Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. (T. P.) ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant 42 MGL (1 581,72 Eur) dydžio baudą, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalį sumažinta 1/3 ir paskirta bausmė – 28 MGL (1 054,48 Eur). Į bausmę įskaičius laikino sulaikymo terminą, nustatyta galutinė bauda – 24 MGL (903,84 Eur).

Be to, šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (du epizodai) ir 253 straipsnio 1 dalį nuteistas ir A. P., tačiau nuosprendis šioje dalyje nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, o teismo išvados pagrįstos. Baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme apibrėžia apeliacinių skundų ribos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis T. P. procese pirmosios instancijos teisme metu prisipažino dėl nusikalstamų veikų ir savo pozicijos nekeitė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Byloje ginčas keliamas tik dėl BK 40 straipsnio taikymo. Taigi apygardos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja tik šioje apimtyje. Apeliaciniame skunde T. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnyje numatytos formaliosios sąlygos, kurias nustačius, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Visų pirma, asmuo turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Antra, asmuo, kuris vertas teismo pasitikėjimo, turi teismui pateikti prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Trečia, asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Ketvirta, asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Penkta, jeigu buvo padaryta žala, ji privalo būti bent iš dalies atlyginta ar pašalinta arba asmuo turi įsipareigoti ją atlyginti. Šešta, baudžiamojoje byloje turi būti pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad net ir nustačius visas nurodytas formaliąsias sąlygas, teismas turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad T. P. padarė du nesunkius nusikaltimus, taigi jis atitinka BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą, susijusią su nusikalstamos veikos kategorija. Baudžiamojoje byloje laiduotojas – nuteistojo T. P. tėvas – V. P. yra pateikęs prašymą perduoti T. P. jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje taip pat nustatyta, kad T. P. visiškai prisipažino kaltu, gailisi padaręs nusikalstamą veiką – ši aplinkybė pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Žala šioje baudžiamojoje byloje nebuvo padaryta, civiliniai ieškiniai nebuvo pareikšti, nė vienas asmuo nepripažintas nukentėjusiuoju, taigi žalos atlyginimo sąlyga konkrečiu atveju yra neaktuali. Esminis ginčas byloje keliamas dėl to, kad T. P. yra nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, taigi, prokuroro ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra būtinosios BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos laidavimo sąlygos – asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Apygardos teismas sutinka su tokia pozicija. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuoseklią praktiką, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto kontekste, asmuo laikomas padariusiu nusikalstamą veiką pirmą kartą, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, padarė vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011). T. P. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, kurios nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties. Teismas negali sutikti su gynėjo nurodytais argumentais, kad pirmoji nusikalstama veika – nedidelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimas – turėtų būti vertinama neatsiejamai nuo antrosios, kadangi pirmasis narkotinių medžiagų įgijimas buvo tam tikras „pasiruošimas“, „pabandymas“ prieš darant antrąją nusikalstamą veiką. Teisminio nagrinėjimo metu T. P. nurodė, kad su A. P. susipažino seniai, kad gegužės mėnesio pradžioje pas jį buvo rastas ne mėginys, kaip apeliacinės instancijos teisme teigė gynėjas, o likutis medžiagos, kurią buvo įgijęs anksčiau ir jau buvo suvartojęs. Be to, nuteistasis nurodė, kad kanapes vartoja nuo 16 metų, vartoja į dieną tris ar keturis kartus (t. 2 b. l. 66). Visa tai aiškiai rodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog 2016 m. gegužės mėnesio pradžioje ir gegužės 23 d., buvo padarytos dvi atskiros veikos, sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį. Dėl šios priežasties teismas nevertina T. P. nusikalstamų veikų kaip padarytų pirmą kartą BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Taigi T. P. neatitinka vienos iš būtinųjų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų. Galiausiai nurodytina, kad BK 40 straipsnyje numatyto instituto taikymas, net ir tuo atveju, kai asmuo atitinka formaliąsias laidavimo sąlygas, yra teismo teisė, o ne pareiga. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Apygardos teismo vertinimu, šioje situacijoje, net ir konstatavus, kad T. P. atitinka BK 40 straipsnyje numatytas laidavimo taikymo sąlygas, visuma baudžiamosios bylos aplinkybių neleistų teismui užtikrintai konstatuoti esant objektyviam pagrindui atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. T. P. vartojo narkotines medžiagas ilgą laiką. Teismas teigiamai vertina nuteistojo gynėjo nurodomus T. P. požiūrio ir elgesio pokyčius – narkotinių medžiagų nebevartojimą, tabako gaminių atsisakymą, taip pat – neteisėto elgesio neigiamos reikšmės suvokimą, nuoširdų gailestį dėl nusikalstamų veikų ir motyvaciją ateityje nebenusikalsti. Kita vertus, bylos medžiaga nesudaro pagrindo teismui užtikrintai konstatuoti, kad asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, laikytųsi įstatymų ir nebenusikals. Apygardos teismo vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė – 28 MGL dydžio bauda – yra proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikos, jos rūšis ir dydis yra tinkami pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Ši baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma užtikrins, kad T. P. laikysis įstatymų ir nebenusikals. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentas, apygardos teismas nenustatė pagrindo tenkinti nuteistojo T. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį, nepadarė ir esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, taigi keisti ar naikinti teismo nuosprendį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.