Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant trečiojo asmens Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovui A. B., nedalyvaujant treč. Asmeniui E. B., nedalyvaujant treč. Asmens NŽT prie ŽŪM atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo E. B. patikslintą ieškinį atsakovui E. Ž. su trečiaisiais asmenimis Vilniaus rajono savivaldybės administracija, E. B., NŽT prie ŽŪM dėl servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

7. Pažymime, kad nors Kaštonų ir Stalių gatvių sankirta užima tik dalį atsakovui priklausančio 290 m² ploto žemės sklypo dalį, tačiau servitutą siekiama nustatyti visam žemės sklypui dėl to, kad ginčai su atsakovu tarp ieškovo kilo ne tik dėl galimo kliudymo naudotis Stalių gatvės dalimi, kertančia atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį, tačiau ir dėl kitos žemės sklypo dalies naudojimo, kurioje turėjo būti tiesiami visiems Stalių gatvėje sklypus valdantiems savininkams naudingi ir reikalingi nuotekų tinklai. Taigi pilna Stalių gatvėje sklypus valdančių savininkų interesų apsauga gali būti pasiekta tik nustačius servitutą visam žemės sklypui. Be to, kaip matyti iš pridedamo 2013 m. kovo 05 d. Vilniaus rajono savivaldybės Direktoriaus įsakymo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (KAD. NR.4162/0300:272),esančio (duomenys neskelbtini), Detaliojo plano patvirtinimo Nr. KADI-132 įsakymo 1 p. (žr. dalį dėl Sklypo Nr. 6 suformavimo), kelio ir inžinerinių tinklų servitutas turėjo būti nustatytas taip pat visam 290 m² ploto žemės sklypui.

Motyvuojamoji dalis

10. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 290 m² ploto dydžio inžinerinės paskirties žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat į tai, kad per atsakovui priklausantį žemės sklypą šiuo metu jau yra nutiestas kelias, vedantis į klientui priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį būstą, taip pat yra nutiestas dujotiekis, tačiau žemės sklypui nėra nustatytas ir įregistruotas servitutas, suteikiantis teisę kloti inžinerines komunikacijas, kelius ir takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti, ateityje siekiant išvengti nesusipratimų ir nesutarimų dėl jau egzistuojančio kelio naudojimo, o taip pat siekiant išvengti pakartotinių nesusipratimų ir nesutarimų dėl būtinybės ateityje per atsakovui priklausantį žemės sklypą kloti inžinerines komunikacijas, ieškovo atstovas 2019 m. vasario 27 d. Pasiūlymu kreipėsi į atsakovą, siūlydamas sudaryti susitarimą dėl servituto nustatymo, atsakovui priklausančiam žemės sklypui.

TEISINIAI ARGUMENTAI

18. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai" ir kt. v. J. S. , bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015).

Dėl kompensacijos atsakovui priteisimo

21. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamus teisių ribojimus, kurie turi būti kompensuojami. Tokia kryptimi formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pavyzdžiui, teismas yra pasisakęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją - tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai", Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3- 157/2009).

Ieškininiame pareiškime ieškovas reikalauja „ atsakovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)– tarnaujantis daiktas) nustatyti 290 kvadratinių metrų ploto kelio servitutą, žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)– tarnaujantis daiktas), savininkui (valdytojui) suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms, teisę naudotis pėsčiųjų taku bei nustatyti 290 kvadratinių metrų ploto servitutą, žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – tarnaujantis daiktas), savininkui (valdytojui), suteikiantį teisę tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas, pagal UAB „Žemės plėtra“ parengtą servituto nustatymo schemą Nr. 2019-11-21/1, kurioje nurodyta, kad servitutai nustatomi tarp koordinačių X=6054422.23/Y=590241.93 (taškas Nr. 1), X=6054427.12/Y=590242.95 (taškas Nr. 2), X dal=6054399.36/Y=590298.12 (taškas Nr. 3), X=6054394.72/Y=590297.15 (taškas Nr. 4)“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-05-29 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-2/2009 nurodė, kad servitutas – tai daiktinė teisė, kuria suvaržoma kito asmens – tarnaujančiojo daikto savininko – nuosavybės teisė. Dėl to servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu tik išimtiniais atvejais. Pagal CK 4.126 straipsnį teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes jo nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005; 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta S. P. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005, Teismų praktika 24, p. 63-67; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007, Teismų praktika 28, p. 71-77). Tokios nuostatos suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Esminiai aspektai yra nuosavybės teisės prioritetas prieš teisę į servituto nustatymą, eliminuojantis nepagrįstą nuosavybės varžymą ir objektyvusis pagrindas servitutui priverstinai nustatyti – nenustačius servituto yra neįmanoma tinkamai, normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnio 1 dalis). To paties teismo 2007-02-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007 pasisakyta, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau nepaisydama to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekdamas servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau.

