sprendimas suteikti atostogas. Liudytojos D. M. parodymais nustatyta, kad UAB „Otarus“ pagal nusistovėjusią praktiką su darbuotojais pirmiausia suderinamas atostogų laikas telefonu, o vėliau rašomas pareiškimas.
Teismas nustatė, kad ieškovė prašymo suteikti kasmetines atostogas neparašė ir įmonės administracijai nepateikė, su ieškove nebuvo suderintas jos atostogų laikas telefonu, liudytojo A. Š. paaiškinimu, pasibaigus nedarbingumui ieškovė iš karto apie tai privalėjo pranešti atsakovės administracijai ir atvykti suderinti darbo grafiką. Teismas vadovavosi ieškovės 2013-05-16 paaiškinimu (b. l. 9), kuriame nurodyta, kad A. Š. nepatvirtino atostogų suteikimo fakto, o nurodė ieškovei atvykti į darbą ir pristatyti nedarbingumo pažymėjimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės kasmetinių atostogų suteikimo klausimas nebuvo suderintas su darbdaviu, bendro susitarimo nebuvo, todėl, kol darbdavys nepriėmė sprendimo suteikti kasmetines atostogas, ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo tikėtis, kad jos yra suteiktos, ir neišeiti į darbą. Ieškovė, neišeidama į darbą nuo 2013 m. gegužės 14 d., padarė ilgalaikę pravaikštą, todėl teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai tai pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Ta aplinkybė, kad ieškovė prašė suteikti jai atostogas, teismo manymu, neatleido ieškovės nuo pareigos vykti į darbą tol, kol jai nebus suteiktos atostogos.
Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ieškovė neprivalėjo pateikti darbdaviui nedarbingumo pažymėjimo, nes atitinkamą informaciją jis galėjo gauti internetu. Teismas nurodė, kad darbdaviui pareikalavus, pats apdraustasis asmuo turi pateikti jam išduotą elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (Žin., 2001, Nr. 10-284) patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 51 p.
Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ji neatvyko, nes nežinojo darbdavio buveinės vietos, ir kad nurodytu ieškovės buveinės adresu Jonava, Fabriko g. 48, faktiškai tokios įmonės nėra (tik iškaba), nes teismo vertinimu, susitarti dėl atvykimo vietos ir laiko ieškovė turėjo galimybę pasinaudojusi ryšio priemonėmis. Be to, kaip nurodė atsakovės direktorius ir liudytojas A. Š., būtent 2013 m. gegužės 14 d. jie buvo įmonės buveinėje, todėl ieškovei nebuvo jokių kliūčių atvykti ir susitarti dėl tolesnių darbo sąlygų ar atostogų laiko.
Teismas nustatė, kad ieškovė, priimant ją į darbą 2013 m. kovo 23 d., pasirašytinai buvo supažindinta su įmonės Darbo tvarkos taisyklėmis (b. l. 17), kuriose aiškiai yra apibrėžtos įmonės darbuotojų pareigos (viena jų – laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus įmonės vadovo ir administracijos pareigūnų nurodymus) (b. l. 14) ir nurodytos šių pareigų nevykdymo teisinės pasekmės. Teismo vertinimu, įmonės vadovo žodinis nurodymas pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui atvykti į įmonės buveinę susitarti dėl tolesnių darbo sąlygų nebuvo įvykdytas.
Teismas konstatavo, kad pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. LR DK 235 str. 2 d. 9 p. įtvirtinta, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Taigi nustačius, kad ieškovė, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, į darbą neatvyko be svarbių priežasčių dvi darbo dienas iš eilės, teismo vertinimu, atsakovė turėjo teisę atleisti ją iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-12-09 sprendimą skundžia ieškovė L. B.. Ieškovė prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, patenkinti ieškovės ieškinį, pripažinti darbo 2012-03-23 sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, 2013-05-16 nutraukimą pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir grąžinti ieškovę į pirmesnį darbą. Priteisti iš UAB „Otarus“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-05-16 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Išreikalauti iš Jonavos apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. posėdžio garso įrašą ir nagrinėjant bylą juo vadovautis. Priimti papildomus įrodymus remiantis CPK 314 str. Priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atleisti ieškovę nuo bylinėjimosi išlaidų LR DK 302 str. 3 p. pagrindu. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė: Tele2 apmokestinamų paslaugų išklotinę už 2013-03-01–2013-05-16 laikotarpį; VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ 2014-01-06 išduotą pažymą apie paciento rezervacijos laiką; ambulatorinės kortelės išrašo kopiją.
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes teismo daromos išvados grindžiamos vien atsakovės UAB „Otarus“ direktoriaus O. U. ir jo pavaduotojo A. Š. parodymais, kurie yra ne tik prieštaringi, bet ir nepagrįsti jokiais jrodymais. Teisėja nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės parodymų ir pateiktų įrodymų, liudininkų parodymų tų vietų, kurios esamoje situacijoje palankios ieškovei.
Teismo sprendime neteisingai nurodyta, kad ieškovė neatvyko į darbą, nes nežinojo darbdavio buveinės. Iš tikrųjų ieškovė teigė, kad negavo darbdavio nurodymo atvykti į kontorą, ir todėl ši teismo sprendimo išvada nepagrįsta.
Teismas vadovavosi sprendime prieštaringais UAB „Otarus“ darbuotojų O. U. ir Š. paaiškinimais, kurie tvirtino, kad ieškovė privalėjo pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui 2013-05-14 8 val. atvykti į darbą. Tačiau ieškovės manymu, nei vienas iš minėtų darbuotojų ieškovės 2013-05-14 atvykimo į darbą nelaukė, nes pačių vadovų kontoroje nurodytu laiku nebuvo. Darbuotojai, aiškindami apie savo buvimą kontoroje, painiojo buvimo laiką darbo vietoje.
Teisėja taip pat nevertino ir pateiktų įrodymų bei liudininkių parodymų, kad jokios kontoros Jonavoje, Fabriko g. 48, nėra ir kad minėtu adresu realiai jokia UAB „Otarus“ veikla nevykdoma. UAB „Otarus“ vadovai taip pat negalėjo sutarti, kiek ir kurie kabinetai jiems priklauso. Tai, kad jokios kontoros Jonavoje, Fabriko g. 48, nėra ir kad minėtu adresu realiai jokia UAB „Otarus“ veikla nevykdoma, ieškovės manymu, patvirtina antstolės patvirtintas faktinių aplinkybių konstatavimo 2013-11-11 protokolas Nr. 7, pastate esančių kabinetų iškabų nuotraukos, liudininkės J. Š. ir D. M. paaiškinimai.Todėl atsakovės administracijos vadovų nurodymas ieškovei atvykti į atsakovės kontorą, kurioje realiai jokia veikla nevykdoma, ieškovės manymu, yra išgalvotas.
Teisėja neatsižvelgė ir į tai, jog UAB „Otarus“ vadovų paaiškinimas apie tai, kad ieškovė neinformavo atsakovės administracijos, jog pasibaigė ieškovės nedarbingumo laikotarpis, visiškai priešinga pirmam teiginiui, kai atsakovės administracija tvirtino, jog laukė ieškovės atvykstant į darbą 2013-05-14. Tai, kad atsakovės administracija žinojo apie pasibaigusį nedarbingumą, patvirtina tas faktas, kad liudytojas A. Š. 2013-05-14 surašė tarnybinį pranešimą apie ieškovės neatvykimą į darbą. Teismo posėdžio protokole netiksliai surašytas liudytojo A. Š. paaiškinimas teismui, dėl to teisėja padarė išvadą, jog tarnybinį pranešimą A. Š. parašė po to, kai patikrino VSDFV duomenų bazę.
Teisėja neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovų teiginys, jog ieškovė 2013-05-14 turėjo atvykti į įmonės kontorą Jonavoje, kad jie suderintų atostogų klausimą, pasirašytinai įteiktų darbo grafikus bei įteiktų siuntimą papildomai medicininei patikrai, prieštarauja nusistovėjusiai tvarkai, kurią patvirtino posėdžio metu pasisakę liudininkai. Liudytoja D. M. patvirtino, kad atsakovės bendrovėje atostogų grafikas buvo derinamas telefonu, o prašymas dėl atostogų surašomas išėjus atostogų kitą dieną.
Atsiliepimas
Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams patvirtinti – nei ieškovės pasirašyto darbo grafiko, nei el. laiško kopijos, nei telefoninio pokalbio išklotinės, kur matytųsi ieškovės išsiųstos SMS žinutės. Atsakovės atstovai, taip pat ir liudininkė patvirtino, kad darbo grafikai viešai iškabinami nebuvo. Todėl negali būti laikoma, jog ieškovė buvo informuota apie darbo grafiką. Kadangi kontrolieriams taikoma suminė darbo laiko apskaita, o gegužės mėnesio darbo grafikų atsakovai nepateikė, visiškai neaišku, kokiais įrodymais grindžiamas argumentas, jog pagal darbo grafiką ieškovė turėjo dirbti gegužės 14 d. Gegužės mėnesio darbo grafikų kopijos teismui taip pat nepateiktos.
Nepagrįstas atsakovės atstovų argumentas, kad ieškovė turėjo atvykti į darbą dėl siuntimo papildomai medicininei patikrai. Pagal nusistovėjusią tvarką visi dokumentai buvo perduodami susitikus patogioje vietoje, bet ne kontoroje. Asmeniškai ieškovei visą išdirbtą laiką siuntimas papildomai medicininei patikrai buvo atvežamas prie namų arba perduodamas susirinkimo metu kavinėje.
Teisėja, vadovaudamasi ieškovės paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė teigė, kad jai neprivaloma pateikti darbdaviui nedarbingumo pažymėjimo. Tačiau sprendime nenurodė, kad ieškovė tik A. Š. persakė gydytojos žodžius, o A. Š. ne pareikalavo, o pasakė, kad „išsiaiškins“.
Ieškovės neatvykimas į darbą bendrovei nepadarė didelės žalos. Ieškovė jokių drausminių nuobaudų neturėjo, o savo darbą atlikdavo labai gerai, už ką yra paskatinta kalėdine premija, o turint omeny, kad ieškovės 14 d. neatvykimas į darbą įmonei jokių realių ir neigiamų pasekmių sudaryti negalėjo, laikytina, jog taikyta nuobauda yra per griežta – galima buvo apsiriboti įspėjimu. Ieškovė, pateikdama telefoninių skambučių išklotinę bei medicininės įstaigos pažymą apie ieškovės vizitų laiką, gali įrodyti, kad negalėjo melagingai informuoti apie jos 2013-05-13 nedarbingumo užbaigimą.
Byloje nėra galimybių įvertinti, kokie vadovų nurodymai yra teisėti ir kokie ne, tai taip pat nėra reglamentuota ieškovės lokaliniuose aktuose. Egzistuojanti tik žodinio susitarimo tvarka pažeidžia LR Darbo kodekso įstatymus, suteikia darbdaviui visišką laisvę piktnaudžiauti savo padėtimi ir užkerta kelią darbuotojui gintis nuo neteisėtų įmonės vadovų veiksmų.
Ieškovės veiksmai esamoje situacijoje buvo analogiški įmonėje faktiškai egzistuojančiai darbo tvarkai, todėl svarstytinas tik 2013-05-13 ieškovės telefoninis pokalbis su A. Š.. O A. Š. pateiktos versijos ne tik prieštaringos ir nepagrįstos, bet ir prieštarauja nusistovėjusiai tvarkai. Taigi visiškai neaišku, kodėl teisėja priėmė sprendimą, jog ieškovės ieškinys nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Otarus“ nurodė, kad ji jau pasisakė bei išsamiai išdėstė argumentus procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje, kuriais vadovaujantis buvo nutraukta darbo sutartis su ieškove L. B..
Atsakovė prašė pirmosios instancijos teisino sprendimą palikti nepakeistą. Skiriant drausminę nuobaudą ieškovei buvo laikytasi visos privalomos teisėtos atleidimo procedūros. Griežčiausia drausminė nuobauda ieškovei paskirta atsižvelgus į jos elgesį, darbo kokybę praeityje bei aplinkybes, kuriuos susiklostė sprendžiant šį nemalonų įvykį. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei sampratavimų atsakovė teismo prašė leisti nepasisakyti, kadangi tai yra L. B. nuomonė, o ne faktai, kurie leistų abejoti Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo teisėtumu, pagrįstumu.
Atsakovė mano, kad Jonavos rajono apylinkės teismas tinkamai pasisakė, išaiškindamas 2013-12-09 savo sprendime, kad darbdavys turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad L. B. pažeidė nustatytą bendrovės darbo drausmę, už kurią ir buvo atleista iš užimamų pareigų be įspėjimo. Todėl atsakovės vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti 2013 m. gruodžio 9 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą negaliojančiu, pripažinti L. B. atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš UAB „Otarus“ vidutinį darbo užmokestį nuo atleidmo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti L. B. turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus bei paaiškinimus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė nurodė, kad pateikdama naujus įrodymus (Tele2 apmokestinamų paslaugų išklotinę už 2013-03-01–2013-05-16 laikotarpį; VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ 2014-01-06 išduotą pažymą apie paciento rezervacijos laiką; ambulatorinės kortelės išrašo kopiją) gali įrodyti, kad negalėjo melagingai informuoti atsakovės apie apeliantės nedarbingumo užbaigimą. Apeliantė, motyvuodama prašymą prijungti naujus įrodymus, nurodė, kad įrodymų prijungimo būtinybė atsirado dėl to, kad ieškovė neprašė nukelti teismo posėdžio, nenorėjo, kad užsitęstų bylos nagrinėjimas, nors pateikti su apeliaciniu skundu rašytiniai įrodymai nėra pagrindiniai įrodymai, bet jų pateikimo poreikis, apeliantės manymu, atsirado vėliau, po liudytojo A. Š. pasisakymo teismo posėdyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė galėjo prijungtus prie apeliacinio skundo įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė, o ieškovės nurodytas apeliaciniame skunde motyvas dėl būtinumo apeliaciniame teisme priimti naujus įrodymus nesudaro pagrindo šį apeliantės prašymą patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, todėl teisėjų kolegija ieškovės prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos netenkina (CPK 185, 314 str.).
Bylos duomenimis, ieškovei buvo įteiktas 2013-05-17 įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo bei darbo sutarties nutraukimo, kuriuo 2013-05-16 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. už neatvykimą į darbą 2013 m. gegužės 14 ir 15 dienomis (b. l. 5). Ieškovė byloje pareiškė atsakovei ieškinį dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio išmokų priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį (b. l. 1–2).
Ieškovė teigia, kad yra atleista be teisėto pagrindo. Ieškovės vertinimu, ji tinkamai informavo darbdavį apie nedarbingumo pabaigą, žodžiu išreiškė pageidavimą pasibaigus nedarbingumui gauti atostogas ir tariamai gavo darbdavio sutikimą dėl atostogų suteikimo, ieškovė nėjo į darbą 2013-05-14–15, nes negavo informacijos apie jai sudarytą darbo grafiką, atsakovė taip pat teismui nepateikė darbo grafiko.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė 2012-03-26 pradėjo dirbti pas atsakovę kontroliere (b. l. 4). Jos darbas buvo tikrinti priemiestinio ir tarpmiestinio transporto vairuotojų darbą. Ieškovė, priimant į darbą, 2012 m. kovo 23 d. pasirašytinai buvo supažindinta su bendrovės darbo tvarkos taisyklėmis ir kontrolieriaus pareiginiais nuostatais (b. l. 13–15, 114–119, 16–17, 120–121), kuriuose yra apibrėžtos darbuotojų pareigos (viena jų – laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus įmonės vadovo ar adminsitracijos pareigūnų nurodymus) ir nurodytos šių pareigų nevykdymo teisinės pasekmės.
Ieškovė neginčija, jog nedarbingumas pasibaigė 2013-05-13 (b. l. 6). Iš pateikto byloje ieškovės rašytinio paaiškinimo matyti, kad ieškovė 2013-05-13 telefoninio pokalbio metu sužinojo, kad atsakovės administracija nesutiko suteikti ieškovei atostogų, ieškovei buvo išaiškinta, kad jeigu ji blogai jaučiasi, tai gali tęsti nedarbingumo laikotarpį, atnešti darbdaviui nedarbingumo pažymą ir kad atsakovė negali išleisti ieškovės į darbą neatlikus ieškovės sveikatos patikrinimo, nes reikia ją siųsti į komisiją (b. l. 35–36). Teisėjų kolegijos vertinimu, nei viena iš rašytiniame ieškovės paaiškime 2013-05-16 nurodytų aplinkybių nepatvirtina, kad ieškovė galėjo manyti, jog jai suteiktos atostogos arba kad ji gali neatvykti į darbą. Priešingai, nei teigia ieškovė, atsakovės atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai pateikė ieškovei pasiūlymą dėl nedarbingumo pažymos pateikimo darbdaviui, taip pat esant ieškovės nepatenkinamai sveikatos būklei siūlė tęsti nedarbingumą, nurodė negalintis išleisti ieškovės į darbą nepatikrinęs komisijoje, ar ieškovė gali dirbti jai pavestą darbą. Tai, kad ieškovės sveikata turėjo būti patikrinta, taip pat patvirtino apklaustas teismo posėdyje atsakovės atstovas O. U. (b. l. 69). Todėl ieškovės argumentai dėl tariamai nesudaryto darbo grafiko ir nepateikimo ieškovei informacijos apie darbo užduotį prieštarauja pačios ieškovės rašytiniame paaiškinime nurodytai aplinkybei, kad atsakovės atstovas sprendė, jog negalima leisti ieškovei dirbti darbo be komisijos išvados apie ieškovės sveikatos būklę. Šias aplinkybes liudytojas A. Š. patvirtino teismo posėdyje (b. l. 70–71). Esant nustatytai byloje aplinkybei, kad ieškovė nuo 2012-11-17 iki 2012-05-13 sirgo, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės administracija tinkamai išaiškino ieškovei jos galimybę pradėti darbą, todėl ieškovė neturėjo pagrindo laukti darbo grafiko, taip pat ir atostogų suteikimo atsakovės iniciatyva, o privalėjo prisistatyti į darbą, kad būtų išspręstas klausimas dėl galimumo leisti ieškovei pagal esamą sveikatos būklę atlikti pavestą darbą. Tad pagrįstas yra atsakovės argumentas, kad ieškovė neįvykdė įmonės vadovo žodinio nurodymo, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui neatvyko į įmonės buveinę susitarti su administracija dėl ieškovės darbo, dėl to sprendžiama, kad ieškovė neįvykdė teisėto atsakovės administracijos nurodymo (CPK 178, 185 str.).
Negalima sutikti su ieškovės argumentu, kad ieškovės neatvykimas į darbo būstinę 2013-05-14-15 nėra reikšmingas sprendžiant ginčo klausimą, dėl to, kad, ieškovės paaiškinimu, atsakovės darbuotojai, taip pat ir administracija tariamai nebūna adresu: Jonava, Fabriko g. 48, ir ten neturi darbo kabineto. Visų pirma, to neginčija ir pati ieškovė, kad ji 2013-05-14–15 darbo būstinėje nebuvo (b. l. 37), todėl ieškovė neturi pagrindo teigti, jog nurodytą dieną atsakovės administracija darbo vietoje nebuvo ir ieškovės nelaukė. Liudytojas A. Š. patvirtino teismo posėdyje, kad atsakovės direktorius darbo būstinėje buvo ir laukė ieškovės. Todėl ieškovės argumentai, jog atsakovai darbe nebuvo, atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 str.). Atmestinas apeliantės argumentas, jog atsakovės atstovų nebuvimo darbo vietoje faktą patvirtina antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b.l.54–55), liudytojos J. Š. paaiškinimas (b. l. 72), nes nei vienas iš minėtų asmenų 2013-05-14-13 atsakovės darbo būstinėje nesilankė.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė galėjo susiekti su atsakovės administracija ryšio priemonėmis, taigi pasinaudoti ieškovei žinoma susiekimo su atsakovės administracija tvarka ir gauti visą būtiną informaciją apie galimumą pradėti darbą, nepriklausomai nuo administracijos atstovo buvimo vietos. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai nesuteikė ieškovei reikiamos informacijos, tyčia ieškovę suklaidino, todėl ieškovės argumentas, kad tariamai atsakovės darbuotojai nebuvo ieškovei lojalūs, yra nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).
Atmestinas ieškovės argumentas, kad atsakovės darbuotojai turėjo pasirūpinti ieškovės teisėmis, sužinoję iš Sodros duomenų bazės, jog ieškovės nedarbingumas pasibaigė, atsakovė turėjo informuoti ieškovę apie pareigą atvykti į darbą. Teismo vertinimu, tai prieštarauja darbo sutartimi šalių prisiimtoms teisėms ir pareigoms. Darbo sutartyje ieškovė prisiiėmė pareigas laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti įmonės vadovo ir administracijos pareigūnų nurodymus (b. l. 14). Šiuo atveju atsakovės administracija ieškovei aiškiai nurodė informuoti darbdavį apie nedarbingumo pabaigą, darbą pradėti po sveikatos patikrinimo. Ieškovė šių reikalavimų neįvykdė, tad dėl to kaltinti atsakovės neturi pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė elgėsi pasyviai, neveikė protingai ir apdairiai, neparašiusi atsakovei prašymo suteikti atostogas, negavusi iš darbdavio informacijos apie leidimą dirbti be sveikatos patikrinimo, dvi dienas nepasirodė darbe, todėl atsakovė pagrįstai paskyrė ieškovei darbo drausmės nuobaudą už neatvykimą į darbą.
Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų ir visiškai jiems pritaria, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą, kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 235 str. 2 d. 9 p., darbo tvarkos taisyklių 12.6.9 p.), už kurį atsakovė taikė ieškovei drausminę nuobaudą, numatytą atsakovės darbo tvarkos taisyklių 12.3.3 punkte ir DK 136 str. 3 d. 2 p., – atleidimą iš darbo.
Atmestinas apeliantės motyvas, kad ieškovė nepadarė žalos įmonei neatvykusį į darbą, kad ieškovė bendrovėje dirbo gerai, buvo paskatinta už gerą darbą, dėl to atsakovė galėjo taikyti ieškovei įspėjimą, o ne atleidimą iš darbo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neatvyko į darbą dvi darbo dienas iš eilės, taikyta ieškovei nuobauda – atleidimas iš darbo nėra per griežta ir atitinka ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą.
Kiti apeliantės skunde nurodyti motyvai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nutartyje nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo nekeisti.