- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2-52/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Rimanto J
- Ieškovas
- AS UniCredit Bank
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Rimanto J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo AS UniCredit Bank ieškinį atsakovams Rimantui J. G. ir D. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Baldų rojus“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AS UniCredit Bank pareiškė ieškinį atsakovams R. J. G. ir D. G., kaip UAB „Baldų rojus“ laiduotojams pagal su banku sudarytą laidavimo sutartį, dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 968 845,97 Lt skolą, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ne didesnės nei 1 968 845,97 Lt vertės. Nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir/ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsakovams atsiskaityti su ieškovu. Teismas ieškovo reikalavimo sumą – 1 968 845,97 Lt – laikė didele ir galinčia padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėjo, kad atsakovai vengia bendradarbiauti su ieškovu, todėl yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Be to, patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista solidariai iš atsakovų, tačiau perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Teismas sprendė, kad ieškovas, tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, todėl padarė išvada, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas R. J. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais. Nesudarydamas atsakovams galimybės pateikti atsikirtimus į ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes, teismas neteisingai išsprendė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4937- 578/2010 atsakovės D. G. IĮ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius paprašė ieškovo pateikti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios D. G. IĮ savininkei D. G. ir jos sutuoktiniui, tačiau ieškovas reikalavimo nepareiškė. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi D. G. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtintas patikslintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Ieškovo reikalavimai atsakovams dėl 1 968 845,97 Lt skolos priteisimo kilo dar 2009 m. Banko skolininkui UAB „Baldų rojus“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Kad tiesioginis ieškovo skolininkas pagal kredito sutartis BUAB „Baldų rojus“ negalės patenkinti ieškovo reikalavimo, ieškovui turėjo būti aišku Vilniaus apygardos teismui patvirtinus BUAB „Baldų rojus“ kreditorių sąrašą. Tačiau ir šioje bankroto byloje ieškovas nepateikė kreditorinio reikalavimo. Dėl šių priežasčių ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio šioje byloje, kadangi keliamus reikalavimus turėjo pateikti ir jie turėjo būti išnagrinėti D. G. IĮ bankroto byloje. Atsakovai negali būti atsakingi už ieškovo nerūpestingumą ir teisių, numatytų kreditoriams ĮBĮ, netinkamą įgyvendinimą.
3. Net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje atsakovai neturi galimybių disponuoti jokiu savo turtu, kadangi visas jų turtas ir lėšos yra areštuotas kitų kreditorių naudai. Dėl šių aplinkybių net teismui tenkinus ieškinį, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybės, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, nepakistų.
Atsiliepimas
Ieškovas AS UniCredit Bank prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:
1. Atsakovo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pakankamomis, kad būtų panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes nurodytosios aplinkybės yra laikinos ir jų buvimas atskirojo skundo padavimo metu negarantuoja, kad iki kol bus išnagrinėtas ieškovo ieškinys, jos dar egzistuos. Iš atskirojo skundo matyti, kad atsakovas su ieškiniu nesutinka, todėl tikėtina, kad procesas užsitęs, tad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas turi būti užtikrintas.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui savarankišku pagrindu yra pripažintinas ir pats faktas, kad reikalavimas yra didelės vertės, ypač atsakovais esantiems fiziniams asmenims, kurių, kaip nurodo pats atsakovas, finansinė padėtis yra komplikuota.
3. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad skolininko fizinio asmens prievolė kreditoriui nesibaigia iškėlus bankroto bylą skolininko individualiai įmonei. Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IX skyriaus pirmajame skirsnyje. Prievolės pabaiga yra paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Civilinio kodekso normų nenustatyta, kad fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos. Pirma, ieškinys turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, teismas turi konstatuoti, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Ginčo atveju teismas nustatė abiejų šių sąlygų egzistavimą, todėl ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
Apelianto manymu, ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, be to, nėra ir pagrindo išvadai, kad egzistuoja ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Ieškinys, pareikštas laiduotojams, materialine teisine prasme yra galimas, ieškovo pateikti įrodymai, patvirtinta kredito ir laidavimo sutarčių sudarymo faktą, todėl įvertinęs ieškovo ieškinį, prie jo pridėtus įrodymus, teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neturi teisės pareikšti šio ieškinio, kadangi nepasinaudojo teise reikšti reikalavimus tiek D. G. IĮ bankroto byloje, tiek pagrindinio skolininko pagal kredito sutartį – BUAB „Baldų rojus“ – bankroto byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimus atsakovams ieškovas grindžia iš laidavimo sutarties kylančių netinkamu prievolių vykdymu. Laiduotojai kartu su pagrindiniu skolininko kreditoriaus atžvilgiu yra solidarūs skolininkai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nuosekliai laikosi tokios pozicijos. Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 nurodė, kad laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Taigi aplinkybė, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje, neatima iš ieškovo teisės pareikšti reikalavimą už prievolės įvykdymą laidavusiems asmenims. Dėl šių priežasčių apelianto argumentas, kad ieškovas neturi teisės pareikšti tokio ieškinio laiduotojams, atmestinas.
Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad nėra ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, kadangi visas atsakovų turimas turtas yra areštuotas kitose bylose kreditorių interesams apsaugoti. Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į didelę ieškinio sumą, į tai, kad 1 968 845,97 Lt reikalavimas pareikštas fiziniams asmenims, todėl pagrįstai konstatavo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.
Atsakovo argumentas, kad visas turtas areštuotas kitose bylose, nelemia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovas teisingai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kitose bylose yra laikinas ir negarantuoja, kad jos bus taikomos iki kol bus išnagrinėtas ieškovo ieškinys.
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. CPK 147 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) numatyta, kad teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą praneša atsakovui tuomet, jei mano, kad tai būtina. Taigi bendra kodekse įtvirtina taisyklė nenumato privalomo pranešimo atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, todėl teismas, nepranešęs atsakovui apie tokio prašymo nagrinėjimą, įstatymo nuostatų nepažeidė.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1d., 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.