Bylą prašo nagrinėti Vilniaus rajono savivaldybės atstovui nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra. Byla bus vedama be advokato.

IV. Tretysis asmuo E. B. atsiliepimu į nagrinėjamą patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašo jį tenkinti.

V. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patikslintą galutinį ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais pagrindais ir bylos medžiaga.

Trečiojo asmens Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovas dėl nagrinėjamo patikslinto ieškinio reikalavimo prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, nurodė, kad šio trečiojo asmens priimtas 2013-03-05 įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo Nr. KADI-132 tame tarpe ir atsakovo ginčo žemės sklypo atžvilgiu kelio ir inžinerinių tinklų servitutui buvo perspektyvinis. Kad šiam momentui ieškinio reikalavimai atsakovo ginčo sklypo atžvilgiu, kaip suvaržymai juo naudotis, turi būti įrodyti, kad tokie suvaržymai galimi tik dalinai dėl kelio ir inžinerinių tinklų servituto toje dalyje, koks yra nustatytas servitutas Stalių gatvei pagal faktą, o kitoje reikalavimo dalyje turi būti įrodyta, koks turi būti servitutas, nes kelio servitutas kitoje dalyje nėra reikalingas, o dėl kito pobūdžio servitutų turi būti įrodymai, sietini su kitų servitutų būtinybe.

Trečiajam asmeniui E. B., NŽT prie ŽŪM apie teismo posėdį žinoma, byla išnagrinta be šių proceso dalyvių (CPK 246 str.).

Ieškinys atmestinas.

VI. Byloje esančiais faktiniais duomenimis nustatyta, jog ieškovas servitutą prašo nustatyti ieškinio reikalavimo turinio apimtimi visam atsakovo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo naudojimo būdas - Susiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 4400- 3684-7175 buvo suformuotas, įgyvendinant 2013 m. kovo 05 d. Vilniaus rajono savivaldybės Direktoriaus įsakymą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (KAD. NR. (duomenys neskelbtini)),esančio (duomenys neskelbtini)., Detaliojo plano patvirtinimo Nr. KADI-132 (žr. įsakymo 1 p. dalį dėl Sklypo Nr. 6 suformavimo), kuriuo buvo patvirtintas 2,000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo KAD. NR. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Detalusis planas. Kad VĮ Registrų centro duomenimis atsakovo ginčo žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) gautas padalijus daiktą - unik. daikto nr. (duomenys neskelbtini), kad šio ginčo žemės sklypo naudojimo būdas - Susiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija, kad šiam ginčo žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: viešųjų ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros apsaugos zonos ir skirstomųjų dujotiekių apsaugos zonos, kad šiam ginčo žemės sklypui kitos daiktinės teisės, tame tarpe -servitutas- nėra nustatytas. Iš ieškovo pateikto ginčo žemės sklypo šiame ginčo sklype servituto nustatymo schemos matyti, kad schemoje sutartiniu ženklu „S“ nurodytas servitutas (proceso dalyvių paaiškinimų ir bylos medžiagos pagrindu – Stalių gatvė) yra registruota servitutų zona (patvirtinta detaliojo plano Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-04-27 įsakymu Nr. KADI-252), kuri, remiantis šalių paaiškinimais, bylos medžiaga apima ir ieškovo nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam, kaip viešpataujančiam daiktui, prašomas nustatyti servitutas atsakovo ginčo žemės sklypo atžvilgiu, servitutas – tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis) ir kelio servitutas- teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), tai yra visai Stalių gatvei iki atsakovo ginčo žemės sklypo nustatytas kelio ir inžinerinių tinklų servitutas. Faktinių duomenų apie tai, kad atsakovas ginčytų, trukdytų ieškovui ar kitiems subjektams naudotis atsakovo ginčo žemės sklypo dalimi iš Stalių gatvės šios gatvės apimtimi, susisiekiančia su Kaštonų gatve (pagrindas- ieškovo pateikta ginčo žemės sklypo šiame ginčo sklype servituto nustatymo schema) nėra, ginčo tarp šalių dėl to nėra.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises. Tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 3 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konstitucijos ir įstatymo nuostatas dėl savininko teisių ribojimo, yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl savininko teisių suvaržymo ribų nustatymo, būtina laikytis Konstitucijos reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. A. L. ir kt. v. R. Č., bylos Nr. 3K-3-2/2009; kt.).

Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo K. S. (K. S.) v. Vilniaus rajono ŽŪM ,,Vanaginė” ir kt., bylos Nr. 3K-3-1573/2002; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lifosa“ v. Z. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2005; kt.).

CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Nagrinėjamu atveju aktuali antroji sąlyga, kadangi savininkų nesutarimo faktas nustatytas ir neginčijamas, todėl būtina nustatyti, ar egzistuoja objektyvus servituto poreikis.

Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Green Vilnius Hotel“ v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-285/2015). Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-608/2015). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008).Nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009; 2012 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. V. Z., bylos 3K-3-118/2012).

Pagal CK 4.123 straipsnį. Kiti servitutai- Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat kiti servitutai.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga konstatuoja, kad pagal bylos faktines aplinkybes egzistuoja objektyvus servituto poreikis, nes iš pateiktų ginčo nekilnojamo turto kadastrinių duomenų, tokio turto registravimo matyti, kad egzistuoja tiek ieškovo, tiek kitų subjektų objektyvi būtinybė naudotis Stalių gatve, esant teisiniams pagrindams (projektams, leidimams ir pan.), naudotis tiek atsakovo ginčo žemės sklypu, tiek pagal poreikius - trečiųjų asmenų valdomais žemes plotais, atsižvelgiant į realizuotinus ieškovo ar kitų subjektų poreikius pagal būtinumą, esant teisiniams pagrindams (projektams, leidimams ir pan.). Tačiau, kaip buvo nurodyta aukščiau, pirmiausia turi būti įvertinta, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnio nuostatas, šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti ir šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga ir ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-199/2005, Nr. 3K-3-208/2007, Nr. 3K-3-398/2007, Nr. 3K-3-440/2008). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, be to, kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis) bei kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Be to, įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu, todėl teismas, vadovaudamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, jog atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo taisyklę, šiuo atveju būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog ieškovo siūlomas būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

Kaip jau buvo konstatuota aukščiau, Ieškovo reiškiamas reikalavimas atsakovui yra dėl servituto nustatymo atsakovui priklausančiame žemės sklype visam atsakovo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui visa apimtimi servituto – teisę tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas ir teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku.

Servituto sąvoką apibrėžia CK 4.111 straipsnio 1d., kad: Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinį apibrėžia CK 4.112 straipsnio 1d., kad: Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Ieškovo reikalavimas šiuo konkrečiu ieškinio reikalavimu yra siejamas su servituto nustatymu dėl naudojimosi teisės daiktu vienų asmenų kitų asmenų sąskaita ieškinio reikalavimo apimtimi.

Todėl teismas šiuo aspektu pasisako dėl pačio ieškinio reikalavimo suformulavimo pagal prasmę ydingumo, kadangi bendra tvarka pagal ieškinio reikalavimą servitutas prašomas nustatyti, kaip minėta aukščiau, atsakovui priklausančiame žemės sklype visam atsakovo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui visa apimtimi servituto – teisę tiesti, aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas ir teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku.

Teismas konstatuoja, kad remiantis proceso dalyvių paaiškinimais, bylos medžiaga teisinio pagrindo nustatyti ieškinio apimtimi servitutą atsakovo visam ginčo žemės sklypui nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, galimas būtų dalinis servituto nustatymas atsakovo ginčo žemės sklypui jo daliai dėl įvažiavimo ieškovui ar kitiems subjektams į Stalių gatvę, kuriai yra registruota servitutų zona (patvirtinta detaliojo plano Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-04-27 įsakymu Nr. KADI-252) iš Kaštonų gatvės, dalyje tarp šios Stalių gatvės servituto ir Kaštonų gatvės ribos su kuria ribojasi atsakovo ginčo žemės sklypas, tai yra toje dalyje, kurioje ginčo tarp šalių dėl to iš esmės nėra, nes tiek ieškovas, tiek kiti subjektai faktiškai naudojasi aukščiau nurodyta atsakovo ginčo žemės sklypo dalimi. Teismo vertinimu dėl kitos likusios dalies atsakovo ginčo žemės sklypui servituto nustatymo ieškinio reikalavimo apimtimi servitutas neturėtų būti nustatytas, kadangi bendra prasme byloje iš ieškovo pusės nėra pateikta jokių oficialių įrodymų dėl atitinkamų požeminių, antžeminių komunikacijų planų, prisijungimo sąlygų ar pan., sietinų su ginčo atsakovo žemės sklypu ir šiame atsakovo sklype prašomo servituto nustatymo tuo pagrindu ir įrodymų, kad kitokiais būdais per trečiųjų asmenų žemės sklypus tai atlikti nėra galimybės (Stalių gatvei yra nustatytas kelio/inžinerinių tinklų servitutas), o kad ieškovui ar kitiems subjektams būtų reikalinga šią atsakovo ginčo žemės sklypo dalį naudoti kaip važiuojamąją dalį transporto priemonėmis, naudotis kaip pėsčiųjų taku paneigia ta faktinė aplinkybė, kadangi kaip aukščiau nurodyta, Stalių gatvei yra nustatytas kelio/inžinerinių tinklų servitutas bendra prasme dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimo pilna apimtimi šioje aprašomojoje atsakovo ginčo žemės sklypo dalyje servituto atžvilgiu.

Tuo pačiu teismas konstatuoja, kas buvo nurodyta aukščiau, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimo suformulavimą ir jo pagrindą pagal UAB „Žemės plėtra" parengtą servituto nustatymo schemą Nr. 2019-11-21/1, procesine prasme neturi galimybės tenkinti ieškinio dalinai aukščiau aptarta apimtimi dėl įvažiavimo ieškovui ar kitiems subjektams į Stalių gatvę iš Kaštonų gatvės ir šioje dalyje sumažinti ieškinio reikalavimo apimtį servituto atžvilgiu, kadangi bendra tvarka nėra ginčo parengtoje pagal UAB „Žemės plėtra" parengtą servituto nustatymo schemą Nr. 2019-11-21/1 oficialiai fiksuotas servitutas atitinkamai servituto nustatymo taškais, kuris teismo nuomone pagal faktą galėtų būti nustatytas, o bendra tvarka vykdomasis dokumentas, kuris turi būti vykdomas išduoto procesinio dokumento pagrindu, turi būti tikslus. Pažymėtina, kad teismo 2019-12-09 nutartyje dėl trūkumų šalinimo ieškovui tuo pagrindu dėl faktinio ieškinio pagrindo ir ieškinio dalyko buvo nurodyta (CPK 178 str.).

Pažymėtina, jog remiantis aukščiau išdėstytais argumentais ir išvadomis, dėl kitų ieškinio reikalavimų, kaip išvestinių, teismas nepasisako remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje buvo ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-542-611-2016).

Aukščiau nurodyto pagrindais, ieškinys atmestinas pagal ieškinio reikalavimą.

VII. Teismas šioje byloje patyrė 18,36 eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), kurios išieškotinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patikslinto ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovo E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,36 eur (aštuoniolika eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, kodas 188659752, gavėjo bankas: AB „Swedbank“, a. s. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimo kopiją siųsti šalių, trečiųjų asmenų žiniai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.