Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-31 · Administracinė byla Nr. I-1041-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-01-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-05-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-31
Bylos Nr.
I-1041-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04000-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
O. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2Neturtinė žala
  • 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Administracinė byla Nr. I-1041-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04000-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja O. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

Pareiškėja skunde nurodo, kad nuo 2014 metų lapkričio mėnesio apie penkis mėnesius buvo laikoma Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose. Kamerose nuolat buvo laikoma po 4–8 nuteistąsias. Būdama mažesnėje erdvėje nei numato teisės aktai, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Šie veiksniai darė neigiamą įtaką jos dvasinei pusiausvyrai, dėl to sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją, labai pablogėjo fizinė sveikata. Visą laiką, kol buvo kalinama, jos orumas buvo žeminamas. Dėl to patyrė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, blogai jautėsi. Dėl streso pablogėjo jai diagnozuotos ligos, tapo dirgli, serga cukriniu diabetu. Pareiškėja pažymi, kad kameroje sanitariniai mazgai (tualetai) yra toje pačioje patalpoje ir nuo likusio kameros ploto atskirti maža sienele, dėl to tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Sienelė, skirianti tualetą nuo likusio kameros ploto neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo kabinos. Dėl to patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą. Buvo neužtikrinta asmens privatumo apsauga naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kameroje buvo tarakonų, pelių. Langai kamerose nebuvo valomi, o dėl ant langų esančių grotų, pačios nuteistosios to padaryti negalėjo. Turėjo galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad nuteistasis ar suimtasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas būti lauke. Nusiprausti buvo vedama tik kartą per savaitę. Dėl to jautėsi nemaloniai. Pagal Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punktą turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pareiškėjos teigimu, kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Natūrali šviesa beveik nepatekdavo į patalpas. Kamerose buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas. Lempų šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėdavo akis, galvą, pablogėjo regėjimas. Pačios išjungti šviesos negalėjo, nes kamerose nebuvo jungiklių.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17). Atsiliepime nurodo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Karšto vandens tiekimo į kameras Lietuvos higienos norma HN 762010 nenumato. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tarymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušų patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatytas reikalavimas langų angoje įstatyti metalines grotas, o langų stiklus aptraukti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas nebūtų pasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, laikant ją nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėja skunde teigia, kad jai Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjos kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 m² minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigos kameroje, yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja Lukiškių TI-K buvo laikoma su pertrauka nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. kamerose Nr. 409, kurios plotas 38,33 m², Nr. 420, kurios plotas 17,34 m², Nr. 426, kurios plotas 28,44 m², Nr. 406, kurios plotas 27,39 m², Nr. 407, kurios plotas 29,97 m², Nr. 424, kurios plotas 25,21 m². Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų. Remiantis atsakovės atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėja skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, pareiškėjos atžvilgiu nebuvo pažeistas. Taigi, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjos teisių nepažeidė.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėja netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jos nusiskundimai (jog patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, kurie darė neigiamą įtaką jos dvasinei pusiausvyrai, dėl to sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją, labai pablogėjo fizinė sveikata, dėl streso pablogėjo jai diagnozuotos ligos, tapo dirgli, serga cukriniu diabetu) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis. Teismui nekonstatavus pažeidimo, susijusio su minimalaus ploto normos užtikrinimu, laikytini nepagrįstais ir atmestini pareiškėjos skundo argumentai dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, miego sutrikimų, depresijos, pablogėjusios sveikatos, kuriuos ji sieja su laikymu perpildytose kamerose.

Pareiškėja netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerose sanitariniai mazgai (tualetai) yra toje pačioje patalpoje ir nuo likusio kameros ploto atskirti maža sienele, kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, kameroje buvo tarakonų, pelių, langai kamerose nebuvo valomi, o dėl ant langų esančių grotų, pačios nuteistosios to padaryti negalėjo, kad turėjo galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, nusiprausti buvo vedama tik kartą per savaitę, kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Natūrali šviesa beveik nepatekdavo į patalpas, kamerose buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, o lempų šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėdavo akis, galvą, pablogėjo regėjimas, kad pačios išjungti šviesos negalėjo, nes kamerose nėra jungiklių.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjos skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėja teismui nepateikė šiuos jos teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas šioje byloje remsis atsakovės atstovo pateiktais dokumentais.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigia, kad jai buvo suteikta teisė pasivaikščioti 1 valandą per dieną, tačiau mano, kad tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Tačiau teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [ CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėja, laiko praleidimui lauke. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai asmens sveikatos priežiūros specialistai būtų rekomendavę ilgesnį nei 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, ar kad tokia rekomendacija nebūtų vykdoma. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjos argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetami kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-05-22 įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje (toliau – Dienotvarkė) nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 minučių. Pareiškėja neginčija tos aplinkybės, kad jai buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai dėl naudojimosi dušu tvarkos atmetami kaip nepagrįsti.

Minėta, kad pareiškėja skundžiasi netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu ir nurodo, jog dėl to patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą. Buvo neužtikrinta asmens privatumo apsauga naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, kad ji ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nustato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo ir Ūkio skyriaus pateikto 2017 m. gruodžio 14 d. pranešimo Nr. 24–8213 „Dėl O. R.” matyti, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Kamerose, kuriose pareiškėja buvo laikoma nuo 2015 metų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.

Pažymėtina, kad vadovaujantis LVAT praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Iš atsakovės pateiktų duomenų nėra aišku, kada konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Nesant objektyvių duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina, darytina išvada, kad visą laiką ji dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo galėjo patirti nepatogumų, garbės ir orumo pažeminimą naudodamasi sanitariniais įrenginiais, kurie nebuvo uždengti, todėl šiuo aspektu pareiškėjos teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis). Konstatavus, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa, akivaizdu, kad nebuvo užtikrintas ir atskiro nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas, taigi, pareiškėja galėjo patirti papildomą diskomfortą dėl iš tualeto sklindančio nemalonaus kvapo.

Taigi, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjai nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. kovo 23 d. ir nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. (135 dienas).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. (26 punktas); laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 punktas). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. pranešime nurodyta, kad kamerose dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx, kameros vėdinamos per langus. Visi langai vėdinimui pritaikyti. Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 24–27), tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai atlikti ne tuo metu, kai pareiškėja buvo laikoma Lukiškių TI-K. Kitų įrodymų patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjos teiginius byloje taip pat nėra. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. tarnybinio pranešimo Nr. 24-8195 matyti, kad pareiškėja į Lukiškių TI-K direktorių dėl jos laikymo sąlygų jos buvo ten laikotarpiu nesikreipė, skunde teismui, nekonkretizavo savo teiginių, todėl jos nusiskundimai dėl ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, nešvarių langų, parazitų vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktas nustato, kad kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Taigi, minėtos taisyklės nenumato galimybės kameroje esantiems asmenims patiems išjungti elektrą kamerose.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, tai, kad pareiškėja teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjai 1350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjos skunde prašoma priteisti suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. R. skundą tenkinti iš dalies.

O. R. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 350 (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė